2013-09-09 Nr. ATPB-116-4-45-3-00582-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N575-83/2013

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00582-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Natalijai Ivanovskai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimo M. B. administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 2013 m. birželio 21 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio M. B. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1-2). Pareiškėjas prašė panaikinti 2013 m. gegužės 10 d. Ignalinos apylinkės teismo sprendimą, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, jis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) iki 2013 m. liepos 28 d. Užsienietis kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, bet Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (15/6-10)-15PR-102 nusprendė nenagrinėti M. B. prieglobsčio prašymo, nes būtina nustatyti valstybę narę, atsakingą už prašymo nagrinėjimą, suteikė M. B. laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išdavė jam užsieniečio registracijos pažymėjimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra prieglobsčio prašytojas, jis yra teisėtai Lietuvos Respublikoje, todėl jam netaikytinas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Paaiškino, kad šiuo metu yra nustatinėjama Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, todėl, pareiškėjo manymu, jis negali būti laikomas sulaikytas visą šį laikotarpį. Atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą suteikti pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį, nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo apgyvendinimo Užsieniečių registracijos centre.

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 4 d. sprendimu (b. l. 19-20), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi bei 118 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo prašymo netenkino ir paliko galioti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą dėl pareiškėjo sulaikymo. Teismas nustatė, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje Užsieniečių registracijos centre iki 2013 m. liepos 28 d. buvo sulaikytas M. B.. Teismas priėmė tokį sprendimą, nes užsienietis negalėjo įrodyti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2013 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)-15PR-102, kuriuo nusprendė nenagrinėti M. B. prieglobsčio prašymo, nes būtina nustatyti valstybę narę, atsakingą už prašymo nagrinėjimą, suteikė M. B. laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išdavė jam užsieniečio registracijos pažymėjimą. Teismas nustatė, kad užsienietis yra prieglobsčio prašytojas, po Migracijos departamento sprendimo priėmimo jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra įteisintas, tačiau atsižvelgė į tai, kad šuo metu yra sprendžiamas klausimas dėl valstybės narės, atsakingos už M. B. prašymo nagrinėjimą, būdamas apklaustas užsienietis nurodė, kad jis vyko į Švediją ieškoti darbo, kad turi sutuoktinę, kuri yra Latvijos Respublikos pilietė, būdamas apklaustas Ignalinos rajono apylinkės teisme jis nurodė, jog iš Baltarusijos Respublikos teritorijos jis nelegaliai pateko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą nelegaliai patekti į Latvijos Respubliką, taip pat byloje yra duomenų, kad M. B. buvo pateikęs prieglobsčio prašymą Švedijos Karalystėje, bet nesulaukęs galutinio sprendimo išvyko iš Švedijos, todėl sprendė, jog užsieniečio tikslas yra ne prieglobsčio gavimas Lietuvos Respublikoje, ir darė išvadą, kad užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Teismas manė, jog yra didelė tikimybė, kad nebūdamas sulaikytas Užsieniečių registracijos centre, M. B. bandytų išvykti iš Lietuvos Respublikos.

II. Pareiškėjas M. B. apeliaciniu skundu (b. l. 26-32) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2013 m. gegužės 10 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimą.

Be argumentų, nurodytų prašyme pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas papildomai pažymi, jog 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB „Dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse“ (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) preambulės 9 punkte numatyta, jog pagal 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB), trečiosios šalies pilietis, paprašęs prieglobsčio valstybėje narėje, neturėtų būti laikomas neteisėtai tos valstybės narės teritorijoje esančiu piliečiu, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti jo prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo. Nurodo, kad užsienietis prieglobsčio prašytojo teisinį statusą įgyja nuo prašymo pateikimo momento, nuo to momento yra laikoma, kad jis valstybėje narėje yra teisėtai ir šio statuso jis netenka tik tuomet, kai priimamas galutinis sprendimas dėl prašymo suteikti prieglobstį. Teigia, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme dar nebuvo (ir šiuo metu nėra) priimtas, todėl pagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas yra laikytinas kaip prieglobsčio prašytojo teisinį statusą turintis asmuo ir šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra nepagrįstai remiamasi pareiškėjo asmens bylos duomenimis apie pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, tikslus bei priežastis. Pažymi, kad šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar prašymo nagrinėjimo metu yra išnykę pareiškėjo sulaikymo pagrindai, numatyti 2013 m. gegužės 10 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendime, o ne tai, ar pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas.

Pareiškėjas pažymi, kad pareiškėjo atveju negali būti taikomas ir Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytas užsieniečio sulaikymo pagrindas. Teigia, kad teismas, taikydamas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatą, privalėjo remtis ir teleologiniu teisės aiškinimo metodu, t. y. atsižvelgti į tai, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostata buvo priimta įgyvendinant Direktyvos 2008/115/EB nuostatas, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, ji turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Europos Sąjungos teisę.

Atsižvelgdamas į tai, nurodo, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas nėra ir negali būti Direktyvos 2008/115/EB tikslu, nes jos paskirtis ir taikymo sritis Europos Sąjungos teisės sistemoje yra kitokia, būtent – užtikrinti valstybių narių teritorijoje neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą. Nurodo, kad remiantis Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalimi bei preambulės 9 punktu, ši direktyva netaikoma prieglobsčio prašymą pateikusiems asmenims, iki tol, kol neįsigaliojo sprendimas nepatenkinti prašymo arba sprendimas, kuriuo jis netenka teisės likti šalyje kaip prieglobsčio siekiantis asmuo, t. y. tol, kol prieglobsčio prašytojas naudojasi teise pasilikti valstybėje, jis nepatenka į Direktyvos 2008/115/EB taikymo sritį ratione personae.

Remiasi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalimi bei 139 straipsniu, įgyvendinančiais Direktyvos 2005/85/EB 7 straipsnį bei 39 straipsnio 3 dalį, ir nurodo, kad prieglobsčio prašytojo skundas dėl prieglobsčio nesuteikimo turi suspensyvinį poveikį, sąlygojantį teisę prieglobsčio prašytojui likti šalyje, kaip prieglobsčio siekiančiam asmeniui tol, kol nėra priimtas galutinis sprendimas. Pabrėžia, kad asmuo, kuris yra pateikęs prieglobsčio prašymą ir dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, nėra laikytinas neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančiu asmeniu, todėl jam negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos bei perkeliant jas priimtos nacionalinės teisės nuostatos.

Remdamasis tuo teigia, jog Įstatymo 113 straipsnio 2 dalis negali būti taikoma asmenims, pateikusiems prieglobsčio prašymą bei dėl kurių nėra priimtas galutinis sprendimas. Šią išvadą, anot pareiškėjo, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas byloje Nr. C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov), kuriame teismas nurodė, jog sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva 2003/9/EB) ir Direktyvos 2005/85/EB teisės nuostatas taikomas skirtingas teisinis režimas, todėl mano, kad prieglobsčio prašytojų sulaikymas turėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatas ir, priešingai, tokių asmenų sulaikymas neturėtų būti vykdomas pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas (išsiuntimo tikslu).

Pažymi, jog pareiškėjo poziciją patvirtina ir naujausia ESTT praktika: 2013 m. gegužės 30 d. sprendime byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR ESTT nurodė, kad Direktyvos 2008/115/EB 2 straipsnio 1 dalį kartu su jos 9 konstatuojamąja dalimi reikia aiškinti taip, kad ši direktyva netaikoma trečiosios šalies piliečiui, padavusiam tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, laikotarpiu nuo minėto prašymo pateikimo iki tol, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmąja instancija arba kol išnagrinėjamas dėl minėto sprendimo pareikštas skundas.

Nurodo, kad Direktyvos 2003/9/EB ir Direktyvos 2005/85/EB nuostatos dėl asmens sulaikymo pagal savo pobūdį yra neprivalomos, o Lietuvos valstybė pasirinko direktyvose numatytų sulaikymo pagrindų prieglobsčio prašytojams neperkelti į nacionalinę teisę, todėl prieglobsčio prašytojai negali būti sulaikomi. Teigia, kad Direktyvos 2008/115/EB netaikymą prieglobsčio prašytojams patvirtina ir tai, kad Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos dėl neteisėtos imigracijos ir gyvenimo be leidimo bei nuostatos dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos yra įtvirtintos skirtinguose straipsniuose, todėl asmenims, kurie šalyje yra neteisėtai, ir asmenims, kurie siekia tarptautinės apsaugos, neturėtų būti taikomas tas pats teisinis rėžimas.

Daro išvadą, kad asmens, pateikusio prieglobsčio prašymą, sulaikymas pagal Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies ratione personae yra nesuderinamas su Lietuvos įsipareigojimais pagal Europos Sąjungos teisę, prieštarauja ESTT praktikai. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. N575-1297/2012 ir susijusiose bylose, nebeatitinka naujausios, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu suformuotos, ESTT praktikos.

Užsieniečių registracijos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti 2013 m. liepos 4 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimą. Be pirmiau nurodytų aplinkybių taip pat pažymi, kad 2013 m. liepos 19 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl M. B. sulaikymo pratęsimo, teikimą patenkino bei pratęsė minėto asmens sulaikymo terminą iki 2013 m. spalio 28 d. atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. N575-1342/2012, 2013 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. N575-28/2013, 2013 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. N575-59/2013, 2012 m. spalio 24 d. nutartis byloje Nr. N575-1289/2012). Nurodo, kad M. B. piktybiškai naudojasi Lietuvos Respublikos įstatymų jam suteiktomis teisėmis, o prieglobsčio prašymas yra tik būdas nevaržomai keliauti į kitas Europos Sąjungos šalis. Teigia, kad šis asmuo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus bei nevykdydamas kompetentingų institucijų sprendimų, negerbia Lietuvos Respublikos bei Europos Sąjungos įstatymų bei piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra. Paaiškina, kad užsienietis kreipėsi dėl prieglobsčio Švedijoje, tačiau, nesulaukęs galutinio sprendimo, išvyko bei kelerius metus neteisėtai gyveno Ispanijoje. Vėliau jis neteisėtai vyko tranzitu per Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos pusės bei savo tikslu nurodė darbą Švedijoje. Daro išvadą, jog pareiškėjas nevaržomai neteisėtai keliauja Šengeno teritorijoje, tuo grubiai pažeisdamas Europos Sąjungos migracijos įstatymus.

Pažymi, kad įstatymo aiškinamasis raštas negali apibrėžti įstatymo taikymo ribų, nes jos yra nustatomos pačiu įstatymu arba aukštesnės galios teisės aktu. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog pareiškėjui negali būti taikomos Direktyvos 2008/115/EB nuostatos, nes remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika: klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo išsiuntimo ar neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu ir tai atitinka Direktyvos 2008/115/EB 6 straipsnio 6 dalį; Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Direktyvos 2005/85/EB ir Direktyvos 2003/9/EB nuostatoms. Teigia, kad Įstatymo 113 straipsnis numato galimybę, esant jame nurodytiems sulaikymo pagrindams, sulaikyti užsienietį nepaisant to, ar jis yra pateikęs prieglobsčio prašymą bei remiasi Direktyvos 2005/85/EB 8 straipsnio 1 punktu, draudžiančiu sulaikyti asmenį vien dėl to, kad jis yra prieglobsčio prašytojas. Teigia, kad M. B. yra sulaikytas ne dėl to, kad jis yra prieglobsčio prašytojas, tačiau dėl to, kad jis gali trukdyti priimti sprendimą, kadangi kelis kartus neteisėtai vyko iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis. Pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnis neišskiria sulaikymo pagrindų atskirai pagal Direktyvos 2008/115/EB nuostatas arba pagal Direktyvos 2003/9/EB nuostatas, o tiek priimant patį Įstatymą, tiek vėlesnius jo 113 straipsnio pakeitimus, nurodoma, kad įgyvendinama Direktyva 2003/9/EB. Todėl teigia, kad buvimas prieglobsčio prašytoju yra numatytas kaip Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo išlyga, kas suponuoja, jog kiti sulaikymo pagrindai taikytini visiems užsieniečiams.

Mano, kad apeliaciniame skunde klaidingai vadovaujamasi ESTT praktika: 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimo byloje C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punktu, nes minėtame sprendime taip pat nurodoma, kad „<...> pats nacionalinis teismas turi nustatyti, ar priverstinis apgyvendinimas laikotarpiu, kuriuo neteisėtai esantis trečiosios šalies pilietis buvo prieglobsčio prašytojas, buvo paremtas taikytinomis prieglobsčio suteikimo procedūros taisyklėmis, ar šio apgyvendinimo pagrindas buvo sulaikymas, siekiant užtikrinti šio piliečio išsiuntimą“; 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu byloje C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, nes jame yra numatyta, kad Direktyva 2003/9/EB ir Direktyva 2005/85/EB nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai buvo sulaikytas remiantis 2008/115/EB 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Paaiškina, kad yra priimtas Migracijos departamento sprendimas nesuteikti M. B. prieglobsčio Lietuvos Respublikoje bei išsiųsti jį į kilmės šalį. Šį sprendimą M. B. buvo apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atmetė jį kaip nepagrįstą. Pažymi, kad nors sprendimo apskundimo laikotarpiu pareiškėjui yra suteikta teisė likti šalies teritorijoje, tai nereiškia, jog išsiuntimo procedūra yra galutinai nutraukiama, nes ji gali būti tęsiama tuo atveju, jeigu teisminio proceso metu bus paliktas galioti Migracijos departamento sprendimas. Pabrėžia, kad užsieniečio sulaikymas atitinka 2013 m. birželio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo 8 straipsnio nuostatas.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo remtis Užsieniečių registracijos centro atsiliepime nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu yra sulaikytas Užsieniečių registracijos centre nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. liepos 28 d., skundžiamu sprendimu Švenčionių rajono apylinkės teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu (kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, išskyrus atvejus, kai jis yra pateikęs prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje) bei šio straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu (kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos arba įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas išsiuntimo ir pan.), paliko galioti minėtą Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimą. Šioje byloje svarbu išsiaiškinti ar pareiškėjo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre buvo pagrįstai paliktas galioti vadovaujantis minėtais pagrindais.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Migracijos departamento 2013 m. birželio 7 d. sprendimu, nustačius, kad užsienietis 2008 m. buvo pateikęs prieglobsčio prašymą Švedijos Karalystėje, iš kurios jis išvyko nesulaukęs galutinio sprendimo, nuspręsta nenagrinėti jo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymo iš esmės, nustatyti Europos Sąjungos valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą bei suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 38-39). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų apskundęs tokį Migracijos departamento sprendimą, šiuo metu yra sprendžiamas valstybės, atsakingos už užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, klausimą, todėl pareiškėjas turi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą, jo teisinė padėtis įtvirtinta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas negali būti sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ESTT 2013 m. gegužės 30 d. priėmus sprendimą byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, nebeatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos. Susipažinusi su minėtu ESTT sprendimu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika minėtai ESTT jurisprudencijai neprieštarauja, todėl nėra pagrindo keisti vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant užsieniečių sulaikymo klausimus. Pažymėtina, kad ESTT minėtame sprendime, be kita ko, nurodė, jog „<...> būtent valstybės narės, tinkamai laikydamosi įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę ir Sąjungos teisę, turi nustatyti priežastis, dėl kurių prieglobsčio prašytojas gali būti sulaikytas ar jo sulaikymas pratęstas“. Kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 32 dalies ir 113 straipsnio sisteminis aiškinimas leidžia teigti, jog Įstatymo 113 straipsnyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą sulaikymo pagrindą, gali būti taikomi visiems užsieniečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra padavę prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašymą, ar ne.

Atkreiptinas dėmesys, jog 2013 m. gegužės 30 d. sprendime ESTT taip pat nurodė, kad asmens sulaikymas dėl aplinkybių, susijusių su prieglobsčio prašytojo asmeniniu elgesiu prieš pateikiant ir pateikus prieglobsčio prašymą, o ne dėl to, kad jis pateikė prieglobsčio prašymą, yra suderinamas su Direktyvos 2005/85/EB 18 straipsnio 1 dalimi (58 punktas); jei toks asmens sulaikymas yra objektyviai būtinas siekiant neleisti, kad jis visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo, toks tolesnis jo sulaikymas taip pat yra leistinas pagal Direktyvos 2003/9/EB 7 straipsnio 3 dalį (59 punktas); nors Direktyva 2008/115/EB netaikytina vykstant prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai, tai nereiškia, jog dėl šios aplinkybės grąžinimo procedūra yra galutinai nutraukiama – ji gali būti tęsiama, jei prieglobsčio prašymas bus atmestas, todėl jei valstybės narės, laikydamosi numatytų sąlygų, negalėtų išvengti, kad suinteresuotas asmuo, pateikęs prieglobsčio prašymą, automatiškai būtų paleistas, būtų pažeistas Direktyvos 2008/115/EB tikslas veiksmingai grąžinti neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius (60 punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, jog Direktyva 2003/9/EB ir Direktyva 2005/85/EB nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Nagrinėjamu atveju, iš bylos medžiagos matyti, jog šiuo metu yra sprendžiamas atsakingos už pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą Europos Sąjungos valstybės narės klausimas (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 38-39), Lietuvos Respublika nėra pirmoji valstybė, kurioje pareiškėjas yra kreipęsis dėl prieglobsčio – tą jis yra daręs Švedijos Karalystėje, kurioje prisistatė kitu vardu ir nesulaukęs galutinio sprendimo iš Švedijos Karalystės išvyko (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 24), prieglobsčio prašymą užsienietis pateikė jau būdamas sulaikytas, ne kartą siekta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos – tiek į kilmės šalį (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 16, 22, 23), tiek į Švediją (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 23, 27, 29).

Įvertinusi pareiškėjo elgesį (tai, kad jis jau buvo nesulaukęs galutinio sprendimo dėl savo pateikto prieglobsčio prašymo išvykęs iš Europos Sąjungos valstybės narės, keliavo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l.

24) bei kitas faktines bylos aplinkybes (tai, kad pareiškėjas trukdė prieglobsčio procedūros vykdymui – Švedijoje buvo prisistatęs kitu vardu, nurodė norįs vykti Švedijos Karalystę, į Latvijos Respubliką, taip pat į tai, kad prieglobsčio prašymą užsienietis pateikė pradėjus vykdyti jo išsiuntimo procedūras, t. y. tikėtina, kad tuo jis siekė išvengti arba užvilkinti savo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos (asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 4, 24, 29, 40), teisėjų kolegija konstatuoja, jog užsienietis piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra ir siekia sutrukdyti priimti ir įvykdyti galutinį sprendimą dėl jo pateikto prieglobsčio prašymo, taip pat sprendimą grąžinti jį į kilmės šalį, pateikdamas nenuoseklią informaciją klaidina kompetentingas institucijas.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju, siekiant neleisti pareiškėjui, dar kartą pasinaudojant laisvo asmenų judėjimo Šengeno erdvėje galimybe, išvengti galimo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teritorijos, yra objektyviai būtina palikti šiuo metu jam taikomą judėjimo laisvės ribojimą. Akivaizdu, jog šiuo atveju tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis vengdamas išsiuntimo yra didelė, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo sulaikymas buvo pagrįstai pratęstas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu užsieniečio sulaikymo pagrindu.

Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra sulaikytas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, tačiau dėl didelės bandymo neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos tikimybės ir siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą, kurios pagrindinis tikslas – užkirsti kelią situacijai, kai asmuo paduoda prašymus suteikti prieglobstį daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat – sumažinti iš vienos valstybės narės į kitą siuntinėjamų prieglobsčio prašytojų skaičių.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė