2021-10-27 Nr. AB-22807-3-61-3-03627-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2991-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03627-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2020 m. spalio 7 d. pranešimą apie įregistravimą į mokesčių mokėtojų registrą Nr. (17.12-40) RES-169466 (toliau – ir Pranešimas); 2) panaikinti pareiškėjo automatinį įregistravimą į mokesčių mokėtojų registrą kaip vykdantį individualią veiklą pateikus 2018 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaraciją (toliau – ir sprendimas).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. 2007 m. gruodžio 18 d. jo sutuoktinė V. V. iš savo tėvo gavo dovanų žemės sklypus, įskaitant žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2016 m. vasario 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi padovanotus žemės sklypus pardavė. Pirkėjai už žemės sklypus sutarė atsiskaityti pastatant Žemės sklype butą (kotedžą). 2018 m. sausio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, Žemės sklypo pirkėjams pastačius kotedžą Žemės sklypo dalyje, jie perleido pareiškėjui ir jo sutuoktinei nuosavybės teisę į butą, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Daiktas 1), 1/40 dalį Žemės sklypo (toliau – ir Daiktas 2) ir 289/1211 dalį žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Daiktas 3). Bendra įgytų nuosavybėn nekilnojamojo turto objektų kaina buvo 45 000 Eur, t. y. suma, kurią Žemės sklypo pirkėjams buvo likę sumokėti pareiškėjui ir jo sutuoktinei už žemės sklypus.

2.2. 2018 m. gruodžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Daiktą 1, Daiktą 2, Daiktą 3 (toliau visi kartu – ir Daiktai) jis ir jo sutuoktinė pardavė. Bendra pardavimo sandorio vertė – 70 001 Eur, o įsigijimo vertė – 45 156,46 Eur, todėl abu sutuoktiniai savo pajamų deklaracijose lygiomis dalimis (po 35 000,50 Eur) deklaravo ne individualios veiklos turto pardavimo pajamas, iš kurių nuo įsigijimą viršijančios 12 422 Eur sumos sumokėjo mokesčius. Pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo buvo gautos kaip sutuoktinių, disponavusių turtu bendrąja jungtine nuosavybe, tačiau į Mokesčių mokėtojų registrą įregistruotas buvo tik pareiškėjas.

2.3. VMI sprendimas, kuriuo jis buvo įregistruotas į Mokesčių mokėtojų registrą, pareiškėjui nebuvo įteiktas, apie jį jis informuotas Pranešimu. Pareiškėjas siekė nuginčyti ne tik Pranešimą, bet ir jo automatinio įregistravimo Mokesčių mokėtojų registre pagrįstumą.

2.4. Skundžiamas sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 45 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, jog mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga), remdamasis disponuojama informacija, gali savo iniciatyva užregistruoti asmenį mokesčių mokėtoju arba patikslinti jo duomenis, jei asmuo tinkamai nevykdo šio Įstatymo 46 straipsnyje nurodytų pareigų. Apie nurodytus veiksmus, jei asmens adresas yra žinomas, informuojamas atitinkamai mokesčių mokėtoju įregistruotas asmuo arba mokesčių mokėtojas, kurio duomenys yra patikslinami. Iš Pranešimo turinio spręstina, jog VMI taip pat remiasi Fizinių asmenų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 (VMI viršininko 2017 m. gegužės 8 d. įsakymo VA-37 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 34.1 punktu, numatančiu, jog į Mokesčių mokėtojų registrą turi būti įregistruota mokesčių mokėtojo vykdyta individuali veikla, jei jis savo pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nurodo, kad gavo pajamų iš vykdytos individualios veiklos, bet mokesčių administratorius nustato, kad Taisyklių nustatyta tvarka mokesčių mokėtojas nėra jos įregistravęs. Apie įregistravimą mokesčių mokėtojas informuojamas Taisyklių 36–37 punktuose nustatyta tvarka.

2.5. Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas dėl to, jog: i) pareiškėjas nevykdė individualios veiklos ir neatliko individualiai veiklai būdingų veiksmų; ii) mokesčių administratorius priėmė Taisyklių 34.1 ir 37 punktų reikalavimų neatitinkantį Pranešimą.

2.6. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalies 1 punkte pateiktas individualios veiklos apibrėžimas. Administracinių teismų praktikoje, aiškinant šią teisės normą, yra konstatuota, jog, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims (nagrinėjamu atveju – savarankiškai bet kokio pobūdžio komercinei arba gamybinei veiklai (GPMĮ 2 str. 7 d. 1 p.)). GPMĮ prasme savarankiška veikla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. Savarankiškai veikdamas fizinis asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengia su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirsto ir naudoja gautas pajamas. Be to, tam, kad atitinkamą veiklą galima būtų pripažinti individualia, turi būti nustatytas ir šios veiklos tęstinumas (LVAT 2019 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3501-438/2019). Nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius, tęstinis jų sudarymo laikotarpis (pasikartojimas) sudaro pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006; 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007; 2011 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1489/2011 ir kt.).

2.7. Pareiškėjo sudaryti sandoriai neatitinka tęstinumo požymio. Nekilnojamojo turto pardavimas neturėjo ir versliškumo elemento. Pareiškėjas sandorius vykdė ne vienas, o kartu su sutuoktine disponuodami turtu bendrąja jungtine nuosavybe. Pareiškėjas su sutuoktine įgyvendino vieną nekilnojamojo turto pardavimo sandorį, kuris susidėjo iš kelių elementų, t. y. nusprendė parduoti Žemės sklypą, tačiau vietoje atsiskaitymo buvo sutarta, kad pirkėjai pastatys Žemės sklypo dalyje kotedžą – sukurs naują nekilnojamojo turto objektą, kurį perleidus su Žemės sklypo dalimi pareiškėjui ir jo sutuoktinei, bus atsiskaityta už Žemės sklypo pardavimą. Taigi, pareiškėjas su sutuoktine tiesiog atgavo jiems priklausančią kainą už parduotus žemės sklypus ne mokėjimu, o naujai sukurtais Daiktais. Jiems perleistus Daiktus pareiškėjas su sutuoktine pardavė ir tai iš esmės buvo vienintelis sandoris, iš kurio pareiškėjas gavo ir planavo gauti pajamų. Vieno nekilnojamo turto objekto pardavimas, iš kurio gauta pajamų, jos deklaruotos ir sumokėti mokesčiai, negali būti traktuojamas kaip tęstinė ir versliška ekonominė veikla, nukreipta pajamoms gauti.

2.8. GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkto komentaro 2 punkte nurodoma, jog gyventojų nuo 2010 m. sausio 1 d. vykdoma nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimo ir (ar) nuomos veikla nelaikoma individualia veikla. Sandoris sudarytas 2018 m. gruodžio 14 d. ir mokesčių administratorius būtent 2018 m. laiko individualios veiklos vykdymo laikotarpiu, todėl jo ir jo sutuoktinės nekilnojamojo turto pardavimas vienu sandoriu (nepriklausomai nuo to, jog parduoti buvo 3 Daiktai) negali būti pripažįstama individualia veikla.

2.9. Pranešimas neatitinka Taisyklių 34.1 ir 37 punktų reikalavimų, kadangi jame nėra nurodyti įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą motyvai ir priežastys, individualios veiklos pobūdis. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai individualaus administracinio akto turiniui. Pareiškėjas Pranešimo negavo, jame nėra nurodyti jo įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą motyvai, taigi Pranešimas, kaip neatskiriama sprendimo įregistruoti jį į Mokesčių mokėtojų registrą dalis, neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tokiu būdu buvo apsunkinta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą ir ginčyti priimtą individualų administracinį aktą.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog:

3.1. Skunde išdėstyti faktai ir su jais susiję argumentai apie nekilnojamojo turto įgijimą ir pardavimą yra visiškai nesusiję su skundžiamu VMI sprendimu – pareiškėjo įregistravimu į Mokesčių mokėtojo registrą, kaip asmens vykdančio individualią veiklą, nes nuo 2010 m. pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostatas prekyba nekilnojamuoju turtu nelaikoma individualia veikla, atitinkamai ir pajamos iš tokios veiklos nėra priskiriamos individualios veiklos pajamoms.

3.2. Pagal Ūkininkų ūkių registro duomenis pareiškėjas Mokesčių mokėtojų registre buvo įregistruotas kaip ūkininkas (203 mokėtojo tipas) ir pagal šiuos duomenis visą įregistravimo laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 15 d. iki 2020 m. kovo 31 d. jam buvo priskirta ekonominė veikla – Poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla (EVRK 55.20.00). Pagal šiuos duomenis pareiškėjui buvo suformuota Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. 409050, o taip pat šie duomenys buvo įtraukti į Trečiųjų asmenų valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų duomenų pažymą bei preliminariojoje 2018 m. pajamų deklaracijoje buvo suformuotas GPM308V priedas su įrašu, kurio V1 „Pajamų rūšies kodas“ laukelyje įrašyta 93 kodas, o V6 „Pajamų suma, Eur“ laukelis neužpildytas.

3.3. Pagal GPMĮ 27 straipsnio 3 dalį, gyventojas, kuris mokestiniu laikotarpiu buvo įregistravęs individualią veiklą, privalo pateikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją net tuo atveju, kai iš individualios veiklos pajamų negavo, t. y. teikdamas deklaraciją, gyventojas (negavęs individualios veiklos pajamų, tačiau įregistravęs veiklą) deklaracijos GPM308V priede turi nurodyti, jog gavo 0 Eur individualios veiklos pajamų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pildydamas savo pajamų deklaracijos GPM308V priedą V1 „Pajamų rūšies kodas“ laukelyje nurodė 93 kodą, kas atitinka pajamų rūšį „Kitos individualios veiklos pajamos, išskyrus žymimas 35, 92, 94, 95 ir 96 kodais“, o į V6 laukelį „Pajamų suma, Eur“ įrašė 0 Eur, t. y. deklaravo nulines individualios veiklos pajamas.

3.4. Pranešimo 2 pastraipoje nurodyta, jog „jei mokesčių mokėtojas savo pateiktoje Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nurodo, kad gavo pajamų iš vykdytos individualios veiklos, tačiau nustatyta tvarka nėra jos įregistravęs, jo vykdyta individuali veikla turi būti įregistruota (2) į Registrą“. Pagal MAĮ 73 straipsnio 1 dalį priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai (išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus) bei preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Vadovaujantis minėta nuostata, VMI savo santykius su mokesčių mokėtojais grindžia pasitikėjimu, t. y. kol nenustatyta priešingai, pasitiki mokesčių mokėtojo pateiktoje pajamų deklaracijoje apie savo pajamas pateiktais duomenims – deklaruotomis individualios veiklos pajamomis.

3.5. Pagal MAĮ 45 straipsnio 4 dalies nuostatas mokesčių administratorius, remdamasis disponuojama informacija, gali savo iniciatyva užregistruoti asmenį mokesčių mokėtoju bei patikslinti jo duomenis, jei asmuo tinkamai nevykdo MAĮ 46 straipsnyje nurodytų pareigų. Todėl mokesčių administratorius, remdamasis pareiškėjo pateiktos deklaracijos duomenimis bei Taisyklių 34.1 punktu, į Mokesčių mokėtojų registrą įregistravo pareiškėjo individualią veiklą, nes buvo nustatyta, jog jis jos nebuvo įregistravęs taip, kad galėtų būti skaičiuojamos privalomojo sveikatos draudimo ir (ar) valstybinio socialinio draudimo įmokos.

3.6. Gyventojas, savarankiškai įregistravęs individualią veiklą (mokėtojo tipas 215, registruojama pagal prašymą REG812), ir gyventojas, kuriam individuali veikla įregistruota mokesčių administratoriaus iniciatyva (mokėtojo tipas 251), laikomas savarankišką veiklą vykdančiu asmeniu ir jam yra skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos bei privalomojo sveikatos draudimo įmokos, kai tuo tarpu ūkininkas (mokėtojo tipas 203) nėra laikomas savarankišką veiklą vykdančiu asmeniu. Veiklos laikotarpis nustatomas pagal pajamų deklaracijos duomenis, t. y. jei 2018 m. pajamų deklaracijoje nėra pateiktas GPM308M priedas – pajamų detalizavimas pagal kalendorinius mėnesius, veikla yra įregistruojama visiems kalendoriniams metams (jei būtų šis priedas, veikla būtų įregistruota tik jame nurodytiems mėnesiams). Veiklai įregistruotai administratoriaus iniciatyva (251 mokėtojo tipu) nenurodomos veiklos rūšys (veiklos pobūdis), veiklos vieta ir kita papildoma informacija, kuri būna nurodyta asmeniui savarankiškai įregistravus individualią veiklą (215 mokėtojo tipu) pagal paties mokėtojo pateiktą prašymą REG812. Pareiškėjo veikla būtent taip ir buvo įregistruota nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

3.7. Gyventojų įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą reglamentuoja Taisyklės, kurios numato, kad mokesčių administratorius savo iniciatyva įregistravęs mokesčių mokėtojus, ar pagal turimus duomenis, atnaujinęs mokesčių mokėtojų kontaktinę informaciją, privalo informuoti mokesčių mokėtoją apie atliktus pakeitimus per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo, išsiųsdamas pranešimą. VMI vieninteliu įregistravimo dokumentu laiko „Pranešimą apie įregistravimą į mokesčių mokėtojų registrą”. Joks kitas įregistravimo dokumentas (skunde vadinamas sprendimu) nėra priimamas. Tuo pačiu dokumentu asmuo išsamiai informuojamas apie tokį įregistravimą. Įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą veiksmas atliekamas tuo pačiu metu (galimi maži technologiniai laiko nesutapimai dėl įregistravimo ir informavimo procesų vykdymo keliose informacinėse sistemose: Mokesčių mokėtojų registre ir Mano VMI) kaip ir įregistravimo dokumento įrašymas Mano VMI, t. y. nesukūrus įregistravimo dokumento, neatliekamas individualios veiklos įregistravimas.

3.8. Ne dokumento pavadinimas, o turinys sukelia tam tikras teisines pasekmes mokesčių mokėtojui. MAĮ 144 straipsnis numato mokesčių mokėtojo teisę apskųsti bet kokį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar neveikimą. Todėl bet koks veiksmas (šiuo atveju informacinių technologijų būdu priimtas sprendimas įregistruoti mokesčių mokėtoją į Mokesčių mokėtojų registrą) bei pranešimas apie įregistravimą į Mokesčių mokėtojo registrą gali būti skundžiamas, jeigu mokesčių mokėtojas nesutinka su priimtu individualiu administraciniu aktu. Automatizuotus sprendimus mokesčių administratoriui suteikia teisę priimti MAĮ 33 straipsnio 21 punktas. Mokesčių mokėtojas, pasinaudodamas MAĮ 36 straipsnio 14 punkto nuostatomis, turi teisę pareikšti savo požiūrį dėl mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų, kurie grindžiami automatizuotu duomenų tvarkymu, įskaitant profiliavimą, ir reikalauti, kad tokius sprendimus peržiūrėtų ir motyvuotus paaiškinimus dėl jų pateiktų ar juos pakeistų tam įgaliotas mokesčių administratoriaus pareigūnas. Būtent šių nuostatų taikymas užtikrina tinkamą mokesčių mokėtojo teisę į gynybą bei pareiškimą dėl priimto sprendimo nesutikimo.

3.9. Pranešime, siekiant užtikrinti asmens duomenų apsaugą, pateikiama tik įregistravimo dokumento esmė „Pranešimas apie fizinio asmens įregistravimą į mokesčių mokėtojų registrą mokesčių administratoriaus iniciatyva“ ir neatskleidžiamas joks kitas turinys (toks principas taikomas daugelyje dokumentų informacinių sistemų, kai asmuo gauna tik žinutę, o su turiniu turi susipažinti informacinėje sistemoje). Mano VMI informacinėje sistemoje užfiksuota Pranešimo įkėlimo į Mano VMI (portalą), jo perskaitymo ir įteikimo data: „2020-10-07”. Apie šį pranešimą pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųsta žinutė, todėl VMI mano, kad pareiškėjas buvo tinkamai ir laiku informuotas apie jo įregistravimą į Mokesčių mokėtojų registrą.

3.10. Įregistravimo dokumentas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodytus administracinio sprendimo reikalavimus – jame nurodyti faktai ir jų šaltinis: pajamų deklaracijoje deklaruotos individualios veiklos pajamos; nurodyta priežastis: asmuo nustatyta tvarka nėra įregistravęs individualios veiklos; nurodyti motyvai: duomenys bus perduoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokoms skaičiuoti; nurodyti teisės aktai (išnašose); nurodytas rezultatas: individuali veikla įregistruota visiems kalendoriniams 2018 m.

3.11. VMI kartu su Sodra išnagrinėjo visų gyventojų, deklaravusių nulines pajamas, situacijas (įskaitant atvejus, kai asmenys į pajamų deklaracijas įrašo 0 (nulį) pajamų, nes veiklos faktiškai nevykdė, veiklą vykdė ir negavo pajamų arba veiklą vykdė, pajamų gavo, tačiau pagal apskaitos reikalavimus pajamas perkėlė į kitą mokestinį laikotarpį) ir jiems galimai kilsiančias mokestines ir nemokestines pasekmes. Asmenys, deklaravę nulines individualios veiklos pajamas, nebebus registruojami kaip asmenys, vykdę individualią veiklą (251 mokėtojo tipu). Visų asmenų toks įregistravimas bus panaikintas. Vykdomas programinės įrangos pakeitimų testavimas, kad būtų užtikrintas toks registravimo panaikinimas ir būtų išvengta pakartotino tokio įregistravimo ateityje. Pareiškėjas apie tokį įregistravimo panaikinimą bus informuotas analogišku būdu, kaip buvo informuotas apie įregistravimą – įregistravimo panaikinimo dokumentu Mano VMI ir pranešimu – žinute apie naują dokumentą elektroniniu paštu. Kadangi VMI panaikins skundžiamą sprendimą (individualios veiklos įregistravimą), siūlyta pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalimi, atsisakyti skundo kartu su visais jame pateiktais reikalavimais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo R. V. skundą atmetė ir netenkino jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, jog byloje kilo ginčas dėl VMI sprendimo, kuriuo pareiškėjas mokesčių administratoriaus iniciatyva įregistruotas į Mokesčių mokėtojų registrą, teisėtumo. Teismas aptarė MAĮ 45 straipsnio 4 dalį ir nurodė, kad 2020 m. spalio 7 d. pareiškėjas automatizuotu būdu buvo įregistruotas į Mokesčių mokėtojų registrą, kaip vykdantis individualią veiklą nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Apie tai pareiškėjas informuotas Pranešimu, kuris 2020 m. spalio 7 d. įkeltas į Mano VMI informacinę sistemą. Mano VMI duomenys patvirtino, jog Pranešimas perskaitytas ir įteiktas 2020 m. spalio 7 d. Apie Pranešimo įkėlimą į Mano VMI informacinę sistemą pareiškėjas informuotas elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini).

6. Teismas, įvertinęs Pranešimo turinį bei atsakovo atsiliepimo argumentus, nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodytos faktinės aplinkybės dėl vykdytų nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandorių nėra susijusios su pareiškėjo įregistravimu į Mokesčių mokėtojų registrą, todėl dėl jų nepasisakė.

7. Aptaręs VAĮ (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnio 1 dalį, Taisyklių 37 punktą, Pranešimo turinį bei VMI atsiliepimo argumentus (Pranešime pateikiama tik įregistravimo dokumento esmė ir neatskleidžiamas joks kitas turinys), teismas priėjo prie išvados, kad Pranešime nėra nurodytos faktinės aplinkybės, turėjusios reikšmės sprendimui įregistruoti pareiškėją į Mokesčių mokėtojų registrą mokesčių administratoriaus iniciatyva priimti. Pranešime nėra nurodytas pareiškėjo vykdomos ar vykdytos individualios ar kitos veiklos pobūdis. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog šie trūkumai sutrukdė jam suvokti tikruosius priimto individualaus administracinio akto pagrindus ir motyvus, tuo pačiu apsunkino jo teisę į teisminę gynybą.

8. Teismas, aptaręs atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su pareiškėjo, kaip ūkininko (203 mokėtojo tipas), registracija, jam priskirta ekonominė veikla, Metinės gyventojo pajamų deklaracijos GPM308V užpildymu, mokesčių administratoriaus įregistruota į Mokesčių mokėtojų registrą pareiškėjo individualia veikla nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., pažymėjo, kad pagal LVAT suformuotą praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (LVAT 2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas panaikino Pranešimą, apie tai pareiškėją informavo VMI 2020 m. gruodžio 18 d. pranešimu apie individualios veiklos įrašo panaikinimą Nr. (17.17-40) RES-29849 (toliau – ir 2020 m. gruodžio 18 d. pranešimas), teismas sprendė, kad atsakovas iš esmės įvykdė pareiškėjo skundo reikalavimus. VMI panaikinus Pranešimą, išnyko administracinės bylos ginčo objektas, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundą.

9. Dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas aptarė ABTĮ 40 straipsnio 1–2 dalis, atsižvelgė į tai, kad atsakovas panaikino pareiškėjo įregistravimą Mokesčių mokėtojų registre po bylos iškėlimo teisme ir priėjo prie išvados, jog pareiškėjo skundas iš esmės buvo atsakovo patenkintas geruoju. Teismas aptarė LVAT praktiką šiuo aspektu, nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė atsisakymo nuo skundo, todėl sprendė, kad nėra pagrindo taikyti ABTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatą ir priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat analizavo ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį, 50 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad byla teismo posėdyje iš esmės išnagrinėta 2021 m. sausio 25 d., pareiškėjas, turėdamas teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį, skundo iki teismas išeina į pasitarimų kambarį neatsisakė, siekė tęsti procesą pagal teismui pateikto skundo reikalavimus, t. y. iš esmės siekė kitokios proceso baigties. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo atmetimas atsakovui patenkinus ir įvykdžius jo reikalavimus negali būti vertinamas kaip pareiškėjui palanki teisminio proceso baigtis. Teismas neturinčiomis jokios reikšmės pripažino pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kad jis tik po kreipimosi į teismą sužinojo skundžiamo akto priėmimo motyvus, nurodė, kad pareiškėjas su atsiliepimu į skundą, kuriame nurodyti sprendimo įregistruoti pareiškėją į Mokesčių mokėtojų registrą motyvai, susipažino 2020 m. gruodžio 1 d. ir nusprendė, kad būtent dėl paties pareiškėjo, atstovaujamo profesionalaus teisininko, pasirinkto procesinio elgesio ginant savo galbūt pažeistas teises, pareiškėjui negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos ir ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies pagrindu.

III. 10. Pareiškėjas R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, ir papildomai jį grindžia šiais argumentais:

11.1. Teismas nevertino Pranešimo pagrįstumo ir teisėtumo, nors vadovavosi LVAT praktika, kurioje konstatuota, jog administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, tačiau pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl Pranešimo pagrįstumo nevertino. Kadangi pareiškėjui sprendimas įregistruoti jį į Mokesčių mokėtojų registrą neįteikiamas, pareiškėjas ginčijo ne tik Pranešimą, bet ir patį sprendimą (įregistravimo pagrįstumą). Tačiau teismas tik nurodė, kad VMI panaikino Pranešimą, todėl išnyko administracinės bylos ginčo objektas ir nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų.

11.2. VMI Pranešimas neatitiko Taisyklių 34.1 ir 37 punktų reikalavimų. VMI sprendimas ir Pranešimas galėtų būti traktuojami kaip sudedamosios vieno individualaus administracinio akto dalys, tačiau Pranešime nebuvo nurodyta įtraukimo į Mokesčių mokėtojų registrą priežastys ir motyvai bei individualios veiklos pobūdis. Teismas apskritai nevertino šių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, tik nurodė, kad atsakovas 2020 m. gruodžio 18 d. pranešimu panaikino Pranešimą, todėl išnyko šios administracinės bylos ginčo objektas. 2020 m. gruodžio 18 d. pranešimu atsakovas panaikino tik įrašą apie pareiškėjo individualią veiklą, todėl nagrinėjamu atveju neišnyko skundo objektas. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo pateiktas skundas buvo pagrįstas.

11.3. Pareiškėjas turi teisę, o ne pareigą pasirinkti savo pažeistų teisių gynybos pobūdį bei apimtį, todėl teismas negali įpareigoti pareiškėjo atsisakyti skundo reikalavimų bei remiantis šios teisės nepanaudojimu, nepriteisti jam patirtų bylinėjimosi išlaidų. Būtent atsakovo savanoriškas pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų patenkinimas ir pagrindžia aplinkybę, jog skundas buvo pagrįstas ir pareiškėjui turėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (LVAT 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS575-574-12).

11.4. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą. Toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016; 2020 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-347-968/2020). Pareiškėjas tik teisme sužinojo dėl ko priimtas Pranešimas ir dėl kokių priežasčių jis yra įregistruojamas Mokesčių mokėtojų registre. Pareiškėjas siekė ne tęsti procesą dėl proceso, o tikėjosi realaus ir motyvuoto teismo sprendimo, kuriame būtų pasisakyta, ar turėjo VMI teisę įtraukti pareiškėją į Mokesčių mokėtojų registrą šiam net nenurodant priežasties, ar ne. VMI pareiškėją iš Mokesčių mokėtojų registro išbraukė tik po skundo teismui padavimo, atitinkamai ir priežastis dėl ko pareiškėjas buvo įtrauktas nurodė tik teisme. Taigi būtent atsakovas piktnaudžiavo procesu, o teismas iš esmės tokį VMI piktnaudžiavimą, nemotyvuotu sprendimu, kuriame asmeniui nenurodomos jam kylančių teisinių pasekmių priežastys, įteisino atmesdamas pareiškėjo skundą.

11.5. LVAT yra pažymėjęs, kad prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo nagrinėjantis teismas privalo ne tik formaliai vadovautis ABTĮ įtvirtintomis bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, bet įvertinti visas su byla susijusias reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3109/2011; 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-319-822/2020; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3193-629/2020). Taip pat būtina įvertinti, ar dėl pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą ir bandymo priverstine tvarka įgyvendinti (ginti) subjektines teises (atitinkamai ir dėl pareiškėjo patirtų išlaidų) nėra atsakingas atsakovas (LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-293/2010; 2020 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-780-415/2020). Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tik formaliai vadovavosi ABTĮ įtvirtintomis bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, nevertino, ar atsakovas yra atsakingas dėl Pareiškėjo privalomai patirtų bylinėjimosi išlaidų. Toks situacijos aiškinimas yra neproporcingas ir pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. Kiekvieną kartą kreipdamasis į teismą, pareiškėjas negalėtų būti tikras dėl teisės į bylinėjimosi išlaidas atsiradimo, jei vėliau bet kuriuo momentu atsakovas įvykdytų pareiškėjo reikalavimą ir motyvuotų tai bet kokiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu atsakovas nepagrįstai išvengtų pareigos atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, nors kreipimosi į teismą momentu pareiškėjo reikalavimas nebuvo de facto įvykdytas arba pareiškėjas apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti (LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016; 2020 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-421-502/2020).

11.6. Pareiškėjas iš viso patyrė 700 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Advokato teisinės pagalbos išlaidas teisme sudaro 2020 m. lapkričio 6 d. skundo parengimas. Taip pat pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų taryba (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytų maksimalių priteisiamų išlaidų dydžio.

12. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, jog teismas nustatė, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl jo ir sutuoktinės vykdytų nekilnojamojo turto objektų pardavimo sandorių nėra susijusios su pareiškėjo įregistravimu į Mokesčių mokėtojų registrą, dėl ko teismas jų nevertino. Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės neturėjo įtakos pareiškėjo individualiai veiklai įregistruoti į Mokesčių mokėtojų registrą, manytina, jog teismas tuo pačiu pagrindu ir nevertino paties įregistravimo į Mokesčio mokėtojų registrą pagrįstumo, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas į Mokesčių mokėtojų registrą, kaip vykdantis individualią veiklą, buvo įregistruotas pagal pateiktą Metinę pajamų mokesčio deklaraciją ir įregistruotas pagrįstai. Todėl, šiuo atveju vertintinas tik Pranešimo turinys ir jo atitikimas Taisyklių nuostatoms. Teismas pakankamai įvertino Pranešimo turinį ir jam keliamus reikalavimus (nenurodytos faktinės aplinkybės, nėra nurodytas pareiškėjo vykdomos ar vykdytos individualios ar kitos veiklos pobūdis, šie trūkumai pareiškėjui sutrukdė suvokti priimto individualaus administracinio akto pagrindus ir motyvus). VMI 2020 m. gruodžio 18 d. išsiuntė pranešimą, kuriame išdėstė, kad iš naujo įvertinus pateiktos Metinės pajamų deklaracijos duomenis VMI iniciatyva įregistruota individuali veikla yra panaikinama, o tai iš esmės reiškia ir Pranešimo panaikinimą, tokiu būdu buvo įvykdyti pareiškėjo skundo reikalavimai. Todėl, sutiktina su teismo pozicija, jog išnyko ir administracinės bylos ginčo objektas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma, nes pareiškėjo skundo atmetimas, atsakovui patenkinus ir įvykdžius jo reikalavimus negali būti vertinamas kaip pareiškėjui palanki teisminio proceso baigtis. ABTĮ 40 straipsnio 2 dalis taip pat negali būti taikoma, nes jai taikyti būtina prielaida – pareiškėjas turi atsisakyti skundo. Šiuo atveju pareiškėjas pateikto skundo neatsisakė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Byloje ginčas kilo dėl VMI 2020 m. spalio 7 d. pranešimo apie pareiškėjo įregistravimą į mokesčių mokėtojų registrą Nr. (17.12-40) RES-169466 teistumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad VMI 2020 m. gruodžio 18 d. pranešimu apie individualios veiklos įrašo panaikinimą Nr. (17.17-40) RES-298491 pareiškėjui pranešė, jog ginčijamas 2020 m. spalio 7 d. Pranešimas yra panaikintas, konstatavo, jog tokiu būdu atsakovas įvykdė pareiškėjo skundo reikalavimus, todėl išnyko ginčo dalykas. Tai konstatavęs, teismas pareiškėjo skundą atmetė. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise atsisakyti skundo dėl to, jog atsakovas geruoju patenkino jo reikalavimus padavus skundą teismui, netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16. Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamo asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008).

17. Bylos duomenys patvirtina, kad VMI pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus įvykdė po pareiškėjo kreipimosi į teismą. Apie atsakovo geruoju patenkintus reikalavimus pareiškėjas informuotas VMI 2020 m. gruodžio 18 d. pranešimu apie individualios veiklos įrašo panaikinimą Nr. (17.17-40) RES-298491.

18. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008; 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2130-662/2016). Atsakovui panaikinus ginčijamą Pranešimą išnyko ginčo dalykas, nes šis Pranešimas nebesukuria jokių teisinių pasekmių ir pareiškėjo pagrindinio reikalavimo – panaikinti Pranešimą, ir išvestinio reikalavimo – įpareigoti VMI panaikinti pareiškėjo automatinį įregistravimą į mokesčių mokėtojų registrą, kaip vykdantį individualią veiklą, pateikus 2018 m. GPM deklaraciją, išnagrinėjimas negali apginti jo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso.

19. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išnykus aplinkybėms, buvusioms ginčo dalyku, pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė pagrįstai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo ir pasisakė dėl VMI 2020 m. spalio 7 d. Pranešimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl su tuo susiję pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šalinami. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtų motyvų pašalinimas nesudaro jokio pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisingą teismo sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, išnykus aplinkybėms, buvusiomis ginčo dalyku. Dėl šios priežasties tampa teisiškai nereikšminga apeliacinio skundo argumentų bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl ginčijamo administracinio sprendimo analizė ir vertinimas.

20. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais remiantis prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkintas. Nagrinėjamu atveju reikšminga yra tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė pareiškėjo reikalavimui esant patenkintam ir įvykdytam, pareiškėjo skundas buvo patenkintas geruoju, o pareiškėjas, susiklosčius paminėtoms aplinkybėms, neatsisakė skundo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ABTĮ 40 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, jog pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui. Pabrėžtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad minėtų nuostatų taikymui būtina prielaida – pareiškėjas turi atsisakyti skundo (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-684-575/2017; 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-818/2014). Papildomai pastebėtina, kad LVAT laikomasi pozicijos, jog neturi esminės reikšmės, kokie vidiniai motyvai paskatino atsakovą geruoju patenkinti pareiškėjo reikalavimą, esminė aplinkybė yra tai, kad de facto reikalavimas buvo patenkintas tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-421-502/2020). Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tik formaliai vadovavosi ABTĮ įtvirtintomis bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, ar kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas bylinėjimosi išlaidų pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

21. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė