2021-04-14 Nr. AB-7979-3-61-3-02251-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-968-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02251-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Crustum“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Crustum“ Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2019 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 605 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir sumažinti už 2014–2017 m. mokestinį laikotarpį priskaičiuotą 3 574 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis iki 1 787 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas Sprendimu patvirtino 2019 m. kovo 29 d. patikrinimo aktą Nr. V-4 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatuota, jog pareiškėjas 2014–2017 m., neįsiregistravęs į Gamintojų ir importuotojų sąvadą (toliau – ir Sąvadas), tiekė į Lietuvos Respublikos vidaus rinką gaminiais pripildytą apmokestinamąją pakuotę, todėl pažeidė Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Pakuočių įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. D1-480 patvirtintų Gamintojų ir importuotojų registravimosi taisyklių 5 punkto reikalavimus. Departamentas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas 2014–2017 m. laikotarpiu nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nedeklaravo šio tiekto į Lietuvos Respublikos vidaus rinką pakuočių kiekio, todėl pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 7 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies 3 punktu, atsakovas apskaičiavo pareiškėjui 3 574 Eur už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus: nevertino aplinkybės, ar teisinis reglamentavimas aiškiai nurodo, kad pareiškėjas, kuris nėra jo naudojamų pakuočių gamintojas ir / ar importuotojas, yra tinkamas subjektas, atsakingas už į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleidžiamos pakuotės kiekį deklaravimą ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumokėjimą. Nurodė, kad Pakuočių įstatymo ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatos, susijusios su pakuotes savo veikloje (gaminių pakavimui) naudojančių ūkio subjektų priskyrimą prie pakuočių gamintojų ir / ar importuotojų kategorijos, nėra nuoseklios.

4. Sprendime ir Patikrinimo akte nėra aiškiai apibrėžta, ar apskaičiuojant pareiškėjo 2014-2017 m. laikotarpio mokėtino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą, nustatytą dauginant faktiškai nustatytą atitinkamos rūšies (pvz., plastikas, popierius / kartonas ar kombinuota) pareiškėjo išleistų į rinką pakuočių kiekį, kiekvienais nurodyto laikotarpio ataskaitiniais metais iš tokiai atitinkamai pakuočių rūšiai taikomo mokesčių tarifo ir iš koeficiento 2, t. y. dvigubai, buvo įvertinta Pakuočių įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtis dėl mokesčio mokėjimo. Pagal šią išimtį, jei per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėjimo subjektas tiekia į rinką ne daugiau kaip 0,5 tonos pakuočių, jis yra atleidžiamas nuo nurodyto mokesčio už aplinkos teršimą tokiomis pakuotėmis mokėjimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atstovai nustatė, jog kiekvienais nurodyto laikotarpio metais (t. y. 2014, 2015, 2016 ir 2017 m.) dviejų iš trijų nustatytų pakuočių rūšių patiektas į rinką svoris neviršijo teisės aktuose nustatyto dydžio. Tokiu būdu iš Patikrinimo akto ir Sprendimo turinio nėra aišku, ar ši faktinė aplinkybė, reikšminga teisingam mokesčio apskaičiavimui, atsakovo buvo tinkamai ir visapusiškai įvertinta.

5. Nurodė, kad atsakovas neįvertino faktinės aplinkybės, kad dar iki priimant Patikrinimo aktą, pareiškėjas sumokėjo 987 Eur mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (remdamasis savo turimais pakuočių kiekiais ir pritaikęs teisės aktuose nustatyto dydžio mokesčio tarifus konkrečiai pakuotės rūšiai) 2014-2017 m. laikotarpiu. Teigė, kad apie sumokėtą sumą pranešė inspektorei, tačiau į tai, surašant Patikrinimo aktą ir priimant Sprendimą, nebuvo atsižvelgta ir konstatuota, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nėra deklaravęs ir sumokėjęs nurodyto mokesčio. Tokia išvada turi tiesioginę įtaką apskaičiuojant pareiškėjui mokėtiną mokesčio sumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodė, kad yra pagrindas taikyti VAĮ 368 straipsnio 6 dalies nuostatą.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktų nustatytais terminais nesiregistravo Sąvade bei nedeklaravo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis dėl suklydimo ir neaiškaus teisinio reglamentavimo, kuris prilygina pareiškėją – asmenį, kuris tik įpakuoja į vidaus rinką tiekiamas jo paties pagamintas konditerijos prekes / gaminius į trečiųjų asmenų pagamintas, importuotas ir į Lietuvos Respublikos vidaus rinką patiektas pakuotes – pakuotės gamintojui, pagal įstatymą atsakingam už pakuočių atliekų kiekių deklaravimą ir mokesčio sumokėjimą. Patikrinimo akte įvardintuose teisės aktuose trūksta aiškumo, ar pareiškėjas, kaip pakuočių naudotojas (savo produkcijos įpakavimui), yra laikytinas tokių pakuočių gamintojas, kuriam įstatymų leidėjas nustatė pareigą registruotis atitinkame sąvade, deklaruoti į rinką tiekiamų pakuočių kiekius pagal atitinkamą rūšį bei nustatyta tvarka sumokėti mokestį už aplinkos teršimą tokiomis pakuotėmis.

7. Paaiškino, kad pranešimus apie planuojamą planinį patikrinimą, siekiant įvertinti tinkamą 2014-2017 m. laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaravimą ir sumokėjimą, gavo daugiau kaip 200 tūkst. ūkio subjektų, tuo pačiu ir kitos įmonės, veikiančios su „Crustum“ prekės ženklu. Pažymėjo, kad didžiąja dalimi tokie pranešimai buvo siejami su neseniai Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracine byla pagal viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pakuočių tvarkymo organizacija“ skundą atsakovui dėl sprendimo panaikinimo. Priimdamas apskųstą sprendimą, atsakovas panaikino pakuočių gamintojų ir importuotojų interesams atstovaujančios VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ patvirtinimus apie sutvarkytas pakuočių atliekas, kurie buvo išduoti atitinkamiems ūkio subjektams. Pranešimus gavę ūkio subjektai, kaip ir pareiškėjas, manė, kad būtent pakuočių gamintojai ir importuotojai yra atsakingi už pakuočių atliekų kiekių deklaravimą ir mokesčio už aplinkos teršimą sumokėjimą. Teigė, kad atitinkamas atsakovo sprendimas dėl patvirtinimų panaikinimo buvo vertinamas rinkoje kaip signalas, jog patys savo veikloje atliekas naudojantys subjektai turi nuo šiol mokėti atitinkamus nurodytus aplinkos taršos mokesčius bei deklaruoti pakuočių kiekius.

8. Pareiškėjas teigė, kad iš 2019 m. vasario 28 d. akto Nr. 16 turinio matyti, jog pareiškėjas tinkamai vykdė savo įmonėje pakuočių apskaitą, yra sudaręs prekinių vienetų pirminės, antrinės ir tretinės pakuotės sąrašą, taigi neslėpė naudojamų pakuočių kiekių ir sąmoningai nevengė mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo, kadangi sąžiningai klydo dėl mokestinės prievolės jam nustatymo.

9. Pareiškėjas nurodė, jog sužinojęs, kad jo vykdomoje veikloje gali būti taikomi pakuočių gamintojams keliami reikalavimai dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis sumokėjimo, 2019 m. vasario 15 d. gera valia sumokėjo 987 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą – žymią mokėtino mokesčio dalį ir apie tokį savo veiksmą pranešė atsakovui, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.

10. Pareiškėjas skunde apibendrino, kad nesant konstatuoto pažeidimo, mokėtino mokesčio suma būtų 1 787 Eur. Atsakovui pritaikius koeficientą 2, priskaičiuota dvigubo dydžio, t. y. 3 574 Eur mokesčio už aplinkos teršimą suma. Pareiškėjas teigė, kad toks mokesčio sumos padvigubinimas yra taikomos poveikio priemonės pobūdžio, todėl yra pagrindas teismui per pusę sumažinti atsakovo priskaičiuotą 3 574 Eur mokesčio sumą (t. y. netaikyti pareiškėjui mokesčio koeficiento), teigė, kad žymią dalį – 987 Eur mokėtino mokesčio pareiškėjas sumokėjo iki administracinės procedūros pradžios, t. y. sumokėjo tokią mokesčio sumą, kurią apskaičiavo kaip mokėtiną, nes tik patikrinimo eigoje buvo nustatyta, kad dalis pakuočių atliekų (plastikas su popieriumi) priskirtina kitai rūšiai, kuriai taikomas didesnis mokesčio tarifas. Likusią dalį pareiškėjas nurodė sumokėjęs 2019 m. birželio 19 d. Pareiškėjas nurodė pripažįstantis pažeidimą, kurį lėmė nekonkretus teisinis reglamentavimas ir nepakankamas pareiškėjo atidumas ir rūpestingumas. Akcentavo, kad papildomai atsakovo priskaičiuota mokėtino mokesčio suma – 1 787 Eur – yra didelė ir gali būti pareiškėjo nemokumo priežastimi. Taip pat nurodė, kad atsakovo pritaikyta poveikio priemonė yra neproporcingai didelė padarytam pažeidimui.

11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip duonos, bandelių ir saldumynų gamintojas, kuris savo produkciją supakuoja ir gaminiais pripildytą pakuotę tiekia į Lietuvos Respublikos vidaus rinką, pagal Pakuočių įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas yra gamintojas (pakuočių naudotojas) ir privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

13. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 8 punktą pareigūnas, atlikdamas mokėtojo mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo patikrinimą, tikrina, ar mokėtojo pateikti duomenys atitinka iki patikrinimo pradžios Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI) pateiktos deklaracijos duomenimis. Mokestinio patikrinimo pradžia nustatoma pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 120 ir 121 straipsnių nuostatas, todėl pranešimo / pavedimo mokėtojui išsiuntimo data ir yra patikrinimo pradžios data. Pareiškėjui raštas dėl patikrinimo registruotu laišku bei elektroniniu paštu išsiųstas ir patikrinimas pradėtas 2019 m. vasario 11 d. Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijose iš IKS (Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinė sistema) aiškiai matyti, kad deklaracija už 2017 m. gauta tik 2019 m. vasario 15 d., o už 2014-2016 m. – tik 2019 m. vasario 20 d., t. y. po pranešimo apie patikrinimą įteikimo pareiškėjui dienos. Todėl patikrinimo akte ir buvo konstatuota, jog pareiškėjas 2014-2017 m. pagal faktinius duomenis tiekė į Lietuvos Respublikos vidaus rinką gaminiais pripildytą pakuotę ir iki Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatytų terminų VMI nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nedeklaravo (nuslėpė) per 2014-2017 m. tiekto į Lietuvos Respublikos vidaus rinką gaminiais pripildytų pakuočių kiekio, todėl pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalį ir 8 straipsnio 4 dalį, ir neatsižvelgiant į minėtas jau patikrinimo metu pateiktas deklaracijas, mokestis buvo skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

14. Atsakovas vadovavosi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 21 dalies, 3 straipsnio 3 punkto, 4 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 3 punkto, Pakuočių įstatymo 2 straipsnio 19, 24 dalių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. Dl-1885 patvirtintų Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių 24 punkto nuostatomis ir teigė, kad pareiškėjui, kuris nedeklaravo importuotų ar pagamintų apmokestinamųjų gaminių kiekio, t. y. jį nuslėpė, pagrįstai mokestis už aplinkos teršimą buvo apskaičiuotas taikant didesnį tarifą – nuslėptą kiekį dauginant Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 ar 4 priedėlyje nurodyto tarifo ir koeficiento 2.

15. Teigė, kad pareiškėjas, neteikdamas deklaracijų, kaip to reikalauja įstatymai, nesielgė atsakingai. Tuščių pakuočių gamintojui ir importuotojui nekyla pareiga mokėti mokesčio, nes pakuotė mokesčio objektu tampa tik tada, kai yra pripildyta gaminiu ir patiekta Lietuvos Respublikos vidaus rinkai (Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 str. 3 d.). Teigė, kad pats pareiškėjas skunde nurodė įpakuojantis pagamintas konditerijos prekes, o tai reiškia, kad jam kyla pareiga mokėti mokestį.

16. Atsakovas nurodė, kad nuslėpimo faktui konstatuoti pakanka, jog būtų laiku nedeklaruotas pakuotės kiekis arba deklaracija išvis būtų nepateikta, visiškai neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo tyčios laipsnį ar netinkamą teisės aktų interpretavimą. Todėl pareiškėjo argumentus, kad jis tinkamai vykdė pakuočių apskaitą, yra sudaręs prekinių vienetų pirminės, antrinės ir tretinės pakuotės sąrašą ir tokiu būdu neslėpė naudojamų pakuočių kiekių ir sąmoningai nevengė mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo, vertino kritiškai ir atkreipė dėmesį į tai, kad deklaracijų nepateikimas ir mokesčio nesumokėjimas įstatyme nustatyta tvarka ir terminais yra mokesčio nuslėpimas, todėl šiuo atveju nuslėptas apmokestinamosios pakuotės kiekis yra visas apmokestinamosios pakuotės kiekis, kurį pareiškėjas išleido į vidaus rinką, bet įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo ir už kurį nesumokėjo mokesčio.

17. Teigė, kad Pakuočių įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis dėl atleidimo nuo šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytos pareigos atsiskaityti ir nuo šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis už tikrinamą 2014-2017 m. laikotarpį galėjo būti taikoma tik tada, jei pareiškėjas per ataskaitinį laikotarpį (t. y. metus) Lietuvos Respublikos vidaus rinkai būtų tiekęs bendrai ne daugiau kaip 0,5 tonos visų rūšių pakuočių. Šiuo atveju pareiškėjas per 2014 m. mokestinį laikotarpį iš viso Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiekė 2,304 t, 2015 m. – 2,710 t, 2016 m. – 2,893 t, 2017 m. – 3,151 t gaminiais pripildytų pakuočių, todėl ši lengvata negalėjo būti taikoma.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Departamento Sprendimą, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

19. Teismas nustatė, kad atsakovas 2019 m. vasario 11 d. pranešė pareiškėjui apie planinį patikrinimą. Pareiškėjas 2019 m. vasario 15 d. sumokėjo 987 Eur mokesčio už aplinkos teršimą, 2019 m. vasario 15 d. pateikė 2017 m. mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą deklaraciją, o 2019 m. vasario 20 d. – 2014-2016 m. mokestinių laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas. Atsakovas Patikrinimo aktu apskaičiavo pareiškėjui 3 574 Eur mokesčio už aplinkos teršimą sumą ir Sprendimu nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas 2014-2017 m. tiekė į Lietuvos Respublikos vidaus rinką gaminiais pripildytą apmokestinamąją pakuotę, neįsiregistravęs į Sąvadą, todėl pažeidė Pakuočių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Aplinkos ministro 2014 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. D1-480 patvirtintų Gamintojų ir importuotojų registravimosi taisyklių 5 punkto reikalavimus. Atsakovas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu tiekė į Lietuvos Respublikos vidaus rinką gaminiais pripildytą pakuotę ir nustatytu terminu VMI nepateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nedeklaravo (nuslėpė) 2014-2017 m. į Lietuvos Respublikos vidaus rinką tiektą gaminiais pripildytą pakuočių kiekį, todėl pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies nuostatas.

20. Teismas vadovavosi Pakuočių įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Aplinkos ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. D1-291 patvirtintų Gamintojų ir importuotojų registravimo taisyklių 5 punktu, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi ir padarė išvadą, kad pareiškėjas pakuoja gaminius į apmokestinamąją pakuotę, yra gamintojas, todėl turėjo pareigą per tris mėnesius nuo gaminių tiekimo Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pradžios užsiregistruoti Sąvade, tačiau šios pareigos nevykdė. Pareiškėjo teiginiai, susiję su neaiškiu teisiniu reglamentavimu, teismo atmesti kaip nepagrįsti, nes priešingai, nei teigė pareiškėjas, teismas nustatė, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje gamintojo sąvoka pateikta pakankamai aiškiai.

21. Teismas nustatė, kad iš byloje esančių duomenų matyti ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijų nepateikė, tačiau 2017 m. mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą deklaraciją pateikė tik 2019 m. vasario 15 d., o 2014-2016 m. mokestinių laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas – tik 2019 m. vasario 20 d.

22. Teismas vadovavosi MAĮ 13 straipsnio 8 punktu, 16 straipsnio 1 dalį ir padarė išvadą, kad Aplinkos ministerija, kaip institucija, atsakinga už mokesčio už aplinkos teršimą kontrolę, apskaičiuodama mokestį už aplinkos teršimą, turi vadovautis ir MAĮ nuostatomis tiek, kiek tam tikrų procedūrų nereglamentuoja specialūs su mokesčio už aplinkos teršimą susiję teisės aktai.

23. Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 66 straipsnio 2 dalies nuostatas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

24. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjas, gavęs atsakovo 2019 m. vasario 11 d. pranešimą apie planinį patikrinimą, 2019 m. vasario 15 d. sumokėjo 987 Eur mokesčio už aplinkos teršimą, tačiau atsakovas į tai neatsižvelgė ir 2019 m. kovo 29 d. patikrinimo aktu Nr. V-4 apskaičiavo pareiškėjui 3 574 Eur mokesčio už aplinkos teršimą. Taip pat Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas.

25. Teismas, vadovavosi VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog Sprendimu patvirtinus Patikrinimo aktą, kuriame neatsižvelgta į faktinę aplinkybę, kad dalis priskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą sumos jau buvo sumokėta, daroma išvada, jog Sprendimas akivaizdžiai neatitinka objektyvių duomenų. Sprendime nėra nurodyti jokie argumentai ir teisės normos, iš kurių būtų matyti, kodėl neatsižvelgta į pareiškėjo sumokėtą mokesčio už aplinkos teršimą dalį ir ne tik priskaičiavo jam jau sumokėtą mokesčio dalį, bet ir pritaikė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą didesnį tarifą.

26. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimas nėra pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis, o pritaikytos poveikio priemonės nėra motyvuotos. Toks Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra pagrindas jį panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p.).

27. Teismas Sprendimą panaikino ir nurodė, kad panaikinus Sprendimą yra atkuriama iki jo priėmimo buvusi padėtis (ABTĮ 94 str.), todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą – iki 1 787 Eur sumažinti pareiškėjui už 2014-2017 m. mokestinį laikotarpį priskaičiuotą 3 574 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą – nėra pagrindo.

III. 28. Atsakovas Departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Crustum“ skundą dėl Departamento Sprendimo atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad Departamento Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Departamento nuomone, Sprendime yra aiškiai nurodoma faktinė aplinkybė, kurią pripažino ir teismas, kad pareiškėjas 2014-2017 m. pagal faktinius duomenis tiekė į Lietuvos Respublikos vidaus rinką gaminiais pripildytą pakuotę ir nustatytu terminu VMI nepateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nedeklaravo (nuslėpė) 2014-2017 m. į Lietuvos Respublikos vidaus rinką tiektą gaminiais pripildytą pakuočių kiekį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 dalies nuostatas.

30. Taip pat, Departamento nuomone, Sprendime yra aiškiai nurodoma, kad pareiškėjui, nepateikus mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nedeklaravus (nuslėpus) 2014-2017 m. į Lietuvos Respublikos vidaus rinką tiektą gaminiais pripildytą pakuočių kiekį, t. y. neužtikrinus teisės aktų nuostatų laikymosi, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 12 punktu, mokesčio per 2014-2017 m. mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, taikant didesnį tarifą, apskaičiuota suma yra 3 574 Eur. Atsakovo vertinimu, priimtas Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jam yra nustatyta pareiga skaičiuoti mokestį pagal patikrinimo pradžios dienai susiformavusias aplinkybes – pateiktas deklaracijas. Mokesčio deklaracija turi būti pateikta atitinkamam mokesčių administratoriui mokesčio įstatymo nustatytais terminais (MAĮ 76 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928/2005; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1794/2014). Atsakovas taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2368/2011 ir pažymi, jog „Įstatymas mokesčio mokėtojui nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą“.

32. Atsakovo nuomone, klausimas dėl pareiškėjo sumokėtos 987 Eur mokesčio sumos įskaitymo priskirtinas VMI kompetencijai. Departamento veiklą reglamentuojančiais teisės aktais tokia kompetencija Departamentui nėra suteikta.

33. Pareiškėjas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 605 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimu patvirtintas Patikrinimo aktas, kuriame detaliai nurodyta, kiek pareiškėjas 2014-2017 m. nedeklaravo (nuslėpė) gaminiais pripildytos plastikinės, kombinuotos bei popierinės ir kartotinės pakuotės, taip pat nurodyta, jog pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, kad mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre, ir 8 straipsnio 4 dalies, kad mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį, reikalavimus. Sprendime ir juo patvirtintame Patikrinimo akte nurodyta, jog vadovaudamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, kad už pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą, ir 4 dalies 3 punktu, kad mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptą apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio Įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 12 punktu, atsakovas apskaičiavo pareiškėjui 3 574 Eur už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

35. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą, panaikino Sprendimą, likusią skundo dalį atmetė. Teismas nurodė, kad Sprendime neatsižvelgta į faktinę aplinkybę, jog dalis priskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą sumos jau buvo sumokėta, todėl padarė išvadą, jog Sprendimas akivaizdžiai neatitinka objektyvių duomenų, neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad administracinis aktas būtų grindžiamas objektyviais duomenimis (faktais). Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog Sprendime nėra nurodyti jokie argumentai ir teisės normos, iš kurių būtų matyti, kodėl neatsižvelgta į pareiškėjo sumokėtą mokesčio už aplinkos teršimą dalį ir kodėl atsakovas ne tik priskaičiavo pareiškėjui jau sumokėtą mokesčio dalį, bet ir pritaikė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą didesnį tarifą.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, pareiškėjas pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir 8 straipsnio 4 nuostatas, todėl jam, vadovaujantis, be kita ko, Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 12 punktu, pagrįstai apskaičiuotas mokestis. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad jam yra nustatyta pareiga skaičiuoti mokestį pagal patikrinimo pradžios dienai susiformavusias aplinkybes – pateiktas deklaracijas, o klausimas dėl pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. sumokėtos 987 Eur mokesčio sumos įskaitymo priskirtinas VMI kompetencijai.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. MUATĮ (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu), kiek tai susiję yra su apmokestinamąja pakuote, be kita ko, nustatyta: mokesčio objektas – pripildyta pakuotė – nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje (MUATĮ 3 str. 3 p.); mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai (MUATĮ 4 str. 3 d.); gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai.

Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (MUATĮ 5 str. 6 d.); apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti šio įstatymo 4 priedėlyje (MUATĮ 6 str. 8 d.); mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (MUATĮ 7 str. 2 d.); fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie pagal šį įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą.

Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (MUATĮ 8 str. 1 ir 2 d.); mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MUATĮ 8 str. 4 d.); mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis (MUATĮ 8 str. 6 d.);

Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą (MUATĮ 9 str. 1 d.); už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, sąvartyne pašalintų atliekų ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (MUATĮ 9 str. 3 d.); mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą, apskaičiuojamas nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2 (MUATĮ 9 str. 4 d. 3 p.).

39. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas pakuoja gaminius į apmokestinamąją pakuotę, yra gamintojas, todėl turėjo pareigą per tris mėnesius nuo gaminių tiekimo Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pradžios užsiregistruoti Sąvade, tačiau šios pareigos nevykdė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginiai, susiję su neaiškiu teisiniu reglamentavimu, atmestini kaip nepagrįsti, nes priešingai, nei teigė pareiškėjas, teismas nustatė, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje gamintojo sąvoka pateikta pakankamai aiškiai. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijų nepateikė, t. y. iš esmės įvertino, kad Sprendime nurodomas pareiškėjo padarytas pažeidimas yra nustatytas. Visgi, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2017 m. mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą deklaraciją pateikė tik 2019 m. vasario 15 d., o 2014-2016 m. mokestinių laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas – tik 2019 m. vasario 20 d., taip pat nurodė, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 15 d. sumokėjo dalį (987 Eur) mokesčio: atitinkamai darė išvadą, kad atsakovas, remdamasis MAĮ ir VAĮ nuostatomis, turėjo į minėtas faktines aplinkybes atsižvelgti, jas vertinti, tačiau to neatliko.

40. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad MUATĮ yra specialusis įstatymas (lyginant jį su MAĮ), be kita ko, nustatantis mokesčio už aplinkos teršimą kontrolę (9 str.), taip pat šio mokesčio sumokėjimą, išieškojimą ir paskirstymą (10 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą (MUATĮ 9 str. 1 d., MAĮ 16 str. 1 d.), tuo tarpu mokesčio sumokėjimą, išieškojimą ir paskirstymą kontroliuoja VMI (MUATĮ 7 str. 2 d., 10 str. 4 d.), kuri tvarkydama mokesčių mokėtojų registrą (MAĮ 45 str. 1 d.), turi pareigą visapusiškai kontroliuoti mokesčių sumokėjimo teisingumą (MAĮ 43 str. 1 d.).

Paminėtina, kad Aplinkos ministerijai ar jos įgaliotai institucijai MAĮ įstatyme, jo 16 str. 1 d., taip pat pavesta kontroliuoti minėto mokesčio sumokėjimą. Visgi, nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina, kad atsakovas 2019 m. vasario 11 d. pranešė pareiškėjui apie planinį patikrinimą, o pareiškėjas tik po patikrinimo pradžios, t. y. 2019 m. vasario 15 d. sumokėjo 987 Eur mokesčio už aplinkos teršimą, 2019 m. vasario 15 d. pateikė 2017 m. mokestinio laikotarpio mokesčio už aplinkos teršimą deklaraciją, o 2019 m. vasario 20 d.

– 2014-2016 m. mokestinių laikotarpių mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijas. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje teisingam mokesčio apskaičiavimui neturi reikšmės faktinės aplinkybės, atsitikusios po patikrinimo pradžios, nes pareiškėjas ne mažiau kaip du metus nedeklaravo mokesčio už aplinkos teršimą, jo iki patikrinimo pradžios apskritai nemokėjo, taigi, padarė MUATĮ 7 str. 2 dalies pažeidimą, apmokestinamą MUATĮ 9 str. 3 d. ir 9 str. 4 d. 3 p. nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1290-624/2020).

Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad atsakovas, apskaičiuodamas mokestį už aplinkos teršimą, turėjo vertinti faktines aplinkybes, atsitikusias po patikrinimo pradžios, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, įtvirtintas MAĮ ir VAĮ. Priešingai – atsakovas turėjo pareigą skaičiuoti mokestį pagal patikrinimo pradžios dienai susiformavusias aplinkybes, o klausimas dėl pareiškėjo 2019 m. vasario 15 d. sumokėtos 987 Eur mokesčio sumos įskaitymo, t. y. teisingo mokesčio sumokėjimo, priskirtinas VMI kompetencijai.

41. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi,

nusprendžia:

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Crustum“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė