A-143-1329-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1329/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01294-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui K. G.,

pareiškėjo atstovei advokatei Aušrai Bračiulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. G. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–5), kurį patikslino (b. l. 59–64, 136–141), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras) 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą vykdyti pakartotinę atranką į Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas; 2) pripažinti neteisėtu atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – atsakovas, Generalinė prokuratūra) atsisakymą skirti jį į Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas ir įpareigoti priimti sprendimą paskirti jį į Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas; 3) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, t. y. ištirti, ar Generalinio prokuroro 2010 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. I-99 (su vėlesniais pakeitimais, patvirtintais 2011 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. I-50) patvirtintas Prokurorų karjeros tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui ta apimtimi, kuria nėra nustatytas reglamentavimas, kad sprendimas neskirti į laisvas siūlomas pareigas turi būti motyvuotas ir raštiškas, nurodytas tokio sprendimo priėmimo laikas, tokio sprendimo pateikimo kandidatams laikas, o taip pat nesant įtvirtintai nuostatai, kad sprendimas neskirti prokuroro į laisvas siūlomas pareigas gali būti skundžiamas teismui; 4) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. kovo 3–10 d. vyko atranka į Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas. Karjeros komisija jį įvertino daugiausia balų. Generalinės prokuratūros 2011 m. gegužės 6 d. interneto svetainėje ir dienos naujienose buvo skelbiamas kandidatų sąrašas pagal surinktų balų skaičių Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigoms užimti: pirmas nurodytas jis, antras – V. P. Visiems prokurorams 2011 m. gegužės 9 d. buvo išsiųstas elektroninis laiškas, kuriuo kviečiama dalyvauti pakartotinėje atrankoje į vyriausiojo prokuroro pareigas.

Teigiama, jog šią pakartotinę atranką Generalinis prokuroras organizuoja vadovaudamasis Aprašo 42 punktu. Laiške raginami dalyvauti atrankoje tos pačios prokuratūros prokurorai, kurie yra geriausiai susipažinę su to rajono specifika, su prokuratūros veiklos problemomis ir, tikimasi, turi idėjų, kaip dar pagerinti prokuratūros darbą. Kadangi 2011 m. gegužės 9–25 d. vykusios pakartotinės atrankos metu vieninteliu pretendentu į paminėtas pareigas buvo jis, Generalinės prokuratūros Personalo valdymo ir vidaus tyrimų skyriaus vyr. prokurorė, remdamasi Aprašo 30 punktu, 2011 m. gegužės 27 d. priėmė išvadą siūlyti skirti jį į vyriausiojo prokuroro pareigas.

Apie šią išvadą sužinojo tik 2011 m. rugpjūčio 30 d., atstovei susipažinus su administracinės bylos medžiaga. Akivaizdu, kad Generalinis prokuroras vėl neatsižvelgė į Karjeros komisijos išvadą, nes iki šiol nepriėmė įsakymo paskirti jį į vyriausiojo prokuroro pareigas. Generalinio prokuroro sprendimo nepriėmimas dėl paskyrimo į vyriausiojo prokuroro pareigas, pakartotinės atrankos skelbimas vertintinas kaip atsisakymas skirti jį į šias pareigas. Toks atsisakymas yra neteisėtas. Generalinis prokuroras, vadovaudamasis savo paties patvirtintu Aprašu, gali skelbti papildomą atranką, tačiau asmuo, dalyvavęs atrankoje, turi teisę gauti visus individualaus teisės akto požymius atitinkantį atsakymą, kurį galėtų skųsti įstatymų nustatyta tvarka.

Rėmėsi Aprašo 1, 2 punktais, Prokuratūros įstatymo 34 straipsniu. Taigi yra sudaromi du sąrašai:

1) pretendentų, siekiančių užimti laisvas prokurorų pareigas, sąrašas, 2) kandidatų, siekiančių užimti laisvas prokuroro pareigas, sąrašas. Taip pat rėmėsi Aprašo 11, 39 punktais. Iš šių nuostatų matyti, kad asmenys, dalyvavę atrankoje, neturi imperatyviai įtvirtintos teisės skųsti Generalinio prokuroro sprendimų skelbti pakartotinę atranką, kandidatų sąrašo ir kt. Pažymėjo, jog Karjeros komisija pirminės atrankos metu įvertino jį geriausiai tinkančiu vyriausiojo prokuroro pareigoms užimti, o pakartotinės atrankos metu, nesant kitų pretendentų, pakartotinai priėmė išvadą dėl jo tinkamumo eiti paminėtas pareigas.

Rėmėsi Aprašo 40, 42 punktais. Tačiau net pateikus Karjeros komisijai sąrašą atrinktų kandidatų pagal jų eiliškumą (reitingavimą) gali būti taip, kad atranką laimėjęs asmuo nebus paskirtas į pareigas. Tai akivaizdžiai prieštarauja teisėtų lūkesčių bei teisinio skaidrumo principui. Atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo aktus (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai), rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-16/2010, 2010 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-269/2010).

Taigi Aprašo 40 punkto nuostata, kad kandidatų sąrašas yra rekomendacinis ir Generalinio prokuroro nesaisto priimant sprendimą dėl prokuroro paskyrimo į laisvas ar tapsiančius laisvomis prokuroro pareigas, prieštarauja konstituciniam teisėtų lūkesčių principui, skaidrumo principui, konstitucinei teisei lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, asmenų lygiateisiškumo principui. Asmuo, gaišęs laiką, rengęsis ir dalyvavęs atrankoje bei ją laimėjęs arba bent jau perėjęs atranką, turi teisėtą ir pagrįstą manymą, jog jis gali būti paskirtas į jo pretenduotas pareigas.

Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Aprašo 21 punktu, Karjeros komisiją sudaro pats Generalinis prokuroras, todėl vėlgi kandidatas turi pagrįstų lūkesčių, kad pastarasis vadovausis savo sudarytos komisijos išvadomis. Atranka vyksta dviem etapais: įvertinami pretendentų duomenys posėdyje nedalyvaujant pretendentams, o antrojo etapo metu – įvertinami pretendentų gebėjimai, dalykinės ir asmeninės savybės individualaus pokalbio metu. Nurodė, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus būti paskirtam į teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas, jo tarnybinė veikla, asmeninės savybės, organizaciniai gebėjimai, procesinė veikla Karjeros komisijos buvo įvertinti geriausiai iš kandidatų į laisvas vyriausiojo prokuroro pareigas.

Generaliniam prokurorui nemotyvuotai neskiriant jo į pareigas, į kurias vykusioje atrankoje buvo įvertintas geriausiai, akivaizdžiai siekiama proteguoti kitą asmenį, dėl to pažeidžiami anksčiau paminėti teisėtų lūkesčių, skaidrumo, asmenų lygybės principai, todėl vengimas paskirti jį į šias pareigas yra neteisėtas ir atsakovas turi būti įpareigotas priimti sprendimą paskirti jį į vyriausiojo prokuroro pareigas. Dėl sprendimo nemotyvavimo rėmėsi Aprašo 47 punktu. Nurodė, jog Apraše nėra įtvirtinta prokuroro – kandidato teisė skųsti Generalinio prokuroro sprendimo neskirti jo į laisvas siūlomas pareigas, dėl kurių rengta atranka, Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) tvarka (ypač atsižvelgiant į Aprašo 42 punkto nuostatas), kadangi Apraše net nėra įtvirtinta, jog Generalinio prokuroro sprendimas neskirti kandidato prokuroro iš Karjeros komisijos pateikto sąrašo turi būti rašytinis ir motyvuotas.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis siejamas su teisėtumo principu. Todėl neabejotina, jog Generalinio prokuroro sprendimas, neišreikštas rašytine forma, neskirti asmens iš Karjeros komisijos pateikto sąrašo pažeidžia paminėto įstatymo nuostatas, teisėtumo ir skaidrumo principą. Teisėtumo ir skaidrumo principas yra konstitucinis principas. Akcentavo Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimo išvadas. Apraše nesant įtvirtintai nuostatai, kad sprendimas neskirti į laisvas siūlomas pareigas turi būti motyvuotas ir raštiškas, nurodant tokio sprendimo pateikimo kandidatams laiką, nesant įtvirtintai nuostatai, kad gali būti skundžiamas sprendimas neskirti prokuroro į laisvas siūlomas pareigas, dėl kurių rengta atranka, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui - viešojo administravimo institucijų skaidrumo principui), nes ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas neskaidriai pretendentų atrankai į prokuroro pareigas.

Dar daugiau, pagal Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimą, esant tokiai situacijai, kyla grėsmė, kad nepatenkinti pretendentai negalės realiai pasinaudoti absoliučia teise į teisminę gynybą. Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I143-7/2009. Aprašo nuostatos taip pat prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui – objektyvumo principui. Toks reglamentavimas, kad kandidatų sąrašas yra rekomendacinis ir Generalinio prokuroro nesaisto priimant sprendimą dėl prokuroro paskyrimo į laisvas ar tapsiančias laisvomis prokuroro pareigas, o taip pat 42 punkto reglamentavimas, kad į laisvas prokuroro pareigas nepaskyrus nei vieno prokuroro iš Kandidatų sąrašo, Generalinio prokuroro sprendimu gali būti organizuojama pakartotinė atranka šio aprašo nustatyta tvarka, be motyvacijos gali sąlygoti tiesioginę, atvirą savivalę, skaidrumo principo miražo formavimą.

Nurodė, kad šioje byloje būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Aprašo nuostatų teisėtumą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–26, 91–94) nesutiko su skundu.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas ėjo nuo 2003 m. gegužės 2 d. Generalinis prokuroras 2010 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. I-99 (su vėlesniais jo pakeitimais: 2011 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. I-50, 2011 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. I-140) patvirtino Aprašą. Remiantis Aprašo nuostatomis, 2011 m. kovo mėn. pradėta, o balandžio mėn. atlikta atrankos į Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas procedūra, kurioje dalyvavo ir pareiškėjas. Užbaigus atrankos procedūras, Generalinis prokuroras nepasirinko nei vieno iš atrankoje dalyvavusių ir atranką perėjusių dviejų kandidatų.

Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu (rezoliucija) buvo paskirta pakartotinė atranka. Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. P-340 pareiškėjui nuo 2011 m. gegužės 6 d. pavesta laikinai eiti Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas. Pakartotinai paskelbta atranka neįvyko, nes reikiamus dokumentus dalyvauti šioje atrankoje pateikė vienintelis pretendentas – pareiškėjas. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Generalinio prokuroro sprendimą vykdyti pakartotinę atranką į Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas yra nepagrįstas.

Teisės aktuose gali būti nustatyti specialūs reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje specifinėje valstybės institucijoje. Konstitucijos 118 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas. Prokuratūros įstatymas yra specialusis teisės aktas, reglamentuojantis prokurorų tarnybos teisinius santykius. Jame nustatyta, kad asmenį, atitinkantį šio įstatymo nustatytus reikalavimus, į tarnybą prokuratūroje priima ir į prokuroro pareigas skiria generalinis prokuroras (25 str. 1 d.).

Prokuratūros įstatymas reguliuoja ir prokurorų karjeros teisinius santykius. Šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad į vyriausiojo prokuroro pareigas penkerių metų kadencijai skiriamas asmuo, kuris turi reikiamą tarnybos prokuroru stažą ir kurio profesines žinias bei administracinius gebėjimus patvirtino Prokurorų atestacijos komisija. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pasibaigus šiam paskyrimo į pareigas laikotarpiui asmuo pagal Atestacijos komisijos išvadą vėl gali būti paskirtas į tas pačias pareigas. Toks reglamentavimas reiškia, kad diskrecijos teisė skirti ar neskirti asmenį į vadovaujančias pareigas po jo kvalifikacijos patikrinimo Atestacijos komisijoje išimtinai priklauso tik Generaliniam prokurorui.

Įstatymas nereglamentuoja, kokia tvarka turėtų būti vykdoma atranka į aukštesnes pareigas prokurorų, jau dirbančių prokuratūros sistemoje bei siekiančių užimti laisvas pareigas. Nors Prokuratūros įstatymas neįpareigoja Generalinį prokurorą patvirtinti vidaus teisės aktą, kuris reglamentuotų šiuos klausimus, tačiau, siekdamas užtikrinti galimybę visiems norintiems prokurorams dalyvauti procese į laisvas ar tapsiančias laisvomis aukštesnes prokuroro pareigas, o tuo pačiu užsitikrinti galimybę išsirinkti geriausią kandidatą, Generalinis prokuroras 2010 m. liepos 29 d.

įsakymu Nr. I-99 (su vėlesniais jo pakeitimais: 2011 m. vasario 11 d. įsakymas Nr. I-50 ir 2011 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. I-140) patvirtino Aprašą. Aprašas yra prokuratūros vidaus teisės aktas, kuriame iš esmės reglamentuojami tik procedūriniai klausimai: atrankų skelbimas, organizavimas, vykdymas, t. y. Komisijos sudarymo ir jos veiklos principai, atrankose dalyvaujančių pretendentų vertinimo, sąrašų sudarymo procesai (Aprašo 1, 5 p.). Šiuo teisės aktu nustatytos procedūros bei dalyvavimas jose savaime jokių teisinių pasekmių atrankų dalyviams nesukuria ir negali sukurti, nes sprendimą skirti prokurorą į konkrečias pareigas Prokuratūros įstatymo pagrindu išimtinai priima tik Generalinis prokuroras.

Pareiškėjo ginčijamas sprendimas – Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 5 d. rezoliucija skelbti pakartotinę atranką – yra tik procedūrinis sprendimas. Jis nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, kuriam taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai, todėl jis negalėjo pažeisti pareiškėjo nurodytų Konstitucijoje įtvirtintų teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų, nes vien tik dalyvavimas procedūroje – atrankos procese – nesudaro teisinio pagrindo būti paskirtam į vadovaujančias pareigas ir tokiu būdu atsirasti teisėtiems lūkesčiams.

Todėl pareiškėjo nurodyti kaip pažeisti teisėti lūkesčiai yra jo įsivaizduojami lūkesčiai, nes Aprašas nenumato, kad atrankoje dalyvavęs ir Karjeros komisijos geriausiai įvertintas asmuo turi būti paskirtas į pareigas. Teisines pasekmes, o kartu ir teisėtus lūkesčius sukuria tik sprendimas (įsakymas) paskirti į pareigas, todėl nesutiko, kad paskelbus pakartotinę atranką galėjo būti pažeisti teisėtumo ir skaidrumo principai. Kadangi ginčijama rezoliucija teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė ir negali sukelti, ji nelaikytina administraciniu aktu, kuris skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka, todėl yra pagrindas administracinę bylą dėl šio pareiškėjo prašymo, kaip neteismingo teismui, nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.).

Dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu atsisakymą skirti pareiškėją į Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas ir įpareigoti jį į šias pareigas paskirti nurodė, kad jis irgi yra nepagrįstas. Patikslintame skunde nurodytos aplinkybės, kad Karjeros komisija atrankos į atsilaisvinančias Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas metu pareiškėją, kaip pretendentą, įvertino geriausiai ir kad Personalo valdymo ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji prokurorė Generaliniam prokurorui pateikė 2011 m. gegužės 27 d. išvadą Nr. 17.9-1142, kurioje nurodė, kad pareiškėjas gali būti be atrankos paskirtas į paminėtas pareigas, nesuponuoja teisinio pagrindo jam būti paskirtam į šias pareigas.

Aprašo nuostatos reglamentuoja tik procedūrinius atrankos proceso klausimus, tačiau sprendimo teisė skirti asmenį į konkrečias (šiuo atveju vadovaujančias) prokuroro pareigas, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi ir 34 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis, išimtinai priklauso tik Generaliniam prokurorui. Tik Generalinis prokuroras įgaliotas spręsti, kurį iš atrankoje dalyvavusių ir Karjeros komisijos įvertintų asmenų skirti į pareigas, o nusprendus, kad nei vienas iš dalyvavusių pretendentų užimamoms pareigoms netinka, skelbti pakartotinę atranką.

Atrankos procesui neįvykus dėl to, kad jame dalyvavo tik vienas pretendentas, sprendimą skirti šį asmenį į pareigas ar neskirti taip pat priima išimtinai tik Generalinis prokuroras. Šiuos sprendimus jis priima vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo jam suteiktais įgaliojimais, kurių negali riboti Aprašo nuostatos. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. birželio 30 d. priėmė Prokuratūros įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 15, 17, 19, 20, 21, 23, 24, 25, 26, 28, 33, 34, 35, 36, 37, 40, 41, 44, 47, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 341, 391 straipsniais ir 38 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą Nr. XI-1562, įsigaliosiantį nuo 2012 m. sausio 1 d.

Pagal šio įstatymo nuostatas, prokuratūrą sudarys Generalinė prokuratūra ir apygardų prokuratūros, o apylinkių prokuratūros bus tik apygardų prokuratūrų struktūrinė grandis. Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. bus nustatyta nauja apygardų prokuratūrų struktūra. Atsižvelgiant į nedidelį atstumą tarp apylinkių prokuratūrų ir jose dirbančių prokurorų skaičių, ketinama sujungti kai kurias apylinkių prokuratūras (tai paliestų ir Šakių bei Jurbarko rajonų apylinkių prokuratūras). Generalinio prokuroro 2011 m. rugpjūčio 9 d.

įsakymu Nr. I-188 „Dėl darbo grupės apygardų prokuratūrų struktūrai nustatyti“ sudaryta darbo grupė iki 2011 m. lapkričio 11 d. turi atlikti teritorinių prokuratūrų veiklos analizę ir pateikti pasiūlymus dėl apygardų prokuratūrų struktūros nuo 2012 m. sausio 1 d. nustatymo. Todėl ir dėl šių aplinkybių Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro skyrimas šiuo metu yra negalimas. Pažymėjo, kad Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. P-340 „Dėl pavedimo K. G. laikinai eiti Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas“ pareiškėjui laikinai pavesta eiti Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas.

Šio įsakymo jis nustatyta tvarka neskundė. Dėl reikalavimo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą nurodė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu revizuoti Aprašo nuostatas ta apimtimi, kuria prašė pareiškėjas, nėra pagrįstas, nes tai negali turėti tiesioginio poveikio jo keliamiems reikalavimams. Prokuroras į konkrečias pareigas skiriamas remiantis Prokuratūros įstatymo, o ne Aprašo nuostatomis, todėl nėra pagrindo tikrinti Aprašo 40 ir 42 punktų nuostatų atitiktį pareiškėjo nurodytoms Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 147–157) nepatenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2011 m. kovo 3 d. buvo paskelbta atranka į Zarasų, Jurbarko ir Raseinių rajonų apylinkių vyriausiųjų prokurorų pareigas. Pareiškėjas, kuris nuo 2003 m. gegužės 2 d. ėjo Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas, 2011 m. kovo 8 d. pateikė prašymą dėl dalyvavimo atrankoje. Karjeros komisija atrankai į Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas 2011 m. gegužės 3 d. posėdyje, įvertinusi kandidatus užimti paminėtas pareigas, nusprendė, kad pareiškėjas atrankoje užėmė 1 vietą.

Generalinis prokuroras, vadovaudamasis Aprašo 42 punktu, 2011 m. gegužės 5 d. nusprendė paskelbti pakartotinę atranką į Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas. Prašymą dėl dalyvavimo pakartotinėje atrankoje pateikė tik pareiškėjas, kuris į Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas vėlgi nebuvo paskirtas. Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 1, 2 dalimis, 7 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, 9 straipsnio 1 dalimi, 14 straipsnio 1, 3 dalimis, 24 straipsnio 1 dalimi, 25 straipsnio 1, 2 dalimis.

Teismo nuomone, atsižvelgiant į paminėtas Prokuratūros įstatymo nuostatas, galima teigti, kad Generalinis prokuroras įpareigotas organizuoti prokuratūros veiklą taip, kad būtų užtikrintas tinkamas prokuratūros funkcijų, įtvirtintų Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje ir Prokuratūros įstatyme, vykdymas, turi teisę vykdyti Generalinės ir teritorinių prokuratūrų struktūrinius, darbo organizavimo pakeitimus, keisti prokurorų pareigybių sąrašą, priimti sprendimus dėl prokurorų karjeros ir t. t., t. y. jam suteikta itin plati diskrecijos teisė sprendžiant su prokuratūros veiklos organizavimu susijusius klausimus, kurią (diskrecijos teisę) riboja tik teisės aktų nuostatos.

Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo formuojamoje konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama, jog konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Taigi Generalinio prokuroro įsakymais patvirtinti norminiai aktai, nustatantys proceso veiklos ir tarnybos organizavimo tvarką, yra privalomi visiems prokurorams, t. y. ir pačiam Generaliniam prokurorui.

Teismas nurodė, kad esminius klausimus, susijusius su prokurorų karjera, reglamentuoja Prokuratūros įstatymas (34 str. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 d., 33 str. 1, 2, 3, 5, 6, 7 d.). Teismo nuomone, atsižvelgiant į paminėtas Prokuratūros įstatymo nuostatas, galima teigti, kad į teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas asmuo, atitinkantis Prokuratūros įstatyme nustatytus kriterijus, skiriamas penkerių metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus, jis, remiantis Atestacijos komisijos išvada, vėl gali būti paskirtas į tas pačias pareigas tokiam pat laikotarpiui, išskyrus atvejus, kai dėl pasikartojančio paskyrimo tas pačias pareigas eitų ilgiau kaip 10 metų iš eilės. Kadangi pareiškėjas Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas ėjo nuo 2003 m. gegužės 2 d., t. y. jau 8 metus, vėl į šias pareigas 5 metų laikotarpiui nebegalėjo būti skiriamas, atitinkamai – nėra jokio pagrindo manyti, kad Generalinio prokuroro sprendimas skelbti pakartotinę atranką, taip pat pastarojo veika (neveikimas), dėl kurios pareiškėjas, kuris yra vienintelis pretendentas pakartotinėje atrankoje į Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas, nebuvo paskirtas į šias pareigas, pažeidžia jo teises ar yra neteisėti.

Aplinkybė, kad Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostata, draudžianti teritorinės prokuratūros vyriausiajam prokurorui eiti tas pačias pareigas ilgiau kaip 10 metų iš eilės, buvo įtvirtinta 2008 m. liepos 1 d. įstatymu Nr. X-1661 ir galioja nuo 2008 m. liepos 17 d., nesudaro pagrindo teigti, kad į paminėtą 10 metų laikotarpį turi būti įskaičiuojamas tik teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigų ėjimo laikotarpis, susidaręs nuo 2008 m. liepos 17 d.: šis kriterijus yra taikomas visiems asmenims, kurie yra skiriami į pareigas po 2008 m. liepos 17 d., ir į 10 metų terminą įskaičiuojamas pareigų ėjimo laikotarpis, susidaręs tiek iki, tiek ir po šios nuostatos atsiradimo 2008 m. liepos 17 d.

Pažymėjo, jog netgi Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostatas, susijusias su draudimu teritorinės prokuratūros vyriausiajam prokurorui eiti tas pačias pareigas ilgiau kaip 10 metų iš eilės, aiškinant kitaip, t. y. tiek dėl pareigų ėjimo laikotarpio, kuris įskaičiuojamas į nustatytą 10 metų terminą, tiek dėl galimybės skirti į tokias pareigas asmenį, kuris praeityje jau ilgiau nei 5 metus jas ėjo, tai iš esmės šiuo atveju nieko nekeistų. Prokuratūros įstatymas Generaliniam prokurorui suteikia plačią diskrecijos teisę sprendžiant prokurorų karjeros klausimus, tarp jų – ir dėl teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro skyrimo į tas pačias pareigas, pasibaigus penkerių metų paskyrimo į jas laikotarpiui, kurią (diskrecijos teisę) šiuo atveju riboja tik Atestacijos komisijos išvada, t. y. pasibaigus penkerių metų paskyrimo į teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas laikotarpiui, pakartotinai asmuo į jas gali būti skiriamas tik tuo atveju, jei jo profesines žinias bei administracinius gebėjimus patvirtino Atestacijos komisija.

Kadangi asmenų, kurių profesines žinias bei administracinius gebėjimus užimti teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas patvirtina Atestacijos komisijos, gali būti ir ne vienas, pagal Prokuratūros įstatymo nuostatas sprendimą, kuris iš jų bus skiriamas į paminėtas pareigas, vienasmeniškai priima Generalinis prokuroras. Atitinkamai – prašymo teiginiai dėl Aprašo nuostatų, susijusių su Karjeros komisijos sudaryto kandidatų sąrašo privalomumu Generaliniam prokurorui, taip pat nebuvimu reglamentavimo dėl motyvuoto sprendimo neskirti į laisvas pareigas priėmimo, prieštaravimu aukštesnės galios teisės aktams, yra nepagrįsti.

Prokuratūros įstatymas nenumato pareigos Generaliniam prokurorui nustatyti atrankos į laisvas prokurorų pareigas skelbimo, organizavimo ir vykdymo tvarką, todėl atranka į laisvas prokuroro pareigas gali būti vykdoma ir tik pagal Prokuratūros įstatymo nuostatas. Visgi, atsižvelgiant į Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, nusprendus priimti atranką į laisvas prokurorų pareigas skelbimo, organizavimo ir vykdymo tvarką reglamentuojantį teisės aktą, kuris savo pobūdžiu yra norminis teisės aktas, visiems prokurorams, taip pat ir Generaliniam prokurorui, kaip jau paminėta, atsiranda pareiga laikytis juo nustatytų atrankos į laisvas prokurorų pareigas skelbimo, organizavimo ir vykdymo tvarkos nuostatų.

Tačiau tai nereiškia, kad, vykdant tokį administracinį reglamentavimą, turi būti įtvirtintos nuostatos, kurios iš esmės apribotų Generalinio prokuroro diskreciją jam Prokuratūros įstatymo priskirtais klausimais, nustatytų papildomas pareigas ar pan. Šiuo atveju byloje pateiktu prašymu nėra teigiama, kad Aprašo nuostatos prieštarauja atitinkamoms Prokuratūros įstatymo nuostatoms, o Prokuratūros įstatymo nuostatos – Konstitucijos nuostatoms. Teismui taip pat nekilo tokių abejonių, todėl atitinkamai nėra pagrindo manyti, kad Aprašas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu tirti šio Aprašo atskirų nuostatų teisėtumą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 161–166) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visiškai nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, jog Aprašo 40 punktas prieštarauja konstituciniams teisėtumo, skaidrumo, asmens lygiateisiškumo principams. Teismas neišsprendė pateikto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios normos atitikimo Konstitucijai. Atsakovo atstovė bylos nagrinėjimo metu negalėjo nurodyti, kokių reikalavimų jis neatitinka bei dėl kokių priežasčių atsakovas atsisakė skirti jį į vyriausiojo prokuroro pareigas. Kadangi Prokuratūros įstatymas detaliai nereglamentuoja kriterijų bei pagrindų, kuriais remiantis Generalinis prokuroras gali atsisakyti neskirti atranką laimėjusio kandidato į laisvas vyriausiojo prokuroro pareigas, o Atrankos komisijos išvada, remiantis Aprašo 40 punktu, yra tik rekomendacinio pobūdžio, tai akivaizdžiai prieštarauja teisėtų lūkesčių principui bei teisinio skaidrumo principui. Generaliniam prokurorui nemotyvuotai neskiriant jo į pareigas, į kurias vykusioje atrankoje buvo įvertintas geriausiai, akivaizdžiai siekiama proteguoti kitą asmenį, dėl to pažeidžiami aukščiau paminėti teisėtų lūkesčių, skaidrumo, asmenų lygybės principai, todėl vengimas paskirti jį į šias pareigas yra neteisėtas ir atsakovas turi būti įpareigotas priimti sprendimą paskirti jį į vyriausiojo prokuroro pareigas.

2. Nesutinka, kad negalėjo būti skiriamas į vyriausiojo prokuroro pareigas, nes šiose pareigose dirbo jau aštuonerius metus. Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad vyriausiasis prokuroras tas pačias pareigas gali eiti 10 metų iš eilės. Kadangi Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas ėjo tik 8 metus, todėl akivaizdu, kad nebuvo viršytas įstatyme nustatytas laikotarpis ir turėjo teisę dar dvejus metus eiti šias pareigas.

3. Apraše nėra įtvirtinta prokuroro – kandidato teisė skųsti Generalinio prokuroro sprendimo neskirti jo į laisvas siūlomas pareigas, dėl kurių rengta atranka, ABTĮ tvarka (ypač atsižvelgiant į Aprašo 42 punkto nuostatas), kadangi Apraše net nėra įtvirtinta, jog Generalinio prokuroro sprendimas neskirti kandidato prokuroro iš Karjeros komisijos pateikto sąrašo turi būti rašytinis ir, savaime suprantama, motyvuotas. Generalinio prokuroro sprendimas, neišreikštas rašytine forma, neskirti asmens iš Karjeros komisijos pateikto sąrašo pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, teisėtumo ir skaidrumo principą. Apraše nesant įtvirtintai nuostatai, kad sprendimas neskirti į laisvas siūlomas pareigas turi būti motyvuotas ir raštiškas, nurodant tokio sprendimo pateikimo kandidatams laiką, nesant įtvirtintai nuostatai, kad gali būti skundžiamas sprendimas neskirti prokuroro į laisvas siūlomas pareigas, dėl kurių rengta atranka, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – viešojo administravimo institucijų skaidrumo principui), nes ginčijamas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas neskaidriai pretendentų atrankai į prokuroro pareigas. Esant tokiai situacijai, kyla grėsmė, kad nepatenkinti pretendentai negalės realiai pasinaudoti absoliučia teise į teisminę gynybą. Aprašo nuostatos taip pat prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktui – objektyvumo principui. Esamas reglamentavimas, be motyvacijos gali sąlygoti tiesioginę, atvirą savivalę, skaidrumo principo miražo formavimą. Būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Aprašo nuostatų teisėtumą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 171–174) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Prokuratūros įstatymas suteikia Generaliniam prokurorui plačią diskrecijos teisę sprendžiant su prokuratūros veiklos organizavimu susijusius klausimus ir šią jo teisę gali riboti tik įstatymo nuostatos. Apeliantas negalėjo dar kartą būti paskirtas Jurbarko rajono apylinkės vyriausiuoju prokuroru penkerių metų laikotarpiui, nes tokiu atveju būtų susidariusi situacija, kad jis šios apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas eitų ilgiau nei 10 metų iš eilės, t. y. būtų pažeistos imperatyvios Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostatos. Galimybės skirti asmenį teritorinės prokuratūros vadovu trumpesniam nei 5 metų laikotarpiui Prokuratūros įstatymas nenumato, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantas Jurbarko rajono apylinkės vyriausiuoju prokuroru turėjo būti paskirtas dar dvejų metų laikotarpiui, yra visiškai nepagrįstas. Prokuratūros įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokurorams Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas. Teismas pagrįstai nesirėmė apelianto nurodytomis teismų praktikos suformuotomis nuostatomis dėl valstybės tarnautojų atrankos.

2. Ginčijama Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 5 d. rezoliucija jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė ir negalėjo sukelti, todėl ji nelaikytina individualiu administraciniu aktu, kurį apeliantas galėtų skųsti teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Teisines pasekmes apeliantui galėjo sukelti Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 6 d. įsakymas Nr. P-340 „Dėl pavedimo K. G. laikinai eiti Jurbarko rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigas“, tačiau šis jo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo. Dėl to yra pagrindas administracinę bylą dėl šio pareiškėjo prašymo, kaip neteismingo teismui, nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 d. 1 p.).

3. Prokuratūra apelianto teisėtų lūkesčių, o kartu teisinio saugumo ir tikrumo principų nepažeidė, nes priimant šioje byloje ginčijamą sprendimą – Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 5 d. rezoliuciją – apelianto atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Prokuratūros įstatymo, nei Aprašo nuostatos, nes nei viename iš jų nėra įtvirtinta garantija atrankoje dalyvavusiam buvusiam teritorinės prokuratūros vadovui, kuris buvo Karjeros komisijos įvertintas geriausiai, vėl būti paskirtam į tas pačias vadovaujančias pareigas.

4. Nebuvo jokio pagrindo abejoti Aprašo nuostatų, leidžiančių priimti tokį procedūrinį sprendimą (ginčijama rezoliucija) atitiktimi pareiškėjo nurodytoms Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Teismas visiškai pagrįstai nesvarstė ir nesprendė apelianto prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Aprašo nuostatų atitikties Konstitucijai, nes toks prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė – pareiškėjo teisė būti paskirtam atrankos būdu eiti Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas. Byloje neginčijamai yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) kad pareiškėjas eina šias pareigas nuo 2003 m. gegužės 2 d. Pažymėtina, kad atsakovo 2011 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. P-340 pareiškėjas yra paskirtas eiti nurodytas pareigas nuo 2011 m. gegužės 6 d. laikinai; 2) kad pareiškėjas kartu su dar vienu prokuratūros pareigūnu dalyvavo 2011 m. kovo 3 - 10 d. vykusioje atrankoje eiti nurodytas pareigas ir Atrankos karjeros komisijos vertinimu buvo pripažintas tinkamesniu už kitą atrankos dalyvį kandidatu užimti šias pareigas. Tačiau Generalinis prokuroras, remdamasis Aprašo 42 punktu (pagal jį, į laisvas prokuroro pareigas nepaskyrus nei vieno prokuroro iš kandidatų sąrašo, Generalinio prokuroro sprendimu gali būti organizuojama pakartotinė atranka šio Aprašo nustatyta tvarka), pareiškėjo šioje byloje skundžiamu 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu organizavo pakartotinę atranką nurodytoms pareigoms užimti; 3) pareiškėjas, būdamas vienintelis kandidatas, dalyvavo ir šioje (pakartotinėje) atrankoje, vykusioje 2011 m. gegužės 9 – 25 d. Pažymėtina, kad atsakovo Personalo valdymo ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiosios prokurorės 2011 m. gegužės 27 d. Generaliniam prokurorui adresuotoje išvadoje (kuri buvo surašyta Aprašo 30 p. pagrindu) pareiškėjas, kaip vienintelis šios (pakartotinės) atrankos dalyvis, buvo pristatytas tinkamu kandidatu užimti Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas.

Kaip nurodyta aukščiau, pareiškėjas siekia būti paskirtas atrankos būdu į Jurbarko rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigas. Savo teisės būti paskirtam į šias pareigas pažeidimą jis sieja su paminėtu Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 5 d. sprendimu, kuriuo, neatsižvelgus į pirmosios iš nurodytų (vykusios 2011-03-03 – 10) atrankos rezultatus, buvo organizuota antra iš aukščiau nurodytų atranka. Pažymėtina, kad būtent šitame kontekste pareiškėjas kelia klausimą dėl paminėto Aprašo 42 punkto galimo neteisėtumo. Atsižvelgiant į šią pareiškėjo teismui paduotame skunde išreikštą poziciją, konstatuotina, kad pareiškėjo teismui paduoto skundo dalykas yra reikalavimas panaikinti paminėtą Generalinio prokuroro 2011 m. gegužės 5 d. sprendimą. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad būtent šis atsakovo sprendimas sukėlė pareiškėjui nepalankias ir, jo manymu, neteisėtas teisines pasekmes. Todėl, sprendžiant šio atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, pirmiausia jį būtina įvertinti Prokuratūros įstatymo taikymo požiūriu. Tai yra būtina padaryti ir atsižvelgiant į Konstitucijos 118 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamo atsakovo sprendimo teisėtumo, kolegija pažymi, kad šiuo sprendimu buvo paskelbta atranka į laisvas Jurbarko rajono vyriausiojo prokuroro pareigas. Pastebėtina, kad aukščiau paminėta 2011 m. kovo 3 - 10 d. atranka vyko tuo pačiu tikslu. Todėl, siekiant patikrinti šių atrankų organizavimo teisėtumą ir pagrįstumą, yra būtina išaiškinti, ar jų organizavimo ir vykdymo metu paminėtos Jurbarko rajono vyriausiojo prokuroro pareigos galėjo būti laikomos laisvomis Prokuratūros įstatymo ir Aprašo taikymo prasme.

Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, byloje nėra ginčijamas faktas, kad pareiškėjas nuo 2003 m. gegužės 2 d. iki 2011 m. gegužės 6 d. nuolat ėjo šias pareigas, o po pastarosios datos – laikinai. Tai matyti iš byloje esančio Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. P-311 (b. l. 27). Pažymėtina, kad šiuo įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas į nurodytas pareigas neterminuotai. Tai taip pat matyti iš byloje esančio pareiškėjo, kaip Jurbarko rajono vyriausiojo prokuroro, tarnybos vertinimo lapo ir prokurorų Atestacijos komisijos jo (pareiškėjo) tarnybos vertinimo 2011 m. balandžio 26 d. išvados Nr. 6.4.-10 (b. l. 97-104, 106-108).

Iš pastarųjų dokumentų matyti, kad savo tiesioginio vadovo – Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro – vertinimu pareiškėjo tarnybinė veikla ir jo kvalifikacija buvo įvertinti „puikiai“ ir buvo pasiūlyta palikti pareiškėją toliau eiti užimamas pareigas, o Atestacijos komisija savo (pažymėtina, kad Generalinio prokuroro 2011-04-26 patvirtintoje) išvadoje įvertino pareiškėjo tarnybą teigiamai ir pasiūlė skirti jį į šias pareigas dar penkeriems metams. Kolegijos išvardinti įrodymai akivaizdžiai kertasi su paminėta 2011 m. kovo 3 - 10 d. atrankos, o tuo pačiu ir su 2011 m. gegužės 5 d. atrankos organizavimą ir vykdymą suponuojančia nuostata, kad Jurbarko rajono vyriausiojo prokuroro pareigos buvo laisvos.

Nurodyti prieštaravimai teismo turėjo būti aptarti ir pašalinti, siekiant išsamiai ir visapusiškai ištirti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 86 str.). Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Pasisakydama dėl kitų nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimo, kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių abiejų paminėtų atrankų organizavimo teisėtumą ir pagrįstumą ta prasme, kad nėra atitinkamų Generalinio prokuroro sprendimų dėl šių atrankų organizavimo.

Tai, kolegijos manymu, kliudo nustatyti ir teisės taikymo požiūriu įvertinti šių atrankų teisėtumą ir pagrįstumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje esantys prokurorams adresuoti 2011 m. kovo 3 d. ir 2011 m. gegužės 9 d. elektroniniai pranešimai, informuojantys apie nurodytų atrankų organizavimą (b. l. 18, 44), yra informacinio pobūdžio ir dėl to negali atstoti paminėtų įrodymų nebuvimą.

Pasisakydama dėl teisės taikymo byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pripažįsta būtina pažymėti, kad aukščiau aprašyta faktinė bylos situacija (tai, kad pareiškėjas pirmosios iš paminėtų atrankos organizavimo ir jos vykdymo metu de facto ir de jure ėjo Jurbarko rajono vyriausiojo prokuroro pareigas) leidžia daryti prielaidą, kad ji (faktinė situacija) turėjo (galėjo) būti reglamentuojama Prokuratūros įstatymo 34 straipsnio 4 dalies. Pagal šią straipsnio dalį (bylai aktuali 2008-07-01 įstatymo Nr. X-1661 redakcija), Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras pasibaigus penkerių metų paskyrimo į šias pareigas laikotarpiui, remiantis Atestacijos komisijos išvada, vėl gali būti paskirtas į tas pačias pareigas. Teritorinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras negali eiti tų pačių pareigų ilgiau kaip 10 metų iš eilės. Pasibaigus šiam terminui, jis turi teisę į kitas laisvas teritorinės prokuratūros prokuroro pareigas. Tačiau nurodytoje teisės normoje yra kalbama apie kitokią situaciją, kai (bylai aktualiu klausimu) pasibaigia vyriausiojo prokuroro penkerių metų paskyrimo į atitinkamas pareigas laikotarpis. Be to, joje yra nustatyta kitokia negu pagal kilusio ginčo pobūdį nagrinėjamai bylai aktuali atrankos į laisvas pareigas būdu paskyrimo į vyriausiojo prokuroro pareigas procedūra. Todėl kolegija konstatuoja, kad materialinės teisės normų taikymo klausimas ginčo nagrinėjimo ribose šioje administracinėje byloje teismo taip pat turi būti išaiškintas ir atitinkamai įvertintas. Pirmosios instancijos teismas to taip pat nepadarė.

Atsižvelgdama į pateiktus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės pirmosios instancijos teismo nėra išaiškintos. Todėl teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu ir jis yra naikintinas.

Pasisakydama dėl galimybės išnagrinėti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad bylai išnagrinėti iš esmės yra reikalinga atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Tam yra būtina išreikalauti ir įvertinti naujus įrodymus. Todėl, kolegijos manymu, byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan