2016-09-08 Nr. AB-17150-3-61-3-04611-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1613-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04611-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 584,40 Eur (2 017,80 Lt) moralinės ir materialinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad Teisingumo ministerija atstovavo jai Vokietijos Federacinės Respublikos teisme, siekiant gauti nemokamą teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vokietijos Federacinės Respublikos teismas 2012 m. sausio 12 d. nutartimi atsisakė finansiškai remti pareiškėją. Teisingumo ministerija 2012 m. vasario 6 d. raštu pateikė pareiškėjai šios nutarties vertimą, grąžino dokumentus, taip pat pateikė sąskaitą už 2012 m. sausio 12 d. nutarties vertimą į lietuvių kalbą. Dėl už vertimą, kuris, pareiškėjos teigimu, buvo netikslus, mokėtinos sumos pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kuri šį raštą persiuntė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vertimo namai“. UAB „Vertimo namai“ pakoregavo Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties vertimą. Pareiškėja nurodė, kad pakoreguotą vertimo variantą Teisingumo ministerija jai pateikė tik atsakydama į jos 2014 m. lapkričio 18 d. prašymą. Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties pripažinimo pareiškėja buvo kreipusis į Lietuvos Respublikos teismus, tačiau bylos baigtis jai nebuvo palanki dėl nutartyje buvusios vertimo klaidos. Teisingumo ministerija turėjo pakoreguotą nutarties vertimą, todėl jį su atsiliepimu galėjo pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui ar Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau to nepadarė. Kadangi minėta nutartis nacionalinių teismų nebuvo pripažinta, civilinės metrikacijos skyrius atsisakė ištaisyti pareiškėjos gimimo akto įrašą. Taigi reikalavimą atlyginti patirtą žalą pareiškėja kildina iš Teisingumo ministerijos neveikimo. Pareiškėja patirtą moralinę ir materialinę žalą vertina tokia suma, kiek ji yra skolinga Teisingumo ministerijai už dokumentų vertimo į vokiečių kalbą apmokėjimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja buvo informuota apie tai, jog Štutgarto apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties vertimas į lietuvių kalbą atliktas Teisingumo ministerijos sąskaita, pareiškėja buvo supažindinta, kurių dokumentų vertimo išlaidas jai privaloma apmokėti. Atsakovas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Iš pareiškėjos skunde išdėstytų aplinkybių matyti, kad Teisingumo ministerija neatliko neteisėtų veiksmų, todėl civilinė atsakomybė valstybei negali kilti. Atsakovas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija neatliko Vokietijos Federacinės Respublikos 2012 m. sausio 12 d. nutarties vertimo į lietuvių kalbą, o tik jį pareiškėjai persiuntė. Be to, vertimo klaida negalėjo turėti ir neturėjo įtakos jos inicijuotose civilinėse bylose. Neįrodžius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, valstybei pareiga atlyginti prašomą žalą nekyla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjos L. Ž. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, kuris reglamentuoja teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pasisakė, kad šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (turtinės ir neturtinės) gali būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija pagal pareiškėjos prašymus 2011 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Štutgarto pirmosios instancijos teismą, prašydama priimti sprendimą dėl nemokamos teisinės pagalbos pareiškėjai teikimo Vokietijoje, nustatant juridinį faktą. Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vokietijoje. Pareiškėja, gavusi šios nutarties vertimą į lietuvių kalbą ir sąskaitą už atliktą vertimą, 2012 m. vasario 8 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, nurodydama, kad nesutinka apmokėti sąskaitos, o vertime yra esminių klaidų; papildomai pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministeriją 2012 m. kovo 14 d., prašydama perskaičiuoti sąskaitą už dokumentų vertimus ir ištaisyti klaidą nutartyje. Teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija 2012 m. balandžio 12 d. raštu pareiškėjai persiuntė UAB „Vertimo namai“ raštą dėl jos pastebėjimų apie netikslumus nutarties vertime į lietuvių kalbą, tačiau paties pakoreguoto nutarties vertimo nepateikė.

Teismo vertinimu, pareiškėja turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį tikėtis, kad Teisingumo ministerija be atskiro prašymo jai pateiks pakoreguotą minėtos nutarties vertimą į lietuvių kalbą, tačiau pagal pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus, kuriais ji grindžia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, negali būti nustatytos kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neveikimo ir atsiradusios žalos.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs asmuo. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai ir kartu su juo pateikti duomenys nepatvirtina turtinės ir neturtinės žalos padarymo fakto, t. y. byloje nėra duomenų, kad dėl to, jog jai nebuvo pateiktas 2012 m. sausio 12 d. nutarties pakoreguotas vertimas, ji būti patyrusi tiesioginių nuostolių, netekusi turto, negavusi pajamų arba patyrusi dvasinių išgyvenimų, fizinį skausmą, nepatogumų, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ar pan.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Įvertinęs pareiškėjos nurodytas pasekmes, kurios, anot jos, kilo dėl neteisėto Teisingumo ministerijos neveikimo, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju negali būti nustatytas priežastinis ryšis.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjamas pareiškėjos prašymas dėl Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo Šeimos bylų teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 27AR52/11 pripažinimo (civilinė byla Nr. 2T-27/2013), siekiant nustatyti giminystės ryšį tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens I. P. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi pareiškėjos prašymo netenkino, nustatęs, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismas nenagrinėjo ir nenustatė giminystės ryšių egzistavimo fakto, todėl užsienio valstybės teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje esanti prielaida apie galbūt egzistuojantį giminystės ryšį neįgyja res judicata galios Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartyje išdėstyti motyvai vienareikšmiškai patvirtina, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis Lietuvos Respublikoje nebuvo pripažinta ne dėl jos vertime buvusio netikslumo, bet dėl to, jog nutarties motyvuojamoji dalis, kurią pareiškėja prašė pripažinti, nebuvo susijusi su procesiniu rezultatu, t. y. aplinkybės nebuvo ištirtos ir išnagrinėtos, todėl neįgijo res judicata galios Lietuvos Respublikoje.

Teismui konstatavus, kad neįrodžius dviejų būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio ir žalos fakto, civilinė atsakomybė valstybei negali kilti, pareiškėjos L. Ž. skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja L. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimu.

Pareiškėja nurodė, kad Teisingumo ministerija, rengdama pareiškėjos dokumentų vertimus, nepasirinko versti pareiškėjos gimimo įrašo, bet pasirinko versti Vokietijos Federacinės Respublikos pilietės I. P. paliudijimą, neatsižvelgdama į tai, jog jame neužsimenama apie pareiškėjos ir I. P. giminystės laipsnį. Šiame paliudijime pareiškėja buvo įvardinta kaip giminaitė, o ne sesuo. Dėl to, pareiškėjos teigimu, UAB „Vertimo namai“, versdamas Štutgarto teismo nutartį, padarė esmines klaidas.

Pareiškėja pažymėjo, kad Teisingumo ministerija neinformavo pareiškėjos apie tai, jog pagal Vokietijoje galiojančius įstatymus seserų giminystės ryšio nustatymo byla negalima. Dėl to pareiškėja buvo įtraukta į teismo procesą, kurio išlaidas privalo apmokėti. Pareiškėjos teigimu, Teisingumo ministerija turėjo gauti iš pareiškėjos sutikimą apmokėti 100 proc. dokumentų vertimo išlaidas.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino UAB „Vertimo namai“ atlikto nutarties vertimo autentiškumo teismo nutarties originalui, neįvertino, kokios įtakos šios nutarties antro lapo vertimo netikslumai turėjo pirmosios instancijos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 18 d., 2013 m. kovo 28 d. ir 2013 m. gegužės 21 d. nutartims, kuriomis Lietuvoje nėra pripažinta Štutgarto apylinkės teismo Šeimos bylų teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis Šeimos teisės byloje Nr. 27AR 52. Nutarties klaidingas vertimas leido Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams padaryti neteisingas išvadas, kad Vokietijos pilietė I. P. dalyvavo anksčiau nurodytos Štutgarto apylinkės teismo bylos procese, jog ji atvyko į teismą su Štutgarto Šv. Luko parapijos klebonu.

Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino 2015 m. rugpjūčio 19 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjos pateiktų dokumentų – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus vertėjos Vokietijos Federacinės Respublikos teismo nutarties kontrolinio vertimo, kuriame sutrumpintas žodis begl. išverstas kaip patvirtintas; I. P. 2014 m. liepos 31 d. laiško, kuriame ji teigia, jog pareiškėja ir ji yra pusseserės (rus. – trojurodnyje sestry). Pareiškėja tvirtina, kad dėl netinkamo vertimo jai buvo iš esmės suvaržytos galimybės laimėti bylą dėl Vokietijos teismo nutarties pripažinimo Lietuvoje. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėja nurodo patyrusi turtinę ir neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui jai kilusią žalą kildino iš Teisingumo ministerijos neveikimo, kuris pasireiškė Vokietijos teismo nutarties pakoreguoto vertimo nepateikimu. Tuo tarpu apeliaciniame skunde pareiškėja atsiradusią žalą grindžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų ar procedūrų nesilaikymu, gimimo įrašo vertimo nepaėmimu iš pareiškėjos, pareiškėjos teisių pažeidimu, atstovavimo kokybės neužtikrinimu, t. y. apeliaciniame skunde nurodomi kiti atsakovo neva neteisėti veiksmai (neveikimas). Atsakovo teigimu, pareiškėja apeliaciniame skunde išėjo iš apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjos žalos ir procesinio dokumento vertimo (pakoreguoto nutarties vertimo nepateikimo). Atsakovo teigimu, teisės aktai nenustato pareigos užtikrinti dokumentų, priimtų Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos, vertimą ir jų pateikimą asmenims. Be to, atsakovas pažymėjo, kad į dokumentų vertimo kaštus nebuvo įtrauktas Štutgarto teismo procesinio dokumento vertimas, jis atliktas Teisingumo ministerijos sąskaita ir nemokamai pateiktas pareiškėjai susipažinti. Tuo atveju, jei pareiškėja manė, jog dokumente esančio sutrumpinimo neteisingas vertimas sukliudė jai įgyvendinti savo teises, pareiškėja galėjo savo lėšomis pakartotinai atlikti šio dokumento vertimą į lietuvių kalbą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėja L. Ž. kildina iš Teisingumo ministerijos neveikimo bei klaidingo Vokietijos Federacinės Respublikos Štutgarto apylinkės teismo nutarties vertimo atlikimo, priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimo dėl žalos atlyginimo netenkino, konstatavęs, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjos nurodytų jai kilusių pasekmių ir neteisėto Teisingumo ministerijos neveikimo, nepateikiant patikslinto vertimo į lietuvių kalbą, bei pareiškėjai kilusios žalos padarymo faktas.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad Teisingumo ministerija neužtikrinimo vertimo kokybės ir netinkamai atstovavo pareiškėjos interesams.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), valstybė ir savivaldybės turi pareigą atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Taigi pareiškėjos skundas gali būti tenkinamas tik nustačius visas pirmiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Vokietijoje, nustatant pareiškėjos ir jos numanomos sesers giminystės ryšį. Šią nutartį Teisingumo ministerijos teikimu išvertė UAB „Vertimo namai“, o, pareiškėjai nurodžius vertimo netikslumus (žodžio „beglaubigt“ trumpinys „begl.“ turėjo būti išverstas kaip „patvirtintas“), vertimas buvo pakoreguotas, apie tai informuojant pareiškėją 2012 m. balandžio 12 d. raštu.

Kaip minėta, pareiškėja žalos atsiradimą kildina iš to, kad Teisingumo ministerija nepateikė pareiškėjai, taip pat Lietuvos Respublikos teismams patikslinto Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties vertimo į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjos inicijuotos civilinės bylos dėl giminystės ryšio nustatymo baigtis jai nebuvo palanki dėl pirminiame nutarties vertime buvusios vertimo klaidos. Be to, pareiškėjos teigimu, Teisingumo ministerija netinkamai atstovavo pareiškėjos interesams, nes neteikė išversti pareiškėjos prašymui Vokietijoje spręsti, pareiškėjos nuomone, esminę reikšmę turinčių dokumentų.

Remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 27 straipsnio 2 dalimi, Teisingumo ministerija yra įgaliota kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingoms institucijoms siųsti prašymus suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teisingumo ministerija turi teisę atsisakyti siųsti teisinės pagalbos prašymą, jeigu prašymas akivaizdžiai nepagrįstas arba jam netaikytinas šis skirsnis (Įstatymo 29 str. 3 d.). Pagal Įstatymo 29 straipsnio 4–5 dalių nuostatas Teisingumo ministerija turi pranešti pareiškėjui apie dokumentus, kurių reikia, kad teisinės pagalbos prašymas būtų nagrinėjamas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ir užtikrina prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimą pagal šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktą; nurodytus veiksmus Teisingumo ministerija atlieka nemokamai, tačiau, jeigu kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija netenkina teisinės pagalbos prašymo, pareiškėjas privalo atlyginti Teisingumo ministerijos turėtas teisinės pagalbos prašymo ir asmens teisę gauti teisinę pagalbą įrodančių dokumentų vertimo išlaidas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo dėl pareiškėjos dokumentų, teiktų Vokietijos kompetentingai institucijai, vertimo į vokiečių kalbą ir jų pateikimo nagrinėjamu atveju nekilo. Atmestini pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad Teisingumo ministerija turėjo informuoti pareiškėją, jog jos prašymo nagrinėjimas iš esmės Vokietijoje negalimas. Vadovaujantis anksčiau aptartomis Įstatymo nuostatomis, Teisingumo ministerijai nustatyta prievolė užtikrinti, kad kitos valstybės narės kompetentinga institucija galėtų priimti teikiamus dokumentus; jai suteikta teisė, bet ne prievolė atsisakyti siųsti prašymą, jei jis akivaizdžiai nepagrįstas.

Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, tai nesudaro pagrindo teigti, kad Teisingumo ministerija yra įgaliota įvertinti atitinkamo prašymo turinį pagal užsienio teisę, t. y. Teisingumo ministerija nedisponuoja informacija apie užsienio teisę ir nuspręsti, kokio tipo bylos nagrinėjamos Vokietijos teisme, neturi galimybės. Gavus Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį, kuria pareiškėjos prašymas netenkintas, Teisingumo ministerija savo lėšomis užtikrino šios nutarties vertimą į lietuvių kalbą, nors teisės aktai tokios pareigos nenustato, juo labiau nenustato pareigos tikrinti vertimų biuro atlikto vertimo kokybės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiame kontekste neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų nenustatyta.

Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai nurodžius vertimo netikslumus ir jį pakoregavus, pareiškėja turėjo pagrįstą lūkestį tikėtis, kad Teisingumo ministerija be atskiro prašymo jai pateiks pakoreguotą minėtos nutarties vertimą į lietuvių kalbą. Pareiškėjos teigimu, būtent tai esą nulėmė pareiškėjos inicijuotos civilinės bylos baigtį, taip pat teritorinio civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymą tenkinti pareiškėjos prašymą dėl duomenų apie kilmę ištaisymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos apeliaciniame teisme buvo nagrinėjamas pareiškėjos prašymas dėl giminystės ryšio tarp pareiškėjos ir Vokietijos pilietės I. P. nustatymo, kurį pareiškėja grindė būtent Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi pareiškėjos prašymo netenkino, nustatęs, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teismas nenagrinėjo ir nenustatė giminystės ryšių egzistavimo fakto. Įvertinusi nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog tarp aptarto Teisingumo ministerijos neveikimo, t. y. patikslinto nutarties vertimo nepateikimo, ir pareiškėjai kilusių neigiamų pasekmių dėl Lietuvos apeliacinio teismo atsisakymo tenkinti pareiškėjos prašymą nėra priežastinio ryšio.

Taigi ta aplinkybė, kad nutarties vertime buvo tam tikrų netikslumų, šiuo atveju neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos priimant nurodytą teismo sprendimą. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitoje byloje ir nustatyti įsiteisėjusiame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikia įrodinėti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė pripažinti Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį ir ja remtis kaip pagrindu nustatant giminystės ryšį tarp pareiškėjos ir I. P. Tačiau, kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje, atitinkamas klausimas Vokietijos teismo apskritai nebuvo nagrinėjamas, todėl Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties motyvuojamoje dalyje esanti prielaida apie galbūt egzistuojantį giminystės ryšį neįgijo res judicata galios Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu aspektu nėra pagrindo teigti, jog anksčiau aptartas Teisingumo ministerijos neveikimas kokiu nors būdu turėjo įtakos minėtame teismo procese.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės ir lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas, t. y. nenustačius neteisėtų veiksmų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3309-822/2015).

Taigi, konstatavus, kad nėra pagrindo teigti, jog Teisingumo ministerijos veiksmai (neveikimas) yra neteisėti, o tarp pareiškėjai nepalankių nacionalinių teismų sprendimų ir aplinkybės, jog Teisingumo ministerija pareiškėjai nepateikė pakoreguoto Štutgarto pirmosios instancijos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutarties vertimo, nėra priežastinio ryšio CK 6.271 bei 6.250 straipsnių taikymo prasme, negali būti sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas, o valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs ir įvertinęs visas ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjos L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Veslava Ruskan