2019-01-09 Nr. AB-1035-3-61-3-02192-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-925-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02192-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. (V. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (V. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 3 d. ir vėliau kelis kartus buvo etapuotas iš Visagino areštinės į Lukiškių TI-K. Atvykstant bei išvykstant iš Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo žeminamas ir kankinamas. Atvykus iš Visagino areštinės apie 14.00 val. pareiškėjas buvo laikomas etapinėse kamerose, šiose kamerose nėra tualeto, nėra galimybės atsigerti vandens. Pareiškėjas į tualetą ir atsigerti vandens buvo vedamas, tik jei leisdavo pareigūnai. Pareiškėjas buvo pamaitintas Lukiškių TI-K tik paskirsčius į karantino kameras apie 18.00 val., etapo dienomis likdavo be pietų. Laikinojo laikymo kamerose kiti nuteistieji rūkydavo, o pareiškėjas yra nerūkantis, todėl jam būdavo bloga. Kai pareiškėjas buvo etapuojamas iš Lukiškių TI-K į Visagino areštinę, buvo keliamas 6.00 val. ryto, maitinamas paryčiais, pareiškėjas neturėjo laiko nueiti į tualetą. Pareiškėjui buvo leidžiama nueiti į tualetą tik atidavus patalynę ir atlikus asmeninių daiktų kratą. Pareiškėjo teigimu, toks nežmoniškas elgesys etapinėse kamerose jam kėlė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl patirtą neturtinę žalą vertina 1 000 Eur.

3. Lukiškių TI-K, atstovaujantis Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius ir paaiškino, kad maitinimo laikas nustatomas pagal Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą dienotvarkę. Pusryčių laikas nustatytas nuo 6.10 val. iki 7.00 val. darbo dienomis ir nuo 7.10 val. iki 8.00 val. poilsio ir švenčių dienomis, pietų laikas nustatytas nuo 12.30 val. iki 13.30 val., vakarienės laikas – nuo 17.30 val. iki 18.30 val. Atsakovas teigė, kad išvežamiems į teismo posėdžius ar apklausas asmenims ar asmenims, atvykusiems į įstaigą, papildomas pietų dalijimas organizuojamas iki 15.00 val., o asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo prašymų ar skundų dėl negauto maitinimo atvykstant į įstaigą arba išvykstant iš jos pareiškėjo nurodytomis datomis negauta. Šiuo atveju Lukiškių TI-K jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pareiškėjo V. V. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 3 d., 2014 m. gruodžio 17 d., 2015 m. vasario 11 d., 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. balandžio 1 d., bei išvykstant iš Lukiškių TI-K 2014 m. gruodžio 10 d., 2015 m. vasario 4 d., 2015 m. kovo 4 d. ir 2015 m. kovo 25 d., nebuvo užtikrinamas maitinimas bei tinkamos laikymo sąlygos laikinojo sulaikymo kamerose.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo. Įvertinęs pareiškėjo argumentus ir atsakovo nurodytą Lukiškių TI-K laikomų asmenų maitinimo grafiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų išduodant maitinimą prieš išvykstant į Visagino areštinę laikytini nepagrįstais, nes pareiškėjo kėlimas 6.00 val. ryto bei maitinimas nuo 6.10 val. ryto, o vakarienės pateikimas 18.00 val. atitinka Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje nustatytą tvarką. Vertindamas pareiškėjo maitinimą atvykus iš Visagino areštinės, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo maitinimo ar dėl maitinimo nesuteikimo apskritai, o pastaroji nesiėmė veiksmų galimiems pažeidimams pašalinti.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, geriamo vandens laikinojo laikymo kamerose nebuvimo ir tai, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti tualetu ar atsigerti, tik Lukiškių TI-K pareigūnui leidus, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), kuriose į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčijo jo laikymo laikinojo sulaikymo kamerose trukmės, tačiau neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų sąlygų.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto nuostata, pagal kurią tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas ir įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgdamas į teismų praktikoje suformuotas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, pagal kurias pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Teismas konstatavo, jog Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų, nenurodė argumentų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie netinkamas sąlygas trumpalaikio laikymo kamerose, todėl teismas šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai. Teismas pripažino, jog pareiškėjas visais atvejais (iš viso 9 kartus), kai buvo etapuojamas iš Lukiškių TI-K į Visagino areštinę ir priešingu maršrutu, trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikytas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

11. Teismas nurodė, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kadangi pareiškėjas buvo laikomas laikinojo sulaikymo kamerose pažeidžiant teisės aktų reikalavimus tik 9 kartus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 12. Pareiškėjas V. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti bei tenkinti skundą.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad žmogaus kalinimas ar suėmimas nežmoniškomis, kankinimą draudžiančiomis sąlygomis yra uždraustas tarptautiniais teisės aktais. Skunde išdėstytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nesilaikant higienos reikalavimų, antisanitarinėms, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Nors Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, kad trumpalaikio laikymo kamerose asmuo uždaromas ne ilgiau kaip dviem valandom, pareiškėjo jose laikymo laikas viršijo dvi valandas, šiose kamerose nebuvo vietos, ventiliacijos, apšvietimo, tualeto ir vandens. Dėl išvedimo į tualetą pareiškėjas pakartoja skundo argumentus ir papildo, kad pareigūnai nereaguodavo į prašymus nuvesti atsigerti. Dėl patirtų išgyvenimų ir pažeminto orumo teismas privalėjo pareiškėjui priteisti neturtinę žalą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo V. V. skundas dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pagrįstumas ir teisėtumas.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas 9 kartus laikinojo laikymo kamerose higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (kamerose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas), tačiau pareiškėjo argumentus dėl negauto maitinimo (pietų) atvykimo į Lukiškių TI-K dienomis atmetė, taip pat netenkino reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo sprendimu dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs padarytus pažeidimus, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

17. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, t. y. dėl dviejų valandų viršijančio laikymo Lukiškių TI-K laikinojo laikymo kamerose, dėl to, kad šiose patalpose nebuvo ventiliacijos ir pakankamo apšvietimo. Kadangi apeliaciniame skunde negalima nurodyti naujų aplinkybių ir kelti naujų reikalavimų, t. y. išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribų, todėl pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės, susijusios su netinkamomis kalinimo sąlygomis, nenagrinėtinos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

19. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju konstatuojama, kad pareiškėjas laikinojo (trumpalaikio) laikymo kamerose buvo iki dviejų valandų. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenustatė jokių faktų, jog pareiškėjui nebuvo galimybės atsigerti vandens ar pasinaudoti tualetu, kai jis buvo laikinojo laikymo kamerose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, pagrįstų įrodymais, iš kurių būtų galima nustatyti, kada jam pareigūnai neleido atsigerti vandens ar pasinaudoti tualetu. Apeliaciniame skunde tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodoma, kad kai pareiškėjas norėdavo į tualetą, tai reikėjo ilgai daužytis į duris, o dėl išvedimo atsigerti vandens pareigūnai net nesileisdavo į kalbas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių duomenų apie tai, jog valstybės atstovui Lukiškių TI-K reiškė pretenzijas dėl tokio pareigūnų elgesio. Pareiškėjas skunde yra nurodęs, kad į tualetą ir atsigerti vandens asmenys, esantys laikinojo (trumpalaikio) laikymo kamerose, buvo vedami tik po to, kai tai leisdavo pareigūnai.

20. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

21. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

22. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

23. Šiuo atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 9 kartus trumpalaikio laikymo kamerose tomis dienomis, kai atvykdavo iš Visagino areštinės ar išvykdavo į ją. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikinai laikomas kamerose, kuriose nėra įrengtas sanitarinis mazgas, tačiau nenustatyta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė pasinaudoti tualetu ar atsigerti.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą).

25. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, nes byloje nustatyti pažeidimai buvo trumpalaikiai ir ginčo laikotarpiu pasikartojo tik 9 kartus, o byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

27. Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų (kalinamųjų) privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo (kalinimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentuotina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjui sutriko sveikata dėl konstatuotų pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

28. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas ginčo laikotarpiu su pertraukomis 9 kartus iki dviejų valandų buvo trumpalaikio laikymo kamerose, kuriose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

30. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. V. (V. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Dalia Višinskienė