A-822-2573-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-2573/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01689-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 21.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Jasui,

viešame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 185 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. gegužės 23 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) su skundais, kad Vilniaus pataisos namai 2011 m. gegužės 16 d. iš pareiškėjo atėmė grožinę literatūrą, teisinę literatūrą, higienos reikmenis, foto albumą, dokumentus, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1R-33 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 57 ir 173 punktais. Kitame 2011 m. gegužės 23 d. skunde pareiškėjas nurodė, kad, 2011 m. gegužės 2 d. jam išvykstant iš pataisos namų, G. L. kategoriškai atsisakė jam atiduoti TV tiunerį ir jo priedus, nurodant, jog tokie daiktai yra uždrausti.

Kalėjimų departamentas 2011 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 2S-1511 pranešė, kad pareiškėjo skundus grąžina pataisos namams, tačiau tokie Kalėjimų departamento veiksmai, pasak pareiškėjo, yra neteisėti ir pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Pataisos namai ir Kalėjimų departamentas neturi teisės spręsti, ar poįstatyminis teisės aktas neprieštarauja įstatymams, ir dėl to šios įstaigos negali teisingai išspręsti pareiškėjo skundų. Minėtų Taisyklių 57 ir 173 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksui. Pareiškėjas kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir prašė panaikinti Taisyklių 57 punktą, tačiau Teisingumo ministerija jam atsakė, kad to padaryti negali. Teisingumo ministerijos raštą jis skundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 1 priedas nustato draudžiamų daiktų sąrašą, į kurį TV tiuneris ir jo priedai nepatenka. Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nustatyta teisė turėti kompiuterį, o pastarasis turi priedus. Bausmių vykdymo kodeksas taip pat leidžia turėti televizorių, todėl pareiškėjas nesupranta, kodėl negali žiūrėti televizijos laidų naudodamasis kompiuteriu. Pareiškėjas apmoka elektros sąnaudas, o draudžiant naudotis TV tiuneriu, pareiškėjas priverčiamas išlaidauti papildomai įsigyjant televizorių.

Pareiškėjo teigimu, minėtos įstaigos savo veiksmais jam sukėlė nepatogumų, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą (išgyvenimus), bendrųjų teisių sumažinimą, dėl to pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovai Vilniaus pataisos namai ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovai) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio sunku suprasti, kokiais konkrečiais veiksmais Vilniaus pataisos namų administracija pažeidė jo teises. Manė, kad pareiškėjo netenkina Taisyklių 57 ir 173 punktuose numatyta tvarka. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namai savo veikloje vadovaujasi visais galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais ir jų nustatytų reikalavimų nepažeidžia. Vykdant teisės akto nuostatas, jokios pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos.

Su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą atsakovai nesutiko. Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė, kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir pataisos namų administracijos veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 23 d. dviem skundais kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 7 dalies reikalavimais, pareiškėjo skundai buvo persiųsti pagal kompetenciją nagrinėti Vilniaus pataisos namų administracijai. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas. Kalėjimų departamente 2011 m. birželio 28 d. buvo gautas 2011 m. birželio 27 d. pareiškėjo skundas, kuriame jis reiškė nepasitenkinimą tuo, kad jo 2011 m. gegužės 23 d. skundai buvo persiųsti nagrinėti Vilniaus pataisos namų administracijai. Taip pat skundė Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmus teigdamas, kad iš pareiškėjo neteisėtai buvo paimti ir negrąžinti asmeniniai daiktai. Be to, reikalavo, kad būtų panaikinti Taisyklių 57 ir 173 punktai. Išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. birželio 27 d. skundą, į visus jo klausimus buvo atsakyta 2011 m. liepos 22 d. raštu Nr. 2S-2406. Pareiškėjui paaiškinta atitinkamų teisės aktų reikalavimų taikymo tvarka bei Kalėjimų departamento kompetencija keičiant ar taikant poįstatyminius teisės aktus.

Pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, šį atsakymą pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė apskundimo tvarką. Manė, kad šis atsakymas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl jis yra teisėtas, pagrįstas ir negalėjo pareiškėjui sukelti neturtinės žalos. Kalėjimų departamentas ir Vilniaus pataisos namai pareiškėjo atžvilgiu veikė teisės aktuose nustatytais pagrindais ir tvarka bei tinkamai vykdė tiesiogiai nustatytas pareigas.

Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžia savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nepateikė jokių argumentų, kodėl toks reikalavimas turėtų būti tenkintas. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą neturtinę žalą. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl žalos atlyginimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka bei, atitinkamai, vadovavosi CK 6.271 straipsnio nuostatomis.

Teismas nustatė, kad, pareiškėjo tvirtinimu, neturtinė žala jam padaryta Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmais, kuriais apribota jo galimybė naudotis dalimi jam priklausančių daiktų, t. y. ta dalimi, kurių masė viršija 30 kg jo jau turimų daiktų masės.

Teismas analizavo Bausmių vykdymo kodekso šeštąjį skyrių ir Taisyklių nuostatas. Nurodė, kad Taisyklių 57 punktas (2011 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1R-33 redakcija) numato, jog priimtiems į pataisos įstaigą nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų, neįskaitant iki 3 metų vaikams, gyvenantiems pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtinų daiktų, bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. Daiktai ir reikmenys, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems ir kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų bendrąją masę, paimami. Paėmus daiktus ir reikmenis, surašomas protokolas (5 priedas), kurį pasirašo daiktus ir reikmenis paėmęs pareigūnas, konvojaus viršininkas ir nuteistasis. Vienas protokolo egzempliorius įteikiamas konvojaus viršininkui. Pataisos įstaigos direktoriaus budintysis padėjėjas paimtus iš nuteistųjų daiktus ir reikmenis registruoja specialiame žurnale (6 priedas). Paimti daiktai, išskyrus draudžiamus turėti, saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi daiktai grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais daiktais turimų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio. Jei nuteistajam atliekant bausmę nustatoma, kad jo turimų daiktų bendroji masė viršija leistiną svorį, šie daiktai paimami vadovaujantis šio punkto nuostatomis.

Atsižvelgęs į paminėtą teisės normą, teismas sprendė, kad Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmai, kuriais pareiškėjui apribota galimybė naudotis daiktais, kurių masė viršija 30 kg jo jau turimų daiktų masės, atlikti vykdant norminio teisės akto reikalavimus ir nėra neteisėti. Nesant minėtos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. Vilniaus pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų, turtinės žalos atlyginimas yra negalimas, atitinkamai – nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog Taisyklės negali nustatyti tokio pobūdžio ribojimo naudotis daiktais, nėra pagrįsti. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas, kaip numato Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalis, nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, tuo tarpu Taisyklės nustato teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 57 punkte nuteistiesiems iš esmės nėra uždraudžiama naudotis Bausmių vykdymo kodekse ir Taisyklėse numatytais daiktais, tačiau, atsižvelgiant į jose nustatytus vienam asmeniui tenkančius minimalius gyvenamųjų patalpų plotus, nustatomas ir vienu metu nuteistojo naudojamų daiktų kiekis. Teismas pažymėjo, kad Taisyklės neriboja nuteistojo teisės pasirinkti, kuriuos daiktus, viršijančius 30 kg bendrąją masę, perduoti saugoti ar grąžinti, o kuriuos – naudoti tuo momentu.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skunde nurodytus reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad į teismą inter alia kreipėsi dėl poįstatyminio teisės akto – Taisyklių nuostatų, kurios neatitinka Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų teisės normų, teisėtumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio pareiškėjo reikalavimo nenagrinėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilo klausimas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginimo. Taigi, šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar egzistuoja įstatymų numatytos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

Kaip teisingai išaiškino pirmosios instancijos teismas, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio nuostatos numato, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jei valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Pagal CK 6.271 str. 1 d. valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalios (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (6.249 str.). Šiuo atveju nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, tačiau, neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes tam nėra teisinio pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam padaryta Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmais, kuriais apribota jo galimybė naudotis dalimi jam priklausančių daiktų, t. y. tais, kurių masė viršija 30 kg jo jau turimų daiktų masės.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Taisyklės detalizuoja Bausmių vykdymo kodekso šeštame skirsnyje numatytų specialiųjų nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisių bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 57 punktas, numatantis ribojimą naudotis daiktais, kurių bendroji masė, kaip pareiškėjo atveju, viršija 30 kg, nenustato kitokių leistinų ar neleistinų daiktų nei nurodyta Bausmių vykdymo kodekse, jis tiesiog riboja nuteistiesiems galimų turėti daiktų kiekį. Šie ribojimai nustatyti siekiant palaikyti tvarką nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje, užtikrina geresnes buities sąlygas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus pataisos namų pareigūnai paėmė pareiškėjo daiktus, kurių masė viršijo leistinus 30 kg, taigi, atsižvelgiant į Taisyklių 57 punkto nuostatas, tokie pareigūnų veiksmai atitinka minėto norminio teisės akto reikalavimus ir yra laikytini teisėtais. Iš to darytina išvada, jog neegzistuoja viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti – neteisėti Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmai, taigi, turtinės žalos atlyginimas yra negalimas, taip pat nėra galimas ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinimas.

Dėl pareiškėjo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo poįstatyminio teisės akto – Taisyklių – nuostatų, kurios neatitinka Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų teisės normų, teisėtumo klausimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas į šį pareiškėjo klausimą atsakė paaiškindamas, jog Taisyklių nuostatos yra įgyvendinamojo pobūdžio bei kad Taisyklių 57 punktas iš esmės neuždraudžia nuteistiesiems naudotis Bausmių vykdymo kodekse ir pačiose Taisyklėse numatytais daiktais, neriboja nuteistųjų teisės pasirinkti, kuriuos daiktus perduoti ar grąžinti, o kuriuos – pasilikti tuometiniam naudojimui. Įvertinus visa tai, teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nesukėlė abejonių Taisyklių nuostatų teisėtumas, todėl šis pareiškėjo argumentas yra atmestinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje esančią medžiagą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinio skundo ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė