b3b99eea-36ff-4a87-bbee-9be5f9841473 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr. I-752-484/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04599-2013-6)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. birželio 10 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos I. P.-Å . skundÄ atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , n u s t a t ė :

PareiÅ¡kėja I. P.-Å . kreipėsi į teismÄ su skundu, kuriame prašė priteisti iÅ¡ atsakovų neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį, susidariusiÄ per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30. Skunde nurodė, Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis jai per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, pripažino prieÅ¡taraujančiomis Konstitucijai. Lietuvos valstybei nustačius teisinį reguliavimÄ , kuris pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, pareiÅ¡kėja negavo dalies darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias bÅ«tų gavusi, jei neteisėtas teisinis reguliavimas nebÅ«tų buvęs nustatytas.

Kompensavimo mechanizmas nėra nustatytas, todėl praÅ¡o priteisti susidariusiÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ (b. l. 10-13).Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Fondo valdyba), ir Fondo valdyba atsiliepime į su pareiÅ¡kėjos skundu nesutiko, prašė pareiÅ¡kėjos reikalavimui taikyti ieÅ¡kinio senatį. Teismui nusprendus skundÄ tenkinti, prašė atidėti sprendimo vykdymÄ . Pažymėjo, kad darbo užmokestis pareiÅ¡kėjai buvo mokamas vadovaujantis tuo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu.

Ä®statymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, kad Fondo valdyba, apskaičiuodama pareiÅ¡kėjai darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (b. l. 18-20).Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko. Jiems apie teismo posėdžio laikÄ ir vietÄ praneÅ¡ta tinkamai.Skundas atmestinas.Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieÅ¡taraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Nustatyta, kad Fondo valdybos direktoriaus 2008-01-30 įsakymu Nr. P-100 pareiÅ¡kėjai esant Fondo valdybos Draudimo organizavimo skyriaus vyriausiaja specialiste (karjeros valstybės tarnautoja, A lygis, 12 kategorija) nuo 2008-02-01 suteikta pirma kvalifikacinė klasė (b. l. 23). Fondo valdybos direktoriaus 2010-02-01 įsakymu Nr. P-46 nuo 2010-02-01 pareiÅ¡kėja perkelta į Fondo valdybos Draudimo organizavimo skyriaus vedėjo pavaduotojo karjeros valstybės tarnautojo (A lygis, 14 kategorija) pareigas, suteikiant jaiantrÄ kvalifikacinę klasę (b. l. 25).

Nuo 2011-08-02 Fondo valdybos direktoriaus 2011-07-15 įsakymu Nr. P-226 pareiÅ¡kėja perkelta į Fondo valdybos Registrų tvarkymo skyriaus vedėjo pavaduotojo (A lygio, 14 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo) pareigas, paliekant antrÄ kvalifikacinę klasę, o nuo 2013-02-11 pareiÅ¡kėjai suteikta pirma kvalifikacinė klasė (b. l. 27, 32). Taigi, pareiÅ¡kėja yra karjeros valstybės tarnautoja. 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimams, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiÅ¡kėja gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo.

Tai patvirtina ir VSDFV pažyma (b. l. 21-22). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos.

IeÅ¡kinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo Å¡alis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju praÅ¡o taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ , o pareiÅ¡kėja nenurodė aplinkybių, dėl kurių ji delsė kreiptis į teismÄ â€“ ieÅ¡kinio senaties terminas Å¡ioje byloje taikytinas. PareiÅ¡kėja praÅ¡o teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemokÄ nuo 2009-08-01, tačiau į teismÄ kreipėsi 2013-10-02 (b. l. 1), t. y. praleidusi terminÄ kreiptis į teismÄ iki 2010-10-02.

PareiÅ¡kėja nepateikė teismui praÅ¡ymo atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ , todėl pareiÅ¡kėjos skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiÅ¡kėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieÅ¡tarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ â€œ, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iÅ¡ Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , t. y. tvarkÄ , kuria valstybė per protingÄ laikotarpį (atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiÅ¡kiÄ pareigÄ â€“ paÅ¡alinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktÄ (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė Å¡ios pareigos įvykdymo bÅ«dÄ â€“ įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ . Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi bÅ«ti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ , konstitucinį socialinės darnos imperatyvÄ , gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės kraÅ¡to apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Ä®gyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ (kompensavimo sÄ lygas, mastÄ ir bÅ«dÄ , laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektÄ ir pateikti pagal jame nustatytÄ kompensavimo mechanizmÄ apskaičiuotÄ kompensacijoms reikalingÄ lėšų sumÄ .

Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Ä®gyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmÄ nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieÅ¡tarauja Konstitucijai.Apibendrinant nurodytÄ Konstitucinio Teismo jurisprudencijÄ dėl asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog:

1) įstatymų leidėjas turi pareigÄ nustatyti asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ ;

2) kompensavimo mechanizmas turi bÅ«ti nustatytas per protingÄ laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, bÅ«tinas tokiam kompensavimui);

3) asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais;

4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieÅ¡tarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grÄ Å¾inimo įstatymas (toliau – GrÄ Å¾inimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).

GrÄ Å¾inimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebÅ«tų buvę patirta, jeigu bÅ«tų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu.

Taigi, Å¡iuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal KonstitucijÄ gali bÅ«ti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas GrÄ Å¾inimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbÄ apmokama iÅ¡ valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmÄ , konstatuoja, kad Fondo valdyba, kaip darbdavys, vadovaudamasi GrÄ Å¾inimo įstatyme nustatytomis sÄ lygomis turi pareigÄ kompensuoti pareiÅ¡kėjos patirtus praradimus.

Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamÄ praktikÄ nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimÄ priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo. PareiÅ¡kėja skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.Esant Å¡ioms aplinkybėms, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grÄ Å¾inimo mechanizmui, pareiÅ¡kėjos reikalavimas priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali bÅ«ti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, n u s p r e n d ė : PareiÅ¡kėjos I. P.-Å . skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėja                                                                                      Ina Kirkutienė