2022-02-02 Nr. AB-2909-3-61-3-02797-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-169-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02797-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.3; 12.9;

12.13.1.1; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-133 (7-110/2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 68-34 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2020 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (7.1) FR0680-144 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) 4) pripažinti, kad ji faktiškai negavo apskaičiuotos 17 345,39 Eur pajamų sumos; 5) įpareigoti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, atsižvelgiant į jos išdėstytas aplinkybes. Pareiškėja nurodė, kad:

1.1. Vilniaus AVMI atliko jos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2020 sausio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (7.1) FR0680-26 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo konstatavo, kad pareiškėja 2016 m. metinėje pajamų deklaracijoje neteisingai nurodė nekilnojamojo turto įsigijimo kainą bei su pardavimu susijusias išlaidas ir nuo gautų pajamų nesumokėjo į valstybės biudžetą 2 245 Eur GPM. Vilniaus AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą papildomą 2 245 Eur GPM, 662,63 Eur GPM delspinigius ir 225 Eur GPM baudą. Komisija sprendimu nusprendė patvirtinti VMI sprendimą ir atleisti pareiškėją nuo 331,32 Eur GPM delspinigių, nurodydama sumokėti 331,31 Eur delspinigių.

1.2. Pareiškėja pagal 2010 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir 2010 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis) kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo 1/8 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir žemės sklypas) už 10 000 Lt (2 896,20 Eur). 2011 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėja kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo šiuos daiktus: gyvenamąjį namą už 1 000 Lt (289,62 Eur), ūkinį pastatą už 300 Lt (86,89 Eur), lauko virtuvę už 200 Lt (57,92 Eur).

Bendra įsigytų daiktų kaina 1 500 Lt (434,43 Eur). Pareiškėjai kartu su sutuoktiniu 2010 m. birželio 29 d. buvo suteiktas banko kreditas (toliau – ir kreditas) automobiliui bei daliai žemės sklypo įsigyti. Dalies kredito tikslas – paruošti žemės sklypą statybos darbams. Pareiškėjos sutuoktinis 2011 m. gegužės 5 d. pasirašė projektavimo darbų sutartį. Atliktų darbų kaina buvo 7 000 Lt (2 025 Eur.) Naujai suformuotas žemės sklypas paruoštas statybai, jame buvo atlikti: žemės darbai, statybos sklypo reljefo tvarkymas, pamatų duobių, iškasų, tranšėjų kasimas, statinių ir konstrukcijų griovimo darbai.

Pareiškėja savo sutaupytomis lėšomis ir pastangomis kartu su sutuoktiniu pasistatė vienbutį gyvenamąjį namą, kurio baigtumas 75 proc. Bendra pareiškėjos kartu su sutuoktiniu įsigyto turto ir patirtų statybos išlaidų vertė yra 33 855,65 Eur. Pareiškėjos sutuoktinis (duomenys neskelbtini) netikėtai mirė, pareiškėja buvo priversta parduoti nebaigtą statyti namą, nes žinojo, kad savo jėgomis nesugebės užbaigti jį statyti. Taip pat 2016 m. gegužės 23 d., 2016 m. spalio 13 d. ir 2016 m. spalio 14 d. įsilaužta į namą, buvo pavogtos statybos medžiagos, durys, sugadintas kaminas, sudaužyti langų stiklai ir sulaužyti langų rėmai.

Policija vagių nesurado ir pareiškėjos patirti nuostoliai nebuvo kompensuoti. Po sutuoktinio mirties pareiškėja paveldėjo 5/16 nekilnojamojo turto. 3/16 dalis nekilnojamojo turto priklausė pareiškėjos sūnui. Pareiškėja nusprendė susirasti specialistus, kurie padėtų parduoti namą, todėl tarp nekilnojamojo turto brokerio A. B. (toliau – ir brokeris) ir pareiškėjos 2016 sausio mėn. buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis, pagal kurią brokeris turėjo sutvarkyti parduodamo namo dokumentus, o pareiškėja sumokėjo brokeriui 1 597,20 Eur.

Brokeris informavo pareiškėją, kad parduodant dalinai nepilnamečiui sūnui priklausantį nekilnojamąjį turtą yra reikalingas teismo leidimas. Pareiškėja kreipėsi į advokatą U. Č. (toliau – ir advokatas), kuris pateikė prašymą teismui dėl leidimo išdavimo. Advokatas informavo pareiškėją, kad preliminarioji sutartis, paruošta brokerio, turi trūkumų ir teismas brokerio ruoštos preliminariosios sutarties pagrindu gali neišduoti reikiamo leidimo. Taip pat advokatas ragino pareiškėją įsivertinti brokerio teikiamų paslaugų kokybę.

Pareiškėja kreipėsi su pretenzija į brokerį, tačiau šis tik žadėjo ištaisyti padarytą klaidą, kol galiausiai šį darbą už brokerį buvo pavesta atlikti advokatui, todėl pareiškėja patyrė papildomų išlaidų už preliminariosios sutarties pakeitimą. Pareiškėja su pirkėja L. S. (toliau – ir pirkėja) pasirašė 2016 m. spalio 7 d. preliminariąją sutartį (toliau – ir Preliminari sutartis), kuria pareiškėja įsipareigojo parduoti pirkėjai namą su žemės sklypu. Preliminariosios sutarties 3.3 papunktyje numatyta, kad pareiškėja namą su žemės sklypu parduoda už 44 000 Eur.

Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2-43565-432/2016 pareiškėjai buvo išduotas leidimas žemės sklypo su statiniais pardavimo sandoriui sudaryti. Teismui buvo pateikta Preliminari sutartis, kurioje nurodyta bendra parduodamo turto kaina. 2016 m. spalio mėnesio pabaigoje pareiškėja atvyko į Vilnių ir nuvyko į 30-ąjį notarų biurą pasirašyti įgaliojimą, kuriuo įgaliojo savo sūnų pasirašyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį už pareiškėją. Notaras trumpai paaiškino pareiškėjai, kad sutartyje nurodytas parduodamų daiktų išdėstymas yra optimaliausias ir ateityje deklaravus už šį sandorį gautas pajamas pareiškėja sumokės mažiau mokesčių.

Pareiškėja vadovavosi būtent profesionalų patarimais, šie turėjo padėti pareiškėjai sudaryti prikimo-pardavimo sutartį palankiausiomis sąlygomis, būtent vadovaudamasi minėtų asmenų nurodymais, pareiškėja sutiko su notaro pasiūlytu parduodamų daiktų kainų išdėstymu 2016 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje. Pagal notaro pasiūlymą minėtoje sutartyje buvo įrašyta 6 kartus už vidutinę rinkos vertę didesnė žemės sklypo kaina. Notaras nei pareiškėjai, nei jos įgaliotam asmeniui neišaiškino visų dėl nurodytų kainų išdėstymo kilsiančių pasekmių.

Pareiškėja po sutuoktinio mirties asmeniškai patyrė papildomų išlaidų, kurių bendra suma yra 6 353,14 Eur.

1.3. Namo statybos darbais rūpinosi pareiškėjos sutuoktinis. Po jo mirties pareiškėja pasigedo kai kurių dokumentų, tačiau iš tų, kuriuos pavyko surasti, matyti, kad žemės sklypo su statiniais pardavimo kaina beveik lygi įsigijimo kainai, t. y. 40 306,86 Eur. Pareiškėja 2017 m. balandžio 20 d. VMI pateikė metinę pajamų deklaraciją GPM308 (toliau – ir deklaracija) už 2016 m., deklaracijoje pareiškėja viską deklaravo vienoje eilutėje, nes ji pardavė žemės sklypą su statiniais kaip vieną turtinį kompleksą ir negalėjo pati savarankiškai apskaičiuoti kiekvieno daikto įsigijimo kainos. Deklaracijoje automatiškai buvo apskaičiuota 139 Eur GPM suma. Pareiškėja 2016 m. balandžio 23 d. sumokėjo į valstybės biudžetą papildomai apskaičiuotą 139 Eur GPM. 2017 m. rugsėjo 8 d. buvo gautas pranešimas, kad deklaracija užpildyta netinkamai. Jame nurodyta, kad parduotą turtą reikia deklaruoti atskirose eilutėse ir papildomai pateikti atliktų statybos darbų suvestinę. Visgi po iš mokesčių administratoriaus gautų atsakymų liko neaišku, kodėl negalima deklaruoti žemės sklypo su statiniais vienoje eilutėje. Pareiškėja nuo pat 2017 m. balandžio 20 d. siekia įrodyti VMI, jog pateikdama deklaraciją ji nurodė tikslius duomenis, mokesčių mokėtoja parduodama turtą nesiekė praturtėti. Viskas ko pareiškėja siekė, tai atgauti jos investuotus pinigus.

1.4. Žemės sklype esantys pastatai yra antraeiliai daiktai, kurie negali egzistuoti be žemės sklypo, nes yra tvirtai susiję su žeme. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.14 straipsnio 1 dalis nustato, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad kiekvienas daiktas Nekilnojamojo turto registre yra registruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, kiekvienas daiktas turi atskirą unikalų numerį. Tačiau Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatos nereglamentuoja ir nelemia, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl jo suformavimo atskiru nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio jam suteikimo negali būti pripažintas daikto priklausiniu, o juo labiau paneigti faktą, kad antraeilis daiktas yra neatsiejamai susijęs su pagrindiniu daiktu, nes antraeilis daiktas negalėtų egzistuoti be pagrindinio daikto. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas, apmokestinant nekilnojamojo turto pardavimo pajamas, nekilnojamieji daiktai suprantami taip, kaip jie apibrėžti CK. Pagal CK pateiktą nekilnojamojo daikto apibrėžimą nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojami pagal prigimtį (pvz., žemė, statiniai ir pan.). Pareiškėja faktiškai negavo 17 345,39 Eur pajamų. Parduotas turtas gali būti deklaruojamas į vieną GPM308 deklaracijos eilutę, nes žemės sklypas ir ant jo esantys statiniai yra neatsiejamai vienas su kitu susiję. Pareiškėja teikia teismui visus įrodymus, kad daiktų kainų skaidymas nėra teisingas, pažeidžia pareiškėjos teises ir neturi būti mokesčio apskaičiavimo pagrindu. Taip pat pagal CK nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartyje daiktų skaidymas nėra būtinas.

1.5. Pagal GPMĮ 19 straipsnį turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant su šio turto įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, išlaidos. Tuo atveju, kai turtas yra pasigaminamas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo, rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį). Pareiškėja pardavė 13/16 dalių turto už 35 750 Eur. Vilniaus AVMI Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėja pateikė 2010 m. birželio 29 d. žemės sklypo įsigijimui paimtą kreditą, kredito sutarties Nr. 1451018070749-34, 2016 m. vasario 10 d. grąžinta 3 880,86 Eur kredito. Visa kredito suma pagal kredito sutartį yra 17 377,2 Eur (60 000 Lt). Žemės sklypo dalis, įsigyta pagal 2010 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, negali būti laikoma ekvivalentine žemės sklypui, parduotam 2016 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Nepagrįstai konstatuota, kad kredito suma negali būti priskirta prie žemės sklypo tvarkymo darbų.

1.6. Patikrinimo akte į apskaičiuotą žemės sklypo įsigijimo kainą neįtraukta: 1) UAB „Baltijos matavimų organizacija“ atliktų žemės sklypo kadastrinių matavimų išlaidos. Pareiškėja kreipėsi į UAB „Baltijos matavimų organizaciją“, tačiau darbai atlikti 2013 m. ir įmonė negali pateikti sąskaitos, dėl pasikeitusios buhalterijos duomenų išsaugoti nepavyko. Apie tai pareiškėja laiku informavo mokesčių administratorių; 2) žemės sklypo tvarkymo darbai, sandėlio ardymas irgi yra išlaidos, kurios gali būti priskiriamos žemės sklypo įsigijimo išlaidoms. Pagal UAB „Rivela“ sąskaitą už atliktus darbus išlaidų suma yra 2 468,40 Eur. Vilniaus AVMI į Patikrinimo aktą šių išlaidų neįtraukė, nes jos nepagristos juridinę galią turinčiais dokumentais; 3) 7 000 Lt (2 025) Eur išlaidos už projektavimo darbų architektūrinius planavimus. Pareiškėja pateikė tik sutartį su architektu, bet apmokėjimo kvito negali pateikti, nes po vyro mirties jo nepavyko rasti. Vilniaus AVMI, VMI ir Komisija nepagrįstai vertino, kad į naujai suformuotą žemės sklypo įsigijimo kainą turi būti įtraukta tik žemės sklypo kaina pagal 2010 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį, taip ignoruojant darbus, atliktus formuojant naują daiktą, t. y. žemės sklypą su statiniais. Grąžinta 3 880,86 Eur kredito suma taip pat turėtų būti priskiriama prie žemės sklypo su statiniais įsigijimo kainos.

1.7. Į patirtų išlaidų suvestinę įtrauktos skirtingos grupės išlaidos: a) pareiškėjos ir sutuoktinio bendromis lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) turto įsigijimo, statybos, formavimo, pertvarkymo ir remonto darbams skirtos išlaidos; b) pareiškėjos asmeninėmis lėšomis turto įsigijimo, statybos, formavimo, pertvarkymo ir remonto darbams skirtos išlaidos. Po sutuoktinio mirties pareiškėja turtą tvarkė savo lėšomis, šios išlaidos turėtų būti išskaičiuojamos iš galutinės pardavimo kainos. Pareiškėja po sutuoktinio mirties pati sumokėjo už visus darbus ir dokumentų tvarkymą prieš parduodant turtą. Jos nepilnametis sūnus nemokėjo už remonto darbus. Pareiškėjos sūnaus parduoto turto 3/16 dalies įsigijimo kaina skaičiuojama pagal 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Tai reiškia, kad Patikrinimo akte pareiškėjos patirtos išlaidos netinkamai mažinamos. Visos išlaidos, kurias pareiškėja patyrė atliekant remontą, bei privalomi mokėjimai parduodant nekilnojamąjį turtą turi būti įtraukiamos į atliktų darbų suvestinę kaip faktiškai patirtos išlaidos. Apskaičiuota parduoto 13/16 žemės sklypo su statiniais įsigijimo kaina, tačiau pareiškėjai neaišku, kodėl nurodoma, jog 5/16 dalių buvo paveldėtos ir 8/16 dalys pasistatytos, toks įsigijimo kainos ir skirstymo paskaičiavimas neargumentuotas jokiais įstatymais. Vadovaudamasi VMI rekomendacija pareiškėja susisiekė su UAB „Geras garas“, kuri patvirtino, jog pareiškėja įsigijo pirtį iš UAB „Geras garas“. Iš viso patirta 40 306,86 Eur išlaidų, susijusių su turto įsigijimo, statybos, formavimo, pertvarkymo ir remonto išlaidomis. Išlaidos, patirtos kartu su sutuoktiniu, pagal pateiktą suvestinę sudaro 33 953,72 Eur. Tik ši suma turi būti mažinama 13/16. Iš pateikto paskaičiavimo matyti, kad Patikrinimo akte Vilniaus AVMI neteisingai apskaičiavo turto įsigijimo išlaidas. Viso nekilnojamojo turto sukūrimo, formavimo, rekonstravimo ir kapitalinio remonto išlaidos turi būti perskaičiuojamos pagal pareiškėjos pastabas.

1.8. Keičiantis gautų pajamų dydžiui, baudos turėtų būti perskaičiuojamos. Komisijos sprendimu pareiškėja atleista nuo 50 proc. nepagrįstai apskaičiuotų delspinigių už 989 dienas. Užbaigus mokestinį ginčą, delspinigiai turi būti dar kartą apskaičiuoti ir papildomai įvertinti atsižvelgiant į naujas aplinkybes.

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad:

2.1. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja pagal 2016 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 35 750 Eur pardavė: 13/16 dalių žemės sklypo už 20 312,5 Eur; 13/16 dalių gyvenamojo namo už 174,69 Eur; 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo už 14 625 Eur; 13/16 dalių lauko virtuvės už 637,81 Eur. Nustatyta, kad pareiškėja 13/16 dalių žemės sklypo įsigijo pagal 2010 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą už 2 967,11 Eur, 13/16 dalių gyvenamojo namo ir 13/16 dalių lauko virtuvės įsigijo pagal 2011 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atitinkamai už 397,36 Eur ir už 197,39 Eur. Vienbutį gyvenamąjį namą pareiškėja pasistatė ir po sutuoktinio mirties dalį paveldėjo pagal 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Atsižvelgus į mokestinio patikrinimo metu pareiškėjos pateiktus vienbučio gyvenamojo namo atliktų statybos darbų išlaidas patvirtinančius dokumentus ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nustatytą vienbučio gyvenamojo namo vidutinę rinkos vertę apskaičiuota, kad 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo kaina yra 19 060,11 Eur. Vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 16 dalies 3 punktu, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 8 straipsnio 1 dalimi ir 19 straipsniu, apskaičiuota, kad pareiškėja 2016 m. gavo 17 785,81 Eur apmokestinamųjų turto pardavimo pajamų (13/16 dalių žemės sklypo – 17 345,39 Eur; 13/16 dalių gyvenamojo namo – 0 Eur; 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo – 0 Eur; 13/16 dalių lauko virtuvės – 440,42 Eur), kurios, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu. Vilniaus AVMI įvertinus pareiškėjos 2016 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir ligos išmokas (9 426,02 Eur), taikytiną papildomą metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį (1 440 Eur), pareiškėjos patirtas gyvybės draudimo ir būsto kredito palūkanų išlaidas (869,29 Eur), iš pareiškėjos pajamų išskaičiuotą GPM (1 351,2 Eur), pareiškėjos sumokėtą GPM (139 Eur), apskaičiuota papildomai mokėtina 2 245 Eur GPM suma.

2.2. Notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Pareiškėja sudarydama notarinį sandorį išreiškė savo valią dėl jo turinio, o mokesčių administratorius neturi jokio teisinio pagrindo vertinti pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų parduoto nekilnojamojo turto verčių kitaip, nei nurodyta pačioje sutartyje.

2.3. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintas Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų formų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisykles (2014 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. VA-200 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) kiekvieno daikto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos turi būti įrašomos atskirose metinės pajamų mokesčio deklaracijos GPM308T priedo I skyriaus eilutėse. GPMĮ 19 straipsnyje nenumatyta galimybė į vieno parduoto nekilnojamojo turto objekto įsigijimo išlaidas įtraukti kito parduoto nekilnojamojo turto objekto įsigijimo išlaidas. Pažeidžiant Taisyklių 50.3 papunktį, t. y. deklaruojant nekilnojamojo turto objektų pardavimo pajamas bei įsigijimo išlaidas vienoje eilutėje, žemės sklypo apmokestinamosios pajamos būtų mažinamos statinių (vienbučio gyvenamojo namo ir lauko virtuvės) įsigijimo išlaidomis, o tas prieštarautų GPMĮ 19 straipsnio nuostatoms. Taigi parduoto nekilnojamojo turto deklaravimas yra sureglamentuotas poįstatyminiais teisės aktais, todėl pareiškėjos teiginiai ir valia (noras) deklaruoti parduotą nekilnojamąjį turtą vienoje eilutėje yra negalimas dėl minėtų argumentų.

2.4. Žemės sklypo įsigijimui ir pertvarkymui paimto kredito grąžinta dalis, t. y. 3 871,36 Eur, Patikrinimo akte neįtraukta į žemės sklypo įsigijimo kainą, tačiau įsigytos žemės vertė pagal jos pirkimo sutartį buvo įtraukta į patirtų išlaidų suvestinę, todėl grąžinto kredito sumos įtraukimas į išlaidų suvestinę būtų patirtų išlaidų žemei dvigubinimas. Žemės sklypo tvarkymo bei pirties įrengimo išlaidos galėtų būti įtrauktos į gyvenamojo namo statybos išlaidas, tačiau pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų, t. y. pareiškėjos pateiktame UAB „Geras garas“ 2012 m. gegužės 11 d. kvite dėl pirties įrengimo darbų nenurodytas paslaugos gavėjas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 „Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) 2.2 papunkčiu, išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) neviršija 1 000 litų. Nutarimo 2.1 papunktyje nustatyta, kad sąskaita faktūra ir PVM sąskaita faktūra juridinės galios neturi ir pagal jas išlaidos negali būti pripažintos sąnaudomis, o pirkimo PVM – atskaitomu PVM pagal PVM sąskaitą faktūrą, jeigu jose nėra visų teisės aktuose nustatytų privalomų rekvizitų.

Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, pareiškėjos pateiktas dokumentas negali būti papildomas (nes tai yra pinigų apskaitos dokumentas). Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad ji gali pateikti iš UAB „Geras garas“ papildomus dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti suteiktos paslaugos (pirties įrengimo) pirkėją, tačiau kartu su skundu VMI tokio dokumento pareiškėja nepateikė (nurodė, kad jai nepavyko susisiekti su pardavėju). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pateikus dėl pirties įrengimo ir žemės sklypo tvarkymo darbų patirtas išlaidas pagrindžiančius teisės aktų nustatytus, reikalavimus atitinkančius apmokėjimo dokumentus, šios išlaidos galėtų būti priskirtos vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo kainai.

Tačiau su vienbučiu gyvenamuoju namu susijusių apmokestinamųjų pajamų nenustatyta, todėl išlaidų dėl sklypo tvarkymo, pirties įrengimo darbų išlaidų, kurios galėtų būti įtrauktos į vienbučio gyvenamojo namo statybos išlaidas, perskaičiavimas neturės įtakos apmokestinimui, t. y. parduotų nekilnojamojo turto objektų apmokestinamųjų pajamų suma nepasikeistų. Nors pareiškėja teigia, kad susisiekė su UAB „Geras garas“, šie patvirtino, jog pareiškėja įsigijo pirtį iš UAB „Geras garas“, tačiau pareiškėjos minimas patvirtinimas nėra tinkamas, kadangi el. laiške nurodyta, kad pirties krosnis pirkta pas juos, bet pasakyti pirkėjo vardo nėra galimybės, nes buvo mokėta grynaisiais pinigais, pirkėjas buvo privatus asmuo, sąskaita faktūra nebuvo išrašoma, todėl toks dokumentas negali būti vertinamas kaip pareiškėjos patirtas išlaidas pagrindžiantis dokumentas.

2.5. Visos pareiškėjos patirtos statybos išlaidos (iki ir po sutuoktinio mirties pagal pateiktus statybos išlaidas patvirtinančius, juridinę galią turinčius dokumentus) įtrauktos į vienbučio gyvenamojo namo statybos išlaidų suvestinę, tačiau pareiškėja pardavė 13/16 vienbučio gyvenamojo namo dalių (iš jų 5/16 dalys paveldėtos ir 8/16 dalys pasistatytos), todėl apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas Patikrinimo akte buvo vertintos būtent 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo išlaidos. Apskaičiuojant šias dalis, buvo atsižvelgiama į nekilnojamojo turto įsigijimo ir paveldėjimo aplinkybes. Pareiškėja kartu su sutuoktiniu 1/8 dalį žemės sklypo, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, lauko virtuvę įsigijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Sutuoktiniui mirus, pagal 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1752 pareiškėja paveldėjo 5/8 dalis iš 1/2 dalies žemės sklypo, t. y. 5/16 dalis ir 5/8 dalis iš 1/2 dalies gyvenamojo namo, 5/8 dalis iš 1/2 dalies vienbučio gyvenamojo namo, 5/8 dalis iš 1/2 dalies lauko virtuvės. Kaip jau minėta, pareiškėja pardavė jai priklausiusių 13/16 žemės sklypo ir vienbučio gyvenamojo namo dalių, todėl apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas buvo vertintos būtent 13/16 dalių žemės sklypo ir vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo išlaidos.

2.6. Pareiškėjai buvo skirta 10 proc. mokesčio bauda (įvertinus pareiškėjos geranorišką bendradarbiavimą, pažeidimo aplinkybes ir nesant sunkinančių aplinkybių), t. y. minimali bauda. Pabrėžtina, kad įstatyme nėra numatyta galimybė neskirti baudos už padarytus pažeidimus.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

4. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Vilniaus AVMI ir VMI sprendimų, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota į valstybės biudžetą sumokėti GPM, jo delspinigius ir baudą, taip pat dėl ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą priimto Komisijos sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI atliko GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir konstatavo, kad pareiškėja metinėje pajamų deklaracijoje už 2016 m. neteisingai nurodė parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą bei su pardavimu susijusias išlaidas ir nuo gautų pajamų nesumokėjo į valstybės biudžetą 2 245 Eur GPM. Vilniaus AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 2 245 Eur GPM, 662,63 Eur GPM delspinigius ir 225 Eur GPM baudą. VMI sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą, o Komisija sprendimu nusprendė patvirtinti VMĮ sprendimą, tačiau atleido pareiškėją nuo 331,32 Eur GPM delspinigių, nurodant pareiškėjai sumokėti 331,31 Eur GPM delspinigių.

6. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėja pardavė: 13/16 dalių žemės sklypo už 20 312,5 Eur; 13/16 dalių gyvenamojo namo už 174,69 Eur; 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo už 14 625 Eur; 13/16 dalių lauko virtuvės už 637,81 Eur. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėja 13/16 dalių žemės sklypo įsigijo pagal 2010 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą už 2 967,11 Eur, 13/16 dalių gyvenamojo namo ir 13/16 dalių lauko virtuvės įsigijo pagal 2011 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atitinkamai už 397,36 Eur ir už 197,39 Eur.

Iš 2015 m. gruodžio 31 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 matyti, kad pareiškėja pasistatė vienbutį gyvenamąjį namą ir po sutuoktinio mirties dalį paveldėjo pagal 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Vilniaus AVMI, įvertinusi mokestinio patikrinimo metu pareiškėjos pateiktus vienbučio gyvenamojo namo atliktų statybos darbų išlaidas patvirtinančius dokumentus ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nustatytą vienbučio gyvenamojo namo vidutinę rinkos vertę, apskaičiavo, kad 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo kaina yra 19 060,11 Eur.

Vilniaus AVMI, vadovaudamasi GPMĮ 2 straipsnio 16 dalies 3 punkto, 5 straipsnio 1 ir 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio nuostatomis, apskaičiavo, kad pareiškėja 2016 m. gavo 17 785,81 Eur apmokestinamųjų turto pardavimo pajamų (už 13/16 dalių žemės sklypo – 17 345,39 Eur (20 312,5 – 2 967,11); už 13/16 dalių gyvenamojo namo – 0 Eur (174,69 – 397,36); už 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo – 0 Eur (14 625 – 19 060,11); už 13/16 dalių lauko virtuvės – 440,42 Eur (637,81 – 197,39), kurios vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apmokestinamos 15 proc.

GPM tarifu. Mokesčių administratorius taip pat įvertino pareiškėjos 2016 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir ligos išmokas (9 426,02 Eur), taikytiną papildomą metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį (1 440 Eur), pareiškėjos patirtas gyvybės draudimo ir būsto kredito palūkanų išlaidas (869,29 Eur), iš pareiškėjos pajamų išskaičiuotą GPM (1 351,2 Eur), pareiškėjos sumokėtą GPM (139 Eur) ir apskaičiavo papildomai mokėtiną 2 245 Eur GPM sumą.

7. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratoriai, nustatę, jog pačios mokesčių mokėtojos nekilnojamojo turto objektų pardavimo kainos pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodytos, neturėjo teisės neigti nurodytų sumų, t. y. keisti pardavimo dokumentuose nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainų. Pareiškėja, sudarydama notarinį sandorį, išreiškė savo valią dėl jo turinio, o mokesčių administratorius neturi teisinio pagrindo vertinti parduoto nekilnojamojo turto verčių kitaip, nei nurodyta pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl, teismo įsitikinimu, nekilnojamojo turto pardavimo kainos įvertintos tinkamai.

8. Teismas taip pat vertino kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl nekilnojamojo turto brokerio neatidumo nurodant didesnę nei Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos vertės kainą ir šios klaidos pripažinimo. Teismas, įvertinęs mokestinėje byloje esančius ir teismui pateiktus dokumentus, darė išvadą, kad pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų brokerio padarytą turto vertinimo klaidą. Nei mokesčių įstatymai, nei CK, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais.

9. Teismas, vadovaudamasis GPMĮ 2 straipsnio 16 dalies 3 punktu, 5 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsniu, 27 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 50.3 ir 50.4 papunkčiais, darė išvadą, kad GPMĮ 19 straipsnyje nenustatyta galimybė į vieno parduoto nekilnojamojo turto objekto įsigijimo išlaidas įtraukti kito parduoto nekilnojamojo turto objekto įsigijimo išlaidas. Pareiškėjai deklaruojant nekilnojamojo turto objektų pardavimo pajamas bei įsigijimo išlaidas vienoje eilutėje, žemės sklypo apmokestinamosios pajamos būtų mažinamos statinių (vienbučio gyvenamojo namo ir lauko virtuvės) įsigijimo išlaidomis, o tai prieštarautų GPMĮ 19 straipsnio nuostatoms, taip pat Taisyklių 50.3 papunkčiui. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriai pagrįstai padarė išvadą, jog teisės aktai nenustato pareiškėjai galimybės parduotą nekilnojamąjį turtą deklaruoti vienoje eilutėje.

10. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo įsigijimui ir pertvarkymui paimto kredito grąžinta dalis (3 871,36 Eur) neįtraukta į žemės sklypo įsigijimo kainą, tačiau įsigytos žemės vertė pagal jos pirkimo sutartį buvo įtraukta į patirtų išlaidų suvestinę. Grąžinto kredito sumos įtraukimas į išlaidų suvestinę būtų patirtų išlaidų žemei dvigubinimas. Vadovaujantis GPMĮ 19 straipsnio 3 dalimi, išlaidų pripažinimas yra siejamas tik su juridinę galią turinčių dokumentų ar sandorius pagrindžiančių dokumentų pateikimu, o įrodinėjimo našta tenka pačiam mokesčių mokėtojui, nes būtent jis siekia paneigti mokesčių administratoriaus objektyviais duomenimis pagrįstas sumas.

Žemės sklypo tvarkymo bei pirties įrengimo išlaidos galėtų būti įtrauktos į gyvenamojo namo statybos išlaidas, tačiau pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų. Vadovaujantis Apskaitos dokumentų papildymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1999 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 6 (2004 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 1K-212 redakcija) (toliau – ir Apskaitos dokumentų papildymo taisyklės), 2 punktu, gali būti papildomi visi apskaitos dokumentai, išskyrus pinigų apskaitos dokumentus.

Pareiškėja patikrinimo metu pateikė UAB „Geras garas“ 2012 m. gegužės 11 d. kvitą dėl pirties įrengimo darbų, kuriame nenurodytas paslaugos gavėjas. Vadovaujantis Nutarimo 2.2 papunkčiu, išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) neviršija 1 000 litų. Nutarimo 2.1 papunktyje nustatyta, kad sąskaita faktūra ir PVM sąskaita faktūra juridinės galios neturi ir pagal jas išlaidos negali būti pripažintos sąnaudomis, o pirkimo PVM – atskaitomu PVM pagal PVM sąskaitą faktūrą, jeigu jose nėra visų teisės aktuose nustatytų privalomų rekvizitų.

Pareiškėjos pateiktas dokumentas, t. y. UAB „Geras garas“ 2012 m. gegužės 11 d. kvitas dėl pirties įrengimo darbų negali būti papildomas, nes tai yra pinigų apskaitos dokumentas, tačiau pareiškėja gali pateikti iš UAB „Geras garas“ papildomus dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti, suteiktos paslaugos (pirties įrengimo) pirkėją. Be to, ir pareiškėjos patikrinimo metu pateikta UAB „Rivela“ darbų ir apmokėjimų ataskaita (joje nurodytos išlaidos) taip pat negali būti pripažinta išlaidas patvirtinančiu dokumentu, nes tai nėra juridinę galią turintis apskaitos dokumentas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė pirties įrengimo ir žemės sklypo tvarkymo darbų patirtas išlaidas pagrindžiančių apmokėjimo dokumentų, kurie atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, konstatuotina, kad mokesčių administratoriai neturėjo pagrindo dokumentuose nurodytų sumų įtraukti į gyvenamojo namo statybos išlaidas.

11. Teismas nurodė, kad Patikrinimo akto duomenys patvirtina, jog visos pareiškėjos patirtos statybos išlaidos (iki ir po sutuoktinio mirties pagal pateiktus statybos išlaidas patvirtinančius, juridinę galią turinčius dokumentus) įtrauktos į vienbučio gyvenamojo namo statybos išlaidų suvestinę. Pareiškėja pardavė 13/16 vienbučio gyvenamojo namo dalių (iš jų 5/16 dalys paveldėtos ir 8/16 dalys pasistatytos), todėl apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas Patikrinimo akte pagrįstai buvo vertintos būtent 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo išlaidos.

12. Teismas konstatavo, kad ginčijamuose sprendimuose faktinės aplinkybės ir ginčo santykius reguliuojančios teisės normos buvo aiškinamos bei taikomos tinkamai, todėl GPM bei paskirta bauda ir delspinigiai apskaičiuoti tinkamai, dėl to pareiškėjai paskirta bauda ir delspinigiai negali būti perskaičiuoti. Vilniaus AVMI, VMI ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusi ginčą Komisija visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino byloje surinktus duomenis, todėl, priešingai nei teigia pareiškėja, ginčijami Inspekcijos, VMI ir Komisijos sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir juos naikinti. Teismui netenkinus reikalavimų panaikinti ginčijamus sprendimus, netenkintini ir išvestiniai reikalavimai pripažinti, kad pareiškėja faktiškai negavo apskaičiuotos Patikrinimo akte 17 345,39 Eur pajamų sumos, ir įpareigoti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą.

III. 13. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Pareiškėja nurodo, kad:

13.1. Vadovaujantis profesionalų patarimais, prieš nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį 2016 m. spalio 7 d. buvo parengta Preliminari sutartis, kurioje nurodyta bendra žemės sklypo su statiniais kaina. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. eS2-43565-432/2016 pareiškėjai buvo išduotas leidimas žemės sklypo su statiniais pardavimo sandoriui sudaryti. Tačiau notaras M. S. pasiūlė 2016 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti kiekvieno parduodamo objekto kainą atskirai, nes toks turto išdėstymas, jo nuomone, sukeltų mažesnes mokestines pasekmes. 2016 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įformintos kiekvieno iš parduodamų nekilnojamojo objektų (žemės sklypo, namo, vienbučio gyvenamojo namo, lauko virtuvės) pardavimo kainos „nebuvo apspręstos ekonominių veiksnių“, pavyzdžiui, atsižvelgiant į kiekvieno objekto įsigijimo kainos procentinę dalį bendroje įsigijimo kainoje ar pan. Tokiu atveju pareiškėjai apskaičiuotos GPM, o tuo pačiu ir delspinigių sumos būtų mažesnės. Be to, pareiškėjai parduodant nekilnojamąjį turtą pagal sutartyje nurodytas kiekvieno parduodamo daikto pardavimo kainas, susidarė didesnė mokesčio bazė nei faktinė nauda, apskaičiuota nuo visų pajamų, gautų už parduotą žemės sklypą su priklausiniais.

13.2. Pareiškėja siekia įrodyti, jog yra sąžininga, tačiau į jos dėstomas aplinkybes neatsižvelgiama, o būtent teismas nevertino pareiškėjos pateiktų argumentų, jog šioje situacijoje turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas realių išlaidų dydžio negali pagrįsti aptartais dokumentais, o šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos nustatant mokesčių mokėtojų mokestines prievoles, mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į teisingumo ir protingumo kriterijus, išlaidų dydį turi teisę nustatyti, atsižvelgdamas į kitus leistinus ir konkrečiu atveju surinktus įrodymus (MAĮ 70 str.). Taip pat pareiškėja prašė taikyti turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 10 str.), t. y. įstatymų leidėjo numatyta, kad viršenybė teikiama mokesčių teisinių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Atitinkamai mokesčių administratorius savo veikloje neturėtų paneigti mokesčių įstatymuose numatytų asmenų teisių ar pripažinti atitinkamas prievoles vien remdamasis formalia šių asmenų veiklos išraiška, kai jam yra žinomos (pateikiamos) aplinkybės, rodančios kitokį mokestinio santykio turinį.

13.3. Teismo sprendime nurodyta, kad pareiškėja nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų brokerio padarytą turto vertinimo klaidą. Tačiau mokesčių administratorius šias aplinkybes vertino kaip nesvarbias ir minėtų įrodymų nereikalavo pateikti. Šiuo atveju pareiškėja pateikė susirašinėjimus su brokeriu, iš kurių matyti, jog brokeris pripažino egzistuojančią klaidą, todėl pareiškėja nežinojo, jog būtina teikti papildomus dokumentus.

13.4. Teismo sprendime nurodyta, kad grąžinto kredito sumos įtraukimas į išlaidų suvestinę būtų patirtų išlaidų žemei dvigubinimas, tačiau nei teismas, nei mokesčių administratorius tinkamai šio argumento nepagrindė. Pagal GPMĮ 19 straipsnį turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant su šio turto įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, išlaidos. Tuo atveju, kai turtas yra pasigaminamas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo, rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį). Pagal 2010 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigytas žemės sklypas už 2 967,11 Eur. 2013 m. kovo 20 d. atlikus kadastrinius matavimus, buvo suformuotas žemės sklypas padalijimo būdu ir VĮ „Registrų centre“ suteiktas naujas unikalus numeris. Naujai suformuotas žemės sklypas paruoštas statybai, jame buvo atlikti: žemės darbai, statybos sklypo reljefo formavimas, atitvėrimas, pamatų duobių, iškasų, tranšėjų kasimas, statinių ir konstrukcijų griovimas, geodeziniai matavimai, sklypo inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų tiesimas (vandens ir elektros). Mokesčių administratorius be jokio objektyvaus paaiškinimo visas išlaidas priskyrė prie vienbučio gyvenamojo namo statybos išlaidų, nors akivaizdu, kad atlikti darbai buvo skirti sklypo tvarkymui. Žemės sklypą pareiškėja įsigijo už 2 967,11 Eur, o grąžinto kredito dalis buvo panaudota žemės sklypui rekonstruoti, t. y. paruošti statybos darbams. Todėl, remiantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius turi pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tačiau mokesčių administratorius to nepadarė.

13.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vien formalus apskaitos dokumentų trūkumas nėra besąlyginė išvada atimti mokesčio mokėtojui teisę į PVM atskaitą, jei ūkinės operacijos realumas (turinys) nekelia abejonių, todėl lieka neaišku, kodėl į apskaičiuota žemės sklypo įsigijimo kainą neįtrauktos šios išlaidos: 1) UAB „Baltijos matavimų organizacija“, atliktų žemės sklypo kadastrinių matavimų išlaidos; 2) UAB „Rivela“ sąskaita už atliktus darbus; 3) išlaidos už projektavimo darbų architektūrinius planavimus.

14. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai pažymi, kad atsakant į pareiškėjos teiginius dėl su UAB „Rivela“ susijusių išlaidų už atliktus darbus primintina, jog 2011 m. rugpjūčio 22 d. UAB „Rivela“ darbų ir apmokėjimų ataskaitoje nurodyta 2 468,4 Eur (8 522,89 Lt) suma nebuvo įtraukta nei į žemės, nei į pastatų įsigijimo kainą, nes nepridėti mokėjimo dokumentai (kvitai), be to, „gerbūvio“ darbai neįtraukiami į išlaidas. Pagal šią ataskaitą buvo atliktas lentinio sandėlio ardymas, lentų supjaustymas į malkas ir malkų pernešimas ir sandėliavimas. Kitos pareiškėjos pateiktos PVM sąskaitos faktūros (UAB „Rivela”) buvo įtrauktos į namo įsigijimo kainą, nes pagal ūkinės operacijos aprašymą jos susijusios su namo statyba. Be to, mokėjimo kvituose nurodyta „atsiskaitymas už remonto darbus”, „avansas pagal statybos sutartį”, todėl prie žemės įsigijimo išlaidų šios išlaidos negalėjo būti įtrauktos. Pagal pareiškėjos pateiktą notaro patvirtintą 2011 m. balandžio 6 d. susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamu daiktu tvarkos nustatymo Nr. 1922 žemės sklypo naudojimosi tvarka buvo nustatyta pagal UAB „Baltijos matavimų organizacija“ 2010 m. rugsėjo 16 d. parengtą žemės sklypo planą, tačiau pareiškėja mokesčių administratoriui nepateikė mokėjimą patvirtinančių dokumentų už šias paslaugas. Išlaidų pripažinimas yra siejamas tik su juridinę galią turinčių dokumentų ar sandorius pagrindžiančių dokumentų pateikimu (GPMĮ 19 str. 3 d.), o įrodinėjimo pareiga pagrįsti išlaidas tenka mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjai. Pareiškėja nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kuriais būtų galima paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, priešingai, teismas tinkamai išnagrinėjo bylos faktines bei teisines aplinkybes, įvertino pateiktus įrodymus bei priėmė motyvuotą ir teisiškai pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimų panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 20 d. sprendimą Nr. S-133 (7-110/2020), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. 68-34 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. (7.1) FR0680-144, pripažinti, kad pareiškėja faktiškai negavo apskaičiuotos 17 345,39 Eur pajamų sumos ir įpareigoti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, atsižvelgiant į pareiškėjos išdėstytas aplinkybes.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, t. y. netenkino minėtų reikalavimų, konstatavęs, kad ginčijami Komisijos, VMI ir Vilniaus AVMI sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

18. Šioje byloje nustatyta, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2020 m. sausio 16 d. patikrinimo aktu Nr. (7.1) FR0680-26 nustatė, kad pareiškėja metinėje pajamų deklaracijoje už 2016 m. neteisingai nurodė parduoto nekilnojamojo turto įsigijimo kainą bei su pardavimu susijusias išlaidas ir nuo gautų pajamų nesumokėjo į valstybės biudžetą 2 245 Eur GPM. Vilniaus AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 2 245 Eur GPM, 662,63 Eur GPM delspinigių ir 225 Eur GPM baudą. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus AVMI sprendimu, pateikė VMI skundą, kuriuo prašė pakartotinai atlikti mokestinį patikrinimą. Išnagrinėjusi pareiškėjos skunde dėl Vilniaus AVMI sprendimo išdėstytus argumentus bei įvertinusi rašytinius įrodymus, VMI sprendimu nusprendė patvirtinti Vilniaus AVMI sprendimą. Pareiškėja dėl VMI sprendimo pateikė skundą Komisijai, tačiau Komisija sprendimu nusprendė patvirtinti VMI sprendimą, bet atleido pareiškėją nuo 331,32 Eur GPM delspinigių, nurodant pareiškėjai sumokėti 331,31 Eur GPM delspinigių.

19. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja pagal 2016 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 35 750 Eur pardavė: 13/16 dalių žemės sklypo už 20 312,5 Eur, 13/16 dalių gyvenamojo namo už 174,69 Eur, 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo už 14 625 Eur, 13/16 dalių lauko virtuvės už 637,81 Eur, esančius (duomenys neskelbtini).

20. Pareiškėja 13/16 dalių žemės sklypo įsigijo pagal 2010 m. liepos 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą už 2 967,11 Eur, 13/16 dalių gyvenamojo namo ir 13/16 dalių lauko virtuvės įsigijo pagal 2011 m. kovo 31 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atitinkamai už 397,36 Eur ir už 197,39 Eur. Vienbutį gyvenamąjį namą pareiškėja pasistatė (2015 m. gruodžio 31 d. deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1) ir po sutuoktinio mirties dalį paveldėjo pagal 2016 m. balandžio 14 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Atsižvelgus į mokestinio patikrinimo metu pareiškėjos pateiktus vienbučio gyvenamojo namo atliktų statybos darbų išlaidas patvirtinančius dokumentus ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nustatytą vienbučio gyvenamojo namo vidutinę rinkos vertę apskaičiuota, kad 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo įsigijimo kaina yra 19 060,11 Eur.

21. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 16 dalies 3 punkto, 5 straipsnio 1 ir 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio nuostatomis, apskaičiavo, kad pareiškėja 2016 m. gavo 17 785,81 Eur apmokestinamųjų turto pardavimo pajamų (už 13/16 dalių žemės sklypo – 17 345,39 Eur (20 312,5 – 2 967,11); už 13/16 dalių gyvenamojo namo – 0 Eur (174,69 – 397,36); už 13/16 dalių vienbučio gyvenamojo namo – 0 Eur (14625,00 – 19060,11); už 13/16 dalių lauko virtuvės – 440,42 Eur (637,81 – 197,39), kurios, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu. Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjos 2016 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir ligos išmokas (9 426,02 Eur), taikytiną papildomą metinį neapmokestinamąjį pajamų dydį (1 440 Eur), pareiškėjos patirtas gyvybės draudimo ir būsto kredito palūkanų išlaidas (869,29 Eur), iš pareiškėjos pajamų išskaičiuotą GPM (1 351,2 Eur), pareiškėjos sumokėtą GPM (139 Eur), apskaičiavo papildomai mokėtiną 2 245 Eur GPM sumą.

V. 22. GPMĮ 2 straipsnio 16 dalies 3 punkte nustatyta, kad pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje, be kita ko, yra pajamos, gautos už parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, taip pat už nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, gautos pajamos. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 ir 2 dalis pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 1 dalimi, pajamų mokesčio tarifas yra 15 procentų, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu (8 str. 1 d.).

23. GPMĮ 19 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, išskyrus atliekas, ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, taip pat realizavus išvestines finansines priemones, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta:

1) turto įsigijimo kaina;

2) su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn ar išvestinės finansinės priemonės realizavimu susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai. Turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant su šio turto įsigijimu susijusius teisės aktuose nustatytus privalomus mokėjimus, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, išlaidos.

Tuo atveju, kai turtas yra pasigamintas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo, rekonstravimo ir (arba) kapitalinio remonto išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį). Jeigu parduodamas ar kitaip perleidžiamas nuosavybėn turtas (ar jo dalis) yra ar kuriuo nors metu buvo priskirtas individualios veiklos turtui, jo įsigijimo kaina mažinama iš individualios veiklos pajamų atskaityta šio turto įsigijimo kainos dalimi. Jeigu gyventojas negali objektyviai pagrįsti, kuri konkreti (kada įsigyta) keliais sandoriais įgyto vienarūšio, individualiais požymiais neapibūdinto turto dalis perleidžiama, iš pajamų pirmiausia atskaitoma anksčiausiai už tokį turtą (jo dalį) sumokėta įsigijimo kaina (jos dalis) (GPMĮ 19 str. 2 d.).

Pagal GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Vadovaujantis GPMĮ 27 straipsnio 1 dalimi, nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

24. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų formų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių (2014 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. VA-200 redakcija) 50.3 papunktį GPM308T priedo I skyrius užpildomas T2 laukelyje įrašant turto pardavimo ar kitokio perleidimo pajamų sumą, gautą už šiame skyriuje nurodomo kiekvieno daikto pardavimą ar kitokį perleidimą nuosavybėn; kiekvieno daikto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos turi būti įrašomos atskirose šio priedo I skyriaus eilutėse, o pagal 50.4 papunktį T3 laukelyje įrašant kiekvieno daikto įsigijimo kainą ir kitų su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn GPMĮ 19 straipsnyje nurodytų faktiškai patirtų išlaidų sumą, pagrįstą juridinę galią turinčiais dokumentais; kai turto įsigijimo kaina ir išlaidų suma yra lygi nuliui, T3 laukelyje turi būti įrašomas nulis.

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 „Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.1 papunkčiu, sąskaita faktūra ir PVM sąskaita faktūra juridinės galios neturi ir pagal jas išlaidos negali būti pripažintos sąnaudomis, o pirkimo PVM – atskaitomu PVM pagal PVM sąskaitą faktūrą, jeigu jose nėra visų teisės aktuose nustatytų privalomų rekvizitų, išskyrus atvejus, nustatytus šiuo nutarimu patvirtintose Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklėse. Pagal Nutarimo 2.2 papunktį išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) neviršija 100 eurų (pagal iki 2014 m. gruodžio 31 d. galiojusią Nutarimo redakciją – jei neviršija 1 000 Lt). Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1999 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 6 patvirtintų Apskaitos dokumentų papildymo taisyklių (2004 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. 1K-212 redakcija) 2 punktą gali būti papildomi visi apskaitos dokumentai, išskyrus pinigų apskaitos dokumentus.

VI. 26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nei mokesčių įstatymai, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010, 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad santykiuose su mokesčių administratoriumi mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, kad būtų taikomas turinio viršenybės pieš formą principas. Atitinkamai mokesčių administratorius savo veikloje neturėtų paneigti asmenų mokesčių įstatymuose numatytų teisių ar pripažinti atitinkamas prievoles vien remdamasis formalia šių asmenų veiklos išraiška, kai jam yra žinomos (pateikiamos) aplinkybės, rodančios kitokį mokestinio santykio turinį. Mokesčių administratoriaus pareiga savo veikloje remtis aptariamu principu yra imperatyvi, todėl, matydamas visas įstatymų numatytas prielaidas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, jis savo iniciatyva turėtų atsižvelgti į tikrąjį mokesčio mokėtojo veiklos turinį, net jei tai reikštų, kad dėl to į valstybės, savivaldybių biudžetus ar kitus piniginius fondus bus surinkta mažiau pajamų. Toks vertinimas pirmiausia išplaukia iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto reikalavimo, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat iš Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkto, įtvirtinančio, kad padėdamas mokesčių mokėtojui naudotis teisėmis ir vykdyti pareigas, mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su mokesčių mokėtojais ir stengiasi, kad būtų pasiektas savitarpio supratimas. Viešojo administravimo subjektui keliami reikalavimai elgtis rūpestingai ir atidžiai, veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, implikuoja ir minėtą mokesčių administratoriaus pareigą taikyti turinio viršenybės prieš formą principą ne tik dėl valstybės pajamų užtikrinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-958-575/2019).

VI. 28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

29. Mokesčių administratoriaus sprendime pareiškėjai nustatyta mokestinė prievolė nuo gautų pajamų už pagal 2016 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį parduotą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjos nesutikimas dėl gautų pajamų apmokestinimo grindžiamas paaiškinimais dėl netinkamų duomenų nurodymo pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri buvo patvirtinta notaro, taip pat, pareiškėjos tvirtinimu, netinkamomis nekilnojamojo turto brokerio bei advokato konsultacijomis, kurias prašė suteikti pareiškėja prieš minėtos sutarties sudarymą.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi notaro patvirtintoje sutartyje nurodytais duomenimis dėl parduodamo turto objektų ir jų vertės. Mokesčių administratorius teisingai rėmėsi minėtais teismų praktikos išaiškinimais, kuriuose yra nurodoma, kad nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius, nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais.

31. Pareiškėja nurodė, kad ketino ginčyti sudarytą sutartį ar spręsti klausimą dėl sutarties keitimo, tačiau mokesčių administratoriaus sprendimo, kurio teisėtumas vertinamas, priėmimo metu tai nebuvo padaryta, tokių duomenų nebuvo pateikta ir nagrinėjant bylą Komisijoje ar teisme. Taigi mokesčių administratorius neturėjo pagrindo vertinti pajamų, gautų už parduotą turtą kitaip, negu tai buvo nurodyta notaro patvirtintoje sutartyje. Pareiškėjos galimos pretenzijos (keliami teisiniai ginčai) dėl netinkamai pareiškėjai kitų asmenų (notaro, advokato ar nekilnojamojo turto brokerio) suteiktų paslaugų negali būti siejamos su mokesčių administratoriaus veiksmų ar sprendimų neteisėtumu, taip pat negali būtų pagrindu netaikyti pareiškėjos atžvilgiu mokestinių teisinių pasekmių, atsirandančių iš pačios pareiškėjos atlikto apmokestinamojo veiksmo – pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

32. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad nagrinėjamoje mokestinėje byloje turėjo būti taikomas turinio viršenybės pieš formą principas. Nagrinėjamoje mokestinėje byloje mokesčių administratorius, įvertinęs mokestinės bylos dokumentus, nenustatė aplinkybių, rodančių kitokį mokestinio santykio turinį, todėl mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi notaro patvirtintos sutarties duomenimis. Mokesčių administratorius neturėjo pagrindo pareiškėjos sudarytą sutartį šioje mokestinėje byloje pripažinti kaip vien formalią asmenų, sudariusių šią sutartį, veiklos išraišką.

33. Dėl pareiškėjos nurodyto prašymo įtraukti kredito (žemės sklypo įsigijimui ir pertvarkymui) grąžintą sumą į išlaidas VMI akcentavo, kad įsigytos žemės vertė įtraukta į išlaidas. Todėl nepagrįstas yra pareiškėjo tvirtinimas, kad neatsakyta į pareiškėjos argumentą, jog minėto prašymo tenkinimas reikštų patirtų išlaidų žemei dvigubinimą.

34. Dėl pareiškėjos patirtų išlaidų, kurios nebuvo pripažintos, išsamiai yra pasisakyta tiek Vilniaus AVMI sprendime, tiek VMI sprendime, kuriuose akcentuota, kad dalis pareiškėjos pateiktų dokumentų neatitiko apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų.

35. Neteisingas yra pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodomas tvirtinimas, kad pareiškėja galėjo deklaruoti visą parduotą nekilnojamąjį turtą vienoje eilutėje, o mokesčių administratoriaus atliktas mokestinės prievolės skaičiavimas reikalaujant dėl kiekvieno daikto pardavimo pajamas skaičiuoti atskirai, yra neteisėtas. Mokesčių administratoriaus atliktas mokestinės prievolės skaičiavimas reikalaujant dėl kiekvieno daikto pardavimo pajamas skaičiuoti atskirai, paremtas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-96 patvirtintomis Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų formų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklėmis, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams, taigi nėra paneigta jų teisėtumo prezumpcija. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi šiuo norminiu teisės aktu, taip pat teisingai akcentavo, kad GPMĮ 19 straipsnis nenumato galimybės į vieno parduoto nekilnojamojo turto objekto įsigijimo išlaidas įtraukti kito parduoto nekilnojamojo turto objekto įsigijimo išlaidas.

36. Apibendrinant spręstina, kad vietos mokesčių administratorius nustatė administracinio sprendimo priėmimui būtinas faktines aplinkybes, nustatytas aplinkybes ir ištirtus įrodymus, kuriais remiantis šios aplinkybės nustatytos, mokesčių administratorius išsamiai aprašė ir tinkamai įvertino patikrinimo akte ir sprendime dėl šio patikrinimo akto patvirtinimo. Centrinis mokesčių administratorius ir Komisija įvertino ir patikrino mokesčių administratoriaus pareigą surinkti pakankamai įrodymų ir teisingai nustatyti faktines aplinkybes, būtinas administracinio sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų materialiosios teisės normų, proceso teisės normų nepažeidė, todėl naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniam skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan