2020-12-02 Nr. AB-23835-3-61-3-01403-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2266-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01403-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (po reorganizacijos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN)), priteisti 2 250 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos kalinimo įstaigoje neatitiko teisės aktų reikalavimų.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 13 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Kamerose buvo netinkamas vėdinimas ir kameros apšvietimas, kameroms buvo reikalingas remontas (buvo drėgna ir nešvaru, visur buvo grybelis ir pelėsis, pilna tarakonų, blakių, pelių ir kitokių parazitų). Nebuvo užtikrintas socialinių programų įgyvendinimas, negalėjo tinkamai sportuoti. Taip pat nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl negalėjo tinkamai pasinaudoti pagalba. Pareiškėjas skundėsi, kad nebuvo galimybės ilgiau pasivaikščioti, o pasivaikščiojimų kiemeliai netinkami, nehigieniški. Vilniaus PN pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, jam nebuvo išduotas rankšluostis ir tualetinis popierius. Čiužiniai nedezinfekuoti, supuvę. Dušu pareiškėjas galėjo pasinaudoti tik kartą per savaitę, duše nebuvo šilto vandens. Vilniaus PN tiekiamas maistas yra nekaloringas, neskanus, dažnai atšalęs. Taip pat pareiškėjas skundėsi dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti. Paaiškino, kad atsakovo atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ir jose laikomų asmenų skaičių. Kalinimo įstaigos administracija stengiasi, kiek įmanoma, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės). Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė priteisti 2 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 13 d. buvo laikomas per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo ir kamerose nebuvo oro cirkuliacijos, kameros buvo neremontuotos bei, kaip nurodė pareiškėjas, yra kitų pažeidimų, susijusių su netinkamomis jo kalinimo sąlygomis Vilniaus PN.

6. Teismas iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 13 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 22 paras. Pareiškėjas teigė, kad kamerose trūko vietos, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas. Teismas, iš pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, nustatė, kad pareiškėjui tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, todėl kamerų ploto norma pažeista nebuvo.

7. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K visą ginčo laikotarpį buvo laikomas gyvenamosiose kamerose kartu su kitu asmeniu. Atsakovo atstovas nurodė, kad šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Iš byloje esančių fotolentelių teismas nustatė, kad kamerose įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios visiškai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Taigi teismas nagrinėjamu atveju, įvertinęs sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto, konstatavo, kad esant tokiems duomenims, jog sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimą pripažino nepagrįstu.

8. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Taigi, teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, jog kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

9. Iš pateikto Pranešimo dėl R. A. skundo (2019 m. balandžio mėn.) teismas nustatė, kad pažeidimų nustatyta nebuvo, kameros atitiko higienos normų reikalavimus, tačiau byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą. Teismas vertino, kad skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka jose, yra itin abstraktūs ir nekonkretizuoti. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų, kuriose buvo netinkamos sąlygos, nei laikotarpių, kada pasireiškė jo minėti neatitikimai. Šiuo pagrindu pareiškėjo reikalavimus dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų kamerose teismas atmetė.

10. Pareiškėjas teigė, kamerose buvo grybelis ir pelėsis, pilna tarakonų, blakių, pelių ir kitokių parazitų. Atsakovo atstovas pateikė paaiškinimą, kad pelės, žiurkės ir kiti parazitai nuolat naikinami (kalinimo įstaigos administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą ir teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą). Atsižvelgiant į tai, teismas laikė neįrodytais pareiškėjo teiginius dėl parazitų ir grybelio kamerose, kuriose buvo kalinamas, buvimo.

11. Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko. Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.4 punktas nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, aliarminis iškvietimas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad aliarmo signalizacijos mygtukai kamerose įrengti, tačiau patys suimtieji ar nuteistieji juos sugadina. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, todėl teismas nusprendė, kad pavojaus mygtukų neveikimas nesukėlė pagrindo neturtinei žalai atsirasti. Teisės aktai nenumato signalizacijos sistemos įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose. Teismas pareiškėjo teiginius, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertino kaip deklaratyvius ir nesudarančius pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo nebuvimo ar netinkamo veikimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas skundėsi, kad nebuvo galimybės ilgiau pasivaikščioti, o pasivaikščiojimų kiemeliai netinkami, nehigieniški. Spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų, jog jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti ilgiau kaip vieną valandą, teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K pareigūnus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laiko, taip pat nėra duomenų apie tai, kad jis būtų ligonis ir jam pagal gydytojų išvadą būtų suteikti du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai, todėl šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas, o pareiškėjo argumentus dėl ilgesnio pasivaikščiojimo laikotarpio atmetė.

13. Teismas įvertino, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamo patalyne ar tualetiniu popieriumi yra deklaratyvaus pobūdžio ir vertintini tik kaip subjektyvi jo paties nuomonė, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.

14. Teismas nurodė, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos taip pat įtvirtintos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme. Kadangi Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl tokiu atveju, kaip nurodė teismas, nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad atsakovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkama kamerų būkle, netinkamu įrengimu, per trumpo pasivaikščiojimo laiko ar naudojimo dušu nėra nustatytas.

15. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis žalą kildino dėl per mažo maisto kaloringumo, teismas pasisakė, jog pareiškėjas nenurodė (nepateikė jokių įrodymų), kokiu pagrindu padarė išvadą, jog jam duodamo maisto energetinė vertė siekė nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip subjektyvias. Teismas teigė, kad vien tik tokios pareiškėjo išvados atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodo. Atsakovo atstovas teismui pažymėjo, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal valgiaraštį nedirbantiems vyrams, kurio per parą mitybos normos energetinė vertė turi būti ne mažiau kaip 2 298 kcal. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad jį gydantis gydytojas būtų paskyręs, rekomendavęs kitą maitinimą, todėl teismas įvertino, jog teigti, kad pareiškėjas buvo maitinamas netinkamai, pagrindo nėra. Byloje esantis 2019 m. balandžio mėn. Pranešimas „Dėl R. A. skundo“ patvirtina, kad jokių trūkumų ar pažeidimų dėl maisto tiekimo nustatyta nebuvo.

16. Teismas įvertino, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpių būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus su savo artimaisiais. Vertindamas šį pareiškėjo teiginį, teismas atkreipė dėmesį, kad laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2560-556/2018).

17. Pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintas socialinių programų įgyvendinimas, negalėjo tinkamai sportuoti, tačiau teismas įvertino, kad pareiškėjas nekonkretizavo, kokių socialinės reabilitacijos programų jam trūko ir kada jam buvo atsisakyta suteikti galimybę dalyvauti jose. Iš teismui pateikto atsiliepimo teismas nustatė, kad pareiškėjui kaip ir kiekvienam suimtajam / nuteistajam buvo sudarytos sąlygos naudotos socialinės reabilitacijos programomis ir specialistų teikiama pagalba. Pažymėjo, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Šiuo atveju, kaip nurodė teismas, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas teikė prašymą ir jis buvo netenkintas. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad negali daryti išvados, jog pareiškėjui kalinimo įstaigoje nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

18. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl skunde minėtų pažeidimų nepagrįstas ir atmestinas.

III. 19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, patenkinti pilnai.

20. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus pataisos namuose atliko baudmę kameroje Nr. 340 su dar vienu nuteistuoju. Kameroje Nr. 340, kurioje netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 13 d. Taigi, pareiškėjas teigia, kad iš viso 22 paras buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes nuolat matydavo kitas kameroje esantis nuteistasis ir pareigūnai bei pareigūnė. Pareiškėjas teigia patyrės pažeminimą, psichologinius išgyvenimus, sutrikdyta, pažeista garbė ir orumas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atsakovas nepateikė į bylą tinkamų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog sienelės aukštis, skiriantis sanitarinį mazgą, yra 1,5 metro.

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kameroje Nr. 340 pažeidimų nebuvo nustatyta ir atitiko higienos normų reikalavimus, tačiau pareiškėjas akcentuoja, kad 22 paras nebuvo atlikti jokie patikrinimai. Atsakovas nepateikė teismui skundžiamo laikotarpio Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Pareiškėjui atliekant bausmę kameroje Nr. 340 buvo ne tik pelių, tarakonų, bet ir kitokių nežinomų parazitų. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi žodžiu į būrio viršininką, tačiau niekas nereagavo. Paaiškina, kad atsakovas nepateikė į bylą duomenų, kada ir kaip buvo vykdomas parazitų naikinimas.

22. Vilniaus PN įrengtuose kiemeliuose pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val. Drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems kasdien priklauso 2 val. pasivaikščioti gryname ore ir nors pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėje, tačiau 2 val. pasivaikščiojimas nebuvo užtikrinamas. Paaiškina, kad teismas turėjo vadovautis Bausmių vykdymo kodeksu. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

23. Atsakovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl manytina, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 13 d., atlyginimo.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su privatumo naudojantis tualetu pažeidimu, taip pat byloje esančius įrodymus, atsižvelgusi į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką analogiškose bylose sprendžiant klausimus dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo teises į privatumą naudojantis tualetu.

28. Pažymėtina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele bei užuolaidomis neužtikrina asmens, besinaudojančio juo, privatumo tiek pagal EŽTT praktiką, tiek pagal LVAT. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu kamerose buvo užtikrinta, nes bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista dėl netinkamo sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusio kameros.

29. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).

30. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 13 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo uždarytas į kamerą Nr. 340 kartu su dar vienu asmeniu. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis šiose gyvenamosiose kamerose: Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426. Taigi, kameroje Nr. 340, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida (b. l. 37). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. 22 dienas, kadangi naudodamasis sanitariniais įrenginiais kamerose byloje aktualiu laikotarpiu galėjo būti matomas kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų, o priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų atsakovo atstovas nepateikė. Nustačius, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K byloje aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida užtikrina asmeniui privatumą ir nepagrįstai nepripažino šio pažeidimo, t. y. kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą yra pateiktas Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl R. A. skundo“, kuriame teigiama: „Pelės, žiurkės ir kiti kenkėjai bei parazitai naikinami. Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų sutartį su įmone, kuri organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinekciją, deratizaciją) bei teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visuomenės sveikatos priežiūros veiklą. Įmonė turi licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla“. Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog kameroje Nr. 340, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, jo kalinimo metu buvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų dėl pelių, tarakonų ir kitų parazitų kameroje Nr. 340, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. kovo 13 d., todėl konstatuotinas pažeidimas.

32. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad Lukiškių TI-K turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors CPT išaiškino, jog suimtasis ar nuteistasis turi teisę į nemažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas apeliaciniame skunde detalizuoja, kad buvo laikomas drausmės grupėje, todėl pagal Bausmių vykdymo kodeksą turėjo būti užtikrinamas 2 val. pasivaikščiojimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Bausmių vydymo kodekso 84 straipsnį (ginčui aktuali redakcija) nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes. Drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą (Bausmių vykdymo kodekso 86 str. 1 d. 3 p.). Taigi, atsižvelgiant į Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir tai, kad pareiškėjas pativirtina, jog jam buvo suteikiama teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, teisėjų kolegija priena prie išvados, kad pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės yra nepagrįsti.

33. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 22 paras nebuvo užtikrinamas privartumas naudojantis sanitariniu mazgu ir pareiškėjo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko higienos normų reikalavimų.

34. Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

35. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (22 paros), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui pakankama ir atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams proporcinga suma yra 100 Eur.

37. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys