2019-08-21 Nr. AB-16846-3-61-3-00125-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4754-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00125-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. S. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. S. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 9 d. kreipėsi į teismą su skundais (I t., b. l. 1–11, II t., b. l. 1–6), kuriuos vėliau patikslino (II t., b. l. 161–165), prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1627(01695) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui R. S. S., panaikinimo“ (toliau – ir 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimas); 2) Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskr. VPK) Migracijos valdybos 2019 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 10-SP9-3 „Dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečio R. S. S. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ (toliau – 2019 m. sausio 7 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą Nr. LT7420451 laikinai (iki 2019 m. birželio 8 d.) gyventi Lietuvoje (toliau – Leidimas), o 2019 m. sausio 7 d. sprendimu Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdyba įpareigojo pareiškėją iki 2019 m. vasario 6 d. savanoriškai išvykti iš Lietuvos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad yra uždarosios akcinės bendrovės „Era line“ (toliau – Bendrovė), užsiimančios taksi automobilių nuoma (šiuo metu nauja veiklos krytis – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija), vadovas. Pasak pareiškėjo, buvo nepagrįstai nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai dirba tik formaliai. Pareiškėjas buvo pateikęs dokumentus, įrodančius Bendrovės veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo informuotas apie įtarimus dėl Bendrovės veiklos, jo nebuvo prašoma pateikti paaiškinimų, išsamus tyrimas nebuvo atliktas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad pagrindiniai Bendrovės darbai šiuo metu yra susiję su minėto pastato rekonstrukcija, darbuotojai būna statybų vietoje, bendrauja su savivaldybe, architekte, kitomis įstaigomis arba dirba nuotoliniu būdu.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (IV t., b. l. 1–6).

6. Migracijos departamentas nurodė, kad Bendrovės darbuotojai nedirba visą darbo laiką. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad darbuotojų nepavyko rasti Bendrovės adresu, jie neatvyko į apklausą ir neinformavo apie neatvykimo priežastis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie darbuotojų realų darbą Bendrovėje. Be to, buvo nustatyta, kad pareiškėjas deklaravo gyvenamąją vietą viešbutyje, tačiau jame negyvena.

7. Atsakovas Vilniaus apskr. VPK atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundo reikalavimu panaikinti Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdybos 2019 m. sausio 7 d. sprendimą (III t., b. l. 1–3).

8. Vilniaus apskr. VPK nurodė, kad priėmus 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą dėl Leidimo panaikinimo, Vilniaus apskr. VPK privalėjo spręsti pareiškėjo tolesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą. Priimant 2019 m. sausio 7 d. sprendimą buvo atsižvelgta į pareiškėjo prašymą pasilikti Lietuvoje kuo ilgesnį laiką.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad Bendrovė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Teismas taip pat nurodė, kad Leidimas pareiškėjui buvo panaikintas ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes Bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų ir tai truko ne keletą dienų, o keletą mėnesių.

11. Teismas pastebėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. eA-4045-552/2019 aiškiai konstatavo, kad Bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Teismas nurodė, kad aplinkybės dėl Bendrovės darbuotojų E. D. ir M. K. faktinio darbo visą darbo laiką Bendrovėje yra esminės svarbos vertinant ginčijamo sprendimo pagrįstumą, nes jame nebuvo konstatuota, kad Bendrovė nevykdo veiklos, buvo motyvuojama tai, kad minėti Bendrovės darbuotojai neatlieka faktinių darbo funkcijų ir yra įdarbinti tik formaliai, Bendrovės veikla yra vykdoma be šių asmenų įsikišimo.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima vertinti, kokius konkrečius darbus kiekvienas iš minėtų asmenų ir kada atliko. Teismas pažymėjo, kad vien sudarytų darbo sutarčių faktas savaime nepatvirtina, kad darbuotojai iš tikrųjų dirbo Bendrovėje.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti Leidimo panaikinimo procedūrą, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Migracijos departamentas patikrinimo metu vadovavosi aktualiais pareiškėjo Gyventojų registrui pateiktais duomenimis apie jo gyvenamąją vietą. Teismas pastebėjo, kad LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (administracinė byla Nr. A-3992-858/2016).

14. Konstatavęs, kad Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nurodė, kad neturi pagrindo panaikinti ir Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdybos 2019 m. sausio 7 d. sprendimą.

III. 15. Pareiškėjas R. S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą bei panaikinti Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą (V t., b. l. 161–175). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

16. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Bendrovės darbuotojai lietuviai dirba Bendrovėje ne fiktyviai. Teismui buvo pateiktos darbų ataskaitos už kiekvieną dieną. Galiojančiose darbo sutartyse numatyta, kad darbuotojai dirba nuotoliniu būdu. Nėra pagrindo abejoti, kad darbuotojai neišdirba visų valandų, kaip numatyta darbo sutartyse. Bendrovė yra patenkinta jų darbu, jie yra darbdavio žinioje, bet kuriuo metu su jais susisiekus jiems galima pavesti atlikti darbines funkcijas. Atsakovas viršija savo kompetenciją, darydamas išvadas apie tai, kiek valandų per dieną dirba Bendrovės darbuotojai.

16.2. Pareiškėjas (Bendrovės direktorius) paaiškino, kad M. K. kuria interneto svetainę, verčia dokumentus, vyksta kartu atlikti darbo pavedimus, o E. D. užsiima rangovų paieška, rengia sutartis, kartais vyksta kartu į valstybines institucijas. Teismas nesivadovavo darbuotojų parodymais, nors garso įrašas buvo prijungtas prie bylos. Be to, visiškai nesuvokiama ir absurdiška išvada, kad Bendrovė veiklą vykdo, o darbuotojai yra fiktyvūs.

16.3. Išsiųsti šaukimą ir jo neįteikus gavėjui teigti, kad darbuotojai nenurodė neatvykimo priežasčių yra neadekvatu. Perskaičius 2018 m. spalio 19 d. tarnybinį pranešimą dėl Bendrovės patikrinimo taptų aišku, kad nei vienam iš darbuotojų šaukimai nebuvo įteikti. M. K. ir E. D. teismo posėdyje patvirtino, kad nėra gavę šaukimo atvykti į apklausą. Migracijos departamentas nebandė susisiekti su Bendrovės direktoriumi (pareiškėju), nors jo mobilaus telefono numeris ir el. pašto adresas jau ne vienerius metus nesikeitė ir buvo žinomi atsakovui. Migracijos departamentas teigia, kad atliko Bendrovės patikrinimą, tačiau iš tiesų jokio patikrinimo nebuvo, nes nebuvo su niekuo susisiekta ir jokie Bendrovės dokumentai nebuvo tikrinti. Migracijos departamentas žinojo, kokiu adresu gyvena pareiškėjas, taip pat žinojo jo mobilaus telefono numerį. Pagrindiniai Bendrovės darbai yra susiję su pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija, todėl darbuotojai būna statybų vietoje, kontaktuoja su savivaldybe, architekte ar kitomis įstaigomis, arba dirba nuotoliniu būdu (kaip numatyta darbo sutartyse).

16.4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas neatitiko reikalavimo, jog Bendrovėje dirbtų trys darbuotojai, tačiau reikalavimas yra ne trijų, o dviejų darbuotojų. Teismas rėmėsi ne aktualia įstatymo redakcija, todėl jau vien tai yra pagrindas naikinti teismo sprendimą.

16.5. Migracijos departamentui neatlikus jokių veiksmų siekiant išsiaiškinti aplinkybes ir nepaprašius pateikti papildomų dokumentų, nenuvykus į Bendrovę atlikti patikrinimo, t. y. nesurinkus duomenų visumos, sprendimas naikintinas vien šiuo pagrindu. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, administracinis aktas negali būti grindžiamas spėjimais ar įtarimais. Migracijos departamentas yra saistomas gero administravimo principo, privalo dirbti rūpestingai ir veikti nešališkai bei objektyviai, jo sprendimai turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Migracijos departamentas neatliko išsamaus patikrinimo, neleido pareiškėjui paaiškinti ar patikslinti atsakovui neaiškių ar neva netikslių duomenų. Šioje byloje teisė būti išklausytam turėtų būti vertinama kaip pagrindinė teisė, kurią Migracijos departamentas pažeidė.

16.6. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių Bendrovės fiktyvumą, be kita ko, Bendrovė veikia pelningai, taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo Leidimo neteisėtumą ar sąlygas, kuriomis būtų galima panaikinti išduotą Leidimą.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (VI t., b. l. 1–19). Migracijos departamento atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Bendrovėje darbuotojai (giminės M. K. ir E. D.) yra įdarbinti tik formaliai, iš tikrųjų pareiškėjo valdomoje Bendrovėje jie nedirba visą darbo laiką, todėl Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o tai sudaro UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą imperatyvų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą.

17.2. Teismas kitoje administracinėje byloje (Nr. eI-1413-1047/2019) duotų liudytojų parodymų nepripažino patikimais ir jais nesirėmė, nes nė vienas liudytojas negalėjo sukonkretinti atliktų darbų, atsakyti į tikslesnius ir konkretesnius klausimus apie minimus darbus. Liudytojų nurodytų darbų apimtys nepatvirtina aplinkybės, kad jie Bendrovėje dirbo visą darbo laiką. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie darbuotojų realų darbą įmonėje. Po ginčijamo Sprendimo priėmimo sudaryti laiko apskaitos žiniaraščiai nepatvirtina aktualiam ginčo laikotarpiui darbuotojų dirbto darbo laiko. Migracijos departamento kompetencijai priklauso tinkamai įvertinti, ar faktinė situacija atitinka pateiktą dokumentaciją, ar trečiosios šalies pilietis, valdantis bendrovę, faktiškai atitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, tarp kurių yra ir reikalavimas Lietuvos Respublikos piliečiams dirbti visą darbo laiką, todėl Migracijos departamentas neviršijo savo kompetencijos. Kaip buvo nurodę abu Bendrovės darbuotojai, Bendrovėje nėra vedama jokia darbo laiko apskaita. Taip pažeidžiamos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, kad nuotolinio darbo atveju dirbtas laikas apskaičiuojamas darbdavio nustatyta tvarka.

17.3. Kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginys, kad jo kontaktai nėra pasikeitę. Migracijos departamentas po Sprendimo priėmimo gavo pareiškėjo pranešimą, kad pareiškėjas persikėlė gyventi adresu – (duomenys neskelbtini) (nuosavybė priklauso Bendrovės buvusiai darbuotojai G. Č., kuri yra E. D. giminaitė). Jau po ginčijamo sprendimo priėmimo Bendrovės registracijos adresas taip pat buvo pakeistas į šį adresą.

17.4. Tiek M. K., tiek ir E. D. registruota siunta buvo išsiųsti šaukimai atvykti į apklausą (siųstų šaukimų šaknelės yra bylos medžiagoje), todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad nebuvo bandoma susiekti su Bendrovės darbuotojais. Dienos metu E. D. dirba vaikų darželiuose, todėl kyla pagrįstų įtarimų dėl to, kokiu laiku ir kiek faktiškai valandų per dieną ji dirba Bendrovėje, be to, kyla rimtas pagrindas abejoti, ar ji turi reikiamą kvalifikaciją dirbti verslo konsultante statybų, susijusių su kultūros paveldu, srityje. E. D. nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2017 m. spalio 18 d. buvo įdarbinta pareiškėjo valdomoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pareiškėjas buvo gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau, kai teismas konstatavo, kad šis leidimas buvo pagrįstai panaikintas, E. D. buvo tą pačią dieną atleista iš minėtos bendrovės.

17.5. Byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, kad minėti Bendrovės darbuotojai realiai visą darbo dieną dirba Bendrovėje, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-1627(01695), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdybos 2019 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 10-SP9-3, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į kilmės šalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui R. S. S. 2017 m. spalio 13 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi LT7420451, kuris galiojo iki 2019 m. birželio 8 d., UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas), t. y. tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) vadovas. Atlikęs patikrinimą, Migracijos departamentas sprendė, kad UAB „Era line“ jokios veiklos nevykdo, yra įsteigta tik dėl to, kad trečiosios šalies piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei laisvai keliautų po Šengeno erdvę. Todėl, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pareiškėjui išduotą leidimą panaikino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir atsakovo surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

20. Primintina, kad UTPĮ (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, neturi jokio faktinio ir teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti atsakovo sprendimus dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių.

22. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, viena iš būtinųjų sąlygų keliamų Bendrovei, kurios akcininkas ar vadovas yra užsienietis, yra reikalavimas, jog tokioje įmonėje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Primintina, kad šioje byloje nėra keliamas klausimas, ar Bendrovė veikia realiai, ar moka mokesčius ir atlyginimus savo darbuotojams, byloje yra nagrinėjama, ar pareiškėjas ir jo bendrovė UAB „Era Line“ atitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

23. Migracijos departamentas, atlikęs UAB „Era line“ patikrinimą ir neradęs įmonės darbuotojų nei darbo vietoje, nei namuose, neradęs pareiškėjo jo nurodytu adresu, taip pat ir įmonės direktoriaus jo deklaruotoje gyvenamoje vietoje, išsiuntęs jų nurodytais adresais kvietimus į Migracijos departamentą ir jiems neatvykus į apklausą, sprendė, kad Bendrovė jokios veiklos nevykdo ir yra įsteigta tik tam, kad trečiosios šalies piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai keliautų po Šengeno erdvę.

24. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad galiojančiose darbo sutartyse numatyta, jog darbuotojai dirba nuotoliniu būdu ir atsakovas viršijo savo kompetenciją, darydamas išvadas apie tai, kiek valandų per dieną dirba Bendrovės darbuotojai, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdžio metu surinktą medžiagą ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nepateikė priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas priimtame 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendime, kad darbuotojai E. D. ir M. K. realiai nedirba Bendrovėje, o yra įdarbinti formaliai.

25. Primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

26. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo surinktus įrodymus, bei padarytas išvadas, su jomis sutinka ir jų nekartoja, pritaria, jog byloje nesant jokių duomenų, įrodančių, kad UAB „Era line“ darbuotojai realiai visą darbo dieną dirba Bendrovėje, atsakovo išvada, kad pareiškėjas ir Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais UTPĮ nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje bylos eA-4983-624/2017). Taip pat pritartina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje susiformavusiai nuostatai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2017 m. spalio 2 d. nutartį Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį Nr. A-4926-662/2017). Todėl asmuo siekiantis gauti/turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi įvykdyti įstatymu jam nustatytus reikalavimus.

27. Vertinant pareiškėjo teiginį, kad skundžiami sprendimai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, gero administravimo principą, kadangi Migracijos departamentas neatliko išsamaus patikrinimo, neleido pareiškėjui paaiškinti ar patikslinti aplinkybių, pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kuriam jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., LVAT 2018 m. rugpjūčio 2 d, nutartį administracinėje byloje Nr. A-4498-520/2018).

28. Nagrinėjamu atveju įvertinus 2018 m. lapkričio 20 d. ir 2019 m. sausio 7 d. sprendimų turinį, matyti, kad šie sprendimai atitinka aptartas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas, nurodydamas argumentus, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl to, jog jis nebuvo tinkamai išklausytas, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kuriomis remiantis turėtų būti konstatuota, jog dėl to, jog pareiškėjas administracinės procedūros metu nebuvo išklausytas ir dėl to buvo priimti neteisėti sprendimai. Be to, pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4524-520/2018).

29. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokius papildomus dokumentus jis būtų pateikęs ar kokius konkrečiai duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo priimti sprendimai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau pareiškėjo pateikti paaiškinimai nepaneigė ginčijamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės, susijusios su Bendrovės buveinės adresu, pareiškėjo gyvenamosios vietos patikrinimu, nurodytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją.

30. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Teisėjų kolegija pritaria, kad išvada, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų yra pagrįsta ir sudaro pagrindą panaikinti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, atitinkamai yra pagrindas grąžinti pareiškėją į jo kilmės šalį. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė