2019-08-28 Nr. AB-16324-3-61-3-00486-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2093-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00486-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija: 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. R. su skundu (toliau – pareiškėjas) 2018 metų vasario 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. jam kalint Lukiškių TI-K, buvo draudžiama susirašinėti laiškais su kitais įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Pareiškėjo teigimu, dėl to jis labai jaudinosi, kentėjo, patyrė nevisavertiškumo jausmą, diskomfortą, depresiją, neigiamus išgyvenimus, orumo pažeminimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalis, draudžianti susirašinėti, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat prašė taikyti trijų metų senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažinus, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio laikotarpio netaikoma. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, pareiškėjo teiginiai, jog jis neturėjo galimybės susirašinėti su savo motina ir patėviu neatitinka tikrovės.

5. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo. Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas, nepateikus įrodymų apie siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir pan., nėra teisinio pagrindo Lukiškių TI-K veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, jog su O. G. pareiškėjas susirašinėjo nuo 2015 m. liepos 8 d., D. G. siuntė laiškus 2015 m. gruodžio 18 d. ir 2016 m. vasario 8 d., J. D. – 2016 m. rugpjūčio 18 d.

6. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. vasario 6 d. ir atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, nurodė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2015 m. vasario 5 d. Teismui konstatavus, kad pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2015 m. vasario 5 d. paduoti, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. kovo 1 d. (iš viso 24 dienos).

9. Teismas nustatė, kad iš pareiškėjo nurodytų asmenų, su kuriais jis norėjo susirašinėti, ir šių asmenų įkalinimo laikotarpių matyti, kad nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. kovo 1 d. įkalinimo įstaigose buvo tik V. V., D. G. ir J. D.. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. kovo 1 d. bandė susirašinėti su minėtais asmenimis, tačiau jam nebuvo leista tai padaryti. Be to, teismo vertinimu, jei pareiškėjas ir patyrė tam tikrus neigiamus išgyvenimus nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. kovo 1 d., pastarieji negali būti laikomi tokiais reikšmingais ir stipriais, kad galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala atlyginama pinigais. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginius, kad negalėjimas susirašinėti su nurodytais asmenimis sukėlė jam didelį stresą paneigia tai, kad net ir po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo pareiškėjas delsė rašyti laiškus savo draugams. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog D. G. pareiškėjas laišką išsiuntė tik 2015 m. gruodžio 18 d., o J. D. – 2016 m. rugpjūčio 18 d. Su vienintele V. V. pareiškėjas pradėjo susirašinėti šiek tiek anksčiau – nuo 2015 m. gegužės mėn., tačiau nesant duomenų, kad pareiškėjas reiškė valią V. V. laiškus rašyti būtent nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. kovo 1 d. ir tokia galimybė jam nebuvo suteikta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.

10. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos visos viešosios atsakomybės sąlygos, taigi valstybei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad senaties terminas netaikomas, kadangi Konstitucinis Teismas pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Konstitucijai.

13. Atsižvelgus į tai, kad nuo 2015 m. kovo 1 d. pareiškėjui buvo draudžiama naudotis paslauga, o nuo 2015 m. kovo 1 d. jam buvo leidžiama siųsti laiškus, tai reiškia, kad buvo pažeistas Konstitucijos 22 straipsnis ir tuo sudarė prielaidas neigiamiems išgyvenimams. Pareiškėjo nuomone, jų įrodyti pareiškėjas neprivalo, nes pakanka to, jog teisės buvo ribojamos įstatymu. Tai reiškia, jog jis patyrė neigiamų išgyvenimų, dvasinių kančių, nuolatinį kentėjimą, emocinę depresiją ir kitų neigiamų išgyvenimų, kuriais patyrė psichinių sutrikimų.

14. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai padarytos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas grindžiamas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. nesuteikiant galimybės susirašinėti pareiškėjui su draugais, esančiais kitose kalinimo įstaigose, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė senaties terminą, be to, jo teisė buvo apribota įstatymu, o tai patvirtina patirtus pareiškėjo neigiamus išgyvenimus.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

21. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą dėl senaties termino netaikymo, pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

22. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

23. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

24. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

25. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2015 m. kovo 1 d. neužtikrinant jam teisės susirašinėti su draugais, pažįstamais, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2018 m. vasario 6 d. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimui priteisti neturtinę žalą yra taikomas trejų metų senaties terminas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. kovo 1 d.

26. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis neprivalo įrodyti patirtos neturtinės žalos atsiradimo aplinkybių, kadangi jo teisė susirašinėti buvo apribota įstatymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurioje pažymėta, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir institucijos neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.)

27. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų papildomai nekartoja.

28. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais pagrįstų argumentų, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra neteisingos, pareiškėjas taip pat nenurodo jokių konkrečių faktų apie asmenis, kuriems siuntė laiškus, tačiau dėl atsakovo neteisėtų veiksmų šie laiškai nebuvo išsiųsti. Teismų praktikoje nurodoma, kad tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms būtų galima spręsti, ar atsakovui atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir todėl nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1032-415/2019; kt.).

29. Taigi nagrinėjamu atveju nenustačius valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstai ir teisėtai netenkintas.

30. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė