2025-07-02 Nr. AB-11120-3-61-3-00453-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1962-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00453-2025-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 24S21044 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tuo pagrindu, jog ketina dirbti suvirintoju uždarojoje akcinėje bendrovėje „Lintuka“. Pareiškėjas nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2022 m. spalio 8 d. ir nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2024 m. gruodžio 8 d. turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nuo 2019 m. birželio 18 d. iki šiol dirba Lietuvos Respublikoje įregistruotose įmonėse, Sprendimo priėmimo metu – uždarojoje akcinėje bendrovėje „Rinkos kodas“ suvirintoju. Pareiškėjas Lietuvoje gyvena kartu su šeima. Sutuoktinei L. T. leidimas laikinai gyventi išduotas dėl laikinosios apsaugos, galiojantis nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2026 m. kovo 4 d. Trims nepilnamečiams vaikams leidimai išduoti dėl humanitarinių priežasčių ir laikinosios apsaugos. Pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką 2019 m. birželio mėnesį. Jau beveik šešerius metus gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje įregistruotose įmonėse, nuolat moka mokesčius valstybei, su Lietuva jį ir jo šeimą sieja socialiniai ir ekonominiai ryšiai. Pareiškėjas, jo sutuoktinė ir vaikai mokosi lietuvių kalbos, siekdami integruotis į visuomenę. Pareiškėjo šeima planuoja savo tolimesnį gyvenimą Lietuvoje, todėl atsakovo priimtas Sprendimas sukelia pareiškėjo šeimai didelių ekonominių ir socialinių praradimų.

3. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Atsakovas net ir turėdamas duomenis apie pareiškėją, jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius, neatliko su pareiškėju ir jo šeima susijusių individualių aplinkybių vertinimo, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, visi jo šeimos nariai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, į 2022 m. vasario 24 d. pradėtą vykdyti atvirą Rusijos Federacijos karo agresiją prieš Ukrainą. Pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos ir grįžti į kilmės valstybę dėl humanitarinių priežasčių, todėl pareiškėjui taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 1301 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos ir jose nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

4. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas ne tik nevertino, ar yra pagrindas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar laikinosios apsaugos, bet ir nėra duomenų, kad atsakovas būtų vertinęs, ar faktas, jog kita Šengeno valstybė yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d., yra reikšmingesnis negu pareiškėjo šeiminiai santykiai Lietuvos Respublikoje, ir ar atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, lyginant su pareiškėjo teisės į šeimos gerbimą ribojimu, tėvo ir vaikų ryšio nutraukimą ir kitas šeimines aplinkybes.

5. Pareiškėjo vertinimu, užsieniečio gyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos.

6. Atsakovas Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti.

7. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsakovas konsultavosi su (duomenys neskelbtini) kompetentingomis institucijomis dėl priežasčių, dėl kurių į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) yra įtrauktas perspėjimas dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d.

8. Atsakovas pažymėjo, jog jis nenustatė pagrindų pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių pagrindų ar tarptautinių įsipareigojimų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 1301 straipsnyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti kaip asmuo, kuris negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai nepatvirtina, kad pareiškėjas minėtas Įstatymo nuostatas atitinka.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Akcentavo, kad Sprendime aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su taikomomis teisės normomis, o Sprendimo motyvai tinkamai pagrįsti.

II. 10. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. balandžio 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. T. skundą.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Lintuka“ suvirintoju, Migracijos departamentui 2024 m. spalio 1 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, jį apskundė teismui.

12. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, į bylą pateiktus atsakovo duomenis, konstatavo, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, įvykdė sąlygą konsultuotis su Šengeno valstybe – (duomenys neskelbtini) – dėl priežasčių, dėl kurių į SIS yra įtrauktas perspėjimas dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d., todėl pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas tinkamai nesikonsultavo su (duomenys neskelbtini) dėl aplinkybių, reikšmingų priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išdavimo, nepagrįsti. Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad Migracijos departamentas Sprendime pasisakė, jog nenustatė pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, todėl teismas nesutiko su pareiškėju, jog šios aplinkybės Sprendime nebuvo įvertintos.

13. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko žymiai anksčiau dėl ekonominių priežasčių, t. y. siekio užsidirbti. Šias aplinkybes patvirtino ir pats pareiškėjas teismo posėdyje. Nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2024 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui buvo išduoti ir galiojo leidimai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, o ne laikinosios apsaugos, humanitarinių priežasčių arba šeimos susijungimo pagrindu.

14. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog atsakovas turėjo taikyti Įstatymo 1301 straipsnio, kuriuo numatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę, pagrindai, pažymėjo, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas pareiškėjo įpareigojimo išvykti, jo išsiuntimo iš Lietuvos klausimas, todėl minėtas teisinis reguliavimas nėra aktualus.

15. Teismas nesutiko su pareiškėju, jog atsakovas Sprendime neįvertino pareiškėjo socialinių, šeiminių, ekonominių ryšių, kad šiuo aspektu neatliko individualaus aplinkybių vertinimo. Iš Sprendimo turinio ir į bylą pateiktų faktinių duomenų teismas nustatė, jog, vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo išduotos Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos, asmuo turėjo nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2022 m. spalio 8 d., nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2024 m. gruodžio 8 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi. Asmuo Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2022 m. spalio 18 d., nuo 2022 m. spalio 19 d. iki šiol dirbo kitose Lietuvos Respublikoje įregistruotose įmonėse. Taip pat įvertinta šeiminė ir socialinė padėtis. Teismas sprendė, jog pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad jis Lietuvoje gyvena jau beveik šešerius metus, jis ir jo šeima integravosi į Lietuvos visuomenę, taip pat nepatvirtina Sprendimo neteisėtumo. Teismas pagal bylos duomenis nusprendė, kad pareiškėją ir jo šeimą su Lietuva labiausiai sieja ekonominiai ryšiai.

16. Teismas pažymėjo, jog Sprendimo priėmimo metu į SIS buvo įtrauktas perspėjimas dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d., kuris sudarė esminį pagrindą Sprendimui priimti, pritaikius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismas vertino, jog Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui. Šeiminiai ryšiai nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstami prioritetiniais.

17. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai.

III. 18. Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, palikęs galioti atsakovo Sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino ginčo esmę, nurodęs, kad aplinkybė, jog pareiškėjo šeimos nariams buvo suteikta laikinoji apsauga dėl humanitarinių priežasčių, nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui leidimas turi būti išduotas dėl tų pačių aplinkybių, ir, kad pagal faktines bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą pareiškėjui negalėtų būti taikoma laikinoji apsauga.

21. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog šioje byloje nėra aktualus ginčui pareiškėjo nurodomas teisinis reguliavimas pagal Įstatymo 1301 straipsnį, kuriame nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę, pagrindai, nes nėra nagrinėjamas pareiškėjo įpareigojimo išvykti ar jo grąžinimo, ar jo išsiuntimo iš Lietuvos klausimas. 2022 m. vasario 24 d. pradėta vykdyti atvira Rusijos Federacijos karinė agresija prieš Ukrainą ir jos žmones, yra humanitarinė priežastis, kurios pareiškėjas negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos Respublikos.

22. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendime neatsižvelgta į esmines bylos aplinkybes, neatskleista ginčo ir bylos esmė, padarytos nepagrįstos išvados. Teismas nemotyvavo išvados, kad pagal bylos duomenis atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, ir šeiminiai ryšiai nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstami prioritetiniais.

23. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas Sprendimą priėmė tinkamai nenustatęs pareiškėjo prašymui išnagrinėti ir sprendimui priimti reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, o pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl toks sprendimas turėtų būti panaikintas.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Migracijos departamentas nevertino humanitarinių pagrindų nepriimti ginčijamo Sprendimo. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir Įstatymo 1301 straipsnyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, kaip asmuo, kuris negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai nepatvirtina, kad pareiškėjas minėtas Įstatymo nuostatas atitinka.

26. Migracijos departamentas taip pat nesutinka, kad laikinoji apsauga suteikta pareiškėjo šeimos nariams sudaro pagrindą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjas gyvena Lietuvoje nuo 2020 m. lapkričio 5 d., todėl pareiškėjas nėra laikomas pasitraukusiu iš (duomenys neskelbtini) asmeniu. Migracijos departamentas, be kita ko, akcentuoja, jog leidimas pareiškėjui negalėjo būti išduotas dar ir dėl to, kad dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą.

27. Migracijos departamentas pabrėžia, jog EŽTK 8 straipsnis nenumato automatiškai pareigos valstybės valdžios institucijoms leisti užsieniečiui gyventi šalyje. Asmenys, atsidūrę tokioje situacijoje kaip pareiškėjas, neturi turėti teisėtų lūkesčių, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 25S21044, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes kita Europos Sąjungos valstybė į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2026 m. liepos 12 d., pagrįstumo ir teisėtumo.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus nustatytus duomenis dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto grąžinimo kartu su draudimu atvykti; iš skundžiamo Sprendimo buvo matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi; nurodytos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.); vertinti pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje, konstatavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus ir jis paliktinas nepakeistas.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą nenustatęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, o pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo argumentų, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

32. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad UAB „Lintuka“ ketina dirbti suvirintoju. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą bei vertindamas jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatė, kad pareiškėjas turėjo nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2022 m. spalio 8 d., nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2024 m. gruodžio 8 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2022 m. spalio 18 d., nuo 2022 m. spalio 19 d. iki šiol dirbo kitose Lietuvos Respublikoje įregistruotose įmonėse. Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, jai leidimai laikinai gyventi išduoti laikinosios apsaugos pagrindu, galiojantys nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 23 d., nuo 2024 m. vasario 23 d. iki 2025 m. kovo 4 d., ir nepilnametė duktė, kuriai leidimai laikinai gyventi išduoti dėl humanitarinių priežasčių ir laikinosios apsaugos, galiojantys nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. kovo 4 d., nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2025 m. kovo 4 d., nepilnametė duktė, kuriai leidimai laikinai gyventi išduoti dėl humanitarinių priežasčių ir laikinosios apsaugos galiojantys nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 23 d., nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2025 m. kovo 4 d., ir nepilnametis sūnus, kuriam leidimai laikinai gyventi išduoti dėl humanitarinių priežasčių ir laikinosios apsaugos, galiojantys nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 23 d., nuo 2024 m. vasario 23 d. iki 2025 m. kovo 4 d.

34. Remiantis Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos duomenimis taip pat nustatyta, kad kita Šengeno valstybė (duomenys neskelbtini) į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2026 m. liepos 12 d. Iš į bylą pateikto dokumento „N forma – Konsultacijos procedūra pagal 25 (1) straipsnį“ matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas jį grąžinti pagal Reglamento (ES) 2018/1860 3 straipsnį dėl šalies gynybos, saugumo arba viešojo saugumo ir tvarkos užtikrinimo arba dėl (duomenys neskelbtini) interesų, o iš dokumento „M forma – Įvairi informacija“ matyti, kad perspėjimas į Šengeno informacinę sistemą įvestas dėl to, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 3 d. buvo atsakingas už keturių (duomenys neskelbtini) piliečių neteisėto (duomenys neskelbtini) sienos kirtimo organizavimą.

35. Pareiškėjo ginčijamas Sprendimas yra priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo imperatyvių nuostatų (Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.), t. y. pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes dėl pareiškėjo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

36. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad galima atsisakyti išduoti / pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, konstatavus dvi sąlygas: 1) dėl jo kita Šengeno valstybė yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento Nr. 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti; 2) nėra pagrindo išduoti jam leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

37. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

38. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kita Šengeno valstybė (duomenys neskelbtini) yra įtraukusi į SIS perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti. Sprendime bei pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintas ir antrosios sąlygos egzistavimas – nustatyta, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi prašo išduoti ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, o kaip asmuo, ketinantis dirbti Lietuvos Respublikoje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nenurodė bei nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą humanitarinėms priežastims konstatuoti (liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos aplinkybės ir kt.), o humanitarines priežastis sieja išimtinai tik su Rusijos Federacijos vykdoma atvira karine agresija prieš Ukrainą, nors į Lietuvą pareiškėjas yra atvykęs žymiai anksčiau ir dėl ekonominių priežasčių, t. y. siekio užsidirbti. Sprendime taip pat nustatytos ir aptartos aplinkybės dėl pareiškėjo socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika. Taigi, pareiškėjo atveju egzistuoja abi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo sąlygos, nustatytos Įstatyme (Įstatymo 35 str. 1 d. 3 p.). Atsakovui pasikonsultavus su Šengeno valstybe (duomenys neskelbtini) dėl įvesto perspėjimo ir nustačius minėtas sąlygas buvo priimtas pagrįstas ir teisėtas Sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo aspekto būtina pažymėti, kad, vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (4 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

40. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas. Teismas, atsižvelgęs į leidimo laikinai gyventi išdavimo atveju kylančias pasekmes (užsienietis įgyja galimybę laisvai judėti Šengeno erdvėje), į tai, kad privalu atsižvelgti į kitų Šengeno valstybių interesus ir į draudimą įtraukusios valstybės nuomonę, pagal kurią perspėjimas į SIS įtrauktas dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d., dėl šalies gynybos ir saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimo, taip pat nenustačius išlygų minėtam pagrindui taikyti dėl humanitarinių ar kitų priežasčių, kadangi pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grindė darbo pagrindu, padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016 ir kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

43. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra reikšmingi, todėl dėl jų nėra pasisakoma.

44. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ernestas Spruogis

Milda Vainienė