2016-06-14 Nr. AB-12544-3-61-3-03435-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-934-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03434-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (75)-18-1491 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 14 653,50 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad VSD nepagrįstai Sprendimu atsisakė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį (14 653,50 Lt), nes, pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnis pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę bei varžo pensijas gaunančių asmenų teises labiau, nei reikia visuomenės svarbiems tikslams pasiekti.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad VSD, skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui pensiją, vadovavosi galiojusiomis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo bei Laikinojo įstatymo nuostatomis, t. y. tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas ir jokių neteisėtų veiksmų neatliko. VSD atsiliepime taip pat nurodoma, kad pareiškėjas į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu antrą kartą, nes pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo jau buvo išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1287/2013.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo E. G. reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (14 653,50 Lt); kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta pensija. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija tik pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 18 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą pensijos dalį ir ši pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-140-437/2013, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1287/2013.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo ir VSD ginčas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi buvo išspręstas taip pat ir į ateitį, t. y. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu, nusprendė, jog nagrinėjama byla dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nutrauktina.

Teismas nustatė, kad Sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinio Teismo) 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarytomis išvadomis ir konstatavo, kad VSD pagrįstai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Teismas taip pat akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartyje buvo nurodyta, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSD ateityje pareiškėjui mokėti pensiją, netaikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, kurios galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas E. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29 ir 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 12 punktu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi.

Atsakovai VSD ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VSD, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino esmines ginčo faktines aplinkybes ir ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo bei VSD Sprendimo šiuo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti VSD Sprendimą, pripažinęs, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Likusioje dalyje teismas administracinę bylą nutraukė, konstatavęs, kad pareiškėjo ir atsakovo ginčas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau išspręstas kitu įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, kuo pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas, nesivadovavo teisės aktais, tiesiogiai ginančiais teisę į nuosavybę, teisėtus lūkesčius ir teisinę valstybę.

Atlikdama Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje numatytą pareigą patikrinti visą bylą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui ne visiškai tinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktą.

Iš ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto formuluotės matyti, kad tapačiais skundai gali būti pripažinti tik tuomet, kai yra tapatūs visi trys elementai – šalys, skundo dalykas ir skundo pagrindas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal dispozityvumo principą administracinių bylų teisenoje bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kurioms grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo, vertina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą teisme dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo 2014 m. liepos 7 d. skundo, kurį išnagrinėjus buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-140-437/2013 turinį, tik iš dalies sutinka su teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo 2014 m. liepos 7 d. skundo reikalavimas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo yra tapatus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-140-437/2013 jau išnagrinėtam jo skundui, t. y. skundai yra iš dalies tapatūs.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde, dėl kurio pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu bylą nutraukė, yra nurodytos tos pačios ginčo šalys, kaip ir Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-140-437/2013. Akcentuotina, kad skundo dalykas (pareiškėjo reikalavimas) tik iš dalies yra tapatus, t. y. šioje byloje pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tuo tarpu ankstesnėje byloje pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir įpareigoti Ministeriją mokėti nesumažinto dydžio pensiją ateityje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-140-437/2013 įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam teismui priėmus 2013 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1287/2013.

Taigi bylose ne visiškai sutampa laikotarpiai, už kuriuos prašoma priteisti neišmokėtas valstybinės pensijos dalis, skiriasi pinigų sumos, kurias prašoma priteisti. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti mokėti viso dydžio pensiją ateityje nėra tapatus reikalavimui priteisti jau neišmokėtą pensijos dalį savo apimtimi, nes ankstesnėje byloje pareiškėjas negalėjo numatyti, kokia apimtimi bus galimai neteisėtai ribojamos jo teisės ateityje, kokį laikotarpį tai truks.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį turėjo ne tapačiu skundu ir nagrinėti iš esmės. Pareiškėjo analogišką reikalavimą už 2010 m. sausio 1 d. - 2013 m. birželio 19 d. laikotarpį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tapačiu ir teisingai nutraukė administracinę bylą dėl šio reikalavimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nepasikeitusį valstybinių pareigūnų pensijų mokėjimo teisinį reguliavimą bei vadovaudamasi proceso operatyvumo principu, mano esant galimu pasisakyti dėl šio pareiškėjo reikalavimo proceso apeliacinėje instancijoje metu.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo taip pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1567-520/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-935-552/2015). Dėl šių priežasčių apelianto argumentai, susiję su atsakovo veiksmų neteisėtumu ir nepagrįstumu, jam 2013 m. birželio – gruodžio mėnesiais neišmokant valstybinės pensijos dalies, pripažįstami nepagrįstais.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstituciniam teismui pripažinus, kad: 1) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nedelsiant numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tik tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu; 2) kad įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo ilgesnio termino nustatymas yra objektyviai pateisinamas, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad Lietuvos valstybė privalėjo teisės aktais numatyti valstybinių pensijų gavėjų dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Departamentas, mokėdamas sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, atmetant pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip :

„Nutraukti bylą dėl pareiškėjo E. G. reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 20 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius