2016-12-14 Nr. AB-24484-3-62-3-00148-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1937-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00148-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės policijos komisariato areštinės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. 1. 4–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės policijos komisariato areštinės 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. buvo laikomas Marijampolės policijos komisariato areštinės (toliau – ir Marijampolės PK) kamerose orumą žeminančiomis sąlygomis. Kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, vienam asmeniui tenkantis plotas, buvo mažesnis nei numatytas įstatymuose. Kamerose būdavo drėgna, trūko oro, tamsu, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Pareigūnai piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, kadangi suimtiesiems neužtikrindavo teisės į minimalią ploto normą kamerose. Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 30 000 Eur. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik sužinojęs, kad jo teisės buvo pažeistos.

Atsakovas Marijampolės apskrities policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 12–16) prašė teismo, taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą pareiškėjo atžvilgiu ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjui būnant Marijampolės PK būdavo užtikrinta teisė į minimalią ploto normą. Teigė, jog Marijampolės PK areštinės kameros atitinka higienos normas, o pareiškėjas nepagrįstai prašo neturtinės žalos atlyginimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu (b. 1. 105–109) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Marijampolės PK prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 2 d. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teismas vertino, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjo motyvas dėl negalėjimo kreiptis į teismą laiku, kadangi tuo metu nežinojo apie savo teisių pažeidimą, buvo atmestas, kadangi būdamas apdairus ir rūpestingas pareiškėjas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, pareiškėjas nenurodė, svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Dėl šios priežasties ir atsižvelgiant į tai, jog 2011 m. balandžio 16 d. pareiškėjas atvyko į Marijampolės PK, tačiau tik 2015 vasario 2 d. kreipėsi į teismą, todėl, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. vasario 2 d.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalavo neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant Marijampolės PK areštinės įvairiose kamerose netinkamomis sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Teismas akcentavo, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui); 2) žalai; 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Teismas pažymėjo, jog policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 6 punkte. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino dėl jo kalinimo perpildytose Marijampolės PK areštinės kamerose, kur plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. vasario 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kartu su dar vienu asmeniu, kameros plotas buvo 11,02 kv. m taigi vienam asmeniui kameroje teko po 5,51 kv. m; nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3, kartu su dar dviem asmenimis, kameros plotas buvo 11,02 kv. m taigi vienam asmeniui kameroje teko po 3,67 kv. m; 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4, vienas, kameros plotas buvo 6,53 kv. m taigi vienam asmeniui kameroje teko po 6,53 kv. m; nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kartu su trimis asmenimis, kameros plotas buvo 18,46 kv. m taigi vienam asmeniui kameroje teko po 4,61 kv. m. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose plotas skirtas vienam asmeniui teko nuo 3,67 kv. m iki 6,53 kv. m, t. y. atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo perpildytose patalpose buvo atmesti, kaip nepagrįsti.

Teismas akcentavo, jog atsakovo į bylą pateikti įrodymai, t. y. Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai patvirtina, kad patikrinimų metu kamerų dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo akte Nr. Pa-451 nurodyta, kad kamerose įrengti skaidraus stiklo langai, tai atitinka higienos formos HN 37: 2009 m. 21 punktą. 2014 m. kovo 13 d. akte nurodyta, jog tikrinant Marijampolės PK areštinės kameras, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, jog pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą kamerų apšvietimą, drėgmę ir oro trūkumą, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas neturėjo pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais, Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais bei išvadomis, dėl kamerų atitikties nustatytiems higienos normos reikalavimams, todėl minėti pareiškėjo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinės kamerose sanitarinis mazgas tinkamai neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl jam teko tuštintis kitų asmenų akivaizdoje. Higienos normos HN 37: 2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Teismas pažymi, kad minėtus pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-451, kuriame nurodyta, kad apgyvendinimo kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120–130 cm aukščio pertvaromis. Tai patvirtino ir į bylą pateikta lentelė, kurioje matyti, jog sanitarinis mazgas yra atitvertas sienele nuo gyvenamosios kameros dalies. Todėl, atsakovui pateikus pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančius įrodymus, nenustačius, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, pareiškėjo argumentai šioje dalyje buvo atmesti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškiai pripažįstama, jog asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiais pažeidžia teisės aktų (Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HM 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką ir orumą.

Teismas pažymi, jog sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai – t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

Teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas Marijampolės PK kartu su rūkančiaisiais, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų išreiškęs valią gyventi su nerūkančiais asmenimis, ar bent būtų teismui nurodęs skunde jog yra nerūkantis. Tokiu atveju, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisinį reguliavimą ir faktines bylos aplinkybes, būtų galima teigti apie pareiškėjo teisės būti patalpintam į nerūkančiųjų kamerą pažeidimą ir atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Tačiau, skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, nenurodydamas aplinkybių ar pats yra rūkantis ir ar dėl to kilo jam kokia žala. Todėl teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs pareiškimai dėl rūkymo negali būti vertinami, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ko pasėkoje jis galėjo patirti neturtinę žalą. Iš skundo konteksto matyti, jog pareiškėjas kildina žalą dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių, be to nedetalizuoja ar pats yra rūkantis, kokia žala jam dėl to kilo, todėl pareiškėjo argumentai, nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas nustatė, jog į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą, kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus, jų konstatuotus pareiškėjo psichikos sveikatos sutrikimus, pareiškėjas tokiais duomenimis nesirėmė ir skunde, todėl byloje nėra nustatyta reikšmingų aplinkybių, sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atsižvelgdamas į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamos administracinės bylos duomenis nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti kokias nors neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Teismas taip pat akcentuoja, kad byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus. Pareiškėjas skunde išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises ir visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas akcentavo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis Marijampolės PK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PK areštinėje. Aukščiau išdėstytos teisiškai reikšmingos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad Marijampolės PK veikė teisėtai, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali atsirasti ir atsakomybė. Dėl to pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Likusius pareiškėjo skundo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčius esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nebuvo analizuoti.

III. Pareiškėjas T. O. apeliaciniame skunde (b. 1. 112) nurodo, jog su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu nesutinka ir teismo prašo patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas teigia, kad ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo 2014 m. balandžio 3 d., nes būtent iki šios dienos pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PK areštinėje. Akcentuoja, jog kreipėsi į teismą tada, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą, taip pat teigia, kad nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos įstatymais, todėl negalėjo ankščiau žinoti apie savo teisių pažeidimą. Teigia, kad į kameros plotą neturi būti įskaičiuojami baldai ir sanitarinis mazgas. Pabrėžia, kad patyrė pareiškėjo garbę ir orumą žeminantį elgesį dėl to, jog pareiškėjas buvo verčiamas šlapintis ir tuštinis kitų asmenų akivaizdoje, nes tualetas nebuvo atskirtas nuo bendros patalpos.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. 1. 117) nurodo, jog su tokiu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigia, jog pareiškėjas nepateikė svarbių aplinkybių ar įrodymų, jog aktualiais skundui laikotarpiais jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie skunde nurodomus tariamus pažeidimus, ar jam buvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais. Akcentuoja, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, jog vienam asmeniui tenkantis kameros plotas ir sanitarinis mazgas neatitinka teisės aktuose keliavimų reikalavimų, tačiau šiuos apelianto argumentus Teismas yra išnagrinėjęs ir nustatė, jog pažeidimų nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo Marijampolės PK areštinėje sąlygų, atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, jog ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo 2014 m. balandžio 3 d., nes būtent iki šios dienos pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PK Areštinėje, o į teismą kreipėsi, kai sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. kreipėsi į teismą tik 2015 m. vasario 2 d. skundu, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad T. O. reikalavimų daliai taikytina ieškinio senatis (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis) ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. vasario 2 d.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

Nagrinėjamu atveju ir atsižvelgus į išdėstytą reguliavimą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino eigos skaičiavimo pradžios, kuri yra siejama su momentu, kada pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo supažindintas su Lietuvos Respublikos įstatymais neturi reikšmės ir yra atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog į kameros plotą neturi būti įskaičiuojami baldai ir sanitarinis mazgas. Pažymėtina, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog vienam asmeniui tenkantis plotas turėjo būti apskaičiuojamas atimant baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. nutartis).

Pareiškėjas nurodė, jog patyrė pareiškėjo garbę ir orumą žeminantį elgesį, nes pareiškėjas buvo verčiamas šlapintis ir tuštinis kitų asmenų akivaizdoje, nes tualetas kameroje nebuvo atskirtas nuo bendros patalpos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtus pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo į bylą pateiktas Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 20 d. patikrinimo aktas Nr. Pa-451, kuriame nurodyta, kad apgyvendinimo kameros atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus. Atsakovui pateikus pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančius įrodymus, šie pareiškėjo argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė