2025-05-21 Nr. AB-8969-3-61-3-07745-2023-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-236-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07745-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (dabar Regionų administracinis teismas) 2023 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovui Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2023 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. P-1000 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. T.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Tarnybinis patikrinimas atliktas neteisingai įvertinus faktinių aplinkybių reikšmę pareiškėjo elgesiui ir atitinkamai tokio elgesio teisiniam vertinimui, todėl Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, yra naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

2.2. Tarnybinio patikrinimo metu neteisingai įvertintas pareiškėjo atliktų veiksmų teisėtumas, o tarnybinė nuobauda pritaikyta nenustačius privalomo tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės. Galimo tarnybinio nusižengimo situacijoje turėjo būti vertinamas ir galimas mažareikšmiškumas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 38 straipsnio 2 dalies prasme.

2.3. Iš Įsakyme pateiktų formuluočių galima daryti išvadą, kad neteisėtu yra pripažįstamas ne bendrai pareiškėjo fizinės jėgos panaudojimas nuteistojo atžvilgiu, bet pakartotinis sudavimas nuteistajam į nugaros sritį (pirmas pareiškėjo suduotas smūgis nuteistajam buvo į jo dešinį šoną ir tai nėra įvardijama kaip neteisėtas fizinės prievartos veiksmas). Pareiškėjo vertinimu, visi jo veiksmai buvo teisėti, o jo elgesys nulemtas staiga susidariusių aplinkybių, nuteistajam pradėjus elgtis neteisėtai ir neadekvačiai.

2.4. Pareiškėjo panaudota prievarta buvo dėl tarnybinio būtinumo ir proporcingai, kiek to reikėjo tarnybinėms pareigoms atlikti – atremiant nuteistojo pasikėsinimą į pareigūno turėtą ryšio priemonę ir užkardant jo tolimesnius neteisėtus veiksmus, siekiu išvengti konvojavimo į kitą kalėjimą.

2.5. Nesutinka su Išvadoje dėstoma pozicija, jog nuteistasis, panaudojus prievartą, pasyviai priešinosi.

2.6. Pareiškėjas, perduodamas pamainą, į 2023 m. kovo 21 d. Tarnybinių pranešimų apie budėjimą apskaitos žurnalą Nr. SV-23-12833 (toliau – ir Tarnybinių pranešimų apie budėjimą apskaitos žurnalas) neįrašė informacijos apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės – antrankių, panaudojimą prieš nuteistąjį ir to neneigia. Pareiškėjas tokios informacijos nenurodė tik dėl neapdairumo.

2.7. Tarnybos 2023 m. birželio 5 d. patvirtintoje išvadoje Nr. TT-68 „Dėl Pravieniškių 2-ojo kalėjimo (duomenys neskelbtini) V. T. ir V. B. veiksmų įvertinimo“ (toliau – ir Išvada) nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltė. Nenustačius kaltės, vadovaujantis teisės doktrininiu aiškinimu, teisės aktais ir teismų praktika, pareigūno tarnybinė atsakomybė negalima ir tarnybinė nuobauda negali būti paskirta.

2.8. Tarnybinio patikrinimo medžiaga patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas atliktas su išankstiniu nusistatymu suformuluoti pareiškėjui kaltinimus dėl pareikštų įtarimų.

3. Atsakovas atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą prašė pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

4. Atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. pareiškėjas, siekdamas išvengti tarnybinės atsakomybės, savo pateiktame paaiškinime pateikė prieštaraujančias bei neigiančias aplinkybes, bandydamas paneigti savo kaltę.

4.2. Paaiškinime išdėstyti teiginiai vertintini kaip gynybinė pareiškėjo pozicija siekiant pateisinti savo veiksmus.

4.3. Pareigūnai, naudodami specialiąsias priemones ar fizinę prievartą, turi įvertinti situaciją, įskaitant ir priemonės panaudojimo individualumą bei tokio panaudojimo proporcingumą. Nors pagal nurodytas teisės normų nuostatas pareigūnai turi tam tikrą diskreciją pasirinkti konkrečias prievartos priemones konkrečiose situacijose, tokia diskrecija nėra absoliuti. Pareigūnai fizinę prievartą prieš asmenis turi teisę naudoti tik išskirtiniais, teisės aktuose numatytais atvejais, tik esant tam tikroms sąlygoms ir ne daugiau, nei reikia teisėtiems tikslams pasiekti, bei turi būti tinkamai parengti veikti situacijoms, susijusiomis su prievartos naudojimu. Pareigūnų naudojimasis savo teisėmis visais atvejais turi būti pagrįstas konkrečiais motyvais, įvertinant individualiai kiekvienai situacijai reikšmingas aplinkybes, kitaip būtų sudarytos prielaidos peržengti teisės aktais jiems suteiktų įgaliojimų ribas.

4.4. Pareiškėjo pateiki argumentai dėl fizinės prievartos ir specialiųjų priemonių panaudojamo atvejo prieš nuteistąjį neįrašymo į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą vertintini kaip nepakankamai atsakingi.

4.5. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo sistemos įstatymą (toliau – ir Bausmių vykdymo sistemos įstatymas) kiekvienas bausmių vykdymo sistemos pareigūnas asmeniškai atsako už savo sprendimus, veiksmus ar neveikimą, bei jų pasekmes. Pareiškėjas žinojo savo pareigas, buvo supažindintas su Pareigybės aprašymu, tačiau jas vykdė netinkamai ir turėjo bei galėjo numatyti, kad netinkamai vykdant pareigas gali atsirasti neigiamų pasekmių. Nuobaudos tikslai bus pasiekti paskiriant pastabą už pareiškėjo padarytą teisei priešingą veiką. Skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, yra adekvati drausminės atsakomybės poveikio priemonė, atitinkanti faktines aplinkybes bei teisinės atsakomybės sąlygas, o tuo pačiu pagrįsta ir teisinga.

4.6. Išvadoje yra aiškiai išdėstyta, kokius konkrečius pažeidimus padarė pareiškėjas ir kokius konkrečius teisės aktus bei jų normas pažeidė, įvardijami konkretūs pareiškėjo veiksmai, kurie pripažinti kaip tarnybinis nusižengimas. Išvadoje detaliai ir išsamiai yra išdėstytos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, nurodyti jas pagrindžiantys įrodymai, pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas, taip pat nurodytas tarnybinis nusižengimas, jo padarymo laikas, aplinkybės, pareiškėjo kaltės forma, tarnybinio nusižengimo padariniai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjungos narys, dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinę sąjungą, kuri dėl pareiškėjui siūlomos nuobaudos neprieštaravo.

4.7. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, patvirtinančių (duomenys neskelbtini) vyresniosios specialistės šališkumą, tokie teiginiai pagrįsti pareiškėjo įsitikinimais ir subjektyvia nuomone. Aplinkybė, kad pareigūnė atliko tarnybinį tyrimą, kurio pagrindu buvo atliktas pareiškėjo atžvilgiu tarnybinis tyrimas, savaime neįrodo jos šališkumo pareiškėjo atžvilgiu.

4.8. Nesutinka, kad pareiškėjo kaltė jo atžvilgiu atlikto tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatinėjama. Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Išvadoje išdėstyta, kokius konkrečius pažeidimus padarė pareiškėjas ir kokius konkrečius teisės aktus bei jų normas jis pažeidė, įvardijami konkretūs pareiškėjo veiksmai, kurie pripažinti kaip tarnybinis nusižengimas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2023 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Įsakymą.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad:

7.1. Tarnyboje 2023 m. kovo 23 d. Tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo gauti trijų pareigūnų (įskaitant ir pareiškėjo) tarnybiniai pranešimai.

7.2. Išvadoje konstatuota, kad fizinės prievartos pasirinkimo ir panaudojimo būdas reaguojant į situaciją, t. y. pakartotiniai smūgiai suduoti nuteistajam vertintini kaip perteklinės fizinės prievartos panaudojimas nesant panaudojimo pagrindui – išnykus priešinimosi faktoriui. Taip pat pareiškėjas, perduodamas tarnybą, Tarnybinių pranešimų apie budėjimą apskaitos žurnale nepadarė įrašo apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės – antrankių panaudojimą nuteistojo atžvilgiu, t. y. tinkamai neįformino fizinės prievartos ir specialiosios priemonės panaudojimo fakto.

7.3. Atlikus tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų bei dėl informacijos apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės panaudojimą neįforminimo Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale, Tarnybos Imuniteto ir vidaus tyrimų skyrius surašė Išvadą, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 20 d. padarė tarnybinį nusižengimą, nes neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistąjį, t. y. nesant jokio tarnybinio būtinumo ir pagrindo (objektyvios priežasties) kumščiu sudavė nuteistajam smūgį į nugaros sritį bei apie tai 2023 m. kovo 21 d., perduodamas tarnybą, neįrašė į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą, todėl tokiais veiksmais pažeidė teisės aktų reikalavimus: Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2022 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-520 patvirtintų Pravieniškių 2-ojo kalėjimo (duomenys neskelbtini) (budinčiosios pamainos vyresniojo) pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 5.10. papunktį ir 5.24. papunktį; Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį; Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88 (toliau – ir Instrukcija), 174 punktą ir 185 punktą; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-228 „Dėl pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso patvirtinimo“ 6.1. papunktį ir 8.1. papunktį; Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

7.4. Tarnybos direktorius 2023 m. birželio 27 d. priėmė Įsakymą, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Bausmių vykdymo sistemos įstatymu, Instrukcija, Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statutu, Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 (toliau – ir Tvarkos aprašas), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad, spręsdamas dėl ginčijamo Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, turi ištirti, ar buvo pagrindas pareiškėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą ir perteklinių veiksmų (fizinės jėgos) panaudojimą. Sprendžiant dėl Įsakymo teisėtumo, vertinamas ne tik paties Įsakymo, tačiau ir Išvados, kurios pagrindu priimtas Įsakymas, turinys.

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas Įsakymas, yra aptarti pareiškėjo veiksmai, kuriuos atsakovas laiko neteisėtais. Pirmiausia įvardijamas perteklinis fizinės prievartos veiksmų panaudojimas (antro smūgio į nugaros sritį sudavimas) prieš nuteistąjį, nesant tam pagrindo (nuteistajam nesipriešinant). Antras įvardytas pažeidimas – tai, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 21 d., perduodamas pamainą, į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą neįrašė informacijos apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės – antrankių panaudojimą prieš nuteistąjį. Teismas, vertindamas Išvados turinį, nurodė, kad fizinės jėgos panaudojimo aplinkybės detaliau nebuvo tirtos, nebuvo apklausti kiti pareigūnai, matę tą įvykį (nes iš į bylą pateikto vaizdo įrašo nėra galimybės viską tiksliai įvertinti), nebuvo vertinamas nuteistojo elgesys iki ir po fizinės jėgos panaudojimo (tiesiog konstatuojama, kad nuteistasis nesipriešino), pareiškėjo pateikti paaiškinimai atmesti detaliau jų nevertinant ir netiriant, argumentuojant vien tuo, kad tai yra pareiškėjo gynybinė pozicija, pareiškėjo kaltė, tariamo pažeidimo pasekmės apskritai nenustatytos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą prievarta galima naudoti adekvačiai esamoms aplinkybėms, proporcingai pavojui, be kita ko, atsižvelgiant į pažeidėjo individualias savybes. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Išvadoje nebuvo įvertinta tai, jog nuteistasis galimai buvo (duomenys neskelbtini), linkęs save žaloti, atsikalbinėjo pareigūnams, juos provokavo, siekė sugadinti pareigūnų turimą įrangą (radijo ryšio stotelę), nebuvo tinkamai įvertintos ir kitos individualios nuteistojo savybės (pvz., kad nuteistasis įrašytas į linkusiųjų pabėgti įskaitą, jam taikoma sustiprinta priežiūra, nes, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, konfliktinėse situacijose su pareigūnais elgiasi agresyviai, linkęs greitai išsiprovokuoti ir kt.). Nebuvo vertinamas ir faktas, kad net po tarnybiniu nusižengimu atsakovo laikomos fizinės prievartos panaudojimo prireikė dar kelių pareigūnų pagalbos, kad būtų įmanoma nuteistajam uždėti antrankius.

10. Dėl fakto, kad Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale nebuvo padarytas reikiamas įrašas, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šio pažeidimo neginčija, tačiau konstatavo, jog Išvadoje nebuvo įvertinta, kokias neigiamas pasekmes sukėlė (jei apskritai sukėlė) šis pažeidimas, ypač įvertinant tai, kad pats pareiškėjas (kartu su kitais pareigūnais) tą pačią dieną surašė tarnybinį pranešimą apie specialiųjų priemonių panaudojimą nuteistojo atžvilgiu, be to, specialiųjų priemonių panaudojimas buvo fiksuotas vaizdo registratoriumi. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės įrodo, jog pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti jų panaudojimo fakto. Nesant apibūdintų tokio pažeidimo neigiamų pasekmių (be formalaus nustatytos įforminimo tvarkos pažeidimo), negalima vienareikšmiškai daryti išvados, kad padarytas pažeidimas nėra mažareikšmis.

11. Dėl tarnybinio patikrinimo šališkumo teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta objektyvių pareigūnų, atlikusių patikrinimą, galimo šališkumo įrodymų, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį konstatuoti. Dėl šios priežasties su pareigūnų šališkumu susiję pareiškėjo argumentai atmesti.

12. Teismas konstatavo, kad nors Įsakymas priimtas teisės aktų įgalioto subjekto, iš esmės laikantis nustatytos procedūros, sprendime nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis pagrindimas, Įsakymu įformintas sprendimas nėra pagrįstas išsamiu ir objektyviu visų faktinių aplinkybių ištyrimu. Atsižvelgęs į atliktą teisės aktų nuostatų bei teismų praktikos analizę, įvertinęs tai, kad Įsakyme nėra nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (konkrečiai – nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltė), teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ir neįrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, todėl pareiškėjo Įsakymą panaikino kaip nepagrįstą.

III. 13. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tai sąlygojo neteisingą bylos išsprendimą.

15. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas tiek savo paaiškinime, pateiktame vykdant tyrimą, tiek savo skunde bei posėdžio metu pripažino tarnybinio tyrimo metu nustatytus pažeidimus, tačiau nesutiko su pačia nuobauda, vertindamas tai kaip mažareikšmiu darbo pažeidimu, nesukeliančiu jokių pasekmių ir tyrimo metu nenustatyta kalte. Tarnyba su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, nes pareiškėjas pats pripažino savo kaltę ir posėdžio metu nepaaiškino, ar nenaudojant perteklinių smūgių nuteistojo atžvilgiu būtų pasiekti kitokie rezultatai, o tai nagrinėjamu atveju tik patvirtina pareiškėjo kaltę, tačiau teismas šiuo aspektu nepasisakė.

16. Atsakovo nuomone, visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių nustatytas aplinkybes, o jas tik patvirtino, sutikdamas su Tarnybos vertinimu.

17. Tarnyba, vykdydama jai nustatytus tikslus ir funkcijas, privalo reaguoti į įstaigoje nustatytus teisės aktų pažeidimus, o faktas, kad pareiškėjo netenkina nustatytų ir pačio pareiškėjo pripažintų pažeidimų, Tarnybos neigiamas vertinimas, nesudaro pagrindo naikinti Įsakymo.

18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra priimtas objektyviai ir visapusiškai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus bei paaiškinimus, vadovautasi suformuota teismų praktika, tinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos. Teigia, kad atsakovas apeliaciniame skunde pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. jog pareiškėjui paskirtas papeikimas, pareiškėjas yra pripažinęs savo kaltę dėl padarytų pažeidimų. Pareiškėjas paaiškina, kad nėra pripažinęs savo kaltės dėl veiksmų, aprašytų Išvadoje. Pareiškėjas visada neigė savo kaltę dėl perteklinės fizinės prievartos panaudojimo (antro smūgio į nugaros sritį sudavimo) prieš nuteistąjį, nesant tam pagrindo (nuteistajam nepripriešinant). Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat paaiškino, kad atlikti veiksmai buvo būtini, nes tik taip buvo galima sutramdyti nuteistąjį ir jį surakinti antrankiais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad tarnybinę nuobaudą paskyręs subjektas privalo pareigūno kaltę nustatyti tarnybinio patikrinimo metu.

20. Pareiškėjas kaltę pripažįsta dėl antro pažeidimo (perduodamas tarnybą nepadarė Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale įrašo apie fizinės privartos ir specialiosios priemonės – antrankių, panaudojimą prieš nuteistąjį), tačiau šis nusižengimas pagal Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnį laikytinas mažareikšmiu.

21. Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba tarnybinį patikrinimą atliko neišsamiai, nevertino paaiškinimuose nurodytų tyrimui reikšmingų aplinkybių, nebuvo tirti visi būtini įrodymai. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, neturintys jokios faktinės bei teisinės reikšmės galutinio sprendimo priėmimui dėl pareiškėjo pateikto skundo.

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, kad skundžiamame Įsakyme (jo sudedamojoje dalyje – Išvadoje) nėra nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (konkrečiai – nebuvo nustatyta pareiškėjo kaltė), o Tarnyba nepagrindė ir neįrodė, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą.

24. Atsakovas Tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovas teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pateikti į bylą duomenys nebuvo objektyviai įvertinti.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 dalis (2019 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. XIII-2575 redakcija) nustato, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (Vidaus tarnybos statuto 39 str. 1 d.). Tarnybinis nusižengimas – Vidaus tarnybos statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 6 d.) (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1381 redakcija).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios ginčų kategorijos bylas, ne kartą yra konstatavęs, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti Įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-359/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1836/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1227/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-565/2013 ir kt.). Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1867-492/2015 ir kt.).

28. Įsakymu, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 39 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 4, 6, 10 dalimis, 61 straipsnio 5 dalimi, Tvarkos aprašo 27, 32, 44 punktais, atsižvelgiant į Išvadą ir Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos 2023 m. birželio 21 d. raštą Nr. LR17-121(23) „Dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą V. T.“, pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Skundžiamame Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas pripažįstamas padariusiu tarnybinį nusižengimą – neteisėtai ir nepagrįstai panaudojo fizinę prievartą prieš nuteistąjį, nesant pagrindo (nuteistajam nesipriešinant) alkūne sudavė nuteistajam smūgį į nugaros sritį, ir tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Pareigybės aprašymo 5.10 ir 5.24 punktus, Bausmių vykdymo sistemos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Instrukcijos 174 ir 185 punktus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-228 „Dėl pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso patvirtinimo“ (toliau – ir Etikos kodeksas) 6.1 ir 8.1 punktus, Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punktą.

29. Pagal Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintą bendrąjį pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo principą pareigūnas privalo atlikti bendrąsias pareigas ir specialiuosiuose įstatymuose nustatytas pareigas.

30. Bausmių vykdymo sistemos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIII-1387 redakcija) 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinėms pareigoms atlikti. Bausmių vykdymo sistemos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes.

31. Instrukcijos (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2021 m. liepos 24 d. iki 2023 m. gruodžio 28 d.) 174 punkte nustatyta, kad psichinė ir (ar) fizinė prievarta naudojama, kai pataisos pareigūnams reikia apsisaugoti ar apsaugoti kitus asmenis nuo gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, kai suimtieji (nuteistieji) nevykdo Kalėjimų departamento, įstaigos administracijos reikalavimų ar nurodymų (siekiant priversti asmenį paklusti), taip pat sulaikant suimtuosius (nuteistuosius), jeigu jie priešinasi. Psichinė ir (ar) fizinė prievarta taip pat naudojama: 1) atremiant kėsinimąsi į šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones, ryšio priemones ir siekiant šiuos objektus susigrąžinti, atremiant Kalėjimų departamento ir įstaigų statinių, transporto priemonių, turto, teritorijų užpuolimus; 2) patenkant į teritorijas, patalpas ar transporto priemones per kratą ar poėmį, taip pat kai jose, turimais duomenimis, gali slėptis asmenys, galimai padarę nusikalstamą veiką; užkertant kelią nusikalstamai (-oms) veikai (-oms); 3) ypatingų situacijų – suimtųjų (nuteistųjų) riaušių, grupinio pasipriešinimo įstaigos administracijai ar neteisėtų grupinių veiksmų, šiurkščiai pažeidžiančių įstaigos vidaus tvarką, įkaitų grobimo atvejų – metu.

32. Instrukcijos 184 punkte įtvirtinta, kad panaudoję prievartą ar šaunamuosius ginklus, pataisos pareigūnai įstaigos direktoriui pateikia tarnybinius pranešimus, kuriuose nurodo, kada, kur, prieš ką, kokiomis aplinkybėmis prievarta, specialiosios priemonės ar šaunamieji ginklai buvo panaudoti. Dėl prievartos, specialiųjų priemonių ar šaunamojo ginklo panaudojimo atliekamas tarnybinis patikrinimas (išskyrus atvejus, kai naudojami antrankiai ir surišimo priemonės prieš agresyvius ar linkusius žalotis asmenis, konvojuojant arba pristatant (palydos metu) į policijos įstaigą, asmens sveikatos priežiūros įstaigą (sargybos metu asmens sveikatos priežiūros įstaigoje) ar kitą instituciją ar įstaigą suimtuosius (nuteistuosius), atliekant šių asmenų apžiūrą). Tarnybiniai pranešimai pridedami prie tarnybinio patikrinimo arba pažeidimo dokumentinės medžiagos. Pagal Instrukcijos 185 punktą apie prievartos, specialiųjų priemonių ar šaunamųjų ginklų panaudojimą įrašoma Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnale.

33. Etikos kodekso 6.1 punkte nustatyta, kad veikla bausmių vykdymo sistemoje grindžiama Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute nustatytais pagrindiniais vidaus tarnybos principais (įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, bendrųjų pareigūno pareigų nuolatinio vykdymo, tarnybinio pavaldumo), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatytais pagrindiniais valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principais (atsakomybės, atvirumo, efektyvumo, kūrybingumo, lankstumo, lojalumo valstybei, nesavanaudiškumo, sąžiningumo ir nešališkumo, padorumo, pagarbos žmogui ir valstybei, politinio neutralumo, profesionalumo, teisingumo, viešumo ir skaidrumo) bei šiais toliau pateikiamais darbuotojui keliamais papildomais reikalavimais: sąžiningai atlikti tarnybines (darbo) pareigas ir funkcijas. Etikos kodekso 8.1 punktas nustato, kad darbuotojas, laikydamasis Etikos kodekso nuostatų, taip pat nuostatų, kurios nėra įvardytos, tačiau konkrečioje situacijoje pagal visuotinai priimtinas elgesio normas turėtų būti pasirenkamos kaip teisingo ir etiško elgesio modelis, turi vadovautis šiomis moralinėmis nuostatomis: saugoti profesinę garbę ir elgtis taip, kad savo elgesiu ar veiksmais nežemintų ir nediskredituotų darbuotojo vardo, bausmių vykdymo sistemos darbuotojo statuso ir bausmių vykdymo sistemos įstaigos (-ų) autoriteto.

34. Pareigybės aprašymo (I t., b. l. 156–158) 5 punktas nustato, kad šias pareigas einantis pareigūnas, siekdamas įgyvendinti Pravieniškių 2-ojo kalėjimo keliamus uždavinius, vykdo šias funkcijas – esant būtinumui panaudoja specialiąsias priemones, laikantis įstatymo nustatytos tvarkos (5.10 p.); nesant Pravieniškių 2-ojo kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus specialisto (toliau – ir SVS arba skyrius) vyriausiojo specialisto, atliekančio Pravieniškių 2-ojo kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo funkcijas (pareigybės aprašymas (2)), SVS specialisto, atliekančio sargybos viršininko funkcijas (pareigybės aprašymas (5)) ar SVS specialisto, atliekančio korpuso skyriaus vyresniojo funkcijas (pareigybės aprašymas (7)), (atostogos, liga, komandiruotė ir kiti atvejai), atlieka jų funkcijas) (5.24 p.)

35. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

36. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, todėl teisėjų kolegija primena, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą bylos faktų ir teisės taikymo aspektais, įrodymų vertinimo taisyklių teisingo taikymo aspektu, atsižvelgdama į aptartas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, byloje pateiktus duomenis vertino neobjektyviai. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovas nenustatė visų ginčo situacijai aktualių esminių aplinkybių ir jų tinkamai neįvertino.

38. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad Išvadoje fizinės jėgos panaudojimo aplinkybės detaliau nebuvo tirtos, nebuvo apklausti kiti pareigūnai, matę tą įvykį (nes iš į bylą pateikto vaizdo įrašo nėra galimybės viską tiksliai įvertinti), nebuvo vertinamas nuteistojo elgesys iki ir po fizinės jėgos panaudojimo (tiesiog konstatuojama, kad nuteistasis nesipriešino), pareiškėjo pateikti paaiškinimai atmesti detaliau jų nevertinant ir netiriant, argumentuojant vien tuo, kad tai yra pareiškėjo gynybinė pozicija, pareiškėjo kaltė, tariamo pažeidimo pasekmės apskritai nenustatytos. Išvadoje nebuvo įvertinta ir tai, jog nuteistasis galimai buvo (duomenys neskelbtini), linkęs save žaloti, atsikalbinėjo pareigūnams, juos provokavo, siekė sugadinti pareigūnų turimą įrangą (radijo ryšio stotelę), nebuvo tinkamai įvertintos ir kitos individualios nuteistojo savybės (pvz., kad nuteistasis įrašytas į linkusiųjų pabėgti įskaitą, jam taikoma sustiprinta priežiūra, nes, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, konfliktinėse situacijose su pareigūnais elgiasi agresyviai, linkęs greitai išsiprovokuoti ir kt.). Nebuvo vertinamas ir faktas, kad net po tarnybiniu nusižengimu atsakovo laikomos fizinės prievartos panaudojimo prireikė dar kelių pareigūnų pagalbos, kad būtų įmanoma nuteistajam uždėti antrankius. Pažymėtina, kad atliekant tarnybinį patikrinimą visi įrodymai, įskaitant ir paneigiančius tiriamo pareigūno tarnybinio nusižengimo faktą, jo kaltę, turi būti surinkti ir įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad buvo nustatytos ir įvertintos ne visos ginčo situacijai esminės aplinkybės.

39. Nagrinėjamu atveju Tarnyba Išvadoje nenagrinėjo tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyviosios pusės – kaltės. Iš surašytos tarnybinio patikrinimo išvados nėra aišku, ar tarnybinį pažeidimą pareiškėjas padarė tyčia ar dėl neatsargumo, ar aplaidumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką ir nuosekliai jos laikosi, jog tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-662/2024 ir kt.).

40. Pažymėtina, kad galutinis bylos aplinkybių vertinimas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai susiformavo įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus atsietai. Atsakovas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Vien tai, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

41. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pareiškėjas savo kaltę pripažino, akcentuoja, kad naudojant prievartos priemones, jos turi būti pagrįstos. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog Išvadoje yra nurodyti du pareiškėjo pažeidimai, t. y. pirmiausia įvardijamas perteklinis fizinės prievartos veiksmų panaudojimas (antro smūgio į nugaros sritį sudavimas) prieš nuteistąjį, nesant tam pagrindo (nuteistajam nesipriešinant). Antras įvardytas pažeidimas – tai, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 21 d., perduodamas pamainą, į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą neįrašė informacijos apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės – antrankių panaudojimą prieš nuteistąjį. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 10 d. paaiškinime (I t., b. l. 184–188) nurodė, kad mano, jog fizinę prievartą panaudojo tarnybinio būtinumo atveju ir tiek, kiek to reikėjo tarnybinėms pareigoms atlikti – atremiant nuteistojo pasikėsinimą į pareigūno turėtą ryšio priemonę ir užkardant jo tolimesnius neteisėtus veiksmus siekiu išvengti konvojavimo į kitą kalėjimą. Pareiškėjas pripažino kaltę tik dėl to, kad, perduodamas tarnybą, apie įvykį, kai prieš nuteistąjį buvo panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės – antrankiai, privalėjo įrašyti į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą, tačiau to nepadarė. Skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jo veiksmai dėl perteklinės fizinės prievartos panaudojimo buvo teisėti, o toks elgesys buvo nulemtas staiga susidariusių aplinkybių, nuteistajam pradėjus elgtis neteisėtai ir neadekvačiai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas savo kaltę pripažino, kaip prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams ir procesiniams dokumentams.

42. Išvadoje taip pat nebuvo įvertinta, kokias neigiamas pasekmes sukėlė ar galėjo sukelti pareiškėjo padarytas pažeidimas – 2023 m. kovo 21 d., perduodamas pamainą, į Tarnybinių pranešimų apie budėjimą žurnalą neįrašė informacijos apie fizinės prievartos ir specialiosios priemonės – antrankių panaudojimą prieš nuteistąjį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 20 d. surašė tarnybinį pranešimą (I t., b. l. 97), kuriame nurodė apie specialiųjų priemonių panaudojimą nuteistojo atžvilgiu, specialiųjų priemonių panaudojimas buvo fiksuotas vaizdo registratoriumi, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas siekė nuslėpti šį faktą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šis pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis.

43. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvardijo teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos kalėjimų tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan