2016-01-15 Nr. AB-1111-3-61-3-02175-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2563-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02175-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 6-N12-527; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2269; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d.; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde (b. l. 1–6) nurodė, kad VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius, priimdami sprendimus atsisakyti pareiškėjai skirti motinystės pašalpą, visiškai neįsigilino į faktines situacijos aplinkybes ir ignoravo įstatyminių aktų teisinį reglamentavimą. Atsižvelgiant į tai, VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimuose pateikti motyvai yra neobjektyvūs ir prieštarauja tiek formuojamai teismų praktikai, tiek socialinės apsaugos principams.

Pareiškėja teigia, kad VSDVF ignoruoja faktinę pažymos aplinkybę, pažymėtą skiltyje „Pastaba“, kurioje nurodyta, kad „draudžiamosios pajamos – pajamos, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat priskaičiuotos ligos, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų valstybinio socialinio draudimo pašalpos bei nedarbo socialinio draudimo išmokos“. Šis karinę tarnybą atliekančių asmenų draudžiamųjų pajamų apibrėžimas nurodo ligos ir motinystės socialinio draudimo taikymą asmenims, atliekantiems karinę tarnybą ir gaunantiems draudžiamąsias pajamas. Šiuo atveju VSDFV klaidinga Valstybinio socialinio draudimo įstatymo normų ir faktinių situacijos aplinkybių interpretacija negali būti vertinama kaip pagrindas atsisakyti išmokėti motinystės pašalpą dėl tariamai nepakankamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

Pareiškėja skunde taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-997/2014 suformuotu išaiškinimu, kad nustatant (apskaičiuojant) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, visiškai nereikšminga yra faktinė aplinkybė, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos aptariamam socialiniam draudimui į Valstybinio socialinio draudimo fondą nebuvo sumokėtos. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas expessis verbis nurodė, kad į aptariamą stažą įtraukiami ne tik laikotarpiai, per kuriuos minėtos draudimo įmokos buvo mokamos, bet ir laikotarpiai, kai šios įmokos turėjo būti mokamos (Įstatymo 3 str. 4 d.).

Priimdami skundžiamus sprendimus, VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV disponavo informacija apie tai, jog pareiškėjos draudėjas Lietuvos kariuomenė tinkamai vykdė jam įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nustatytas pareigas. Nepaisant šių faktinių įrodymų, VSDFV nepagrįstai apribojo teisę gauti užtarnautą motinystės pašalpą. Faktinis disponavimas tokiais duomenimis implikavo ir viešojo administravimo subjektų pareigą imtis aktyvių veiksmų, siekiant kiek įmanoma tiksliau nustatyti (atkurti) aplinkybes (tikrąjį stažą, draudžiamųjų pajamų dydį ir kt.), reikšmingas apelianto turimai teisei į ginčo socialinio draudimo išmokas realizuoti. Tačiau Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos šių aplinkybių iš esmės nevertino ir, atsisakydamos tenkinti pareiškėjos prašymus skirti motinystės pašalpą už ginčo laikotarpius, formaliai rėmėsi ir subjektyviai interpretavo vien Registro duomenimis apie pareiškėjos aptariamo socialinio draudimo stažą bei aplinkybę, jog pareiškėjos draudėjas nepateikė nustatytos formos pažymų, įrodančių ligos ir motinystės pakankamo socialinio draudimo stažo egzistavimą. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į išdėstytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, pareiškėja mano, kad Vilniaus skyrius, nagrinėdamas jos prašymus skirti motinystės pašalpą, ir VSDFV, nagrinėdama skundą dėl teritorinio skyriaus sprendimo, neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, todėl byloje ginčijami sprendimai negali būti pripažinti pagrįstais.

Pareiškėja skunde pabrėžė, jog kai valstybiniu socialiniu draudimu apdraustas asmuo (išmokos gavėjas) įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais kreipiasi dėl atitinkamos socialinio draudimo išmokos skyrimo, o iš šio asmens pateiktų ir Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojančios įstaigos turimų duomenų galima daryti objektyviai pagrįstą prielaidą, jog draudėjas vykdo savo pareigas, turinčias esminę reikšmę pripažįstant apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisę į šią išmoką ir / ar nustatant šios teisės apimtį (pvz., socialinio draudimo išmokų dydį ir faktinį jų išmokėjimą), minėtos įstaigos, prieš priimdamos sprendimą dėl prašymo skirti socialinio draudimo išmoką, privalo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, būtinus užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą apdraustiesiems asmenims (išmokų gavėjams).

VSDFV ir jos teritoriniai skyriai, pagal jiems priskirtą kompetenciją, klaidingai interpretavo Valstybinio socialinio draudimo, Ligos ir motinystės socialinio draudimo bei Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymus. Dėl šio subjektyvaus ir klaidingo įstatymų vertinimo, VSDFV pareiškėjos atžvilgiu nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, padedant įgyvendinti užtarnautas socialines garantijas, ignoravo faktinius įrodymus, patvirtinančius darbdavio atliktus mokėjimus, bei tik formaliai nagrinėjo susidariusią situaciją.

Atsakovas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime (b. l. 5–56) nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, jog krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis, E. V. tarnybos Lietuvos kariuomenėje nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., priešingai nei teigia pareiškėja, nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, todėl šis laikotarpis negali būti įskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis numato, kad teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu taip pat turi apdraustieji, jeigu jie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte (pareigūnai, profesinės karo tarnybos, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, ar statutiniai valstybės tarnautojai), ir pertrauka nuo statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Ši Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, numatanti teisę gauti motinystės pašalpą neįgijus reikiamo stažo, E. V. negali būti taikoma, kadangi pareiškėja neatitinka minėtame straipsnyje išdėstytų sąlygų, nes visą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo skaičiavimo laikotarpį (nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d.) pareiškėja buvo UAB „G4S Lietuva“ apdraustąja, o įstatymo reikalaujamo stažo neįgijo dėl to, kad šioje įmonėje pareiškėjai net 14 mėnesių ir 20 dienų buvo suteiktos nemokamos atostogos ir kiti nedraudiminiai laikotarpiai.

Atsižvelgiant į tai, kad E. V. neatitiko Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 38 punkto reikalavimų, t. y. per paskutinius 24 mėnesius iki pirmos nėštumo ir gimdymo atostogų dienos neturėjo 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 16-12N-527 „Dėl E. V. teisės į motinystės pašalpą“ ir VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2269 „Dėl teisės gauti motinystės pašalpą“ pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d., todėl naikinti minėtų sprendimų nėra teisinio pagrindo, taip pat tenkinti E. V. reikalavimų įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 41–43) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos nuo 2013 m. gruodžio 18 d. Pagal Registro duomenis, iki šios dienos per paskutinius 24 mėnesius (nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d.) pareiškėja turi 9 mėnesių ir 12 dienų ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (dirba UAB „G4S Lietuva“). Atkreipė dėmesį, kad į pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą neįskaityta 14 mėnesių ir 20 dienų, kai pareiškėja turėjo nedraudiminius laikotarpius: nuo 2012 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. balandžio 27 d. (12 d. dėl nemokamų atostogų), nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. (5 d. dėl nemokamų atostogų), nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. (6 mėn. 26 d. dėl nemokamų atostogų), nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. (3 mėn. karo tarnybos), nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. (3 mėn. 1 d. dėl nemokamų atostogų), nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. birželio 10 d. (8 d. dėl šeimos nario slaugos), nuo 2013 m. birželio 11 d. iki 2013 m. birželio 23 d. (13 d. dėl nemokamų atostogų), nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. liepos 16 d. (14 d. dėl nemokamų atostogų) ir 2013 m. gruodžio 2 d. (1 d. dėl pravaikštos).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyti krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu, nedarbo socialiniu draudimu ir sveikatos draudimu. Taigi laikotarpis (nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d.), kai pareiškėja tarnavo Lietuvos kariuomenėje, negali būti įskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, kadangi šiuo laikotarpiu pareiškėja nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Tai patvirtina ir pareiškėjai išduota Fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2014 m. sausio 28 d. pažyma Nr. (6.10) 19D-30. Pažymoje esantis paaiškinimas, kuriuo pareiškėja remiasi savo skunde, yra tik draudžiamųjų pajamų apibrėžimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y. paaiškinimas, kas apskritai yra laikoma asmens draudžiamosiomis pajamomis. Tačiau minėtas apibrėžimas jokiu būdu nereiškia, kaip kad klaidingai interpretuoja pareiškėja, jog ji buvo draudžiama visomis socialinio draudimo rūšimis, įskaitant ligos ir motinystės socialinį draudimą.

Pareiškėjos skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu šiuo atveju negalima vadovautis, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Pareiškėjos minimoje byloje buvo kilęs klausimas, ar pareiškėjas apskritai gali būti laikomas apdraustuoju, kadangi jis kaip įmonės direktorius už save, kaip apdraustąjį, nemokėjo privalomojo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, nors privalėjo tai daryti, ir laikotarpiais, iš kurių turėjo būti skaičiuojamas kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpoms, neturėjo reikalaujamo būtinojo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Tuo tarpu pareiškėja, kaip dirbanti pagal darbo sutartį, yra apdrausta ligos ir motinystės socialiniu draudimu, darbdavys tvarkingai mokėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokas už pareiškėją, tačiau pareiškėja tam tikrais laikotarpiais neturėjo draudžiamųjų pajamų dėl nemokamų atostogų, šeimos nario slaugos, karo tarnybos ar pravaikštos. Jos darbdavys UAB „G4S Lietuva“ tais laikotarpiais neprivalėjo mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų už pareiškėją.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pabrėžė, kad skirti motinystės pašalpą nereikalaujant stažo nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėja neatitiko Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų, t. y. visą stažo skaičiavimo laikotarpį buvo UAB „G4S Lietuva“ apdraustoji, kuriai 14 mėnesių ir 20 dienų buvo suteiktos nemokamos atostogos ir kiti nedraudiminiai laikotarpiai. Todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 16 d. pagrįstai priėmė sprendimą Nr. 6-12N-527 neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu pareiškėjos E. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 86–92).

Teismas nustatė, kad pareiškėjai E. V. nuo 2013 m. gruodžio 18 d. suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, todėl pareiškėja 2013 m. gruodžio 18 kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. (b. l. 57, 58). VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neturėjo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje ir Nuostatų 38 punkte nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, 2014 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 6-12N-527 „Dėl E. V. teisės į motinystės pašalpą“ neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. (b. l. 59).

Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 6-12N-527 apskundė VSDFV, kuri 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2269 „Dėl teisės gauti motinystės pašalpą“ atmetė pareiškėjos skundą (b. l. 9–10).

Teismas nustatė, kad byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, gali būti laikomi draudžiamais ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai.

Teismas pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, E. V. dirbant UAB „G4S Lietuva“, per paskutinius 24 mėnesius iki pirmos nėštumo ir gimdymo atostogų dienos, t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d., jos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą sudarė tik 9 mėnesiai ir 12 dienų, kadangi didesnę dalį laiko pareiškėja UAB „G4S Lietuva“ turėjo nedraudiminį laikotarpį (dėl nemokamų atostogų, karo tarnybos, dėl pravaikštos ir kt.), kuris nėra įtraukiamas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Į pareiškėjos ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą neįskaityta 14 mėnesių ir 20 dienų, kai pareiškėja turėjo nedraudiminius laikotarpius (b. l. 60, 61).

Teismas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriame nurodyta, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, privalomai draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu, nedarbo socialiniu draudimu ir sveikatos draudimu, padarė išvadą, kad laikotarpis (nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d.), kai pareiškėja tarnavo Lietuvos kariuomenėje, negali būti įskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, kadangi šiuo laikotarpiu pareiškėja nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Tai patvirtina ir pareiškėjai išduota Fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2014 m. sausio 28 d. pažyma Nr. (6.10) 19D-30 (b. l. 49–52). Šioje pažymoje esantis paaiškinimas, kuriuo pareiškėja remiasi savo skunde, yra tik draudžiamųjų pajamų apibrėžimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y. paaiškinimas, kas apskritai yra laikoma asmens draudžiamosiomis pajamomis. Tačiau minėtas apibrėžimas jokiu būdu nereiškia, kaip klaidingai interpretuoja pareiškėja, kad ji buvo draudžiama visomis socialinio draudimo rūšimis, įskaitant ligos ir motinystės socialinį draudimą.

Teismas taip pat nurodė, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, numatanti teisę gauti motinystės pašalpą neįgijus reikiamo stažo, E. V. negali būti taikoma, kadangi pareiškėja neatitinka minėtame straipsnyje išdėstytų sąlygų, nes visą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo skaičiavimo laikotarpį (nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d.) pareiškėja buvo UAB „G4S Lietuva“ apdraustąja, o įstatymo reikalaujamo stažo neįgijo dėl to, kad šioje įmonėje pareiškėjai net 14 mėnesių ir 20 dienų buvo suteiktos nemokamos atostogos ir kiti nedraudiminiai laikotarpiai.

Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs teisės aktų nuostatas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, teismas priėjo prie išvados, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 6-12N-527 ir VSDFV 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2269 teisėtai ir pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d., todėl naikinti šių sprendimų nėra teisinio pagrindo. Atmetus šią pareiškėjos skundo dalį, nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. Teismas taip pat netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja E. V. padavė apeliacinį skundą (b. l. 96–101), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV ir teismas, priimdami skundžiamus sprendimus, neįsigilino į faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kurios prieštarauja suformuotai teismų praktikai ir nesiderina su socialinės apsaugos principais.

2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad laikotarpis, kuomet pareiškėja buvo pašaukta dalyvauti pasirengime tarptautinei operacijai Afganistano Islamo Respublikoje (nuo 2012 m. vasario 20 d. iki 2012 m. spalio 22 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. gegužės 27 d.), neįskaitomas į draudiminį laikotarpį motinystės (tėvystės) pašalpai gauti, kadangi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatoje yra įtvirtinta stažo reikalavimo išimtis. Pareiškėja kario savanorio statusą įgijo nuo 1996 m. rugsėjo 9 d., šis statusas nėra pasikeitęs, jam nedaro įtakos ir tai, kad tuo pačiu buvo laikoma apdrausta uždarojoje akcinėje bendrovėje „G4S Lietuva“.

3. VSDFV Karinių ir joms prilyginamų struktūrų skyriaus 2014 m. sausio 28 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d., kuomet tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo draudžiama, o „draudžiamųjų pajamų“ paaiškinimas yra nurodytas išnašoje, todėl remiantis tuo, minėtas laikotarpis turėjo būti įtrauktas į draudiminį stažą. Nepagrįstu laiko teismo argumentą, kad pažymoje nurodytas tik draudžiamųjų pajamų apibrėžimas, kadangi vadovaujantis Šaltinių pateikimo ir citavimo taisyklėmis, išnašomis teksto apačioje pažymimos reikšmingos tekstui pastabos, paaiškinimai ir nuorodos į šaltinius, todėl pažymos išnašoje apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas pateikiama ne apskritai draudžiamųjų pajamų samprata, bet paaiškinimas, kas sudarė pareiškėjos draudžiamąsias pajamas.

4. VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV disponavo informacija apie Lietuvos kariuomenės tinkamą pareigų vykdymą pareiškėjos atžvilgiu, tačiau nepaisant to, nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę gauti motinystės pašalpą. Atsakovas formaliai rėmėsi vien Registro duomenimis apie pareiškėjos socialinio draudimo stažą bei aplinkybe, jog pareiškėjos draudėjas nepateikė nustatytos formos pažymų, įrodančių ligos ir motinystės pakankamą socialinio draudimo stažą. Pareiškėja teisę į motinystės pašalpą turi tiek dėl to, kad priskirta prie subjektų, kuriems motinystės pašalpa turėjo būti mokama ne pagal įgytą stažą, o dėl to, kad buvo priskirta prie specialių subjektų, turinčių teisę į šią pašalpą neįgijus stažo, tiek dėl to, kad faktiškai atlikdama savanoriškąją kario tarnybą buvo draudžiama ir motinystės socialiniu draudimu, tik šis laikotarpis nepagrįstai nebuvo įtrauktas į draudiminį stažą.

5. Pažeisti socialinės apsaugos principai, kadangi pareiškėjos atveju, jos teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą negali būti nepagrįstai ribojamos, juolab paneigiamos tik dėl aplinkybės, kad neteisingai interpretuojami teisės aktai. Net ir tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad teisės aktai nenumato motinystės socialinių garantijų, turėtų būti taikoma įstatymo analogija, perkeliant draudėjui ir draudikui pareigą užtikrinti realių socialinių garantijų suteikimą, o ne jas apskritai paneigti.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 107–109) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, sprendime išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktų nuostatas ir objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs visas faktines bylos aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 6-12N-527 ir Fondo valdyba 2014 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2269 teisėtai ir pagrįstai nusprendė neskirti pareiškėjai motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. balandžio 22 d., kadangi pareiškėja neturėjo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje bei Nuostatų 38 punkte nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo.

Pareiškėja klaidingai interpretuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta išimtis, numatanti teisę gauti motinystės pašalpą, neįgijus įstatymo nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, ir mano, kad vadovaujantis minėto įstatymo nuostata motinystės pašalpa turi būti mokama ir neįgijusiems reikalingo šiai pašalpai gauti stažo asmenims, jeigu jie yra tarp Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte išvardintų asmenų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja visą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo skaičiavimo laikotarpį (nuo 2011 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 17 d.) buvo UAB „G4S Lietuva“ apdraustąja, o įstatymo reikalaujamo stažo neįgijo dėl to, kad šioje įmonėje pareiškėjai net 14 mėnesių ir 20 dienų buvo suteiktos nemokamos atostogos ir kiti nedraudiminiai laikotarpiai, kurie vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, neįtraukiami į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neatitiko Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje išdėstytų sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad minėta įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta išimtis, numatanti teisę gauti motinystės pašalpą neįgijus reikiamo stažo, E. V. negali būti taikoma.

Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos minimos pažymos pastabose nurodytas draudžiamųjų pajamų paaiškinimas pats savaime dar nereiškia, kaip klaidingai interpretuoja pareiškėja, kad ji tarnybos Lietuvos Respublikos kariuomenėje laikotarpiu, buvo draudžiama visomis socialinio draudimo rūšimis, įskaitant ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Minėtoje pažymoje nurodytas tik draudžiamųjų pajamų apibrėžimas, kuris yra įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, ir paaiškinama, kas apskritai yra laikoma asmens draudžiamosiomis pajamomis. Fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus pažyma, priešingai nei nurodo pareiškėja, patvirtina, kad pareiškėja tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikotarpiu buvo draudžiama tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu, kaip tai numato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, bei sveikatos draudimu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėto įstatymo nuostatomis, pagrįstai konstatavo, kad tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. E. V. nebuvo draudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, dėl to šis laikotarpis negali būti įskaitytas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas bei objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl teisėtai ir pagrįstai priėmė 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos E. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjos samprotavimai ir subjektyvus įsitikinimas, kad teismas turėjo padaryti kitokias išvadas, negali būti pagrindas konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neobjektyviai ir nevisapusiškai tyrė ir įvertino bylos aplinkybes bei šalių argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktame atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 110–113) nurodo, kad su apeliaciniu skundu ir atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais nesutinka iš esmės ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu. Atsakovas pareiškėjos prašymo paskirti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu netenkino, nurodydamas, kad pareiškėja neturi įstatyme nustatyto 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Atsakovo teigimu, pareiškėjos stažą sudarė 9 mėnesiai ir 12 dienų (b. l. 60).

Kilusio ginčo kontekste visų pirma pažymėtinos pagrindinės pareiškėjos situaciją apibūdinančios faktinės aplinkybės. Pareiškėja nuo 2007 m. balandžio 20 d. dirba pagal neterminuotą darbo sutartį privačiame sektoriuje (b. l. 24–25). 2012 m. vasario 20 d.–2012 m. spalio 22 d. ir 2012 m. lapkričio 4 d.–2013 m. gegužės 27 d. pareiškėja, kaip karė savanorė, buvo pašaukta pasirengti ir dalyvauti tarptautinėse operacijose Afganistano Islamo Respublikoje. Nuo 2013 m. birželio 10 d. iki 2013 m. birželio 23 d. jai buvo suteiktos prevencinės reabilitacijos atostogos (b. l. 21, 26). Įvardytais laikotarpiais pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą kariams savanoriams ligos ir motinystės socialinis draudimas nebuvo privalomas (Įstatymo 4 str. 2 d. 2 p.). Nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. pareiškėja buvo išėjusi įstatyme numatytų nėštumo ir gimdymo atostogų, tačiau šiuo laikotarpiu motinystės pašalpa jai, kaip neįgijusiai įstatyme nustatyto stažo, nebuvo paskirta.

Tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, svarbu nustatyti, ar pareiškėja atitinka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, įtvirtintas pašalpos skyrimo sąlygas. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pasirinko tokį teisinio reguliavimo modelį, pagal kurį teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu iš esmės siejama su asmens draustumu ir jo turimu ligos ir motinystės socialinio draudimo stažu. Pagal bendrąją taisyklę, teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 str. 1 d.).

Taikant nurodytą teisės normą kilusiam ginčui, reikia sutikti su atsakovo pozicija, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog pareiškėja būtų sukaupusi įstatyme reikalaujamą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas – laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Šios rūšies socialinio draudimo įmokos pareiškėjos atveju remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu nebuvo privalomos. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kariai savanoriai yra draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu, o pagal Sveikatos draudimo įstatymą – ir privalomuoju sveikatos draudimu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja buvo papildomai draudžiama pagal nustatytą teisinį reguliavimą neprivalomu ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Šios aplinkybės juolab nepatvirtina pareiškėjos teiginys, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2014 m. sausio 28 d. pažymoje apie asmens valstybinį draudimą Nr. (6.10)19D-30 vartojamas terminas „draudžiamosios pajamos“, kuris, be kita ko, apima ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Pažymoje pateiktas draudžiamųjų pajamų apibrėžimas parodo, nuo kokių pajamų yra skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, ir nėra skirtas patvirtinti ar paneigti socialinio draudimo įmokų faktinį sumokėjimą. Tokią aplinkybę atskleidžia pažymoje pateikti konkretūs duomenys, pažymintys apdraustojo naudai pervestą įmokų dydį, o ne pažymos pastaboje nurodytas bendro pobūdžio draudžiamųjų pajamų apibrėžimas. Atsižvelgus į tai, reikia konstatuoti, kad pareiškėja netenkina Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos turėti 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir todėl pagal šią teisės nuostatą teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu neįgijo.

Kita vertus, Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas asmenims, siekiantiems įgyti teisę į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą nėra absoliutus ir jam taikomos tam tikros įstatyme nustatytos išimtys. Tokios bendrosios taisyklės išimtis, aktuali nagrinėjamam atvejui, yra nustatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje ir taikoma kartu su Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Remiantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu taip pat turi apdraustieji, jeigu jie iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Atitinkamai, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad kariai savanoriai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu.

Apibendrinant ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą matyti, kad asmenims, neįgijusiems įstatyme nustatytos trukmės ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu savaime nėra paneigiama. Ši teisė nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu gali būti įgyvendinama, jei suinteresuotų asmenų situacija patenka į įstatymų leidėjo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme apibrėžtų bendrosios taisyklės turėti 12 mėnesių trukmės stažą išimčių taikymo sritį. Remiantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, asmenų, įsipareigojusių savanoriškai karinei tarnybai, teisė gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu yra siejama su trijų pagrindinių sąlygų išpildymu. Pirma, asmenys, kurie kreipiasi dėl pašalpos paskyrimo, privalo būti draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu; antra, šie asmenys reikalaujamo 12 mėnesių stažo neįgyja, nes yra draudžiami kaip kariai savanoriai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių; trečia, pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo yra ne ilgesnė nei trys mėnesiai. Visas sąlygas reikia taikyti kumuliatyviai.

Vertinant, ar pareiškėjos atveju tenkinamos įvardytos sąlygos, tarp kurių yra sąlyga būti apdraustąja, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad tokį statusą pareiškėja kreipdamasi dėl motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo laikotarpiu turėjo. Kaip minėta, pareiškėja yra pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis asmuo (b. l. 24–25), už ją ginčo laikotarpiu buvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos (b. l. 76–78), vėliau jai buvo suteiktos įstatyme numatytos nėštumo ir gimdymo atostogos (b. l. 19). Atsižvelgus į tai, bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai toliau reikia pateikti tik anksčiau įvardytų kitų dviejų sąlygų taikymo išaiškinimą.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi remtis gali ne kiekvienas apdraustasis asmuo, o tik tas, kuris įstatyme nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo neįgijo dėl aiškiai ir konkrečiai įstatyme numatytų priežasčių. Nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar pareiškėja nurodytais laikotarpiais buvo draudžiama kaip asmuo, įvardytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja iš tiesų buvo draudžiama kaip karė savanorė, pašaukta vykdyti tarnybos užduočių. Šį faktą patvirtina minėta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus 2014 m. sausio 28 d. pažyma apie asmens valstybinį draudimą Nr. (6.10)19D-30. Teisėjų kolegijai pagal byloje surinktą medžiagą nekyla abejonių, kad pareiškėja įstatyme reikalaujamo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo negalėjo įgyti būtent dėl to, kad kaip karė savanorė buvo pašaukta atlikti tarnybos užduočių.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nei iš minėtoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje vartojamų žodžių „apdraustasis“ ar „asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte“, nei iš kitų įstatymo 16 straipsnio nuostatų sisteminio aiškinimo nematyti, kad karių savanorių, pašauktų vykdyti tarnybos užduočių, teisė į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu yra siejama su sąlyga, kad šie asmenys visą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo skaičiavimo laikotarpį mokėtų ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokas. Teisėjų kolegija nesutinka su argumentais, jog nors kaip karė savanorė privalomai nedraudžiama ligos ir motinystės socialiniu draudimu, pareiškėja, pašaukta į mokymus ir vėliau vykdyti tarnybos užduočių, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį turėjo teisę šios rūšies draudimu draustis savanoriškai Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nebūtų teisinga teigti, kad dėl valstybės interesų, inter alia Lietuvos tarptautinių gynybos ir karinio bendradarbiavimo įsipareigojimų vykdymo atliekant savanorišką karinę tarnybą, ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų mokėjimas yra savanoriškas ir tenkina išimtinai tik suinteresuoto asmens privatų poreikį užsitikrinti socialinę apsaugą, įvykus draudiminiam įvykiui. Karo tarnybos atlikimas, nepaisant jos savanoriško pobūdžio, reiškia Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme numatytą pilietinę pareigą ir netenkina atskirų privačių asmenų poreikių. Be to, tokiu būdu aiškinant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, šio straipsnio 3 dalis apskritai netektų prasmės, nes visi asmenys, už kuriuos yra mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, patektų į bendrąją taisyklę įtvirtinančios įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tokia situacija paneigtų reikalavimo įgyti atitinkamą stažą išimčių įtvirtinimo poreikį. Šie argumentai sudaro pagrindą teigti, jog aplinkybė, kad pareiškėjos naudai karinės tarnybos laikotarpiu nebuvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, nereiškia, jog ji nepatenka į Ligos ir motinystės įstatymo 16 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.

Aiškindama sąvoką „pertrauka nuo statuso pasikeitimo“, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad nei statuso pasikeitimo, nei pertraukos sąvokų turinys nėra aiškiai aptartas įstatyme. Teisės aktuose nesant minėtų sąvokų apibrėžimo, įstatyme vartojamą formuluotę „pertrauka nuo statuso pasikeitimo“ reikia suprasti ir ją aiškinti, atsižvelgiant į nagrinėjamos teisės nuostatos kontekstą, prasmę ir tikslą bei reglamentavimo, kurio dalis ji yra, tikslus. Iš tiesų tiek Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo tikslas – kompensuoti dėl draudiminio įvykio dalį prarastų darbo pajamų, tiek šio įstatymo 16 straipsnio tikslai skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių, neseniai pagimdžiusių moterų socialinė apsauga, būtų akivaizdžiai pažeisti, jeigu teisė į motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nebūtų suteikiama dirbančioms moterims tik todėl, kad darbo laikotarpiu jos buvo pašauktos atlikti karių savanorių pareigas. Todėl teisinė formuluotė „pertrauka nuo statuso pasikeitimo“, kaip leidžianti nukrypti nuo reikalavimo turėti įstatyme nustatytą socialinio draudimo stažą, šiuo atveju turi būti aiškinama plačiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju įstatyme vartojama formuluotė „statuso pasikeitimas“ reiškia suinteresuoto asmens perėjimą (jų daugetą) iš karo tarnybos į civilinės srities darbą arba – pačia bendriausia prasme – apdraustojo ligos ir motinystės socialinio draudimu statuso įgijimą įstatymuose nustatytu būdu, atlikus karinės tarnybos užduotis. Vienintelis šioje formuluotėje įtvirtintas reikalavimas – asmuo, atlikęs karinę tarnybą, turi įgyti dirbančiojo arba apdraustojo ligos ir motinystės socialiniu draudimu asmens statusą per įstatyme nustatytą trijų mėnesių laikotarpį. Šis darbuotojo statusas turi būti aiškinamas, kaip apimantis atitinkamo asmens skirtingus tarp karinės tarnybos laikotarpių vienas po kito dirbtus darbus, taip pat ir darbus skirtingiems darbdaviams, taip pat pagal skirtingus statusus.

Aplinkybės, kuriomis remiasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, kad pareiškėja karės savanorės statusą įgijo 1996 m. ir šis statusas nėra pasikeitęs, nedaro įtakos bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos pateiktam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme vartojamos formuluotės „statuso pasikeitimas“ išaiškinimui. Šiuo aspektu visų pirma pastebėtina, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kalbinis metodas negali būti vienintelis nagrinėjamos teisės normos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioritetą kitų teisės nuostatų aiškinimo būdų atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014; 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013). Remiantis lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu aiškinimu, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje numatytas „statuso pasikeitimas“ negali reikšti tik vieno karinės tarnybos laikotarpio. Savanoriškos karo tarnybos atveju šaukiamasis nuo jo nepriklausančiam laikotarpiui yra priskiriamas ginkluotosioms pajėgoms. Kiekvienu atveju darbinių santykių civilinėje srityje sustabdymą pagrindžia viešojo intereso tikslai, siejami su karinių poreikių egzistavimu. Savo ruožtu asmenys, įsipareigoję kaip kariai savanoriai, dėl nenuolatinio karinės tarnybos pobūdžio yra priversti laukti kito pašaukimo į tarnybą, kurio pradžia nėra aiški. Tokiu būdu savanoriškai įsipareigojusio karo prievolininko civilinės srities darbo sustabdymas yra neišvengiama tarnybos karinėje organizacijoje pasekmė. Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į bendrą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo tikslą, nagrinėjama formuluotė turi būti suprantama, kaip apimanti keletą dirbančio ir kitaip apdrausto asmens skirtingų savanoriškos karinės tarnybos laikotarpių.

Toks aiškinimas labiausiai atitinka oficialiai konstitucinėje jurisprudencijoje pažymėtos socialiai orientuotos valstybės doktriną, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2010 m. birželio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimai). Konstitucinis valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, kaip bendras principas, tam tikrais aspektais yra išreikštas ir kitose Konstitucijos nuostatose, inter alia 39 straipsnio 1 dalyje, kurioje garantuojama valstybės globa ir parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, bei 2 dalyje, kurioje dirbančioms motinoms yra užtikrinamos mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo, palankios darbo sąlygos ir kitos lengvatos (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą). Tai, kad sąžiningo ir nesiekiančio piktnaudžiauti teise apdraustojo asmens (išmokos gavėjo) teisė į atitinkamas socialinio draudimo išmokas privalo būti įgyvendinama, akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (šiuo klausimu, žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

Galiausiai pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus teisė į socialinę apsaugą, teisė gauti įstatyme nustatytas socialinio aprūpinimo išmokas, inter alia nėštumo ir motinystės atostogų metu yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi, be kita ko, užtikrina kilusius ginčus nagrinėjantys teismai, dalis. Iš to išplaukia, kad negali būti pripažįstamas teisės aiškinimas, nesuderinamas su pagarba žmogaus teisėms, kurią iš esmės garantuoja visi pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai. Tai, kad teisė į motinystės atostogas vertinama kaip ypatingos svarbos socialinės teisės apsaugos priemonė, įtvirtinta inter alia 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 22 straipsnyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje, Europos socialinės chartijos 8 straipsnyje, 2000 m. birželio 15 d. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 183 dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo 6 straipsnio 1 dalyje. Šiame kontekste atskirai pažymėtinos 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/85/EEB dėl priemonių, skirtų skatinti, kad būtų užtikrinta geresnė nėščių ir neseniai pagimdžiusių arba maitinančių krūtimi darbuotojų sauga ir sveikata, nustatymo (dešimtoji atskira direktyva, kaip numatyta Direktyvos 89/391/EEB 16 straipsnio 1 dalyje) (OL L 348, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 110) nuostatos. Iš Direktyvos 92/85 11 straipsnio 2 punkto b papunkčio matyti, jog tam, kad būtų garantuotas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos teisių laikymasis, nustatoma, kad motinystės atostogų atveju darbuotojoms turi būti garantuotas atlyginimo išlaikymas ir (arba) teisė į atitinkamą pašalpą.

Tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė nagrinėjamu atveju, reikalauti iš pareiškėjos įgyti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatytą 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius stažą kiekvienu atveju pasikeitus jos statusui, be kita ko, reikštų panaikinti Konstitucijos bei Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų laiduojamos teisės į socialinę apsaugą ir jos įgyvendinimą įtvirtinančių teisės aktų veiksmingumą. Todėl teisės aiškinimas, pagal kurį Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatyta stažo išimtis taikoma dirbančioms moterims, kurios dėl savanoriškos karinės tarnybos neturi galimybių įgyti įstatyme nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, vertintinas kaip labiausiai atitinkantis įstatymų leidėjo įgyvendinamus visuomenės solidarumo, socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus bei sprendimo valstybės gynybą iš dalies užtikrinti savanoriškos karo tarnybos būdu tikslus.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad aktualiu laikotarpiu pareiškėja, grįžusi iš karinės tarnybos, būtų praradusi apdraustojo asmens statusą. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja – visą šį laikotarpį pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis asmuo. Todėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos argumentai, kad pareiškėja netenkina Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, tarp kurių nustatyta sąlyga neviršyti 3 mėnesių pertraukos nuo statuso pasikeitimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Šioje motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje išdėstyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 6-12N-527 „Dėl E. V. teisės į motinystės pašalpą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2269 „Dėl teisės gauti motinystės pašalpą“ bei įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo laikotarpiu.

V. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, tačiau konkrečiai nepagrindė, kokias bylinėjimosi išlaidas patyrė, ir nepateikė atitinkamų įrodymų, todėl šis prašymas nesvarstytinas. Tai neužkerta kelio pareiškėjai pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pažymėtina, jog tokį prašymą pareiškėja turi teisę paduoti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos E. V. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 6-12N-527 „Dėl E. V. teisės į motinystės pašalpą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2269 „Dėl teisės gauti motinystės pašalpą“.

Atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių įpareigoti apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai E. V. motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 22 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas