A-146-1622-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1622/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00673-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Rasai Kubeckienei,

dalyvaujant pareiškėjui O. V.,

atsakovo atstovei Elenai Petrauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas O. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2011 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į teismą patikslintu skundu (b. l. 11-12), kuriuo prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. vasario 25 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) įvairiose kamerose, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN76:1999 „Laivės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos“ (toliau – ir Higienos norma HN76:1999) 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ar kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, Kauno TI kamerose jam trūko atitinkamai: kameroje Nr. 352 - 2,01 kv.m , kameroje Nr. 168 - 1,99 kv.m, kameroje Nr. 323 - 1,74 kv.m, kameroje Nr. 240 - 1,08 kv.m, kameroje Nr. 350 - 0,85 kv. m, kameroje Nr. 245 - 2,32 kv.m. Pareiškėjas teigė, kad dėl to jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Remdamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.250 straipsniais pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Kauno tardymo izoliatoriaus, su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15-17) paaiškino, jog pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2009 m. vasario 25 d., išvyko – 2010 m. balandžio 22 d.. Įstaigoje buvo laikomas 352, 168, 323, 240, 350 ir 245 kamerose. Pagal Higienos normos HN76:1999 6.15 punktą vienam asmeniui kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv.m ploto. Kalėjimų departamento direktorius, atsižvelgdamas į Kauno TI patalpų gyvenamąjį plotą, 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. V-27 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-27) nustatė, kad didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 239.

Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Kauno TI vidutinis laikomų asmenų skaičius buvo 370. Teisės aktai, reglamentuojantys asmenų priėmimą (patalpinimą) į tardymo izoliatorių, nenumato teisės Kauno TI direktoriui atsisakyti priimti suimtą asmenį jau esant įstaigoje didesniam skaičiui asmenų, negu numatyta Įsakyme Nr. V-27 (neturi viršyti 239), o nuo 2010 m. gegužės 11 d. vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) neturi viršyti 336.

Pareiškėjas atskirais jo kalinimo laikotarpio (iš viso 421 para) periodais buvo laikomas kamerose, kur jam teko nuo 16,00 iki 3,2 kv.m ploto, tačiau formalus minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimas buvo padarytas ne dėl Kauno TI administracijos kaltės. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno TI pradėjo veikti 2004 metais, jos įrengimas yra modernus, visiškai atitinkantis Lietuvos higienos normos HN 42:2004 „Gyvenamųjų namų ir viešojo naudojimo patalpų mikroklimatas“ reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, techninės ir higieninės sąlygos geros.

Patalpose nuolat palaikoma 20° temperatūra, veikia natūrali ir dirbtinė ventiliacija, sanitariniai mazgai visiškai atitverti. Pareiškėjui buvo suteikta lova, išduota patalynė, kasdien buvo teikiamas karštas maistas, suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore, taip pat suteikta galimybė lankytis skaitykloje ir koplytėlėje. Taigi pareiškėjas naudojosi visomis jam suteiktomis teisėmis, išskyrus tai, kad kai kuriais laikotarpiais jam tekdavo mažiau kaip 5 kv.m gyvenamojo ploto. Dėl kitų sąlygų, išskyrus gyvenamojo ploto normą, pareiškėjas pretenzijų nereiškia.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241 Lietuvos higienos norma HN76:1999 buvo pripažinta netekusia galios. Panaikinus Lietuvos higienos normą HN76:1999, ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus). Atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą, 3,6 kv.m plotas yra minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas Kauno TI žymesnių sveikatos sutrikimų neturėjo. 2009 m. balandžio 14 ir 28 d. buvo konsultuotas gydytojo psichiatro dėl miego ir adaptacijos sutrikimų. Atsakovo manymu, to, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus kalinamas kamerose neatitinkančiose nustatyto ploto normos vienam asmeniui, žalos atlyginimui nepakanka. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški.Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių kad dėl kalinimo sąlygų pablogėjo jo sveikata.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu (b. l. 51-54) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui O. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu, kuris numato žalos atlyginimą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų valstybės valdžios institucijų bei jų pareigūnų, tarnautojų ar kitokių šių institucijų darbuotojų veiksmų ar neveikimo, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Tai reiškia, kad žala atlygintina neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimo reikalauja argumentuodamas tuo, kad nuo 2009 m. vasario 25 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. pažeidžiant Higienos normą HN76:1999 jis buvo kalinamas Kauno TI perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei 5 m2 ploto, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata.

Pagal Higienos normos HN76:1999 6.15 punktą vienam asmeniui, kalinčiam tardymo izoliatoriaus kameroje, gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv.m gyvenamojo ploto. Ši Higienos norma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 pripažinta netekusia galios. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.1.2 punkte nustatyta, kad Kauno tardymo izoliatoriuje didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o šio įsakymo 1.3.1 punkte – kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas nuo 2009 m. vasario 25 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. Iš suimtųjų (nuteistųjų) patikrinimo kamerose knygos išrašo teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam nuteistajam teko 2,7-16,0 kv. m. Šios aplinkybės atsakovas neginčijo.Teismas konstatavo, kad laikant pareiškėją perpildytoje patalpoje, buvo pažeisti taikytinų teisės aktų reikalavimai, todėl padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų tam, kad būtų galima konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo kalinamas antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, tačiau gyvendamas perpildytoje patalpoje tardymo izoliatoriuje patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 8 straipsnių nuostatos, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.

Nustatydamas padarytos žalos dydį, teismas atsižvelgė į byloje surinktus įrodymus ir pažymėjo, kad iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, jog pareiškėjas yra sveikas. Kauno TI buvo nuolat tikrinama jo sveikata, tačiau didesnių sveikatos sutrikimų nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė, jam būnant Kauno TI, būtų pablogėjusi arba kad būtų taikytas stacionarinis gydymas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ar elgėsi su juo nežmoniškai. Kauno TI buvo perpildytas, tačiau byloje nustatyta aplinkybė, kas įstaigos administracija neturėjo galimybių apgyvendinti nuteistąjį patalpoje, atitinkančioje reikalavimus, yra pakankamas teisinis pagrindas vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės“ pareiškėjui reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, vertindamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis, taip pat atsižvelgė į teismų praktiką, kurioje pripažįstama, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A502-1774/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes teismas nusprendė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (bylos medžiaga patvirtina, jog toks pažeidimas nebuvo vienkartinis ar trumpalaikis, o truko ilgiau kaip metus), nesant objektyvių duomenų apie jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 1 000 Lt ir šią sumą priteisė pareiškėjui iš atsakovo.

III. Pareiškėjas O. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56), prašydamas pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno tardymo izoliatoriaus, 26 312 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, kurių pagrindu prašė priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Be to, nurodo, jog priteisdamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis įstatymų ir teisės analogija (CK 1.8 straipsnis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose bei proporcingumo ir teisingumo principais. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, kurioje pareiškėjui už 16 parų kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalią 5 kv.m gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą, buvo priteista 1 000 Lt, mano, kad jam už kalinimo laikotarpį nuo 2009 m. vasario 25 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. (421 parą) priklauso 26 312 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60-61) prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog apeliaciniame skunde pateikti argumentai ir reikalavimai yra nepagrįsti. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, kuriame pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pažymi, kad apelianto nurodytos administracinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, o priteistinos žalos dydis priklauso ne tik nuo nustatyto pažeidimo trukmės, bet nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, todėl apelianto reikalavimas padidinti jam priteistos neturtinės žalos dydį, vadovaujantis minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, nėra pagrįstas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes: į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, objektyvių duomenų apie apelianto sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų nebuvimą, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, todėl jį keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildino iš to, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali 5 kv. m gyventojo ploto norma.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą pagrindė vieninteliu motyvu, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis įstatymų ir teisės analogija (CK 1.8 straipsnis), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose bei proporcingumo ir teisingumo principais. Apeliantas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-121/2009, kurioje pareiškėjui kurioje pareiškėjui už 16 parų kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalią 5 kv.m gyvenamojo ploto vienam asmeniui normą, buvo priteista 1 000 Lt, mano, kad jam už kalinimo laikotarpį Kauno TI nuo 2009 m. vasario 25 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. (421 parą) turėtų būti priteista 26 312 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas dėl teismų praktikos taikant įstatymus, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma. Vien tai, kad apelianto nurodytoje administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 buvo sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog buvo pažeistas Higienos normos HN76:1999 6.15 punktas, numatantis, kad vienam asmeniui, kalinčiam tardymo izoliatoriaus kameroje, gyvenamojoje patalpoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv.m gyvenamojo ploto, nėra pagrindas teigti, kad bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios.

Teisėjų kolegija, informacinėje teismų sistemoje LITEKO išanalizavusi administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 priimtą sprendimą konstatuoja, kad šios bylos ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos ir šią bylą, kaip teismo precedentą, apeliantas nurodo nepagrįstai. Administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 teismas nustatė, kad pareiškėjas 16 parų buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime 7,38 kv.m. ir 7,87 kv.m ploto kamerose, kuriose vienam asmeniui teko nuo 1,23 kv.m iki 1,97 kv.m. ploto.

Nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi, kadangi pareiškėjas O. V. nuo 2009 m. vasario 25 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. buvo laikomas ne Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, o kitoje įstaigoje (Kauno tardymo izoliatoriuje), kuri, į ką pagrįstai byloje atkreipė dėmesį atsakovas, buvo įrengta 2004 metais pagal visus tokios paskirties įstaigai keliamus techninius ir higienos reikalavimus, o tai užtikrina geresnes kalinimo sąlygas. Iš byloje esančių pažymų apie pareiškėjo kalinimo sąlygas matyti, kad pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu jam tekusi gyvenamojo ploto norma niekada nebuvo tokia kaip administracinėje byloje Nr. A438-121/2009 nagrinėto ginčo atveju, o, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, buvo žymiai didesnė.

Sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio kiekvienas atvejis yra individualus, nes yra susijęs su atitinkamo asmens subjektyviais išgyvenimais, kuriuos asmuo galėjo patirti dėl atitinkamų valdžios institucijų neteisėtų aktų CK 6.271 straipsnio prasme, ir kurie galėjo turėti įtakos to asmens nurodytiems neigiamiems padariniams atsirasti CK 6.250 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti nėra pagrindo.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 5 straipsnio, užtikrinančio žmogaus teisę į laisvę ir saugumą, taip pat 8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju neaktualios. Pirmosios instancijos teismas šių Konvencijos straipsnių pažeidimą konstatavo nepagrįstai, be to, nenurodydamas jokių motyvų.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų reiškia vienintelę pretenziją – jam nebuvo užtikrinta 5 kv.m ploto gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Pirmiausia pažymėtina tai, jog apeliantas nepagrįstai prašo, kad neturtinė žala jam turėtų būti priteista už visą kalinimo laikotarpį nuo 2009 m. vasario 25 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. (iš viso už 421 parą), nes iš byloje esančių pažymų matyti, kad 40 parų kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, vienam asmeniui teko 5 kv.m ir atitinkamai didesnis plotas (nuo 2009 m. rugpjūčio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 16 d. 15,01 kv. m. kameroje Nr.168 1 parą kalėjo du asmenys, 30 parų 3 asmenys; nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. vasario 8 d. 15,96 kv.m kameroje Nr.240 1 parą kalėjo 3 asmenys; nuo 2010 m. vasario 9 d. iki 2010 m. vasario 21 d. 16,59 kv.m. kameroje Nr.350 3 paras kalėjo 3 asmenys; nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. 16,07 kv.m ploto kameroje Nr.245 2 paras kalėjo 3 asmenys), t.y. Higienos normos HN76:1999 6.15 punkto reikalavimai buvo užtikrinti visiškai. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo minimalų ir maksimalų gyvenamąjį plotą (nuo 2,7 iki 16,0 kv.m), kuris pareiškėjui teko kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, tačiau nepateikė detalesnės kalinimo sąlygų analizės Higienos normos HN76:1999 6.15 punkto kontekste. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos maksimalios gyvenamojo ploto normos, kuri teko vienam asmeniui (16,0 kv. m), teisėjų kolegija pastebi, kad šie duomenys neteisingi, nes atsakovo pateiktoje pažymoje yra aritmetinių klaidų. Pažymoje nurodyta, kad nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. vasario 8 d. 15,96 kv.m kameroje Nr.240 1 parą kalėjo 3 asmenys, taigi kiekvienam teko po 5,32 kv. m, o ne 16,0 kv.m ploto, kaip nurodyta pažymoje. Nuo 2009 m. rugpjūčio 30 d. iki 2009 m. gruodžio 16 d. 15,01 kv. m. kameroje Nr.168 1 parą kalėjo du asmenys, taigi kiekvienam teko po 7,50 kv.m, o ne po 15,01 kv.m., kaip nurodyta pažymoje. Taigi maksimali gyvenamojo ploto norma, kuri teko pareiškėjui jo kalinimo laikotarpiu, buvo ne 16,0 kv. m, o 7,50 kv.m.

Minėta, kad iš 421 pareiškėjo kalinimo paros, 40 parų Higienos normos HN76:1999 6.15 punkto reikalavimai buvo užtikrinti visiškai. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytomis blogiausiomis sąlygomis, kai vienam asmeniui teko 2,7 kv. m gyvenamojo ploto, pareiškėjas gyveno tik vieną parą (nuo 2010 m. vasario 22 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. 16,07 kv. m ploto kameroje Nr.245 vieną parą buvo laikomi 6 asmenys). Iš pažymų apie pareiškėjo kalinimą matyti, kad 73 kalinimo paras gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui kamerose svyravo tarp 4-5 kv.m ir buvo daugiau ar mažiau artima Higienos normai HN76:1999 6.15 punkte numatytai normai.

Dėl 307 kalinimo parų nustatyta, kad gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui svyravo tarp 3-4 kv.m, tačiau kalinimo šiomis sąlygomis laikotarpiai nėra ištisiniai, jie kaitaliojasi su laikotarpiais, kuriais vienam asmeniui ploto norma buvo artima numatytai Higienos normoje HN76:1999 arba ją atitiko visiškai. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kamerose).

Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Pareiškėjas neteigia, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti, naudotis dušu, taip pat nepaneigė atsakovo pateiktų į bylą duomenų, kad jis nuolat turėjo atskirą lovą, patalynę, gavo šiltą maistą, turėjo galimybę naudotis izoliuotu nuo gyvenamojo ploto sanitariniu mazgu. Byloje nenustatyta, kad atsakovas kaip nors išskyrė pareiškėją iš kitų nuteistųjų ir jam tyčia sudarė blogesnes kalinimo sąlygas, ar taikė kokius nors įstatymo nenumatytus apribojimus.

Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis visą jo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpį kalėjo perpildytose kamerose, tačiau yra pagrindo konstatuoti, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas kalėjo esant nedideliam kamerų perpildymui, taigi jo kalinimo sąlygos, atsižvelgiant į pirmiau minėtas aplinkybes, laikytinos patenkinamomis. Pareiškėjo kalinimas mažiausiai tekusio ploto vienam asmeniui sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau kaip 3 kv. m gyvenamojo ploto (2, 7 kv. m vienam asmeniui), buvo itin trumpas (viena para), todėl Konvencijos 3 straipsnio prasme nėra pakankamas, kad konstatuoti, jog pareiškėjas kalėjo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno tardymo izoliatoriuje turėjo įtakos jo sveikatai. Pirmiausi pažymėtina tai, kad pareiškėjas, skunde pirmosios instancijos teismui konkrečiai neįvardijo kada būtent ir kokie būtent sveikatos sutrikimai jam kilo dėl kalinimo pažeidžiant Higienos normos HN76:1999 6.15 punktą. Skunde nurodyti abstraktūs teiginiai, jog pablogėjo sveikata, sutriko miegas, negali būti pagrindas konstatuoti, kad tokie padariniai pareiškėjui realiai atsirado nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, o jei atsirado, kad jie atsirado būtent dėl tos priežasties, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau kaip 5 kv.m ploto. Iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, kuri pradėta 2009 m. vasario 26 d., t.y. pareiškėjui atvykus į Kauno tardymo izoliatorių, matyti, kad pareiškėjas du kartus kreipėsi į gydytoją psichiatrą: 2009 m. balandžio 14 d. skundėsi miego sutrikimais, nenurodydamas galimos šio sutrikimo priežasties (prie šių pareiškėjo nusiskundimų yra gydytojo įrašas, kad psichozės ar depresijos požymių nenustatyta); 2009 m. balandžio 28 d. skundėsi dirglumu, nemiga, paaiškindamas, kad nervinasi dėl sankcijos pratęsimo (prie šių nusiskundimų yra gydytojo įrašas, kad psichozės reiškinių nestebima) . 2009 m. gruodžio 22 d. pareiškėjas skundėsi bendrosios praktikos gydytojui galvos skausmais, paaiškindamas, kad naktimis miega gerai. Minėti įrašai pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nepatvirtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl sveikatos buvo priežastiniame ryšyje su gyvenamuoju plotu kamerose.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo O. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas