2021-05-12 Nr. AB-10481-3-61-3-02760-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1402-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02760-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4221 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-12-06 sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SPE-616“ (toliau – ir VSDFV Sprendimas); 2) VSDFV Utenos skyriaus (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-616 „Dėl atsisakymo R. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ (toliau – ir VSDFV Utenos skyriaus Sprendimas); 3) įpareigoti Fondo valdybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Iki 2013 m. vasario 28 d. jis užėmė statutinio valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) – pareigas. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartimi jis, kaip įtariamasis, buvo laikinai nušalintas nuo pareigų šešiems mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 28 d. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2014 m. balandžio 10 d., pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas 2013 m balandžio 17 d. kreipėsi į Šiaulių AVPK, prašydamas atleisti jį iš pareigų jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Šiaulių AVPK viršininkas 2013 m. balandžio 19 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl to, kad jis yra nušalintas nuo pareigų ir jokie sprendimai negali būti priimami tol, kol jis nušalintas.

2.2. Pareiškėjas 2013 m. birželio 3 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Šiaulių AVPK 2013 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 40-S-4828 įformintą atsisakymą atleisti jį iš vidaus tarnybos, įpareigoti Šiaulių AVPK įforminti atleidimo iš vidaus tarnybos formalumus nuo 2013 m. gegužės 2 d. ir atsiskaityti per dvi darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. nutartimi skundą atsisakė priimti, nustatęs, kad praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies, panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-234-552/2015 iš dalies tenkino minėtą skundą, panaikino Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos.

2.3. Pareiškėjas Šiaulių AVPK viršininko 2015 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 40-TE-208 „Dėl (duomenys neskelbtini) R. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ nuo 2013 m. balandžio 17 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos į pensiją jo paties prašymu. Taigi galima vertinti, kad šiuo įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją dar iki apkaltinamojo nuosprendžio, įsiteisėjusio 2014 m. balandžio 10 d., priėmimo.

2.4. Pareiškėjas 2018 m. spalio 2 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių su prašymu skirti jam pareigūno valstybinę pensiją. VSDFV Utenos skyriaus Pensijų skyriaus vyriausioji specialistė 2018 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo R. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Dėl VSDFV Utenos skyriaus Sprendimo pareiškėjo atstovas advokatas M. B. 2019 m. gegužės 24 d. pateikė skundą VSDFV. Pareiškėjas

2019 m. birželio 28 d. gavo VSDFV Sprendimą, kuriame nurodyta, jog VSDFV Utenos skyrius jo prašymą turėjo palikti nenagrinėtą. VSDFV Sprendimu panaikino VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą ir įpareigojo priimti naują sprendimą – atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą.

2.5. VSDFV Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas neatsižvelgė ir nevertino skunde išsamiai aptartų faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant pensijos skyrimo klausimą. Nevertintos aplinkybės, pagrindžiančios, kad dėl nepagrįstų atitinkamų institucijų sprendimų ir padarytų klaidų aiškinant įstatymų nuostatas laiku nebuvo išspręstas pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją ir pensijos paskyrimo klausimas. Neatsižvelgta ir nevertinta aplinkybė, kad sprendžiant pensijos skyrimo klausimą nepagrįstai taikyta 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies nuostata (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija). Ši įstatymo redakcija pareiškėjo teisės į pensiją atsiradimo dieną (2013 m. balandžio 17 d.) negaliojo. VSDFV Sprendimas nemotyvuotas ir tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Šiuo aktu jam nepagrįstai ribojama teisė gauti pareigūno valstybinę pensiją.

2.6. Šiaulių AVPK privalėjo 2013 m. balandžio 17 d., ne ilgiau kaip per 14 dienų, išspręsti jo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos, nepriklausomai nuo to, kad buvo iškelta baudžiamoji byla, ir nelaukiant, kol bus išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas. To nepadaręs ir atsisakydamas tenkinti prašymą atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, Šiaulių AVPK pažeidė imperatyvias Statuto nuostatas ir neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę jo paties prašymu išeiti iš vidaus tarnybos.

2.7. Pareiškėjas, prašydamas atleisti jį iš pareigų 2013 m. balandžio 17 d., buvo ištarnavęs būtiną laiką ir įgijęs teisę į pensiją. Vidaus tarnybos stažas, tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir tuo pačiu vidaus tarnybos stažas pensijai skaičiuoti buvo 21 m. 6 mėn. 16 d. Teisė į pensiją ir jos gavimą atsirado pareiškėjui dar esant neteistam. Šiuo atveju pensijos skyrimui svarbus būtent teisės į ją atsiradimo momentas. Nei Fondo valdyba, nei kitos institucijos, nagrinėjusios jo prašymus ir skundus, į tai neatsižvelgė, ignoravo šią įstatymo nuostatą.

3. Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Vidaus reikalų ministerijos kancleris, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-6815 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo R. M.“ pareiškėjui neskyrė pareigūnų pensijos. Vidaus reikalų ministras 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 1D-4284, priimtu išnagrinėjus pareiškėjo 2015 m. balandžio 14 d. skundą, Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 11SP-6815 paliko nepakeistą. Šių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3423-171/2016, kuris įsiteisėjo LVAT administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017 priėmus 2017 m. birželio 2 d. nutartį.

3.2. Pareiškėjas, 2018 m. spalio 22 d. su prašymu kreipdamasis į VSDFV Utenos skyrių dėl pareigūnų pensijos skyrimo, nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ar ginčyti Vidaus reikalų ministerijos kanclerio sprendimą, todėl trečiasis suinteresuotasis asmuo jo prašymą turėjo palikti nenagrinėtą. Fondo valdyba, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, 2019 m. birželio 26 d. sprendimu pareiškėjo atstovo 2019 m. gegužės 24 d. skundą patenkino iš dalies – panaikino VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą ir įpareigojo priimti naują sprendimą – atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. prašymą kaip pakartotinį. Šioje administracinėje byloje skundžiamas ir prašomas panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimas jau panaikintas Fondo valdybos 2019 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4221 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-12-06 sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SPE-616“.

3.3. VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas Fondo valdybos 2019 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4221 įpareigojimą priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. prašymą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu ir VSDFV direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. V-555 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 60.3 papunkčiu, 2019 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (10.34) DV_S-25369 atsisakė nagrinėti šį prašymą. VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (10.34) DV_S-25369 nei pareiškėjo, nei jo atstovo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nenuginčytas.

3.4. Skundžiamas Fondo valdybos 2019 m. birželio 26 d. sprendimas priimtas išnagrinėjus faktines aplinkybes ir vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, argumentuotas, nurodyta apskundimo teismui tvarka ir terminai, todėl jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus. Iš pareiškėjo skundo argumentų akivaizdu, kad jis nesutinka su Vidaus reikalų ministerijos kanclerio sprendimu ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tačiau jo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą VSDFV Sprendimą.

3.5. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pareigūnams, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, pensijas nuo 2016 m. sausio 1 d. skiria VDFV įgaliotas Utenos skyrius, todėl pareiškėjas nepagrįstai prašo įpareigoti Fondo valdybą, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų pensijos skyrimo jam, t. y. atlikti jos kompetencijai nepriskirtus veiksmus. Todėl ir šis pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

4.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas), nagrinėdamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo klausimus, 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tokia galimybe pasinaudota, šią nuostatą įtvirtinant Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje.

4.2. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusi teisinė padėtis, kai pareiškėjas neatitinka pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo sąlygų ir valstybinės pensijos mokėjimas jam nepaskirtas dėl asmens veiksmų, kurie atlikti iki sprendimo paskirti ir mokėti valstybinę pensiją priėmimo. Todėl šiuo atveju negalima teigti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepaskyrus yra pažeidžiama pareiškėjo nuosavybės teisė ar jis yra baudžiamas antrą kartą. Tai, kad pareiškėjas teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą yra jo biografijos faktas, kuris reikšmingas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos taikymo atveju. Įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją išnykus asmens teistumui.

4.3. BK 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsižvelgiant į teistumą, gali būti varžomos tik tos piliečių teisės ir laisvės, kurių apribojimą numato Lietuvos Respublikos įstatymai. Toks ribojimas įtvirtintas būtent Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje. Įstatymų leidėjas nenustatė galimybės skirti šią pensiją net išnykus asmens teistumui, ar asmenims, nuteistiems už tyčinį nusikaltimą, padarytą iki tarnybos pradžios, ar pan. VSDFV Utenos skyrius, atsižvelgęs į Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą ir žinodamas, kad pareiškėjas nuteistas dėl nusikalstamos veikos padarymo tuo metu, kai dirbo tarnyboje, pagrįstai priėmė sprendimą neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

4.4. Įstatymų leidėjas tiek Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2014 m. liepos 1 d., tiek redakcijoje, galiojusioje nuo 2014 m. liepos 1 d., aiškiai nustatė, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įstatymų leidėjas Pareigūnų pensijų įstatymą papildė norma, reguliuojančia santykius, kai dėl asmens veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla nagrinėjama teisme, t. y. reguliavimo esmės, kad už tyčinių nusikaltimų padarymą nuteistiems asmenims valstybinė pensija neskiriama, nekeitė. Pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d.) buvo papildomai įtvirtinta nuostata, nustatanti mechanizmą, kaip turėtų būti įgyvendinama asmens teisė į valstybinę pensiją tais atvejais, kai pensijos skyrimo klausimas sprendžiamas dėl asmens, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, tačiau šis procesas nėra pasibaigęs. Nustatė, kad šis klausimas gali būti išspręstas tik baudžiamajame procese priėmus galutinį procesinį sprendimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas aptariamoje teisės normoje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad nelojalūs savo valstybei statutiniai valstybės tarnautojai, nesilaikę keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnyboje, tiek ne tarnybos laiku arba šiurkščiai pažeidę Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos.

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d. ir įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d., įtvirtino, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taikant tiek ankstesnę, tiek vėlesnę Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją, matyti, kad nepakito nuostata, jeigu asmuo yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jam nėra galimybės skirti valstybinę pensiją. Teismas vertino, kad nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, jog, jeigu būtų taikyta Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi jo atleidimo iš tarnybos metu arba teisės į pensiją atsiradimo metu, jam turėtų būti skiriama valstybinė pensija. Šias išvadas patvirtina LVAT formuojama praktika (žr., pvz., 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017).

8. Teismas pažymėjo, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d., nustatė, kad klausimas dėl pensijos skyrimo gali būti išspręstas tik baudžiamajame procese priėmus galutinį procesinį sprendimą. Šis įstatymo papildymas nepaneigia likusios nepakeistos 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Teismas priėjo prie išvados, kad aptariamo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijos pasikeitimas, būtent skirtingų redakcijų galiojimas teisės į pensiją atsiradimo metu ir sprendimo dėl pensijos skyrimo priėmimo metu, nedaro įtakos pareiškėjo teisėms.

9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos diena – 2013 m. balandžio 17 d. – nereiškia, kad jam turi būti taikoma Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostata, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d., bet jau negaliojusi pareiškėjui 2018 m. spalio 2 d. kreipiantis dėl valstybinės pensijos skyrimo. Iš to darytina išvada, kad spręsdamas pensijos skyrimo klausimą, VSDFV Utenos skyrius pagrįstai vadovavosi Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d. (Pensijų įstatymo 13 str. 3 d. (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija)).

10. Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-616 „Dėl atsisakymo R. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ teismas pažymėjo, kad atsakovas 2019 m. birželio 26 d. sprendime Nr. (6.5) I-4221 dėl „Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-12-06 sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SPE-616“ nurodė trečiajam suinteresuotajam asmeniui, jog jis pareiškėjo prašymą turėjo palikti nenagrinėtą. VSDFV panaikino VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą ir įpareigojo priimti naują sprendimą – atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą. VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas VSDFV nurodymą, 2019 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (10,34)DV_S-25369 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 22 d. prašymą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ar ginčyti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 11SP-6815. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašymas dar kartą panaikinti jau panaikintą sprendimą yra nepagrįstas.

11. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Fondo valdybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos jam skyrimo, teismas nurodė, kad ne Fondo valdyba, o VSDFV Utenos skyrius nuo 2015 m. sausio 1 d. perėmė pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, funkciją. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ir šių pensijų priedų už tarnybą skyrimo ir mokėjimo asmenims, paskiausiai tarnavusiems vidaus reikalų sistemoje, funkciją nuo 2016 m. sausio 1 d. vykdo būtent VSDFV Utenos skyrius. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo atsakovą įpareigoti dar kartą svarstyti jo prašymą ir skirti valstybinę pensiją.

12. Teismas sprendė, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, teisingai pritaikė teisės aktų normas, rėmėsi teismų praktika, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 13. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai, t. y. panaikinti VSDFV 2019 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4221 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-12-06 sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SPE-616“; 2) panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SP6E-616 „Dėl atsisakymo R. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“; 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma:

14.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, jame tik deklaratyviai išvardintos, tačiau visiškai nevertintos pareiškėjo skunde išsamiai aptartos faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant pensijos skyrimo jam klausimą.

14.2. Nei VSDFV, nei pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių, jog dėl atitinkamų institucijų priimtų nepagrįstų sprendimų ir padarytų klaidų, netinkamai aiškinant ir taikant įstatymų nuostatas, laiku nebuvo išspręstas pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją bei apribota pareiškėjo teisė savalaikiai kreiptis dėl pensijos skyrimo ir savalaikiai gauti pensiją.

14.3. Jeigu Šiaulių AVPK būtų laiku ir tinkamai išnagrinėjęs ir patenkinęs pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašymą jį atleisti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, pareiškėjas dar 2013 m. būtų nustatyta tvarka kreipęsis dėl pensijos skyrimo, pensija jam būtų paskirta ir šiuo metu pareiškėjui nebūtų ribojama teisė gauti pensiją, kadangi jis atitiko visas sąlygas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Pareiškėjo teisės į pensiją atsiradimo dieną joks įstatymas nenumatė sąlygos, kad pareigūnui pensija gali būti skiriama tik išsprendus jo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Todėl laiku išnagrinėjus pareiškėjo prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, jis būtų galėjęs kreiptis dėl pensijos skyrimo, nepriklausomai nuo to, kad jo atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla, ir pensija jam būtų buvusi paskirta nelaukiant, kol bus išspręstas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Išimtinai tik dėl neteisėto ir nepagrįsto Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 40-S-4828 buvo nepagrįstai apribota pareiškėjo teisė savalaikiai gauti pareigūno valstybinę pensiją, kuri ir toliau, nesant tam jokio teisinio pagrindo, yra ribojama. Išsamiai įvertinus visas aukščiau aptartas aplinkybes, teigtina, jog vien tai, kad pareiškėjas dėl grubių institucijų padarytų įstatymų taikymo klaidų savalaikiai negalėjo kreiptis dėl pensijos skyrimo ir įgyvendinti savo teisę gauti pensiją, negali paneigti tokios jo teisės, todėl šiuo atveju pensija pareiškėjui turėjo būti skiriama.

14.4. Tiek VSDFV, tiek pirmosios instancijos teismas šioje situacijoje netinkamai aiškino ir taikė 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusią Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija), numatančią, kad sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui.

14.5. Sprendžiant pensijos skyrimo pareiškėjui klausimą turėjo būti vadovautasi Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio redakcija, galiojusia pareiškėjo teisės į pensiją atsiradimo dieną, t. y. 2013 m. balandžio 17 d. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Pareigūnų pensijų įstatymo l3 straipsnio 3 dalies redakcijos pasikeitimas, būtent skirtingų redakcijų galiojimas teisės į pensiją atsiradimo metu ir sprendimo dėl pensijos skyrimo priėmimo metu, nedaro įtakos pareiškėjo teisėms.

14.6. Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, įsigaliojusiose nuo 2014 m. liepos 1 d., numatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Pareiškėjo prašymo pateikimo ir teisės į pensiją atsiradimo metu – 2013 m. balandžio 17 d. – galiojusioje Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo numatyta tik vienintelė sąlyga – kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Tuo tarpu pareiškėjo teisės į pensiją atsiradimo metu nuostata, dėl sprendimo skirti pensiją atidėjimo ar tokio sprendimo priėmimo sustabdymo, iki kol bus išspręstas asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas, nurodytoje redakcijoje nebuvo įtvirtinta. Taigi pagal pareiškėjo teisės į pensiją atsiradimo metu galiojusią Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą asmuo, kreipęsis dėl pensijos skyrimo ir tuo metu nebūdamas teistas, turėjo teisę gauti pensiją net ir neišsprendus jo baudžiamosios atsakomybės klausimo. Prašymo pateikimo Šiaulių AVPK metu ir teisės į pensiją atsiradimo metu pareiškėjas turėjo tik įtariamojo statusą ir dar nebuvo nuteistas.

15. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

15.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė reikalavimą, kuris nebuvo nurodytas skunde, paduotame pirmosios instancijos teisme, t. y. įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui. Skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas prašė įpareigoti Fondo valdybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui.

15.2. Teismo sprendime pateiktas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies aiškinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017 pateiktam Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies išaiškinimui. Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad tiek Fondo valdyba, tiek Fondo valdybos Utenos skyrius ir pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgę ir neįvertinę skunde nurodytų aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat nepagrįstai vadovavosi ne ta minėto straipsnio redakcija, dėl ko priėmė nepagrįstus, neteisėtus ir pareiškėjo teisę į valstybinę pensiją varžančius sprendimus.

15.3. Pareiškėjas nepagrįstai prašo panaikinti Fondo valdybos Utenos skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. (10.16E) VPE_SPE-616 „Dėl atsisakymo R. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, kuris yra panaikintas Fondo valdybos 2019 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4221 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-12-06 sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SPE-616“.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. VSDFV Utenos skyrius, pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad teismas sprendimu pagrįstai nusprendė atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo skundą. Teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir procesinės teisės normas, teisingai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentais naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2019 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4221 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-12-06 sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SPE-616“, VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SP6E-616 „Dėl atsisakymo R. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą“ pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Fondo valdybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo pareiškėjui pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs ginčijamų VSDFV 2019 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. (6.5) I-4221 ir VSDFV Utenos skyriaus 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SP6E-616 pagrįstumą ir teisėtumą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

19. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; ir kt.). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1640-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo įpareigoti VSDFV Utenos skyrių iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo. Tačiau pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, buvo nurodęs reikalavimą įpareigoti Fondo valdybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui skyrimo. Kadangi pareiškėjas apeliacinės instancijos procese neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo, teisėjų kolegija nepasisakys dėl tokio pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimo.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo išvada jo atvejui taikyti Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją, įsigaliojusią nuo 2014 m. liepos 1 d. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant pensijos skyrimo jam klausimą turėjo būti vadovautasi Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio redakcija, galiojusia pareiškėjo teisės į pensiją atsiradimo dieną, t. y. 2013 m. balandžio 17 d.; taip pat turėjo būti atsižvelgta į aplinkybes, kad jeigu Šiaulių AVPK būtų laiku ir tinkamai išnagrinėjęs ir patenkinęs pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašymą jį atleisti iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, pareiškėjas dar 2013 m. nustatyta tvarka būtų kreipęsis dėl pensijos skyrimo, pensija jam būtų paskirta ir šiuo metu pareiškėjui nebūtų ribojama teisė gauti pensiją, kadangi jis tuo metu atitiko visas sąlygas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iki 2013 m. vasario 28 d. užėmė (duomenys neskelbtini) pareigas. Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartimi jis, kaip įtariamasis, buvo laikinai nušalintas nuo pareigų šešiems mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. vasario 28 d. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2014 m. balandžio 10 d., pareiškėją pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje.

25. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Šiaulių AVPK, prašydamas atleisti jį iš pareigų jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Šiaulių AVPK viršininkas 2013 m. balandžio 19 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl to, kad jis yra nušalintas nuo pareigų ir jokie sprendimai negali būti priimami tol, kol jis nušalintas. Pareiškėjas dėl Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. balandžio 19 d. rašto panaikinimo 2013 m. birželio 3 d. kreipėsi į teismą. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2015 m. vasario 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-234-552/2015 iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. balandžio 19 d. raštą ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos. Šiaulių AVPK viršininkas, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2013 m. balandžio 17 d. prašymą, 2015 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. 40-TE-208 „Dėl (duomenys neskelbtini) R. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ nuo 2013 m. balandžio 17 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos, nustatydamas, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas pensijai skaičiuoti yra 21 m. 6 mėn. 16 d. Vidaus reikalų ministerijos kancleris, vadovaudamasis Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, 2015 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 11SP-6815 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo R. M.“ pareiškėjui neskyrė pareigūnų pensijos. Vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 1D-4284, priimtu išnagrinėjus pareiškėjo 2015 m. balandžio 14 d. skundą, Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2015 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. 11SP-6815 paliko nepakeistą. Šių sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3423-171/2016, kuris įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017 priėmus 2017 m. birželio 2 d. nutartį.

26. Pareiškėjas 2018 m. spalio 2 d. kreipėsi į VSDFV Utenos skyrių su prašymu skirti jam pareigūno valstybinę pensiją. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. gruodžio 6 d. priėmė sprendimą „Dėl atsisakymo R. M. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, nes nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Dėl VSDFV Utenos skyriaus Sprendimo pareiškėjo atstovas pateikė skundą VSDFV, kuris 2019 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4221 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2018-12-06 sprendimo Nr. (10.16E) VPE_SPE-616“ panaikino VSDFV Utenos skyriaus Sprendimą ir įpareigojo priimti naują sprendimą – atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą.

27. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

28. Įstatymų leidėjas tiek Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2014 m. liepos 1 d., tiek redakcijoje, galiojančioje nuo 2014 m. liepos 1 d., aiškiai nustatė, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojusią Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją įstatymų leidėjas papildė norma, reguliuojančia santykius, kai dėl asmens veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ar baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme, t. y. reguliavimo esmės, kad už tyčinių nusikaltimų padarymą nuteistiems asmenims valstybinė pensija neskiriama, nekeitė.

29. Taigi tiek Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d., tiek Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d., įtvirtino, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taikant tiek ankstesnę, tiek vėlesnę Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakciją, minėta jos nuostata, kuri liko nepakitusi, aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šias išvadas patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014, 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-522-602/2017, 2017 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-674-1062/2017, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1030-602/2018).

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia (be kita ko) šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pareigūnų pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu (žr. 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

31. Pareigūno valstybinės pensijos skyrimas asmeniui, kuris būdamas pareigūnu, nebuvo lojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu, šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir įstatymus, prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2668-662/2015).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną, yra išaiškinęs, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų, galiojusių iki 2014 m. liepos 1 d., prasme skirianti valstybinę pensiją institucija turėjo galimybę skyrimo klausimą spręsti tik išsprendus pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimą (žr., pvz. 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-128/2014). Darydamas tokią išvadą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl atleidimo iš tarnybos jo nušalinimo laikotarpiu, tokiu būdu aiškiai siekdamas išvengti atleidimo iš tarnybos dėl to, kad jo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kas neabejotinai sudarytų pagrindą neskirti pareiškėjui valstybinės pensijos.

33. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šios nutarties 23–25 punktuose nustatytas faktines aplinkybes, būtent ir susiklostė tokia teisinė situacija, kai pareiškėjas į Šiaulių AVPK viršininką su prašymu atleisti jį iš pareigų jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją kreipėsi jau turėdamas įtariamojo statusą ir galiojant teismo nutarčiai dėl jo nušalinimo nuo pareigų. Situacija, kai asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką, pavyktų gauti valstybinę pensiją, jei jie, vykstant nagrinėjimui dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, paduotų prašymą būti atleisti iš tarnybos ir prašytų jiems skirti valstybinę pensiją, prieštarautų minėtos Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normos tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-522-602/2017). Įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies normoje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad nelojalūs savo valstybei statutiniai valstybės tarnautojai, nesilaikę keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnyboje, tiek ne tarnybos laiku arba šiurkščiai pažeidę Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos. Veikimas, kai teise naudojamasi ne pagal jos paskirtį, gali būti laikomas piktnaudžiavimu teise, ir piktnaudžiaujant teise sukurtos pasekmės neginamos. Todėl šiame kontekste atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jeigu Šiaulių AVPK būtų laiku ir tinkamai išnagrinėjęs ir patenkinęs jo 2013 m. balandžio 17 d. prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, pareiškėjas dar 2013 m. nustatyta tvarka būtų kreipęsis dėl pensijos skyrimo ir pensija jam būtų paskirta.

34. Kaip jau buvo minėta, Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi 2014 m. liepos 1 d., kurioje be minėtos nuostatos, nustatančios teisės į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją esminę sąlygą (asmuo neturi būti nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą), buvo papildomai įtvirtinta nuostata, nustatanti mechanizmą, kaip turėtų būti įgyvendinama asmens teisė į valstybinę pensiją tais atvejais, kai pensijos skyrimo klausimas sprendžiamas dėl asmens, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, tačiau šis procesas nėra pasibaigęs, atitinkamai nustatė, kad klausimas dėl pensijos skyrimo gali būti išspręstas tik baudžiamajame procese priėmus galutinį procesinį sprendimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šis įstatymo papildymas nepaneigia minėtos likusios nepakeistos Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijos pasikeitimas, būtent skirtingų redakcijų galiojimas teisės į pensiją galimo atsiradimo metu ir sprendimo dėl pensijos skyrimo priėmimo metu, nedaro įtakos pareiškėjo teisėms. Be to, vien tai, kad pareiškėjas atleidimo iš vidaus tarnybos į Šiaulių AVPK kreipėsi 2013 m. balandžio 17 d., t. y. Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies redakcijos, galiojusios iki 2014 m. liepos 1 d., metu, savaime nereiškia, kad jam turi būti taikoma Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio nuostata, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d., bet jau negaliojusi pareiškėjui 2018 m. spalio 2 d. kreipiantis į VSDFV Utenos skyrių su prašymu skirti jam pareigūno valstybinę pensiją. Vadinasi, VSDFV Utenos skyrius, spręsdamas pareiškėjui pensijos skyrimo klausimą, pagrįstai vadovavosi Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios įsigaliojo 2014 m. liepos 1 d. (Pensijų įstatymo 13 str. 3 d. (2014 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XII-837 redakcija)).

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

36. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Ričardas Piličiauskas