2015-12-22 Nr. BB-5273-1-69-3-00093-2014-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-635-976/2015

Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00093-2014-8 Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.1.5.1;

1.1.2.1;

1.2.8.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį 9 MGL (1170 Lt, t. y. 338 Eur) dydžio bauda.

Priteista iš nuteistojo A. A. nukentėjusiesiems (privatiems kaltintojams) J. A. ir J. S. po 1000 Lt (288 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutartis, kuria Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendis pakeistas: priteista iš nuteistojo A. A. nukentėjusiesiems J. S. ir J. A. kiekvienam po 435,43 Eur proceso išlaidų už advokato paslaugas pirmosios instancijos teisme; taip pat kiekvienam po 100 Eur už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. A. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 13 d., apytiksliai nuo 18 iki 19.30 val., jam nuosavybės teise priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, apimtas pykčio, viešai plūdo savo tėvą J. A. bjauriais žodžiais, ne kartą pavadindamas jį „urodu“, „išgama“, „durnium“, „bepročiu“, „asilu“, „parazitu“, „debilu“ dėl to, kad J. A., 2012 m. pardavęs savo namą, nedavė jam pinigų, bei dėl to, kad jis veda bendrą ūkį ir gyvena kartu su J. S.; taip A. A. viešai ir garsiai koneveikė bjauriais žodžiais ir J. S., ne kartą pavadindamas ją „bybčiulpe“, „banko nuopisa“, „banko kurva“, „paskutine kurva“ ir „žiurke“.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutartį bei Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuo 2015 m. liepos 10 d. BK 155 straipsnio redakcija neteko galios ir ši nusikalstama veika yra dekriminalizuota, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad teismų procesiniuose sprendimuose, kurie skundžiami kasacine tvarka, yra netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (nebegaliojanti BK 155 straipsnio 1 dalies redakcija). Nors pagal BPK 3621 straipsnio nuostatas įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, pasekmes taiko baudžiamąją bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas, kasatoriaus nuomone, ši procesinė galimybė neturėtų būti aiškinama kaip alternatyva pasinaudoti BPK VIII dalyje įtvirtinta teise paduoti kasacinį skundą. Juo labiau kad BPK 3621 straipsnio tvarka taikoma užsibaigus baudžiamajam procesui, o pagal šio straipsnio 4 dalį ir remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. liepos 2 d. konsultacija Nr. B3-269 („Teismų praktika“ Nr. 19, 2003), dekriminalizavus veiką, dėl kurios padarymo asmuo prieš tai buvo nuteistas, teismas priima nutartį atleisti nuteistąjį nuo bausmės ir panaikinti teistumą. Tuo tarpu baudžiamosios bylos proceso metu dekriminalizavus veiką, kurios padarymu asmuo kaltinamas, baudžiamasis procesas turėtų būti nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tokių nutarčių sukeliamos pasekmės yra skirtingos, todėl vadovaudamasis baudžiamosios teisės principu nullum crimen, nulla poena sine lege, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsniu, remdamasis BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu, kasatorius prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus panaikinti ir bylą jam nutraukti.

Be to, pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį (ir nuteistojo buvimą gyvenamojo namo antrajame aukšte, kur, anot nukentėjusiųjų, buvo padaryta nusikalstama veika) grindė tik nukentėjusiųjų ir jų prašytų apklausti liudytojų (jų artimųjų giminaičių, pvz., J. B.) parodymais, kurie iš esmės prieštaravo nuteistojo ir jo prašytų apklausti liudytojų (pvz., D. M., kuri su nuteistuoju giminystės ryšiais nesusijusi) parodymams (kad nuteistasis tuo metu namo antrajame aukšte apskritai nebuvo), kuriuos teismas nepagrįstai atmetė.

Teismas rėmėsi selektyviai atrinktais įrodymais, to niekaip nemotyvuodamas, o kitus atmetė kaip prieštaraujančius pastariesiems, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 20 straipsnio 5 dalį. Šių baudžiamojo proceso pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nepašalino. Susipažinus vien tik su skundžiamais teismų procesiniais sprendimais iš pažiūros gali susidaryti įspūdis, kad teismai byloje, viena vertus, turėdami nukentėjusiųjų ir jų prašytų apklausti liudytojų parodymus, o kita vertus – visiškai priešingus nuteistojo ir jo prašytų apklausti liudytojų parodymus, vieną grupę iš jų priimtiems procesiniams sprendimams pagrįsti pasirinko pasiremdami savo vidiniu įsitikinimu, kuris nors ir ne visiškai aiškiai pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bet išlaikant teisėtumo reikalavimus.

Tačiau skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nenurodoma apie kitus įrodymus ir neišnaudotas procesines priemones pašalinti prieštaravimams tarp minėtų įrodymų. Šie kasacinio skundo argumentai labiau liečia apeliacinės instancijos teismo nutartį. Nuteistasis teigia, kad siekdamas pašalinti abejones dėl jo ir jo prašytų apklausti liudytojų parodymų teisingumo, pateikė apeliacinės instancijos teismui gyvenamojo namo planą, kuriuo įrodinėjo, kad praėjimo iš gyvenamojo namo pirmojo aukšto, kuriame jis teigia visą laiką buvęs, į namo antrąjį aukštą, kuriame, anot nukentėjusiųjų, įvyko įvykis, nėra.

Apeliacinės instancijos teismas šio įrodymo nevertino ir nenurodė dėl to jokių motyvų, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 331 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 5 dalį. Be to, kasatorius pažymi, kad jo gynėjas po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė liudytojos J. B. apklausos protokolo patvirtintiną kopiją iš kitos tų pačių asmenų iškeltos privataus kaltinimo bylos Nr. PK-404-573/2015, prašė atnaujinti bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka. Nors tokio prašymo svarstymas, jį gavus po bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje, iki nutarties paskelbimo, apeliacinės instancijos teismui neprivalomas, tačiau, siekiant pašalinti visus prieštaravimus tarp iš esmės lygiaverčių byloje esančių įrodymų grupių bei visas galinčias kilti abejones dėl jų patikimumo, teismas, kasatoriaus manymu, turėjo pagal BPK 295 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 320 straipsnio 6 dalį bylos nagrinėjimą atnaujinti ir atlikti nurodytos liudytojos parodymams tinkamai ištirti reikalingus procesinius veiksmus (papildomą apklausą, akistatą ir pan.), kurių rezultatai galėjo turėti reikšmės ne tik šios liudytojos, bet ir nukentėjusiųjų bei kitų jų prašytų apklausti liudytojų parodymų, sutampančių su šios liudytojos parodymais, vertinimui.

Privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-404-573/2015 Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 19 d. nuosprendžiu atmetė minėtos liudytojos ir dar vienos liudytojos (E. S.), kurių parodymais teismai rėmėsi šioje baudžiamojoje byloje, parodymus, motyvuodamas tarp jų ir J. S. bei J. A. susiklosčiusiais giminiškais ir asmeniniais draugiškais santykiais (apie kuriuos nutylima šioje baudžiamojoje byloje) bei šių liudytojų suinteresuotumu padėti J. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nurodytas nuosprendis nėra peržiūrėtas apeliacine tvarka, tačiau jame pateiktas visiškai skirtingas tų pačių liudytojų, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, parodymų, duotų dėl tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje buvusių, vertinimas, leidžia abejoti šioje baudžiamoje byloje duotais nukentėjusiųjų ir jų prašytų apklausti liudytojų parodymais, kuriais pagrįstas nuteistojo dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme.

Nukentėjusieji (privatūs kaltintojai) J. S. ir J. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. A. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti. Teismai bylos aplinkybes įvertino išsamiai, ištyrė liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus ir jų pagrindu, laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pripažino A. A. kaltu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausti visi incidentą matę asmenys, kurių parodymai apie įvykio aplinkybes sutapo, dėl to buvo pripažinti patikimais. Bylą nagrinėję teismai tinkamai pritaikė procesinių sprendimų priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą, nepadarė esminių BPK pažeidimų. Be to, nuteistasis, pripažindamas skundžiamų sprendimų teisėtumą, jau sumokėjo nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidas. Nukentėjusieji pritaria, kad, nuo 2015 m. liepos 10 d. dekriminalizavus įžeidimą (BK 155 straipsnis), veikos nusikalstamumą panaikinančiam įstatymui turint grįžtamąją galią, byla gali būti nutraukta.

Nuteistojo A. A. kasacinis skundas tenkintinas.

BK 155 straipsnis 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888 nuo 2015 m. liepos 10 d. neteko galios, t. y. jame numatyta veika buvo dekriminalizuota.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas (tik dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nukentėjusiesiems) Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutartimi, nustačius A. A. veiksmuose, padarytuose 2014 m. sausio 13 d., visus būtinuosius nusikalstamos veikos požymius, kasatorius A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 155 straipsnį.

Pagal BK 3 straipsnio 1 dalį veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Dėl to nėra pagrindo pripažinti netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis) vien tuo pagrindu, kad jau po procesinių sprendimų priėmimo buvo priimtas ir įsigaliojo šią veiką dekriminalizuojantis įstatymas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai buvo priimti tinkamai pritaikius sprendimų priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nepadarius esminių BPK pažeidimų, tačiau dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo jie yra naikintini.

BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Pagal BPK 3621 straipsnį įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Tačiau sisteminis baudžiamojo proceso nuostatų aiškinimas yra toks, kad, nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka kitais pagrindais ir nustačius BPK 3621 straipsnio 1 dalyje nurodytą pagrindą, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktyvaus teismo konstitucine samprata, taip pat siekdamas proceso greitumo ir racionalumo, gali priimti BPK 3621 straipsnio 4, 5 dalyse numatytus sprendimus, taip pat, remdamasis BK 2 straipsniu bei BPK 3 straipsnio nuostatomis, nutraukti baudžiamąjį procesą.

BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, 2 dalyje – kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Veikos nusikalstamumą panaikina tas įstatymas, kuris visiškai nebenumato buvusios nusikalstamos veikos sudėties arba susiaurina nusikalstamos veikos sudėtį numatydamas naujų arba atsisakydamas buvusių šios sudėties požymių, dėl to tam tikros veikos tampa nenusikalstamos. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasacinės bylos nagrinėjimo metu konstatavus, kad veika, dėl kurios asmuo buvo nuteistas, nebėra laikoma nusikalstama, baudžiamoji byla nutrauktina (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77-507/2015, 2K-403-222/2015).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl pasikeitusio baudžiamojo įstatymo šioje byloje yra taikytinos BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos ir teismų priimti sprendimai yra naikintini, nes A. A. nepadarė veikos, kuri pagal galiojančią BK redakciją būtų laikoma nusikalstama. Nesant A. A. veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta.

Kiti kasacinio skundo argumentai, nusprendus nutraukti baudžiamąją bylą, nenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 27 d. nutartį ir baudžiamąją bylą A. A. nutraukti.

Teisėjai Gintaras Goda

Artūras Pažarskis

Rima Ažubalytė