b3cf2df5-bbcc-48c1-8497-014580fcbe7c · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-205/2014Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00090-2011-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2., 1.2.14.7.2., 1.2.19.4. (N) (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 20 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų Svajūno Knizlerio ir Lino Žukausko,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Lilijai Balaišienei,civilinio ieškovo atstovei advokatei Virginijai Balčiūnienei,nuteistajam K.

U.,nuteistojo gynėjai advokatei Natalijai Filipovai,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo K. U., Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros skyriaus prokurorės ir civilinio ieÅ¡kovo UAB XXXXX apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo K. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (dėl K. U. atlyginimo padidinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įpareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose, iÅ¡skyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl K.

U. atlyginimo padidinimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu Å¡eÅ¡iems mėnesiams, paskiriant įpareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose, iÅ¡skyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl K. U. atlyginimo padidinimo) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., dėl iÅ¡eitinės iÅ¡mokos N. K., dėl draudimo įmokų mokėjimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įpareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose, iÅ¡skyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V.

R., N. K., dėl iÅ¡eitinės iÅ¡mokos N. K., dėl draudimo įmokų mokėjimo) 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, po to visiÅ¡ko sudėjimo bÅ«du, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas dvejiems metams, paskiriant įpareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose, iÅ¡skyrus atvejus, susijusius su darbu ar gydymusi.Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuotas penktadalis nuo 497 166,38 Lt vertės K.

U. priklausančio turto, tai sudaro 99 433 Lt. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: K. U. nuteistas už tai, kad nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 bÅ«damas UAB XXXXX (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, tai yra bÅ«damas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB XXXXX turtÄ , pagal Lietuvos Respublikos 1994-07-05 Akcinių bendrovių įstatymÄ Nr. I-528 organizuodamas ir vykdydamas bendrovės Å«kinę veiklÄ , pagal 2001-03-01 UAB XXXXX direktoriaus pareiginių nuostatų 2.22 punktÄ turėdamas pareigÄ siekti geresnių rezultatų bendrovės veikloje, vykdydamas tarnybines pareigas, tyčia, siekdamas turtinės naudos ir sÄ moningai pažeisdamas 1999 m. liepos 8 d.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 3 straipsnio 1 dalį bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, t. y. privalėdamas tarnybÄ grįsti įstatymų virÅ¡enybės principais, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, neteisėtai, virÅ¡ydamas savo įgaliojimus – negavęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sutikimo ir tuo pažeisdamas 2003-12-11 Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. IX-1889 34 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad Valdyba renka ir atÅ¡aukia bendrovės vadovÄ , nustato jo atlyginimÄ , kitas darbo sutarties sÄ lygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas, 2001-05-08 savo įsakymu pasididino savo tarnybinio atlyginimo koeficientÄ nuo 3,0 iki 4,6 (t. y. atlyginimas padidėjo nuo 3575,22 Lt iki 5485,00 Lt), o vėliau, t. y. 2010-01-15 savo įsakymu atlyginimÄ pasididino 2 kartus nuo 5482 Lt iki 10879 Lt, dėl to jam nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 buvo apskaičiuotas 265884,57 Lt didesnis atlyginimas (iÅ¡mokėtas 184278,14 Lt didesnis atlyginimas) ir nuo Å¡ios sumos buvo sumokėtos įmokos į garantinį fondÄ 416,02 Lt bei įmokos Sodrai 81972,23 Lt, tokiu bÅ«du, siekdamas turtinės naudos, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai pasisavino didelės vertės UAB XXXXX” turtÄ 265 884,57 Lt sumÄ bei neteisėtai iÅ¡Å¡vaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB XXXXX” turtÄ 82 388,25 Lt sumÄ , tuo visumoje padarydamas UAB XXXXX didelę – 348 272,82 Lt dydžio turtinę žalÄ .Be to, nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 bÅ«damas UAB XXXXX (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, tai yra bÅ«damas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB XXXXX turtÄ , pagal Lietuvos Respublikos 1994-07-05 Akcinių bendrovių įstatymÄ Nr. I-528 organizuodamas ir vykdydamas bendrovės Å«kinę veiklÄ , pagal 2001-03-01 UAB XXXXX direktoriaus pareiginių nuostatų 2.22 punktÄ turėdamas pareigÄ siekti geresnių rezultatų bendrovės veikloje, vykdydamas tarnybines pareigas, tyčia, siekdamas turtinės naudos ir sÄ moningai pažeisdamas 1999 m. liepos 8 d.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 3 straipsnio 1 dalį bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktus, t.y. privalėdamas tarnybÄ grįsti įstatymų virÅ¡enybės principais, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, 2009 metais esant bendrovės XXXXX nuostoliui 2195992 Lt, o 2010 metais – 320069 Lt, neteisėtai, pažeisdamas 2001-08-02 Vilniaus m., sav. valdybos sprendimÄ Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“, pagal kurį UAB XXXXX direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininko pareiginė alga galėtų bÅ«ti 2000-4000 Lt (iki 150 ir daugiau darbuotojų, iki 10 mln. litų apyvarta), 2010-01-15 įsakymu Nr.P1-3 UAB XXXXX direktoriaus pavaduotojui V.

R. padidino darbo užmokesčio koeficientÄ iki 4,4 (atlyginimas padidėjo nuo 4400 Lt iki 10406 Lt), 2010-01-15 įsakymu Nr. DI-3 UAB XXXXX vyr. finansininkei N. K. padidino darbo užmokesčio koeficientÄ iki 4,1 (atlyginimas padidėjo nuo 4300 Lt iki 9696 Lt), dėl to UAB XXXXX direktoriaus pavaduotojui V. R. ir vyr. finansininkei N. K. visumoje nuo 2010-01-01 iki 2010-07-31 buvo apskaičiuotas 77405,23 Lt (43273,94+34131,29) didesnis atlyginimas bei nuo Å¡ios sumos buvo sumokėtos įmokos į garantinį fondÄ 77,40 Lt (43,27+34,13) bei įmokos Sodrai 23980,15 Lt (13406,27+10573,88), dėl to bendrovė XXXXX patyrė 101 462,78 Lt nuostolį; 2010-05-05 įsakymu Nr. P1-20 ,,Dėl atleidimo iÅ¡ darbo ir reikalų perdavimo“ nurodė iÅ¡mokėti UAB XXXXX vyr. finansininkei N. K. neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį (pagal darbo laiko apskaitos žiniaraÅ¡tį), 4 (keturių) mėnesių 2010 m.

I ketvirčio vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ir kompensacijÄ už nepanaudotas kasmetines atostogas už 2008-02-13 – 2010-05-14 darbo laikotarpį - 36,44 darbo dienas, po ko N. K. 2010 m. gegužės mėn. buvo apskaičiuota 23 231,90 Lt didesnė iÅ¡eitinė iÅ¡moka bei nuo Å¡ios sumos buvo sumokėtos įmokos į garantinį fondÄ 23,23 Lt bei įmokos Sodrai 7197,24 Lt, dėl to bendrovė XXXXX patyrė 30 452,37 Lt nuostolį; jis, nevėliau, kaip 2009 metų rugsėjo 22 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytÄ dienÄ , neteisėtai nurodė UAB XXXXX vyr. finansininkei N. K. iÅ¡ UAB XXXXX lėšų, pagal 2002-11-29 jo, t. y.

K. U., sudarytos su UAB „Commercial Union Lietuva Gyvybės draudimas“ savo gyvybės kaupiamÄ jÄ draudimo sutartį, kiekvienÄ mėnesį sumokėti draudimo įmokas pagal Gyvybės draudimo liudijimÄ Nr. 66BI bendrovei ,,Aviva Lietuva, UAGDPB“ už jį, t. y. K. U., neatskaitant iÅ¡ jo atlyginimo, nors pats draudėjas yra K. U., o ne bendrovė XXXXX, o Gyvybės draudimo liudijime Nr. 66BI numatytas naudos gavėjas A. – D. U. ir papildomas naudos gavėjas G. U., o ne bendrovė XXXXX, po ko UAB XXXXX buhalterė M.

S. iÅ¡ bendrovės XXXXX AB SEB bei AB Swedbank bankuose esančių sÄ skaitų bendrovei ,,Aviva Lietuva, UAGDPB“ 2009-09-22 pervedė 1429,96 Lt, 2009-10-15 pervedė 1429,96 Lt, 2009-11-19 pervedė 1504,63 Lt, 2009-12-22 pervedė 2081,45 Lt, 2010-01-25 pervedė 1504,63 Lt, 2010-02-26 pervedė 1504,63 Lt, 2010-03-25 pervedė 1504,63 Lt, 2010-04-21 pervedė 1504,63 Lt, 2010-05-12 pervedė 1504,63 Lt, 2010-06-04 pervedė 1504, 63 Lt ir 2010-07-07 pervedė 1504,63 Lt, taip visumoje laikotarpiu nuo 2009-09-22 iki 2010-07-07 bendrovei ,,Aviva Lietuva, UAGDPB“ už K.

U. pagal minėtÄ draudimo sutartį buvo apmokėtos draudimo įmokos 16 978,41 Lt sumai, dėl ko UAB XXXXX patyrė 16 978,41 Lt nuostolį, tokiu bÅ«du jis, siekdamas turtinės naudos, laikotarpiu nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, neteisėtai iÅ¡Å¡vaistė jo žinioje buvusį didelės vertės UAB XXXXX 148 893,56 Lt sumos turtÄ , tuo visumoje padarydamas UAB XXXXX didelę – 148 893,56 Lt dydžio turtinę žalÄ .Skundžiamu nuosprendžiu iÅ¡ kaltinimo paÅ¡alintos K.

U. inkriminuotos veikos:kad K. U. nuo 2001-03-01 iki 2010-07-16 bÅ«damas UAB XXXXX (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, tai yra bÅ«damas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB XXXXX turtÄ , pagal Lietuvos Respublikos 1994-07-05 Akcinių bendrovių įstatymÄ Nr. I-528 organizuodamas ir vykdydamas bendrovės Å«kinę veiklÄ , pagal 2001-03-01 UAB XXXXX direktoriaus pareiginių nuostatų 2.22 punktÄ turėdamas pareigÄ siekti geresnių rezultatų bendrovės veikloje, vykdydamas tarnybines pareigas, 2005-07-21 UAB XXXXX vardu iÅ¡ R.

U. įmonės (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) už 11 900,00 Lt ir PVM 2142,00 Lt, iš viso 14042,00 Lt įsigijo automobilį Toyota Camry (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nors 2010-10-27 viešosios įstaigos ,,Emprekis“ pažymoje Nr.10-55 nurodyta, kad Toyota Camry, 1992 metų laidos, vidutinė rinkos vertė Lietuvoje 2005 metų liepos mėnesį buvo 8700,00 Lt, dėl to UAB XXXXX patyrė 5342,00 Lt (14042,00 Lt ir 8700,00 Lt sumų skirtumas) nuostolį; 2008-11-26 UAB XXXXX vardu iš R.

U. įmonės (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) už 20170,00 Lt ir PVM 3630,60 Lt, iÅ¡ viso už 23800,60 Lt įsigijo automobilį Mersedes Benz (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nors 2010-10-27 vieÅ¡osios įstaigos ,,Emprekis“ pažymoje Nr. 10-56 nurodyta, kad automobilio Mersedes Benz 609, 1993 metų laidos, vidutinė rinkos vertė Lietuvoje 2008 metų lapkričio mėnesį buvo 13600,00 Lt, dėl to bendrovė patyrė 10200,60 Lt (23800,00 Lt ir 13600,00 Lt sumų skirtumas) nuostolį;  2010-04-16, neturėdamas Vilniaus miesto savivaldybės raÅ¡tiÅ¡ko sutikimo, pažeisdamas 2010-03-25 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymÄ Nr. 30-621 „Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo“, kuriame nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojama įmonė UAB XXXXX gali organizuoti pirkimus ir sudaryti sandorius, tik gavus akcininkės – Vilniaus miesto savivaldybės ar jos įgalioto asmens iÅ¡ankstinį raÅ¡tiÅ¡kÄ sutikimÄ , 2010-04-16 VÅ Ä® A.

Å . kalbų mokyklos XXXXX pagal 2010-04-14 sÄ skaitÄ SAK 2010042 neteisėtai nurodė vyr. finansininkei N. K. apmokėti 4010,00 Lt už anglų kalbos kursus, dėl to bendrovė XXXXX patyrė 4010,00 Lt nuostolį; 2010 metų sausio mėnesį neteisėtai nurodė UAB XXXXX apskaitininkei M. K. neskaičiuoti mokesčių už kitas paslaugas jam, K. U., nuosavybės teise priklausantiems butams Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nors pagal UAB XXXXX 2002-03-21 d. įstatų 11 p. pagrindinės bendrovės Å«kinės veiklos tikslas–eksploatuoti ir prižiÅ«rėti gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpas, bendrojo naudojimo inžinerinę įrangÄ ir konstrukcijas, atlikti profilaktinio remonto ir remonto darbus, 2008-12-01 iki 2010-08-01 turėjo bÅ«ti apskaičiuoti ir sumokėti 602,03 Lt mokesčiai už komunalines paslaugas butui (duomenys neskelbtini), bei 338,12 Lt butui (duomenys neskelbtini), kurie nebuvo apskaičiuoti ir sumokėti, dėl to UAB XXXXX nuo 2008-12-01 iki 2010-08-01 patyrė 940,15 Lt nuostolį.Apeliaciniame skunde skyriaus prokurorė nesutinka su teismo iÅ¡vados, kad nuteistojo K.

U. veiksmai, UAB „XXXXX” įsigyjant automobilį Toyota Camry, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 140042,00 Lt bei automobilį Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 23800,60 Lt, nebuvo nusikalstami. Prokurorė nurodo, jog Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyta, kad vertintojo ataskaitoje privalo bÅ«ti pateiktas vertinamo turto apraÅ¡ymas, 9 punkte nurodyta, kad turto vertinimo ataskaitoje turi bÅ«ti atsižvelgta į aplinkybes ir sÄ lygas, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui.

UAB „Delfa” pateiktoje kilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje ir pažymoje abiejų automobilių techninė būklė bei individualus nusidėvėjimas nėra aprašytas. Prokurorė abejoja, ar automobilių įvertinimo procese galėjo būti priimta teisinga išvada vertintojui nežinant automobilio techninės būklės, juo labiau, kad 1999-04-25 Nr. VIII-1202 turto vertinimo metodikoje, kuria remiasi ir UAB Delfa”, 29 straipsnyje nurodyta, kad turto vertintojas turi pasižymėti visas nepanašias (skirtingas) vertinamo ir palyginamojo objektų savybes (patikslinimus).

UAB „Delfa” išvadose apskaičiuojant automobilių rinkos vertę yra naudojamas lyginamasis metodas, todėl abiejų automobilių individualios techninės būklės nustatymas yra vienas svarbiausių veiksnių teisingai įvertinant automobilių rinkos vertę. UAB „Delfa” konsultacinėje išvadoje dėl Toyota Camry automobilio nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad pirkimo metu automobilio Toyota Camry techninė būklė galimai buvo labai prasta. Iš liudytojo P. R. parodymų matyti, jog automobilis Toyota buvo ne naujas, daužtas, surūdijęs, labai prastas, remontuojamas.

Prokurorė remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-06-28 Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ , taikymo teismų praktikoje apžvalga, kurioje nurodyta, kad proceso dalyvio praÅ¡ymu atliktas tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, o jų suraÅ¡ytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas, nei specialisto iÅ¡vada. Toks dokumentas turėtų bÅ«ti vadinamas konsultacine iÅ¡vada.Todėl prokurorės nuomone, UAB „Delfa” kilnojamojo turto vertinimo pažyma ir ataskaita negali bÅ«ti pripažintos įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

Be to, teismas nepagrįstai neįvertino VÅ¡Ä® „Emprekis” pažymų Nr. 10-55 ir Nr. 10-56 (t. 1, b. 1. 58, 62). UAB „Delfa” ir VÅ¡Ä® „Emprekis” nustatė skirtingÄ automobilių rinkos vertę. Esant prieÅ¡taraujančio turinio dokumentams, teismas, vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turėjo iÅ¡dėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Be to, teismas, nagrinėdamas bylÄ , privalo tiesiogiai iÅ¡tirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimÄ (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Ä®rodymai turi bÅ«ti vertinamai iÅ¡samiai, neÅ¡aliÅ¡kai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieÅ¡taravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymÄ ir tinkamÄ baudžiamojo įstatymo pritaikymÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006). Tačiau teismas K. U. veiksmus vertino tik pagal jo užsakytas UAB „Delfa” kilnojamojo turto vertinimo pažymÄ ir ataskaitÄ , nemotyvuodamas, kodėl atmetė VÅ Ä® „Emprekis” pažymas.Toliau prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, jog esančio žinioje ar patikėto turto perleidimo neteisėtumas gali pasireikÅ¡ti ne tik pažeidžiant konkrečius, turto patikėjimÄ reglamentuojančius norminius aktus, tačiau ir fiduciarines pareigas, kurias K.

U., kaip vadovas, turėjo UAB XXXXX atžvilgiu. Å ios pareigos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje. Turto iÅ¡Å¡vaistymas yra tada, kai turtas nėra pasisavinamas, tačiau su juo atliekami nenaudingi, net žalingi nukentėjusiajam (turto savininkui) veiksmai. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog juridinio asmens valdymo organo nario pareiga yra sÄ Å¾iningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu, nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu, t. y. negalima naudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2010).

Minėtos pareigos iÅ¡plaukia ir iÅ¡ CK 1.5 straipsnio, kuriame įtvirtinti teisingumo, protingumo bei sÄ Å¾iningumo principai. Prokurorės nuomone, teismas neteisingai įvertino turto iÅ¡Å¡vaistymo bÅ«tinÄ jį požymį – patikėto ar esančio žinioje turto perleidimo neteisėtumÄ . Skundžiamame nuosprendyje įvertinta tik ta aplinkybė, kad sutarties su kalbų mokykla XXXXX sudarymo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-621 „Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo”, reglamentuojantis pirkimų organizavimo ir sandorių sudarymo tvarkÄ , nebuvo priimtas.

Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad sudarant nenaudingus sandorius pažeidžiami ne tik konkretÅ«s norminiai aktai, tačiau ir fiduciarinės pareigos veikti protingai, sÄ Å¾iningai ir teisingai. Teismo iÅ¡vada, jog kalbos kursų reikalingumas baudžiamosios atsakomybės prasme neturi teisinės reikÅ¡mės, prokurorės nuomone, taip pat nėra pagrįsta, kadangi iÅ¡Å¡vaistymo objektyvioji pusė gali pasireikÅ¡ti ir asmens patikėto turto sumažėjimu atliekant jam nenaudingus sandorius savo ar trečiųjų asmenų naudai.

Nagrinėjamu atveju sandoris dėl anglų kalbos kursų UAB XXXXX buvo nenaudingas, naudÄ gavo trečiasis asmuo – finansininkė N. K.. K. U. pažeidė fiduciarines pareigas, nes tinkamai neatstovavo UAB XXXXX, sudarydamas įmonei nenaudingus sandorius, dėl kurių sumažėjo UAB XXXXX aktyvas, akivaizdžiai nesielgė su Å¡io juridinio asmens turtu apdairiai, sÄ Å¾iningai ir protingai, todėl padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 184 straipsnio 2 dalyje.Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka ir su teismo iÅ¡vada, jog K.

U. nusikaltimo nepadarė ir dėl to, kad 2010 m. sausio mėnesį neteisėtai nurodė UAB „XXXXX” apskaitininkei M. K. neskaičiuoti mokesčių už kitas paslaugas jam nuosavybės teise priklausantiems butams, nes tai yra civilinio pobÅ«džio ginčas. IÅ¡ byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtų įrodymų matyti, kad K. U., bÅ«damas UAB „XXXXX” direktorius siekdamas asmeninės naudos, piktnaudžiavo savo pareigomis bei davė valinius nurodymus savo pavaldiniams neskaičiuoti mokesčių jam nuosavybės teise priklausantiems butams, taip veikdamas prieÅ¡ingai įmonės interesams bei Å¡vaistydamas jos turtÄ , kuris buvojo žinioje.

Jo kaltė dėl Å¡ių aplinkybių yra įrodyta paties K. U. parodymais, liudytojos M. K. parodymais, kita ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Kadangi K. U. tinkamai neatstovavo UAB XXXXX, nurodydamas įmonės darbuotojams atlikti veiksmus nenaudingus įmonei (dėl Å¡ių veiksmų įmonė patyrė 940,15 Lt nuostolį), dėl kurių sumažėjo UAB XXXXX aktyvas, akivaizdžiai nesielgė su Å¡io juridinio asmens turtu apdairiai, sÄ Å¾iningai ir protingai, teismas, paÅ¡alindamas Å¡ias aplinkybes iÅ¡ kaltinimo, netinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes bei padarė nepagrįstas iÅ¡vadas.

Apeliaciniame skunde prokurorė praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį pakeisti, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. U. iÅ¡teisintas dėl aplinkybių UAB XXXXX įsigyjant automobilį Toyota Camry bei automobilį Mercedes Benz, dėl UAB XXXXX darbuotojams organizuojant anglų kalbos kursus ir dėl nurodymų neskaičiuoti mokesčių už kitas paslaugas K. U. nuosavybės teise priklausantiems butams ir priimti naujÄ nuosprendį – K. U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje (dėl K.

U. atlyginimo padidinimo) ir nuteisti: pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įsipareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose iÅ¡skyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu Å¡eÅ¡eriems mėnesiams, paskiriant įsipareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose iÅ¡skyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.K.

U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., dėl iÅ¡eitinės iÅ¡mokos N. K., dėl draudimo įmokų mokėjimo, dėl aplinkybių UAB XXXXX įsigyjant automobilius Toyota Camry ir Mercedes Benz, dėl UAB XXXXX darbuotojams organizuojant anglų kalbos kursus ir dėl nurodymų neskaičiuoti mokesčių už kitas paslaugas K. U. nuosavybės teise priklausantiems butams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje) ir nuteisti: pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu vieneriems metams, paskiriant įsipareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose iÅ¡skyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo bÅ«du, po to visiÅ¡ko sudėjimo bÅ«du, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti galutinę subendrintÄ bausmę laisvės apribojimÄ dvejiems metams, paskiriant įpareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose, iÅ¡skyrus atvejus susijusius su darbu ar gydymusi.Apeliaciniame skunde nuteistasis K. U. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , baudžiamojo proceso normas, dėl to padarė netinkamas iÅ¡vadas ir pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei 2003-06-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 1.1 ir 3.1.10 punktų reikalavimus, dėl ko byla iÅ¡nagrinėta nevisapusiÅ¡kai ir priimtas neteisingas sprendimas.

Nuteistasis yra įsitikinęs, kad būdamas UAB XXXXX vadovu, veikė teisėtai. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. UAB XXXXX įstatų 20.9 punkte nurodyta, kad tik akcininkas, kaip valdymo organas, savo raštiškais sprendimais turi teisę tvirtinti administracijos vadovo ir jo pavaduotojų kandidatūras ir jų pareigybinius atlyginimus, 28 punkte numatyta, kad UAB XXXXX vadovas dirba vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, bendrovės įstatais, akcininko, administracijos vadovo sprendimais, kitais teisės aktais.

Taigi, savo veikloje bendrovės vadovas turi vadovautis ne tik Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, bet ir visais kitais teisės aktais ir valdybos sprendimais. Iki 2010-07-20 100 proc. UAB XXXXX akcijų priklausė Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto valdybos 1997-08-14 sprendimo Nr. 1365V „Dėl specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo” 1.1 punkte nurodyta, kad UAB XXXXX direktoriui nustatytas atlyginimas apskaičiuojamas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį bendrovėje, taikant koeficientÄ 4,6.

Priimdama šį sprendimÄ Vilniaus miesto valdyba vadovavosi Vyriausybės 1997-06-26 nutarimu Nr. 680 „Dėl valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) ir valstybės įmonių vadovaujančių darbuotojų darbo apmokėjimo bei pelno naudojimo”, kurio 1.1 punkte nurodyta, kad administracijos vadovų ir jų pavaduotojų tarnybiniai atlyginimai negali bÅ«ti didesni nei praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų 5 vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka.Be to, prieÅ¡ingai negu nurodyta nuosprendyje, atlyginimas nuteistajam patvirtintas UAB „XXXXX” vienintelio akcininko sprendimu, todėl teismo teiginys, kad K.

U. pasididino atlyginimo koeficientÄ nuo 3 iki 4,6, yra nepagrįstas. Byloje yra K. U. praÅ¡ymas Vilniaus miesto paslaugų ir miesto Å«kio komiteto pirmininkui S. Å . leisti mokėti direktoriaus atlyginimÄ pagal Vilniaus miesto valdybos sprendimÄ , su pastarojo rezoliucija. Apeliantas pažymi, kad Vilniaus miesto valdybos 1999-11-25 sprendimu Nr. 2069V patvirtinta Savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų darbo užmokesčio mokėjimo ir pelno naudojimo tvarka, kurios 1.3 punkte numatyta, jog konkrečius vadovų tarnybinių atlyginimų dydžius ir tarnybinių atlyginimų priedus, atsižvelgdami į įmonės veiklos rezultatus, darbų apimtį, darbuotojų skaičių, valdymo sudėtingumÄ ir kokybę, nustato departamentai, kuriems priskirtos savivaldybės įmonės ir bendrovės, o tvirtina – visuotinis akcininkų susirinkimas arba steigėjas.

UAB „XXXXX” buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybės paslaugų ir miesto Å«kio komiteto reguliavimo sričiai. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-08-02 sprendimo „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo” 2 punkte numatyta, kad departamentai, kurių reguliavimo sričiai priskirtos įmonės, privalo nuolatos vykdyti iÅ¡samiÄ visų Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokesčio mokėjimo, piniginių lėšų naudojimo ir pelno naudojimo analizę ir kontrolę.

Nustačius, kad kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokestis ir pelno naudojimas neatitinka sprendimo reikalavimų, imtis reikiamų priemonių teisės aktų ir Savivaldybės institucijų nustatyta tvarka. Apklaustas kaip liudytojas S. Å . paaiÅ¡kino, kad Paslaugų ir miesto Å«kio komitetas gaudavo praÅ¡ymus iÅ¡ kontroliuojamų įmonių dėl atlyginimų padidinimo, komitetas svarstydavo kiekvienÄ atvejį atskirai. Senamiesčio Å«kio teritorijoje daug senų namų, todėl Å¡io Å«kio direktoriui patvirtintas didesnis koeficientas negu kitų Å«kių direktoriams.

Vilniaus miesto savivaldybės taryboje yra kolegialus sprendimų priėmimo organas – kolegija, kurios sudėti sudaro miesto meras, jo pavaduotojai, departamentų direktoriai, komitetų pirmininkai. Kolegija kiekvienais metais matydavo kontroliuojamų įmonių vadovų atlyginimus. Liudytojas patvirtino, kad jo uždėta rezoliucija reiškė, jog darbo užmokesčio koeficientas turi būti mokamas toks, kuris numatytas Vilniaus miesto valdybos sprendime. Tokia tvarka buvo tvirtinami darbo užmokesčio koeficientai ir kitiems savivaldybės įmonės vadovams.

Liudytojas taip pat paaiÅ¡kino, kad UAB XXXXX direktorius kiekvienais metais pristatydavo finansinę ataskaitÄ Savivaldybės kolegijai, informacija apie visus bendrovėje mokamus atlyginimus. Nuteistojo atlyginimo dydis bendrovės akcininkui buvo žinomas. Tarybos sprendimu savivaldybės įmonių vadovų atlyginimų koeficientai yra nustatyti, suderinami komitete. Tai ir buvo padaryta.Nuteistasis taip pat teigia, jog nuosprendyje nurodyti tik objektyvieji turto pasisavinimo, iÅ¡Å¡vaistymo, piktnaudžiavimo požymiai ir visiÅ¡kai netirti veikos subjektyvieji požymiai, nenurodyti ir motyvai, pagrindžiantys teismo iÅ¡vadas dėl K.

U. tiesioginės tyčios darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. PrieÅ¡ingai negu nurodyta nuosprendyje, Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo numačiusi aiÅ¡kaus, vienareikÅ¡mio teisinio mechanizmo kaip turi bÅ«ti sprendžiamas klausimas dėl savivaldybės kontroliuojamos įmonės vadovo darbo užmokesčio koeficiento pakeitimo. Tuo pagrindu nuteistasis mano, kad jam mokėtas atlyginimas atitiko vienintelio bendrovės akcininko – Vilniaus miesto savivaldybės, sprendimus ir jo valiÄ , neprieÅ¡taravo teisės aktams, reglamentuojantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarkÄ .

Apelianto nuomone, teismas turėjo nurodyti, kokie byloje esantys įrodymai paneigia jo teiginius, kad jis buvo įsitikinęs jam mokamo atlyginimo dydžio teisėtumu, tikslo savintis UAB XXXXX turto neturėjo. Be to, teismas visiÅ¡kai nevertino liudytojo S. Å . parodymų, kuris dėl užimamų pareigų ir įgalinimų žinojo savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovų atlyginimų koeficientų keitimo tvarkÄ . Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. K. parodymais. Å is liudytojas yra dabartinių UAB XXXXX akcijų savininkų patikėtinis, todėl suinteresuotas K.

U. nuteisimu.Nuteistasis, remdamasis kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2013, teigia, jog nuosprendyje turi būti tiksliai nurodyta kokios teisės normas yra pažeistos. Nurodo, jog darbo užmokestis jam buvo mokamas vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1997-08-14 sprendimu Nr. 1365V „Dėl specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo”. Iš Vilniaus miesto valdybos 1997-08-14 sprendimo ir vėlesnių sprendimų turinio matyti, kad Vilniaus miesto valdybos 1997-08-14 sprendimu nustatyti tarnybinių atlyginimų koeficientai nėra panaikinti iki šios dienos.

Kokio dydžio atlyginimai turėjo būti mokami savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovams nagrinėjamu laikotarpiu sprendė Vilniaus miesto valdyba (panaikinta Vilniaus miesto tarybos 2003-02-26 sprendimu Nr. 813), kuri buvo vietos savivaldos vykdomoji institucija. Vilniaus miesto valdybos veiklos nuostatų (patvirtinti Vilniaus miesto tarybos 1997-10-15 sprendimu Nr. 80) 69 punkte nurodyta, kad Valdybai svarstyti bei spręsti teikiami klausimai, kurie priskirti jos kompetencijai, taip pat klausimai, kurių negali išspręsti meras, gavęs klausimus bei pasiūlymus iš administracijos dalinių ar seniūnų.

Klausimus teikia meras, Tarybos komitetai, komisijos, frakcijos, Valdybos nariai, administratorius, administracijos dalinių vadovai ir seniÅ«nai. Taigi, nuostatuose nenumatyta savivaldybės kontroliuojamos bendrovės direktoriaus teisė kreiptis dėl darbo užmokesčio koeficiento pakeitimo tiesiogiai į ValdybÄ . Todėl nuteistojo kreipimasis su praÅ¡ymu į Paslaugų ir miesto Å«kio komiteto pirmininkÄ , Valdybos narį S. Å . yra teisėtas ir pagrįstas. Vilniaus miesto tarybos statute nurodyta, jog Paslaugų ir miesto Å«kio komitetas kontroliuoja savivaldybės komunalines paslaugas teikiančių įmonių veiklÄ , todėl UAB XXXXX visus savo veiklos klausimus turėjo derinti su Å¡iuo komitetu.

Nuostatų 12 punkte iÅ¡vardyti visi klausimai, priskirti Valdybos kompetencijai. Teisė nustatyti atlyginimÄ savivaldybės kontroliuojamos bendrovės vadovui Å¡iame punkte nenurodyta. Nuostatų 16 punkte įtvirtinta Valdybos teisė nustatyti savivaldybės įmonei administracijos darbuotojų, kuriuos skiria Savivaldybės administracija, pareigybes, 17 punkte nurodyta, kad Valdyba įmonės vardu Lietuvos Respublikos darbo įstatymo numatyta tvarka sudaro darbo sutartis su administracijos vadovu, vyriausiuoju finansininku ir kitais darbuotojais, į kuriuos skirti yra Tarybos ir mero teisė pagal įmonės įstatus.

Remdamasis nurodytomis teisės normomis, nuteistasis teigia, jog nuosprendžio teiginys, kad K. U. privalėjo žinoti ir suprasti atlyginimo pakeitimo tvarkÄ , kuri aiÅ¡kiai buvo nurodyta pačiuose bendrovės įstatuose ir atsakovo pareiginiuose nuostatuose, yra nepagrįstas, neatitinka surinktų raÅ¡ytinių įrodymų turinio. Nuteistojo atlyginimo pakeitimo tvarka aiÅ¡ki nebuvo, prieÅ¡ingai, ji buvo paini, Vilniaus miesto valdyba nuolat keisdavo savo sprendimus dėl atlyginimų mokėjimo savivaldybės kontroliuojamų įmonių vadovams.Toliau apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nuosprendyje turi iÅ¡dėstyti ne tik įrodymus, bet ir atlikti jų analizę, atskleidžiant jų turinį.

Nuteistojo nuomone, teismas, neanalizuodamas liudytojo R. K. ir specialisto iÅ¡vados Nr. 5-1/211, besÄ lygiÅ¡kai patikėjo Å¡ių įrodymų Å¡altinių patikimumu, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio nuostatas.Apeliantas taip pat nurodo, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kaip K. U. darbo užmokesčio koeficiento pakeitimas pažeidė UAB „XXXXX” veiklos tikslus, iÅ¡kraipė veiklos esmę, turinį ir sumenkino prestiÅ¾Ä . Apklausta kaip liudytoja M.

S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje parodė, kad neiÅ¡skaičiuoti draudimo įmokų iÅ¡ nuteistojo atlyginimo jai nurodė vyr. finansininkė N. K.. Akivaizdu, kad žodinis trečiojo asmens nurodymas negali bÅ«ti laikomas teisėtu pagrindu atlikti finansinę operacijÄ bendrovėje. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi nemokėdamas draudimo įmokų, byloje nėra. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismo 2011-09-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2491-823/2011, atmestas ieÅ¡kovo UAB XXXXX reikalavimas priteisti iÅ¡ atsakovo K.

U. atlyginimų skirtumÄ , susidariusi dėl darbo užmokesčio koeficiento pasikeitimo. Be to, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika kasacinėse nutartyse Nr. 2K-10/2008, Nr. 2K-7-85/2013, apeliantas teigia, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraÅ¡tutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų bÅ«ti tik tais atvejais, kai Å¡velnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima.

Pažymi, kad jam UAB XXXXX pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutarties pagrindu yra iÅ¡duotas vykdomasis raÅ¡tas ir pradėta vykdomoji byla Nr. 0033/13/00323. Taip pat atkreipia dėmesį į kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191/2012, kurioje pažymėta, kad patikėto svetimo turto praradimas ne visais atvejais sudaro pagrindÄ kvalifikuoti veikÄ pagal BK 184 straipsnį. Tokiais atvejais sprendžiant, ar padaryta nusikalstama veika, atsižvelgtina į tai, ar turto savininkas galėjo apginti savo interesus civiline tvarka, ar asmuo, kuriam turtas patikėtas, jį prarado dėl neatsargumo, ar slapstėsi, naikino turtÄ ar atliko kitus neteisėtus veiksmus pasunkinančius turto grÄ Å¾inimÄ .

IÅ¡ nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nuteistasis turto neslėpė, civilinio ieÅ¡kovo reikalavimams patenkinti turto turi pakankamai. Vilniaus apygardos teismo 2011-09-23 sprendimu buvo iÅ¡ dalies patenkintas UAB XXXXX ieÅ¡kinys – iÅ¡ atsakovo K. U. priteista 118246,10 Lt nuostolių atlyginimo ir 5134,80 Lt procesinių palÅ«kanų. Lietuvos apeliacinis teismas iÅ¡ dalies patenkino UAB XXXXX apeliacinį skundÄ â€“ pripažino, kad 2001 m. atsakovui buvo mokamas neteisėtai padidintas atlyginimas ir įvertinus ieÅ¡kinio senatį, priteisė ieÅ¡kovui 58271,25 Lt nuostolių, 71957,06 Lt nuostolių dėl atlyginimo padidinimo, 22874,33 Lt nuostolių, susidariusių dėl skirtumo tarp neteisėtai iÅ¡mokėtos vyr. finansininkei N. K. iÅ¡eitinės iÅ¡mokos ir iÅ¡mokos, kuri turėjo bÅ«ti iÅ¡mokėta atsižvelgiant į darbo užmokestį iki padidinimo.

Nuteistojo nuomone, civilinis ieÅ¡kovas jau pasirinko teisių gynimo bÅ«dÄ â€“ kreipėsi su ieÅ¡kiniu į teismÄ dėl nuostolių priteisimo, todėl nagrinėjamojoje byloje civilinio ieÅ¡kinio nagrinėjimas turi bÅ«ti nutrauktas.Nuteistasis, nesutikdamas su nuosprendžio teiginiu, jog jis, nustatydamas pernelyg didelius, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėti, įmonės darbuotojų atlyginimus, neteisėtai ir nepagrįstai sumažino bendrovės lėšas, savo nusikalstamu elgesiu padarė įmonei žalÄ , nurodo, jog sÄ voka „pernelyg didelis atlyginimas” negali bÅ«ti vartojama baudžiamosios bylos kontekste, nes ji yra vertinamojo pobÅ«džio ir priklauso nuo subjektyvaus teisėjo požiÅ«rio.

Taip pat nurodo, kad teismas rėmėsi klaidinga prielaida, kad UAB XXXXX veikla buvo nuostolinga. IÅ¡ byloje esančios 2009 m. UAB XXXXX pelno (nuostolio) ataskaitos matyti, kad 2008 m. bendrovės pelnas buvo 1032, 2009 m. – 15361 Lt. Byloje esantys įrodymai patvirtina nuteistojo paaiÅ¡kinimÄ , kad ankstesnių metų nuostolis bendrovėje susidarė dėl skolos AB XXXXX įtraukimo į bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus. Vilniaus apygardos teismo 1999-01-15 sprendimu iÅ¡ SP UAB XXXXX buvo priteista 1836208,02 Lt skolos.

Å is sprendimas apskųstas nebuvo, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2005-05-11 sprendimu pirko iÅ¡ AB XXXXX reikalavimo teisę į UAB XXXXX, 2007 m. metais Å¡i skola buvo įtraukta į UAB XXXXX finansinę atskaitomybę. Bendrovė yra pasiraÅ¡iusi skolos grÄ Å¾inimo grafikÄ iki 2058-08-10. Nuo 2007 m. bendrovės finansiniai rezultatai gėrėjo, bendrovė neturėjo veiklos nuostolio. 2010 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentai parengti ir pasiraÅ¡yti naujo bendrovės direktoriaus, tai yra konsoliduota su UAB XXXXX finansine atskaitomybe.

Joje atsispindi UAB XXXXX ilgalaikės skolos – Å¡i bendrovė yra paėmusi paskolÄ UAB XXXXX pirkimui, kuri akivaizdžiai blogina UAB XXXXX finansinius rodiklius. Kito asmens parengti UAB XXXXX finansinės atskaitomybės dokumentai (2010 m. balansas, 2010 m. pelno (nuostolio) ataskaita) negali bÅ«ti laikomi K. U. kaltę įrodančiais dokumentais. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos teismas 2011-11-02 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-5253-340/2011 pagal UAB XXXXX ieÅ¡kinį Vilniaus miesto savivaldybei nurodė, kad pačiai įmonei paliekama teisė vertinti tikimybę atgauti skolas, Lietuvos verslo apskaitos standartas „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai” nenumato imperatyvių nuostatų kokia tvarka turėjo bÅ«ti apskaitytas gautinų sumų vertės sumažėjimas.

Be to, nuteistasis nurodo, jog Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnio numato, kad apskaitos politika – tai apskaitos principai, metodai ir taisyklės, skirtos Å«kio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinėms ataskaitoms sudaryti. Kiekviena bendrovė tvirtina savo apskaitos politikÄ . Nauji UAB „XXXXX” savininkai apskaitos politikÄ pakeitė, tačiau tai negali bÅ«ti pagrindas kaltinti buvusį bendrovės direktorių piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Nuteistasis atlyginimo sau nedidino, atlyginimas buvo perskaičiuotas padidėjus vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžiui bendrovėje.

Dėl direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimų sprendimus priimdavo UAB XXXXX vadovas. Pirmosios instancijos teismas nenurodė teisės normų, draudžiančių nuteistajam spręsti direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininko atlyginimų padidinimo klausimÄ .Apeliantas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir kasacine nutartimi Nr. 2K-409/2011, mano, kad jo veiksmai neturi kriminalinės veikos požymių. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad jis neatliko jokių veiksmų, kurie apsunkintų kreditorių gynybos įgyvendinimÄ â€“ nepardavinėjo turto, neslėpė pajamų ir pan.

Priešingai, civilinio ieškovo galimybė atkurti pažeistas subjektines civilines teises civiliniu teisiniu būdu neprarasta. Visi nuteistojo veiksmai (jų forma ir turinys) atitinka civilinius teisinius santykius. Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme (BK 2 straipsnis). BK 183 straipsnyje 2 dalyje, BK 184 straipsnyje 2 dalyje, BK 228 straipsnyje 2 dalyje apibrėžtų veikų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai veikia ir nori taip veikti.

Valinis tiesioginės tyčios momentas apibrėžia veikos siekimÄ (norėjimÄ ). Jei asmuo nesuvokė bent vieno objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, jo negalima nuteisti, padarius jam inkriminuota nusikalstamÄ veika. Apie kaltės turinį sprendžiama remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Nuteistojo K. U. veiksmuose nėra objektyviųjų kriminalinio nusikaltimo požymių, taip pat subjektyviųjų tiesioginės tyčios piktnaudžiaujant pasisavinti ir iÅ¡Å¡vaistyti UAB XXXXX turtÄ požymių.

Be to, teismas nesiaiÅ¡kino, netyrė ir nevertino, kaip apeliantas suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jo psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio, todėl pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalį, BPK 20 straipsnio 5 dalį, BPK 301 straipsnio 1 dalį, BPK 305 straipsnio 1 dalį. Nurodyti BPK ir BK pažeidimai sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ .Apeliaciniame skunde nuteistasis K. U. praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir jį iÅ¡teisinti.Apeliaciniame skunde civilinis ieÅ¡kovas nesutikdamas su nuosprendžio dalimi dėl UAB XXXXX civilinio ieÅ¡kinio atmetimo, dėl nusikalstamų veikų dėl automobilių Toyota Camry ir Mersedes Benz įsigijimo iÅ¡ R.

U. įmonės UAB XXXXX naudai ženkliai didesnėmis nei rinkos kainomis, dėl apmokėjimo UAB XXXXX lėšomis VÅ¡Ä® A. Å . kalbų mokyklai XXXXX už anglų kalbos kursus, dėl nurodymo neskaičiuoti mokesčių už K. U. priklausantiems butams suteiktas komunalines paslaugas iÅ¡ nusikalstamos veikos paÅ¡alinimo ir dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų, teigia, jog Å¡ioje dalyje teismo iÅ¡vados prieÅ¡tarauja byloje surinktiems ir iÅ¡tirtiems įrodymams, faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmos instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktai), kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį.

Teismas skundžiamoje nuosprendžio dalyje įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimÄ , kuris neturi objektyvaus pagrindo, įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su bitais byloje esančiais įrodymais, teismas rėmėsi spėjimais ir prielaidomis.Apeliantas nesutinka su teismo teiginiu, kad „UAB XXXXX baudžiamojoje byloje pareiÅ¡kė 689163,80 Lt ieÅ¡kinį, kadangi iÅ¡ bylos duomenų matyti, jog UAB „XXXXX” baudžiamojoje byloje pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį 51 659,13 Lt sumai (t. 4, b. 1. 153-155).

Nepagrįsti ir teismo teiginiai, kad UAB „XXXXX” civilinio ieÅ¡kinio sumÄ sudaro reikalavimai – 140000 Lt dėl mainų sutarties, 4507,48 Lt dėl automobilių remonto, 1402,42 Lt dėl darbuotojo darbo ne įmonės interesais, 150,99 Lt dėl automobilio naudojimo ne įmonės reikalais, kadangi UAB „XXXXX” tokių reikalavimų nenurodė. Civilinio ieÅ¡kovo nuomone, pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl civilinio ieÅ¡kinio turinio ne tik prieÅ¡tarauja pateiktam civiliniam ieÅ¡kiniui, bet ir leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog teismas civilinio ieÅ¡kinio klausimÄ nagrinėjo ne pagal UAB „XXXXX” pateiktÄ civilinį ieÅ¡kinį, o pagal civilinėje byloje esantį ieÅ¡kinį, kuris teismui pateiktas kaip papildomi duomenys, reikÅ¡mingi bylos nagrinėjimui (t. 4, b. l. 156).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad UAB „XXXXX” civiliniame ieÅ¡kinyje yra pateikti tik tie reikalavimai, dėl kurių byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota i teismÄ . Be to, apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nenurodė ir nekonkretizavo veikų nepaminėtų kaltinime, kas akivaizdžiai patvirtina teismo neobjektyvumÄ , lėmusį priimto nuosprendžio nepagrįstumÄ .Apeliantas taip pat nesutinka su teismo teiginiu, kad dėl visų skundžiamu nuosprendžiu nustatytų nusikalstamomis veikomis padarytų žalų yra priimti teismų sprendimai civilinio proceso tvarka, kuriais yra iÅ¡spręsti ieÅ¡kovo reikalavimai.

Remdamasis BPK 109 straipsnio, BPK 115 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, BPK 1 straipsnio nuostatomis, taip pat nurodydamas, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėjamas atsakovo K. U. kasacinis skundas (t. 6, b. l. 131), civilinis ieÅ¡kovas teigia, kad minėtos aplinkybės patvirtina, kad civilinio proceso tvarka UAB „XXXXX” ieÅ¡kinio klausimas iÅ¡ esmės nėra iÅ¡spręstas, o jo vykdymas yra sustabdytas, todėl teismas, atmesdamas ieÅ¡kinį baudžiamojo byloje, suvaržė UAB „XXXXX” teises, nes civilinį ieÅ¡kinį atmestus nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, civilinis ieÅ¡kovas netenka teisės pareikÅ¡ti tÄ patį ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka (BPK 112 straipsnio 4 dalis).

Be to, apelianto nuomone, baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio negalima apskaičiuoti neturint papildomu duomenų apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtus sprendimus, todėl teismui nustačius, jog dėl visų nuosprendžiu nustatytų nusikalstamomis veikomis padarytų žalų yra priimti teismų sprendimai civilinio proceso tvarka, privalėjo atsižvelgti į tai, kad sprendimai nėra galutiniai, ir tokiu būdu, tikslu nesuvaržyti civilinio ieškovo teisių – ieškinį palikti nenagrinėtu.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad teismas pareiÅ¡kimÄ palieka nenagrinėtÄ , jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių Å¡alių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tapačiais ieÅ¡kiniais gali bÅ«ti pripažįstami tik kai visiÅ¡kai tapatÅ«s visi trys ieÅ¡kinio elementai – Å¡alys, ieÅ¡kinio dalykas ir faktinis ieÅ¡kinio pagrindas. Nesutampant nors vienam iÅ¡ Å¡ių elementų, ieÅ¡kiniai nelaikomi tapačiais.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad dėl visų nuosprendžiu nustatytų nusikalstamomis veikomis padarytų žalų yra priimti teismų sprendimai civilinio proceso tvarka, t. y. ieÅ¡kovo UAB „XXXXX” reiÅ¡kiamas ieÅ¡kinys yra tapatus ieÅ¡kiniui, pareikÅ¡tam civilinėje byloje Nr. 2-2491-823/2011. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimÄ baudžiamojoje byloje reglamentuoja BPK normos, kurios nereikalauja, kad civilinis ieÅ¡kinys atitiktų CPK procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Be to, ieÅ¡kinio dalykas skiriasi nuo materialinio teisinio santykio objekto, t. y. ieÅ¡kinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas, atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, reiÅ¡kia ne ieÅ¡kinio dalyko pakeitimÄ , o tik materialinio ieÅ¡kinio objekto pakeitimÄ .Civilinis ieÅ¡kovas apeliaciniame skunde nesutikdamas su teismo iÅ¡vadomis dėl dalies K. U. inkriminuotų nusikalstamų veikų paÅ¡alinimo iÅ¡ kaltinimo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-342/2008, Nr. 2K-153/2005, ir nurodo, jog K.

U. nusikalstamų veiksmų atlikimo metu buvo UAB „XXXXX” direktorius, t. y. jis dirbdamas įmonėje turėjo atitinkamus administracinius įgalinimus, turėjo teisę veikti Å¡ios įmonės vardu, todėl baudžiamosios teisės prasme jis laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad dėl K. U. neteisėtų veiksmų buvo padaryta didelė – 517659,13 Lt turtinė žala, tuo sukeliant BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytus padarinius. Vertindamas padarytos turtinės žalos mastÄ apeliantas pažymi, kad K.

U. veiksmais iÅ¡ esmės padaryti du sunkÅ«s tyčiniai nusikaltimai – pasisavintas ir iÅ¡Å¡vaistytas didelės vertės svetimas turtas. Atsiradusi UAB „XXXXX” didelė žala yra tiesiogiai susijusi priežastiniu ryÅ¡iu su K. U. veiksmais. Pasak apelianto, remiantis nuteistojo K. U., liudytojų R. K., P. R., M. K., R. U. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, specialisto iÅ¡vada Nr. 5-1/211 bei specialistės K. L. parodymais, galima daryti iÅ¡vadÄ , jog K. U. veiksmai buvo dėsningai susijusių pasekmių rezultatas, patvirtinantis, kad K.

U. savo pareigas ir įgaliojimus panaudojo prieÅ¡ingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui. K. U. veiksmais buvo kuriama savivalės, įstatymų nepaisymo sistema, diskredituotas tarnautojo vardas, padaryta didelė žala. Pastarasis padarė žalÄ UAB „XXXXX” ir tokios žalos norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčiaBe to, apeliantas nurodo, jog iÅ¡ bylos duomenų matyti, jog K. U. akivaizdžiai nenaudingomis sÄ lygomis iÅ¡ artimo Å¡eimos giminaičio bendrovės vardu įsigijo automobilius, taip pat bendrovės vardu apmokėjo už anglų kalbos kursus, kurių reikalingumas bendrovei nėra ne tik patvirtintas, bet ir paneigtas bylos medžiaga, be to, K.

U. nurodė neskaičiuoti mokesčių, priklausiusių sumokėti jo vadovaujamai bendrovei už nuosavybės teise jam priklausančius butus. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas neįvertino UAB „Delfa” išvados ir nepašalino prieštaravimų, be to, nenurodė motyvų, kodėl atmetė VšĮ ,,Emprekis” išvadas. Apelianto nuomone, UAB „Delfa” turto vertinimo konsultacinės išvados neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl turto vertinimo metodikos“ keliamų reikalavimų, nes UAB „Delfa” kilnojamojo turto vertinimo metu neatlikta automobilių apžiūra, nepridėtas ir turto apžiūrėjimo aktas.

Civilinio ieÅ¡kovo atstovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad sandoris dėl kalbos kursų su mokykla buvo sudarytas 2009-11-16, t. y. iki Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-621 „Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo”. Remiantis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 3K-3-15/2008, Nr. 3K-3-55/2012, nurodoma, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-03-250 įsakyme Nr. 30-621 „Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo” nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontroliuojama įmonė UAB „XXXXX” gali organizuoti pirkimus ir sudaryti sandorius, tik gavus akcininkės – Vilniaus miesto savivaldybės ar jos įgalioto asmens iÅ¡ankstinį raÅ¡tiÅ¡kÄ sutikimÄ .

VÅ¡Ä® A. Å . kalbų mokyklos XXXXX PVM sÄ skaita faktÅ«ra už anglų kalbos kursus buvo sudaryta 2010-04-14, todėl, apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad PVM sÄ skaita faktÅ«ra yra tam tikras sÄ lygas atspindintis ir sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas bei į tai, kad minėta PVM sÄ skaita faktÅ«ra sudaryta jau galiojant draudimui organizuoti pirkimus ir sudaryti sandorius be akcininkės sutikimo, akivaizdu, kad K. U. privalėjo gauti akcininkės sutikimÄ .Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai sumenkino svarbiÄ aplinkybę – kalbos kursų reikalingumÄ , kadangi apmokėjimas už paslaugas, kurių bÅ«tinumas nenustatytas, patvirtina akivaizdų neÅ«kiÅ¡kumÄ ir tyčinį bendrovės turto Å¡vaistymÄ .Civilinio ieÅ¡kovo atstovas taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino K.

U. veiksmus nepavojingus ir neužtraukiančius baudžiamosios atsakomybės dėl nurodymo UAB XXXXX” apskaitininkei neskaičiuoti mokesčių už K. U. nuosavybės teise priklausančius butus. Teismų praktikoje ne kartÄ pažymėta, jog sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sÄ lygoms. Apelianto nuomone, K. U. neteisėti veiksmai truko ilgÄ laikÄ , t. y. mokesčiai už jam nuosavybės teise priklausančius butus nebuvo skaičiuojami nuo 2008-12-01 iki 2010-08-01, padaryta tęstinė veika, apsunkinta ir ieÅ¡kovo teisė atgauti jam priklausančius pinigus civilinio proceso tvarka, todėl K.

U. veiksmais buvo padaryta pavojinga veika, atitinkanti BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties įžymius.Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl proceso iÅ¡laidų priteisimo, sprendimo nepriteisti atstovavimo iÅ¡laidų nemotyvavo, nurodė tik formalius teiginius, prieÅ¡taraujančius įstatymui ir teismų praktikai. Byloje yra pateiktas praÅ¡ymas dėl advokato iÅ¡laidų (t. 6, b. l. 127), pateiktas ir mokėjimo nurodymas, patvirtinantis 5 000 Lt sumokėjimÄ advokatei V.

BalčiÅ«nienei (t. 6, b. l. 128). Be to, K. U. pripažintas kaltu ir nuteistas, todėl įstatymo reikalavimas, kad iÅ¡laidos advokato paslaugoms apmokėti iÅ¡ kaltinamojo gali bÅ«ti priteisiamos tik tuomet, kai jis pripažįstamas kaltu, nėra pažeistas, o atsižvelgus į bylos apimtį, sudėtingumÄ , teismo posėdžių trukmę, byloje atliktus advokato veiksmus, praÅ¡oma priteisti suma nėra didelė. Be to, nuteistojo. K. U. turtinė padėtis objektyviai leidžia civilinio ieÅ¡kovo UAB „XXXXX” patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas priteisti iÅ¡ nuteistojo pilna apimtimi.Civilinio ieÅ¡kovo atstovas apeliaciniu skundu praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendi pakeisti, pripažinti K.

U. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje dėl automobilių Toyota Camry, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Mercedes Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijimo iÅ¡ R. U. UAB „XXXXX” naudai ženkliai didesnėmis nei rinkos kainomis; dėl apmokėjimo UAB „XXXXX” lėšomis VÅ¡Ä® A. Å . kalbų mokyklai XXXXX už anglų kalbos kursus; dėl nurodymo neskaičiuoti mokesčių už K. U. priklausantiems butams suteiktas komunalines paslaugas ir paskirti teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiÄ bausmę.

Patenkinti UAB „XXXXX” civilinį ieÅ¡kinį ir priteisti UAB „XXXXX” iÅ¡ K. U. 517659,13 Lt turtinei žalai atlyginti, 5000 Lt advokato iÅ¡laidoms atlyginti, priteisti ir bylinėjimosi iÅ¡laidas už apeliacinį skundÄ ir bylos nagrinėjimÄ apeliacinės instancijos teisme.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorės ir civilinio ieÅ¡kovo apeliacinius skundus – atmesti. Prokurorė ir civilinio ieÅ¡kovo atstovė prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundÄ â€“ atmesti.Nuteistojo K.

U. ir civilinio ieškovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, o prokurorės skundas atmetamas.Pagal BK 312 straipsnio 3 dalies nuostatas civilinis ieškovas turi teisę apskųsti nuosprendį tik dėl civilinio ieškinio. Taigi, civilinio ieškovo argumentai, susiję su nuosprendžio pagrįstumo tikrinimu, įrodymų vertinimu, nesudaro baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyko, todėl turėtų būti palikti nenagrinėti. Kita vertus civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje atmetimas, patenkinimas ar palikimas nenagrinėtu yra susijęs su kaltės klausimo išsprendimu.

Todėl į civilinio ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentus kolegija atsakys tiek, kiek jie yra susiję su paminėta aplinkybe.Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas dalyje dėl darbo užmokesčio padidinimo K. U., V. R. ir N. K., dėl iÅ¡eitinės iÅ¡mokos N. K., netinkamai įvertino bylai reikÅ¡mingų teisinių santykių pobÅ«dį, nuteistojo tyčios turinį ir kryptingumÄ , dėl ko nepagrįstai kriminalizavo nuteistojo, kaip ,,vidinių“ darbo teisinių santykių subjekto, galimÄ materialinę atsakomybę, kuriÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) XVII skyriaus nuostatos.

Tuo buvo pažeistas proporcingumo principas, t. y. reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai būtina numatytiems tikslams pasiekti.Teismų praktikoje turto pasisavinimo bei išvaistymo bylose, sprendžiant baudžiamosios bei civilinės ar iš darbo teisinių santykių kylančios atsakomybės atribojimo klausimus (šiuo aspektu pasisavinimo ir išvaistymo kvalifikavimui aktualūs argumentai yra identiški arba labai artimi ir panašūs), kai nevykdomos turtinės prievolės ar jos vykdomos netinkamai arba netinkamai atliekamos bendrovės vadovo pareigos ,,vidiniuose“ bendrovės santykiuose, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus.

Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumÄ tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sÄ moningai sudarė situacijÄ , kad žalÄ patyręs asmuo negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistas teises arba toks pažeistų teisių gynimo bÅ«das bÅ«tų pasunkintas, pvz. be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio ar žalÄ padariusio asmens sandoris, sudarytas taip, kad vėliau neįmanoma bÅ«tų įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informacijÄ apie didelę skolų naÅ¡tÄ ir nemokumÄ , vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2013, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 ir kt.).Taigi, paminėtoje ilgametėje teismų praktikoje vienareikÅ¡miÅ¡kai laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iÅ¡ civilinių teisinių santykių (tai liečia ir darbo teisinius santykius) taikymo pagrįstumÄ rodo sÄ lygos, susijusios su objektyviu kreditoriaus ar žalÄ patyrusio asmens galimybių atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, pasunkinimu.Tęsiant civilinio delikto ar žalos padarymo darbo teisiniuose santykiuose atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , pažymėtina, kad vien tik iÅ¡ sutarties ar darbo teisinių santykių, kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas aktyvumas savaime nereiÅ¡kia, kad yra padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Svarbu nustatyti kokius ketinimus turėjo sutarties sÄ lygų nevykdantis ar netinkamai savo pareigas atliekantis asmuo.Å iame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys, esant iÅ¡imtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.

Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin Å¡iurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvienÄ kartÄ kai reikia spręsti, pripažinti veikÄ nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas konstitucinį teisinės valstybės principÄ ne kartÄ yra konstatavęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi buti bÅ«tinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi bÅ«ti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia Å¡iems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Konstituciniu teisinės valstybės principu turi buti vadovaujamasi ir taikant teisę, Å¡is principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje. Todėl ir teismų praktikoje ne kartÄ pabrėžta tai, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rÅ«Å¡ių teisines atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi bÅ«ti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi bÅ«ti suvokiama kaip kraÅ¡tutine, paskutine priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai Å¡velnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybe negali bÅ«ti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, Å¡ie paminėtieji precedentinę reikÅ¡mę turintys ir nagrinėjamai situacijai aktualÅ«s iÅ¡aiÅ¡kinimai priminti ir naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-7-85/2013.Neapsiribojant vien tik civilinio delikto ar vadovo atsakomybės ,,vidiniuose“ darbo teisiniuose santykiuose atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės teisiniais argumentais, Å¡ioje byloje aktualu yra ir tai, kad turto pasisavinimo subjektyviajai pusei bÅ«dinga tiesioginė tyčia.

Å iÄ nusikalstamÄ veikÄ darantis asmuo turi suvokti, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtÄ turtÄ arba turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalÄ ir to nori. Visais atvejais pasisavindamas turtÄ ar turtinę teisę kaltininkas privalo suvokti, kad su patikėtu ar jo žinioje esančiu turtu elgiasi neteisėtai. Turto iÅ¡vaistymas gali bÅ«ti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia arba dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis).Netiesioginės tyčios atveju asmuo savo tyčine veika tiesiogiai nesiekia jau aptartų ir tiesioginei tyčiai bÅ«dingų padarinių, bet sÄ moningai leidžia jiems kilti.

Neatsargumo atveju kaltininkas numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti turtinė žala, bet lengvabÅ«diÅ¡kai tikisi, kad ji bus iÅ¡vengta, arbai kaltininkas nenumato, kad gali kilti to­kie padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo juos numatyti.Vis dėlto, kvalifikuojant veiklÄ , reikėtų atsižvelgti į tai, kad kaltininkas, Å¡vaistydamas svetimÄ turtÄ , privalo suvokti, kad jis netinkamai elgiasi su patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu arba suteikta jam turtine teise.

Visais atvejais, kaltininkas pažeidžia pareigÄ bÅ«ti atidžiam ir rÅ«pestingam su svetimu jam patikėtu turtu, pareigÄ griežtai laikytis nustatytų atsargu­mo taisyklių. Å i veika, pavyzdžiui, gali pasireikÅ¡ti netinkamu pavesto darbo atlikimu, nepakankama pavaldinių kontrole ir pan. Kaltininko neatsargumas gali nulemti tokių aplinkybių atsiradimÄ , kurios leistų tretiesiems asmenims patiems paimti jam patikėtÄ ar jo žinioje esantį svetimÄ turtÄ . Taigi Å¡iais aspektais (kaltės formos ir tyčios turinio bei žalos padarymo vykdant savo pareigas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, atribojimo nuo baudžiamosios atsakomybės) kolegija vertins pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas dėl K.

U. kaltės pagal jam pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ ir apeliacinių skundų argumentus dėl visų nuteistajam pareikÅ¡tų kaltinimų. Dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir iÅ¡vaistymoK. U. pasididinant savo atlyginimÄ , dėl atlyginimo padidinimoV. R., N. K., iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo N. K. ir piktnaudžiavimu tarnyba Nuosprendį Å¡iose dalyse skundžia nuteistasis.Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iÅ¡dėstytu nuteistojo darbo užmokesčio teisinio reglamentavimo vertinimu, todėl plačiau Å¡ių aplinkybių neaptarinėja.

Nekelia abejonių ir teismo iÅ¡vada, kad nuteistojo 2001 m. gegužės 8 d. ir 2010 m. sausio 15 d. priimti įsakymai dėl K. U. darbo užmokesčio padidinimo (padidinant tarnybinio atlyginimo koeficientus) ir pastarasis įsakymas dėl atlyginimo padidinimo V. R. ir N. K. yra neteisėti ir, kad dėl to yra nuteistojo kaltė.TokiÄ iÅ¡vadÄ padarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje (Å¡i nutartis yra LITEKO informacinėje sistemoje), nagrinėdamas civilinę bylÄ pagal K. U. kasacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutarties.

Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui iÅ¡ naujo.Paminėtų procesinių sprendimų, priimtų civilinėje byloje pagal UAB XXXXX ieÅ¡kinį atsakovui K. U. kontekste bÅ«tina įvertinti ar svetimo turto pasisavinimas ar jo praradimas (iÅ¡vaistymas) sudaro pakankamÄ pagrindÄ Å¡iuos nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį ir pagal BK 184 straipsnį. Kolegija jau pasisakė, kad tokiais atvejais svarbu nustatyti, ar turto savininkas gali apginti savo interesus civiline tvarka ir ar Å¡i gynyba nėra suvaržyta dėl tyčinių kaltininko veiksmų, apsunkinančių prarasto turto susigrÄ Å¾inimÄ civilinio proceso tvarka.

IÅ¡ baudžiamosios bylos ir paminėtų sprendimų civilinėje byloje matyti, kad turto savininkas Å¡ia teise pasinaudojo. Pažymėtina ir tai, kad K. U. turi pakankamai turto atlyginti turto savininkui padarytÄ Å¾alÄ .Å ių aplinkybių, t. y. baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo materialinės atsakomybės pagal DK pirmosios instancijos teismas visai neaptarė ir Å¡iuo aspektu padarė aiÅ¡kiÄ teisės taikymo klaidÄ , be jokio teisinio pagrindo kriminalizuodamas ,,vidinius“ darbo teisinius santykius.Skundžiamame nuosprendyje pakeistame kaltinime (6 t. 118-121 b. l.) nurodyta, kad K.

U. svetimÄ turtÄ pasisavino, jį iÅ¡vaistė ir piktnaudžiavo tarnyba veikdamas tyčia. Tačiau tyčios rÅ«Å¡is (tiesioginė ar netiesioginė) skundžiamame nuosprendyje neatskleista ir neaptarta. IÅ¡ pakeisto kaltinimo turinio ir nuosprendyje iÅ¡dėstytų įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybių apraÅ¡ymo seka, jog K. U. nuteistas už tai, kad aptariamas nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Å i pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada nėra pagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis.

PrieÅ¡ingai, iÅ¡ nuteistojo parodymų, kurie, nežiÅ«rint jų specifiÅ¡kumo, BPK 20 straipsnio prasme taip pat yra savarankiÅ¡kas įrodymų Å¡altinis, liudytojo G. Å . parodymų seka, kad K. U., parašęs betarpiÅ¡kai UAB XXXXX veiklÄ kuruojančio Vilniaus m. paslaugų ir miesto Å«kio komiteto pirmininkui S. Å . praÅ¡ymÄ leisti mokėti atlyginimÄ pagal 1999 m. lapkričio 25 d. Vilniaus m. valdybos sprendimÄ Nr. 2069V ir gavęs S. Å . sutikimÄ , galėjo pagrįstai manyti, jog jam mokamas atlyginimas neprieÅ¡tarauja teisės aktams, numatantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarkÄ .

Pažymėtina ir tai, kad dėl Å¡io klausimo (atlyginimo nustatymo teisėtumo) vienodos nuomonės neturėjo ir kelių pakopų bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėję jau paminėtÄ civilinę bylÄ . Todėl nėra pagrindo manyti, jog K. U. Å¡ioje, netgi kvalifikuotų teisininkų nevienareikÅ¡miÅ¡kai vertinamoje situacijoje turėjo neabejotinai suprasti, jog veikia neteisėtai. Aptariamo kaltinimo dalies nepagrįstumÄ ir kaltinančios institucijos pozicijos nenuoseklumÄ aiÅ¡kiai iliustruoja ir sprendimo dėl S. Å . veiksmų nebuvimas, nors pagal kaltinimo logikÄ Å¡io liudytojo veiksmai taip pat turėtų bÅ«ti vertinami kaip nusikalstami.Pagal konstitucinę nekaltumo prezumpcijos sampratÄ , kuri įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

IÅ¡ Å¡io nekaltumo prezumpcijos principo seka, kad, prieÅ¡ingai nei civiliniame procese, asmens kaltę turi įrodinėti kaltinančioji institucija. Kolegijos nuomone, byloje nėra surinkta jokių patikimų įrodymų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad aptariamose teisinėse situacijose darbo teisiniai santykiai dėl tyčinių nuteistojo veiksmų transformavosi į baudžiamuosius ir, kad nuteistojo tyčinis elgesys kokiu nors bÅ«du apsunkino žalÄ patyrusio asmens galimybes apginti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

IÅ¡ Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 394V seka, kad tarnybinių atlyginimų nustatymo taisyklės ir jų dydžiai taikytini ir bendrovės direktoriaus pavaduotojui bei vyriausiems finansininkams. Todėl 2010 m. sausio 15 d. bendrovės direktoriaus 2010 m. sausio 15 d. įsakymas Nr. P1-3 dalyje dėl atlyginimų padidinimo direktoriaus pavaduotojui V. R. ir vyr. finansininkei N. K. teisės taikymo ir tyčios turinio nustatymo aspektais vertintini analogiÅ¡kai kaip ir atlyginimo padidinimo K. U. atveju, nepriklausomai nuo to, kad darbo teisinių santykių prasme toks atlyginimų padidinimas gali bÅ«ti vertinamas kaip neatitinkantis Å¡ių santykių dalyvių pareigos elgtis apdairiai, rÅ«pestingai, naudingai bendrovei ir pažeidžiantis pusiausvyrÄ tarp ekonominių bendrovės interesų ir bÅ«tinybės užtikrinti teisingo apmokėjimo už darbÄ principo realizavimÄ bei tinkamÄ bendrovės darbuotojų motyvacijÄ .

Nenustačius, kad darbo teisiniai santykiai padidinant N. K. atlyginimÄ , transformavosi į baudžiamuosius, nėra pagrindo kriminalizuoti ir nuteistojo veiksmų, susijusių su didesnės iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimu N. K..BK 228 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties bÅ«tinais subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikÅ¡ti tiesiogine ar netiesiogine tyčia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2013, 2K-407/2009). Teismų praktikoje kaltininko tyčia konstatuojama tuo atveju, kai jis supranta, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi prieÅ¡ingais tarnybai tikslais, numato, kad dėl to gali atsirasti didelė žala valstybei, juridiniam fiziniam asmeniui ar kitam Å¡iame straipsnyje numatytam subjektui, ir Å¡ios žalos nori (tiesioginė tyčia) arba nenori, bet sÄ moningai leidžia jai atsirasti (netiesioginė tyčia).

Å io nusikaltimo tyčinės kaltės turinį sudaro asmens psichinis santykis su teisinę reikÅ¡mę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100/2014). Atitinkamai Å¡ios nuostatos taikytinos ir sprendžiant dėl baudžiamosios atsakomybės už tarnybinių įgaliojimÄ virÅ¡ijimÄ (BK 228 straipsnio 1 dalis). Kaltininkas tyčia virÅ¡ija įgaliojimus tuomet, kai suvokia, kad jo veiksmai pavojingi ir peržengia kompetencijos ribas, numato, kad dėl tokio elgesio neiÅ¡vengiamai atsiras arba realiai galį atsirasti didelė žala, nori tokių padarinių arba, jei ir nenori, sÄ moningai leidžia arba netrukdo jiems atsirasti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).Kaltės turinys piktnaudžiavimo tarnyba atveju atskleidžiamas ne vien tik kaltininko paaiÅ¡kinimais (Å¡iuo atveju K.

U. savo kaltę neigia), bet ir įvertinus jo atliktus veiksmus, jų pobÅ«dį, intensyvumÄ , bÅ«dÄ , teisės aktų, apibrėžiančių kaltininko įgaliojimo ribas, reglamentavimo aiÅ¡kumÄ , jų galiojimÄ laiko atžvilgiu.Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo veikas dėl piktnaudžiavimo tarnyba, kvalifikuojant sutaptį su BK 183 straipsnio 2 dalimi, 184 straipsnio 2 dalimi (dėl nuteistojo V. R., N. K. atlyginimų padidinimo ir iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo N. K.) nėra jokių motyvų, pagrindžiančių tyčinę K.

U. kaltę piktnaudžiavus tarnyba, o juo labiau savanaudiÅ¡kų paskatų buvimÄ .Kolegija, aptardama nuteistojo kaltę dėl svetimo turto pasisavinimo ir iÅ¡vaistymo, padarė iÅ¡vadÄ , kad bylos duomenys neleidžia daryti abejonių nekeliančios iÅ¡vados, jog nuteistasis veikė tyčia. Å iÄ iÅ¡vadÄ pagrindžiantys argumentai liečia ir piktnaudžiavimÄ tarnyba, kuris, kaip jau minėta, nuteistajam inkriminuotas pagal idealiÄ jÄ sutaptį su turto pasisavinimu ir iÅ¡vaistymu.Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis 2010 m. sausio 15 d.

įsakymu padidindamas atlyginimÄ V. R. ir N. K., nevirÅ¡ijo savo tarnybinių įgaliojimų, nustatytų įsakymo priėmimo metu galiojusioje 2002 m. UAB XXXXX įstatų redakcijoje.Todėl apkaltinamasis nuosprendis dalyje dėl piktnaudžiavimo tarnyba, atlyginimo padidinimo K. U., V. R. ir N. K. bei iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo N. K. naikintinas. Å iose dalyse priimtinas naujas iÅ¡teisinamasis nuosprendis, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimo požymių.

Dėl K. U. gyvybės draudimo įmokų Nuosprendį Å¡ioje dalyje skundžia nuteistasis.Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo kaltė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį yra neginčijamai įrodyta.Nuteistasis teismo nustatytų gyvybės draudimo įmokų mokėjimo aplinkybių neginčija. Jis iÅ¡ esmės neginčija ir paties tokių įmokų mokėjimo neteisėtumo fakto, nurodydamas, kad buvo suklaidintas draudimo kompanijos atstovo, teigusio, jog tokie mokėjimai praktikuojami kaip darbuotojo skatinimas.Å ie nuteistojo teiginiai yra neįtikinami.

Be to, jie prieÅ¡tarauja UAB XXXXX direktoriaus pareiginių nuostatų 2.3 punktui, kuriame numatyta direktoriaus, kaip vienasmenio bendrovės valdymo organo, teisė skatinti bendrovės darbuotojus, o ne patį save. Å iuo atveju, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, nuteistÄ jį galėjo skatinti tik Vilniaus m. savivaldybė, kaip vienintelė paminėtos bendrovės akcininkė.Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad skirtingai nuo K. U., jo pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimo padidinimo atvejo, nuteistojo skatinimo procedÅ«ra yra aiÅ¡kiai reglamentuota ir visiems suprantama.

Todėl nuteistojo parodymai, kad ir Å¡iuo atveju jis nesuvokė, jog elgiasi nusikalstamai ar, kad nežinojo savo pareiginių nuostatų, atmetami.Akivaizdu ir tai, kad K. U. 2002 m. lapkričio 29 d. sudarydamas savo gyvybės kaupiamÄ jÄ draudimo sutartį, kurioje nurodyta, kad draudėjas ir naudos gavėjas bei papildomos naudos gavėjas yra ne UAB XXXXX, Å¡iuo atveju santykiuose su draudimo bendrove veikė kaip privatus asmuo. Todėl jo nurodymas N. K. kas mėnesį mokėti draudimo įmokas iÅ¡ bendrovės lėšų, negali bÅ«ti laikomas, kaip veikimas bendrovės vardu ,,iÅ¡oriniuose“ teisiniuose santykiuose, kurių prigimtis – iÅ¡ civilinių sutarčių kylantys įsipareigojimai.Tokio nurodymo davimas negali bÅ«ti suprantamas ir kaip vadovo veikla ,,vidiniuose“ teisiniuose santykiuose organizuojant kasdieninę bendrovės veiklÄ , skatinant ar baudžiant pavaldžius darbuotojus, atleidžiant juos iÅ¡ darbo ir pan.

Taigi, nuteistojo padaryti veiksmai Å¡iuo atveju nėra susiję su civiliniu deliktu ar žalos padarymu, netinkamai atliekant savo pareigas, kurias reglamentuoja darbo teisės normos. Todėl aptariamoje teisinėje situacijoje negali bÅ«ti vertinamas pažeistos subjektinės teisės atkÅ«rimo galimybės buvimas ar nebuvimas, nulemiantis kraÅ¡tutinės ir paskutinės (ultima ratio) priemonės taikymÄ ar netaikymÄ . Toks nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų juridinis įvertinimas neužkerta kelio žalÄ patyrusiam asmeniui reikalauti jos atlyginimo civilinio proceso tvarka, juo labiau, kad baudžiamoji byla teisme pradėta nagrinėti daug vėliau, nei civilinė byla.Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų ir laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, iÅ¡ esmės tinkamai atskleidė piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymius, todėl kolegija Å¡ių aplinkybių papildomai neaptarinėja.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu (t. 4 42, 43, 65 b. l.) ir pirmosios instancijos teisme pats K. U. pripažino, kad buvo suklaidintas draudimo bendrovės darbuotojo ir kad Å¡iuo atveju pažeidė įstatymÄ . IÅ¡ paminėtų lakoniÅ¡kų K. U. paaiÅ¡kinimų seka, kad niekas kitas, iÅ¡skyrus nuteistÄ jį, negalėjo bÅ«ti suinteresuotas draudimo įmokų mokėjimu iÅ¡ bendrovės lėšų. IÅ¡ to seka, kad nei N. K., nei M. S. savo iniciatyva tokio sprendimo nepriėmė ir negalėjo priimti.

Tai iÅ¡ esmės patvirtino ir N. K. bei M. S.. Todėl neatitinka tikrovės apelianto teiginiai, esÄ jis nėra davęs nurodymo draudimo įmokas mokėti iÅ¡ bendrovės lėšų ir kad tokį nurodymÄ savo iniciatyva M. S. davė ,,tretysis asmuo“ – N. K.. Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad 16 978,41 Lt turtinė žala, įvertinus UAB XXXXX finansinę padėtį, neabejotinai laikytina didele (5 t. 96-101 b. l., 6 t. 78-93 b. l.).BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas veikÄ kvalifikuojantis požymis – turtinės naudos siekimas yra akivaizdus.

Taigi, šioje dalyje pirmosios instancijos sprendimas K. U. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas ir teisėtas.Tačiau tarp skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios nustatytos atsižvelgiant į pakeisto kaltinimo ribas (6 t. 118-121 b. l.) ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suformuluoto sprendimo pripažinti K. U. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį iš vienos pusės ir nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išdėstytų motyvų – iš kitos pusės yra prieštaravimų (šioje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad K.

U. ,,bendrovės lėšomis mokėdamas savo gyvybės draudimo sutartyje numatytas įmokas – pasisavino jo žinioje buvusį svetimÄ didelės vertės turtÄ â€œ). Å is prieÅ¡taravimas laikytinas raÅ¡ymo apsirikimu. Todėl jis taisytinas nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. nustatant, kad K. U. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis nepasisavino, o iÅ¡vaistė jo žinioje buvusį svetimÄ didelės vertės turtÄ . Dėl automobilių ,,Toyota Camry“ ir ,,Mersedec Benz“ įgijimo Nuosprendį Å¡ioje dalyje apeliacine tvarka skundžia prokurorė ir civilinis ieÅ¡kovas.Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad tarp UAB XXXXX, atstovaujamos direktoriaus K.

U., ir automobilių pardavėjo R. U., nepriklausomai nuo pastarojo giminystės ar kitokių artimų ryšių su nuteistuoju, automobilių pirkimo pardavimo sandorių sudarymo metu buvo susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, kurių dirbtinis kriminalizavimas akivaizdžiai iškreipia baudžiamosios atsakomybės esmę ir prasmę.Todėl plačiau aptarinėti apeliacinių skundų argumentus nebėra prasmės.Pažymėtina tik tai, kad apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčijamos teismo išvados dėl nuteistajam inkriminuojamų nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių nebuvimo.

Šiuose skunduose apsiribojama tik UAB ,,Delfa“ ir VšĮ ,,Empreksis“ pažymų ir ataskaitų apie automobilių vertę vertinimu BPK 20 straipsnio ir BPK 305 1 dalies 2 punkto 3 dalies prasme.Galima sutikti su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje iš tiesų nėra išdėstyti argumentai, kuriais remiantis atmetama VšĮ ,,Empreksis“ pažyma.Šiuo aspektu kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad abiejų turto vertintojų pateiktos pažymos ar ataskaitos, nepriklausomai nuo to, kaip jos yra įvardijamos (pažymomis, ataskaitomis ar konsultacinėmis išvadomis) pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies prasmę gali būti pripažintos įrodymais.Iš byloje esančių VšĮ ,,Empreksis“ (1 t. 58, 62 b. l.) ir UAB ,,Delfa“ ataskaitų ir pažymų (5 t. 68-73, 78-83 b. l.) matyti, kad abiem atvejais turto vertintojai automobilių vertę nustatė neapžiūrėję vertinimo objekto.

Taigi, prieÅ¡ingai nei teigiama civilinio ieÅ¡kovo apeliaciniame skunde, abiejų turto vertintojų pažymos Å¡iuo aspektu neturi pranaÅ¡umo viena prieÅ¡ kitÄ . Apelianto teiginiai apie konsultacinės iÅ¡vados prieÅ¡taravimÄ specialisto iÅ¡vadai ar ekspertizės aktui Å¡iuo atveju nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingi, nes tokių procesinių dokumentų dėl automobilių vertės (specialisto iÅ¡vados ar ekspertizės akto) byloje nėra.Tačiau VÅ¡Ä® ,,Empreksis“ pažyma apie turto vertę, skirtingai nuo UAB ,,Delfa“ pažymos ir ataskaitos, yra nepagrįsta jokia turto vertinimo metodika.

Joje neįvertinta ir rinkos paklausa, automobilio komplektacija. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas automobilių vertę, pagrįstai rėmėsi UAB ,,Delfa“ turto vertintojų, turinčių reikiamÄ kvalifikacijÄ , pažymomis ir ataskaitomis.Apeliantai nenurodo, kokiu bÅ«du reikėtų paÅ¡alinti prieÅ¡taravimus dėl skirtingos automobilių vertės. Akivaizdu, kad praėjus ilgam laiko tarpui nuo automobilių įsigijimo dienos (automobilis ,,Toyota Camry“ pirktas 2005 m. liepos 21 d., o automobilis ,,Mercedes Benz“ – 2008 m. lapkričio 26 d. (1 t. 54, 60 b. l.) nustatyti tikrÄ jÄ automobilių vertę, buvusiÄ jų pirkimo metu, nėra realios galimybės. Todėl nesant galimybių paÅ¡alinti aptartų abejonių, jos turi bÅ«ti vertinamos nuteistojo naudai.

BÅ«tent taip Å¡ias abejones pirmosios instancijos teismas ir įvertino. Todėl konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimÄ nėra pagrindo.Pirkdamas automobilius K. U. veikė jam priskirtos kompetencijos ribose. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad automobiliai bendrovei nebuvo reikalingi ir kad jie nebuvo naudojami. Å ios aplinkybės nepaneigia asmeniÅ¡kai automobiliais nesinaudojusio liudytojo R. K. parodymai. Kad dviem automobiliais buvo naudojamasi patvirtino nuteistasis ir liudytojas P. R.. Kita vertus, automobilių naudojimo intensyvumas nėra aplinkybė, lemianti veikos baudžiamumÄ .

Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas Å¡iame nuosprendyje jau paminėtÄ civilinę bylÄ ir priėmęs joje sprendimÄ (4 t. 44-59 b. l.) nenustatė, kad UAB XXXXX dėl automobilio ,,Mercedes Benz“ įgijimo patyrė materialinę žalÄ ir ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje atmetė. Å ios sprendimo dalies UAB XXXXX net neskundė apeliacine tvarka. Todėl bet kokiai teisinei logikai prieÅ¡tarauja apelianto reikalavimai taikyti K. U. baudžiamÄ jÄ atsakomybę už civilinį teisinį sandorį, kurio sÄ lygas Å¡alys įvykdė ir kuris bendrovei nebuvo akivaizdžiai nenaudingas.Todėl tenkinti apeliacinius skundus ir Å¡ioje dalyje naikinti nuosprendį pagrindo nėra.

Dėl apmokėjimo už anglų kalbos kursus Nuosprendį Å¡ioje dalyje skundžia prokurorė ir civilinis ieÅ¡kovas.Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad ir Å¡iuo atveju tariamos žalos padarymo klausimas organizuojant anglų kalbos kursus ir apmokant už juos bendrovės lėšomis, yra iÅ¡spręstas jau paminėtoje civilinėje byloje. Vilniaus apygardos teismas UAB XXXXX ieÅ¡kinį dėl kursų organizavimo ir apmokėjimÄ už juos atmetė, konstatuodamas, kad žala bendrovei nebuvo padaryta, nes įmonės darbuotojų kvalifikacijos kilimas per se laikytinas įmonei naudinga veikla.

Å ioje dalyje sprendimas neapskųstas, todėl nei apeliacine, nei kasacine tvarka nebus revizuojamas.Taigi, civilinio ieÅ¡kovo reikalavimai iÅ¡ esmės jau yra iÅ¡spręsti civilinio proceso tvarka. Todėl nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad civiliniai teisiniai santykiai Å¡iuo atveju transformavosi į baudžiamuosius dėl tos priežasties, kad K. U. kokiu nors bÅ«du apsunkino žalÄ partyrusios bendrovės galimybes apginti savo teises civilinio proceso tvarka. TokiÄ praktikÄ formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191/2012).

Todėl nebėra prasmės vertinti apeliantų teiginių apie anglų klabos kursų reikalingumÄ atskiriems bendrovės dirbantiesiems, kalbos mokėjimÄ ar žinių gilinimÄ , Europos kalbų aplankų lygius, pažintinių iÅ¡vykų ir betarpiÅ¡ko kalbos mokymosi santykį laiko požiÅ«riu, dienpinigių normas ir kitas skunduose minimas aplinkybes.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sandoris dėl anglų kalbos kursų su A. Å . kalbų mokykla ,,Pamatyk ir Pasimokyk“ buvo sudarytas 2009 m. lapkričio 16 d., t. y. iki Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-621 ,,Dėl savivaldybės kontroliuojamų įmonių veiksmų apribojimo“.

Nekyla abejonių, kad Å¡is įsakymas neturėjo grįžtamosios galios. Todėl bendrovė privalėjo apmokėti už suteiktas paslaugas ir tai pagrįstai padarė. Tai, kad PVM sÄ skaita faktÅ«ra Nr. SAK 2010041 buvo iÅ¡raÅ¡yta po paminėto įsakymo priėmimo, neturi jokios reikÅ¡mės sprendžiant klausimÄ dėl veikos baudžiamumo.Prokurorės skundo argumentas, esÄ sandoris dėl anglų kalbos kursų buvo nenaudingas bendrovei, bet naudingas Å¡ios bendrovės finansininkei N. K., kuri įvardinta trečiuoju asmeniu, yra tiek teisiÅ¡kai, tiek logiÅ¡kai ydingas.Todėl naikinti Å¡ioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl komunalinių mokesčių už atsakovui priklausančius bÅ«stus neskaičiavimo Nuosprendį Å¡ioje dalyje skundžia prokurorė ir civilinis ieÅ¡kovas.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nors ir lakoniÅ¡kai, bet iÅ¡ esmės teisingai konstatavo, kad dėl komunalinių ar kitokių mokesčių nemokėjimo susidariusį įsiskolinimÄ ar Å¡iuo nemokėjimu padarytÄ Å¾alÄ civilinis ieÅ¡kovas gali reikalauti atlyginti civilinio proceso tvarka. Å i teismo iÅ¡vada yra teisinga ir atitinka Å¡iame nuosprendyje aptartÄ teismų praktikÄ .Civilinio ieÅ¡kovo teiginiai esÄ dėl tęstinės veikos, trukusios beveik dvejus metus ir dėl privalomų mokėti mokesčių nefiksavimo bendrovės buhalterinėje apskaitoje yra apsunkinta galimybė atgauti pinigus civilinio proceso tvarka, neatitinka tikrovės, nes visos Å¡ios aplinkybės nesutrukdė jam pareikÅ¡ti civilinius ieÅ¡kinius tiek baudžiamojoje, tiek civilinėje byloje ir juos pagrįsti atitinkamais paskaičiavimais.Be to, jokiais objektyviais bylos duomenimis nėra paneigti K.

U. parodymai, kad komunaliniai mokesčiai butams, esantiems (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nebuvo skaičiuojami ir iki tol, kol juos įsigijo nuteistasis, kadangi šie butai buvo avarinės būklės, apleisti ir todėl jiems komunalinės paslaugos nebuvo teikiamos.Apeliantai savo skunduose šių nuteistojo parodymų neginčija.Pažymėtina, kad ir šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu paminėtus ieškininius reikalavimus atmetė. Civilinis ieškovas sprendimo dėl mokesčių už nuteistajam priklausančius butus neapskundė.

Tai reiÅ¡kia, kad bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėjant apeliacine tvarka Å¡i pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nebus tikrinama.Dėl paminėtų aplinkybių konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimÄ ir dėl to naikinti skundžiamÄ nuosprendį ir Å¡ioje dalyje priimti naujÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį nėra pagrindo. Dėl civilinio ieÅ¡kinio Nuosprendį Å¡ioje dalyje skundžia civilinis ieÅ¡kovas.Kolegija sutinka su civilinio ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė ieÅ¡kinio sumÄ baudžiamojoje byloje.

IÅ¡ tiesų civilinis ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė ne 689 163,80 Lt dydžio, o 517 659,13 Lt dydžio galutinį civilinį ieÅ¡kinį (4 t. 153-155 b. l.).Be to, pirmosios instancijos teismas, paÅ¡alindamas iÅ¡ kaltinimo atskiras nusikalstamas veikas (dėl automobilių pirkimo, dėl apmokėjimo už anglų kalbos kursus, dėl mokesčių už K. U. nuosavybės teise priklausančius butus nuskaičiavimo), padarė iÅ¡vadÄ , kad paminėtos veikos nėra nusikalstamos. Toks sprendimas Å¡ioje teisinėje situacijoje pagal savo pasekmes turi bÅ«ti prilyginamas iÅ¡teisinamajam nuosprendžiui, priimtam BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad priimdamas iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieÅ¡kinį nenagrinėtu, jeigu kaltinamasis iÅ¡teisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.

Å iuo atveju civilinis ieÅ¡kovas turi teisę pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį civilinio proceso tvarka.Apeliacinės instancijos teismui priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį dėl K. U. inkriminuoto jo atlyginimo padidinimo, atlyginimo padidinimo V. R. ir V. K., padidintos iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo N. K., analogiÅ¡kai civilinio ieÅ¡kinio klausimas turi bÅ«ti sprendžiamas ir Å¡iuo atveju, t. y. civilinis ieÅ¡kinys turi bÅ«ti paliekamas nenagrinėtu.Todėl nuosprendis civilinio ieÅ¡kinio dalyje keistinas.IÅ¡ Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo matyti, kad UAB XXXXX ieÅ¡kinys dalyje dėl 16 978,41 Lt nuostolių ryÅ¡ium su gyvybės draudimo įmokų mokėjimu iÅ¡ bendrovės lėšų yra patenkintas.

Tokio pačio dydžio ieÅ¡kinį bendrovė K. U. pareiÅ¡kė ir baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad paminėto sprendimo civilinėje byloje dėl gyvybės draudimo įmokų mokėjimo iÅ¡ bendrovės lėšų nei K. U., nei bendrovė apeliacine tvarka neginčijo. Todėl civilinę bylÄ nagrinėjant iÅ¡ naujo apeliacine ir galimai kasacine tvarka, Å¡i sprendimo dalis nebus iÅ¡ naujo revizuojama. Taigi, civilinio ieÅ¡kovo reikalavimas yra faktiÅ¡kai patenkintinas. Todėl reikalavimas atlyginti padarytÄ Å¾alÄ antrÄ kartÄ , pareiÅ¡kiant tokį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje, yra nepagrįstas.

Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas Å¡ioje dalyje atmesti civilinį ieÅ¡kinį yra teisėtas. Dėl turto konfiskavimo Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 72 straipsnio nuostatas ir konfiskavo 497 166,38 Lt vertės K. U. priklausantį turtÄ .Toks teismo sprendimas neatitinka BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės esmės bei paskirties ir aiÅ¡kiai prieÅ¡tarauja civilio ieÅ¡kovo ir nuteistojo interesams bei susiformavusiai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011, 2K-368/2011, 2K-544/2012).Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai nusikalstamu bÅ«du užvaldytas turtas grÄ Å¾inamas nukentėjusiajam ar pareiÅ¡kiami civiliniai ieÅ¡kiniai, arba kitokiu bÅ«du susitariama dėl žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali bÅ«ti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytÄ turtÄ ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu bÅ«du gavęs iÅ¡ jo naudos.

Laikytina, kad turtinę naudÄ kaltininkas gavo tada, kai gautÄ turtÄ pardavė, ar kitaip realizavo didesne kaina, nei jo vertė. Tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta. IÅ¡ to seka, kad konfiskavus K. U. turto dalį, jis bÅ«tų nubaustas du kartus. Todėl nuosprendžio dalis dėl BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo naikintina.Dėl Å¡ios priežasties keistina ir nuosprendžio dalis dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo palikimo galioti iki turto konfiskavimo įvykdymo. Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas turi bÅ«ti paliktas galioti iki sprendimo civilinėje byloje pagal UAB XXXXX atsakovui K.

U. įsiteisėjimo, nes panaikinus Å¡iÄ procesinę prievartos priemonę, bÅ«tų apsunkintas sprendimo įvykdymas. Dėl proceso iÅ¡laidų priteisimo Nuosprendį Å¡ioje dalyje skundžia civilinis ieÅ¡kovas.BPK 106 straipsnio 2 dalyje (2013-05-09 įstatymo redakcija) nurodyta, kad pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iÅ¡laidas, susidariusias dėl bÅ«tino gynėjo dalyvavimo, iÅ¡skyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.Tačiau PPK nereglamentuoja kaip turi būti sprendžiamas civilinio ieškovo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugų apmokėjimo klausimais tais atvejais, kai civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje atmetamas ar paliekamas nenagrinėtu.BPK 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje (šiuo atveju turėtos išlaidos yra susijusios su civilinio ieškinio nagrinėjimu) kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.Abiem atvejais (atmetant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje ir jį paliekant nenagrinėtu) civiliniam ieškovui priimamas nepalankus sprendimas.

Todėl jam paminėtos iÅ¡laidos negali bÅ«ti priteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Be to, byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas pagal UAB XXXXX 2011 m. sausio 28 d. pareiÅ¡kimÄ (1 t. 10-19 b. l.). Civilinis ieÅ¡kinys baudžiamojoje byloje pareikÅ¡tas 2012 m. lapkričio 15 d. (4 t. 153-155 b. l.), t. y. jau po to, kai civilinėje byloje buvo priimtas procesinis sprendimas dėl analogiÅ¡kų ir kitų ieÅ¡kininių reikalavimų (4 t. 44-59 b. l.). Toks civilinio ieÅ¡kovo procesinis elgesys nelaikytinas tinkamu, sÄ Å¾iningu ir nepažeidžiančiu proceso koncentracijos principo.

Darytina iÅ¡vada, kad aptartas civilinio ieÅ¡kovo elgesys ir nulėmė nurodytų bylinėjimosi iÅ¡laidų susidarymÄ . Todėl iÅ¡laidos advokato paslaugoms apmokėti nepriteistinos ir Å¡iuo pagrindu (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas tris nusikalstamas veikas (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., dėl iÅ¡eitinės iÅ¡mokos N. K., dėl K. U. draudimo įmokų mokėjimo) kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį ir, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalį (dėl veikų, numatytų BK 184 straipsnio 2 dalyje), paskyrė K.

U. vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.Apeliacinės instancijos teismui dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R. ir N. K. ir iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo N. K. priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nuteistajam paskirtos bausmės Å¡velnintinos.Dėl Å¡ių aplinkybių keistina ir nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo.Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi, BPK 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu, BPK 329 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį, kuriuo K. U. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl K. U. atlyginimo padidinimo), pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K., iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo N. K.) panaikinti ir Å¡iose dalyse priimti naujÄ nuosprendį.K. U. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl K.

U. atlyginimo padidinimo), BK 184 straipsnio 2 dalį, 228 straipsnio 2 dalį (dėl darbo užmokesčio padidinimo V. R., N. K. ir iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo N. K.) iÅ¡teisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.K. U. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl draudimo įmokų mokėjimo), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtÄ laisvės apribojimo bausmę sumažinti iki Å¡eÅ¡ių mėnesių, paskiriant įpareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose, iÅ¡skyrus atvejus, susijusius su darbu ar gydimusi.K.

U. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl draudimo įmokų mokėjimo) paskirtÄ bausmę – baudÄ sumažinti iki 20 MGL (2600 Lt).Panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo ir bausmių bendrinimo.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, Å¡iuo nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo bÅ«du ir galutinę subendrintÄ bausmę paskirti laisvės apribojimÄ Å¡eÅ¡iems mėnesiams, paskiriant įpareigojimÄ per visÄ paskirtosios bausmės laikÄ nuo 23 val. iki 5 val. bÅ«ti namuose, iÅ¡skyrus atvejus, susijusius su darbu ar gydymusi.Nuosprendžio dalis dėl civilinio ieÅ¡kinio ir laikino nuosavybės teisių apribojimo pakeisti.UAB XXXXX civilinį ieÅ¡kinį dalyje dėl K.

U. atlyginimo padidinimo, dėl atlyginimo padidinimo V. R., N. K., iÅ¡eitinės iÅ¡mokos iÅ¡mokėjimo N. K., automobilių ,,Toyota Camry“ ir ,,Mercedes Benz“ įgijimo, apmokėjimo už anglų kalbos kursus, mokesčių už K. U. nuosavybės teise priklausančius butus nesumokėjimo palikti nenagrinėtu.LaikinÄ nuosavybės teisių apribojimÄ Ä¯ K. U., a.k. (duomenys neskelbtini) deklaravusio gyvenamÄ jÄ vietÄ (duomenys neskelbtini); gyvenančio (duomenys neskelbtini), turtÄ :negyvenamÄ sias patalpas – gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini);žemės sklypÄ su statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), taikant visiÅ¡kÄ nuosavybės teisių apribojimÄ , palikti galioti iki ieÅ¡kinio civilinėje byloje pagal UAB XXXXX ieÅ¡kinį atsakovui K.

U. iÅ¡nagrinėjimo ir sprendimo Å¡ioje byloje įsiteisėjimo.IÅ¡taisyti skundžiamame nuosprendyje padarytÄ raÅ¡ymo apsirikimÄ , nustatant, kad K. U. bendrovės lėšomis mokėdamas savo gyvybės draudimo sutartyje numatytas įmokas, ne pasisavino jo žinioje buvusį svetimÄ didelės vertės turtÄ , o jį iÅ¡Å¡vaistė.Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros prokurorės apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                                                        Valdimaras Bavėjanas Teisėjai                                                                                                                     SvajÅ«nas Knizleris                                                                                                                                   Linas Žukauskas