2013-11-13 Nr. AB-8059-3-61-3-01203-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P756-199/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01203-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-442/2013 pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų Rinktinei (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl vidaus tarnybos stažo įskaičiavimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. V. su skundu (I t., b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Lazdijų rinktinę laikotarpį nuo 1986 m. gruodžio 9 d. iki 1993 m. liepos 10 d. (imtinai) įskaičiuoti į jo vidaus tarnybos stažą.

Nurodė, kad vidaus reikalų sistemoje dirba nuo 1984 metų įvairiose pareigose. Šiuo metu dirba VSAT Lazdijų rinktinės vyresniuoju specialistu. LTSR Vidaus reikalų ministro 1986 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 112 a/s pareiškėjas buvo paskirtas Nežinybinės apsaugos valdybos prie LTSR Vidaus reikalų ministerijos Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus vyresniuoju inžinieriumi (nestatutinės pareigos). LTSR Vidaus reikalų ministro 1990 m. gegužės 1 d. įsakymu Nr. 28 jis buvo paskirtas tos pačios valdybos Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus I kategorijos inžinieriumi.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Vidaus reikalų ministras) 1991 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. l9-K pareiškėjas buvo paskirtas Materialinio techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriaus vyresniuoju inžinieriumi, o Vidaus reikalų ministro 1993 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 350 t/e „Dėl tarnybos eigos“ nuo 1993 m. liepos 11 d. – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) MTA ir KS valdybos autoūkio viršininko pavaduotoju, atleidus iš apsaugos policijos valdybos prie VRM PD viešosios policijos valdybos materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigų, perdavus tarnybinius reikalus, suteikiant vyresniojo leitenanto laipsnį, t. y. pareiškėjas buvo paskirtas į statutines pareigas, kuriose yra iki šiol.

Į jo vidaus tarnybos stažą nėra įskaičiuotas laikotarpis, kuomet jis vidaus reikalų sistemoje dirbo pagal darbo sutartį, t. y. nuo 1986 m. gruodžio 9 d. iki 1993 m. liepos 10 d. (imtinai). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 37 straipsnio 1 dalies 5 punktu, (Žin., 2008, Nr. 87-3465), vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.) darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms.

Apsaugos policijos valdybos prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos PD Viešosios policijos valdybos materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigos (nestatutinės pareigos), kuriose pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartį nuo 1986 m. gruodžio 9 d. iki 1993 m. liepos 11 d., vėliau buvo priskirtos pareigūno pareigoms. 2011 m. kovo 28 d. pareiškėjas kreipėsi į VSAT Valstybės ir vidaus tarnybos stažo komisiją su prašymu perskaičiuoti jo turimą stažą, bet gavo VSAT vado 2011 m. birželio 17 d. atsakymą, kad komisija, susipažinusi su turimais tiek VSAT, teik pareiškėjo iniciatyva surinktais įrodymais, konstatavo, jog nėra pakankamai objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti, kad po 1993 m. liepos 11 d. aukščiau nurodytos ir pareiškėjo eitos pareigos buvo priskirtos pareigūno pareigoms.

Kadangi pareiškėjas buvo perkeltas tolesnei tarnybai į VSAT Lazdijų rinktinę, jis su prašymu dėl stažo perskaičiavimo kreipėsi ir į Lazdijų rinktinės vadą, bet 2011 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (21/21)-12-4419 gavo Lazdijų rinktinės Lietuvos valstybei ir vidaus tarnybos stažo nustatymo komisijos 2011 m. lapkričio 29 d. posėdžio protokolo Nr. 16-2006 kopiją, iš kurios matyti, kad prašymas buvo nepatenkintas „nesant objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad ankstesnis sprendimas galėjo būti neteisingas“. Tuo pačiu klausimu pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministrą, prašydamas, patikrinti ar 1993 m. liepos 11 d. jį atleidus iš Apsaugos valdybos prie VRM Policijos valdybos Materialinio techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriaus vyr. inžinieriaus (nestatutinės pareigos) pareigų, ši pareigybė buvo priskirta prie statutinių, ir atitinkamai perskaičiuoti jo vidaus tarnybos stažą. 2012 m. vasario 17 d. pareiškėjui buvo įteiktas VRM 2012 m. sausio 31 d. raštas Nr. lD-788-(12) „Dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo“, kuriuo jis buvo informuotas, kad VRM Bendrojo departamento Archyvų skyriuje yra Vidaus reikalų ministro įsakymai, kuriais patvirtinti VRM PD Apsaugos policijos valdybos prie VP ir Respublikinės apsaugos policijos padalinių etatų pakeitimų sąrašai: 1993 m. rugsėjo 30 d.

įsakymas Nr/735 „Etatų klausimais“, kuriuo VRM PD Apsaugos policijos valdybos prie VP Materialinio techninio aprūpinimo poskyryje nuo 1993 m. rugsėjo 1 d. įsteigiama inspektoriaus (pareigūno) pareigybė; 1993 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 963 „Etatų klausimais“, kuriuo VRM PD Apsaugos policijos valdybos prie VPV Materialinio, techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriuje nuo 1993 m. gruodžio 29 d. sumažinamas vyresniojo inspektoriaus pareigūno etatas. Taip pat šiame atsakyme pažymėta, kad VRM Bendrojo departamento Archyvų skyriuje nėra kitų dokumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, ar pareiškėjo eitos Apsaugos valdybos prie VRM Policijos valdybos Materialinio techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriaus vyr. inžinieriaus pareigos buvo priskirtos pareigūno pareigoms.

Iš Lietuvos ypatingojo archyvo pareiškėjas bandė gauti Apsaugos valdybos prie Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos darbuotojų pareigybių aprašymus, bet ši institucija 2011 m. birželio 28 d. raštu Nr.P2-3130 „Dėl archyvinių duomenų“ informavo, kad pareigybių aprašymai saugojimui neperduoti.

Atsakovas VSAT Lazdijų rinktinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 81–84) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas iki 1993 metų dirbo įvairiose pareigose, tačiau visos jos buvo nestatutinės. Statutiniu tarnautoju pareiškėjas tapo tik 1993 m. liepos 11 d. kai buvo paskirtas į Lietuvos VRM MTA ir KS valdybos autoūkio viršininko pavaduotojo pareigas (VRM 1993 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 350 t/e.). Vyresniojo inžinieriaus pareigybė, kurioje dirbo pareiškėjas, buvo tai naikinama, tai vėl įkuriama, tačiau niekada nebuvo laikoma statutinėmis pareigomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 30–33) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas nuo 1999 m. sausio 21 d. iki 2011 m. rugpjūčio 17 d. vykdė tarnybą VSAT centrinėje įstaigoje įvairiose pareigose. Nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. tarnybą vykdė VSAT Lazdijų rinktinėje. VSAT Lazdijų rinktinės vado 2012 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. TE-161 pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2012 m. gegužės 14 d. VSAT vadas 2011 m. birželio 17 d. raštu Nr. (21)-14-2608 informavo pareiškėją, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad po 1993 m. liepos 11 d., kai pareiškėjas buvo atleistas iš Apsaugos policijos valdybos prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento viešosios policijos valdybos Materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigų, vėliau būtent tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms, todėl pareiškėjo prašymas netenkintas.

Asmens bylos duomenys liudija, jog pareiškėjas nuo 1986 m. gruodžio 9 d. iki 1990 m. gegužės 1 d. dirbo Nežinybinės apsaugos valdybos prie Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus vyresniuoju inžinieriumi (1986 m. gruodžio 9 d. įsakymas Nr. 112 a/s); nuo 1990 m. gegužės 1 d. iki 1991 m. gegužės 16 d. – Apsaugos policijos valdybos prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Materialinio ir techninio aprūpinimo skyriaus I kategorijos inžinieriumi (1990 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. 28); nuo 1991 m. gegužės 16 d. iki 1993 m. liepos 11 d.

– Apsaugos policijos valdybos prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniuoju inžinieriumi (1991 m. gegužės 16 d. įsakymas Nr. 19-K). Visos šios pareigos nebuvo statutinės. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą, VSAT 2011 m. balandžio 4 d. raštu Nr. (21)-14-1329 kreipėsi į Policijos departamento Personalo valdybą, prašydama informuoti, ar minėtos pareigos darbo sutarties pagrindais vėliau buvo priskirtos pareigūno pareigoms ir pateikti etatų sąrašus arba kitus tai patvirtinančius dokumentus.

Policijos departamentas raštą persiuntė Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, iš kur buvo gautos įsakymų dėl paskyrimų ir įsakymų etatų klausimais kopijos. Taip pat dalį įsakymų kopijų VSAT pateikė pats pareiškėjas. Iš paskyrimų įsakymų matyti, kad statutiniu valstybės tarnautoju pareiškėjas tapo tik 1993 m. liepos 11 d., kai buvo paskirtas į VRM MTA ir KS valdybos autoūkio viršininko pavaduotojo pareigas, atleidus iš Apsaugos policijos valdybos prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigų (VRM 1993 m. liepos 8 d.

įsakymas Nr. 350 t/e). VRM autoūkio viršininko P. Š. tarnybiniame prašyme Vidaus reikalų ministrui, kuriuo prašoma priimti A. V. į autoūkio viršininko pavaduotojo pareigas, paminėta, kad pareiškėjas nuo 1984 metų dirba vidaus reikalų sistemoje laisvai samdomu darbuotoju bei prašomą jį atestuoti. Iš šių įsakymų matyti, kad 1990 m. birželio mėn. buvo patvirtintas Apsaugos valdybos prie VRM etatų pakeitimų sąrašas, kuriame Materialinio techninio ir ūkinio aprūpinimo skyriuje yra sumažintos 2 vyresniojo inžinieriaus (tarnautojas) pareigybės ir įsteigtos 2 inžinieriaus I kategorijos (specialistas) pareigybės, taip pat sumažintos inžinieriaus (tarnautojas) 4 pareigybės ir įsteigtos inžinieriaus II kategorijos (specialistas) 4 pareigybės (šių pareigybių įsteigimo įsakymų nėra gauta). 1993 m. gruodžio mėn. patvirtintame etatų sąraše matosi, kad VRM PD Apsaugos policijos valdybos prie VPV Materialinio techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriuje buvo vyresniojo inspektoriaus (pareigūnas) pareigybė, tačiau ji panaikinta.

Panaikinus vyresniojo inspektoriaus pareigybę, dėl etatų mažinimo buvo atleistas pareigūnas (G. T.), kuris dirbo tose pareigose. Iš etatinių įsakymų taip pat matyti, kad 1994 m. birželio mėn. sumažinta vyresniojo inžinieriaus (specialisto) pareigybė. 1994 m. rugpjūčio mėnesį įvesta Materialinio techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus (specialisto) pareigybė, 1994 m. spalio mėn. įvedama Materialinio tiekimo aptarnavimo poskyrio inžinieriaus (specialisto) pareigybė, dar vėliau, 1994 m. lapkričio mėnesį patvirtintas Apsaugos policijos padalinių etatų pakeitimų sąrašas, kuriame matyti, kad atsiranda Materialinio techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriaus inspektoriaus (pareigūnas) pareigybė.

Tokie etatų pakeitimai, kai įvedamas ar panaikinamas Materialinio, techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus etatas, įvedamas ar sumažinamas vyresniojo inspektoriaus ar inspektoriaus (pareigūnas) etatas, buvo daromi daug kartų, tačiau niekur nėra nurodyta, kad po 1993 m. liepos 10 d. (kai pareiškėjas buvo atleistas iš Apsaugos policijos valdybos prie VRM PD Viešosios policijos valdybos Materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigų) vėliau būtent tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms.

Iš pareiškėjo tarnybos byloje esančio 1990 m. birželio 13 d. atestacijos lapo, kuriame pažymėta, kad pareiškėjas vykdydamas vyresniojo inžinieriaus funkcijas, „pastoviai reguliuoja medžiagų įsigijimą, papildomai užtikrina jų decentralizuotą gavimą savalaikį fondų realizavimą, turi nemažą tiekimo specifikos stažą“, matyti, kad pareiškėjas neturėjo viešojo administravimo įgaliojimų jam nepavaldiems asmenims, ir tai leidžia konstatuoti, kad Materialinio techninio ir ūkinio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus funkcijas atliekantis darbuotojas neturėjo pagrindinio statutinės pareigybės požymio – viešojo administravimo įgaliojimų nepavaldiems asmenims.

Duomenų, kad A. V. pareigybė, iš kurios 1993 m. liepos 10 d. pareiškėjas atleistas, vėliau tapo statutine, nėra, todėl VSAT 2011 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (21)-14-2608 laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimu (I t., b. l. 101–107) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklaustas pareiškėjo kviestas liudytojas J. J.. Liudytojas patvirtino, kad iki 1991 metų dirbo Nežinybinėje apsaugoje skyriaus viršininku, o po to – nuo 1991 m. kovo 3 d. iki 1999 m. rugpjūčio 31 d. – vadovavo Apsaugos valdybai prie VRM. Šioje žinyboje (žinybose) buvo tiek statutinių, tiek ir nestatutinių pareigybių. Vieni buvo laisvai samdomi darbuotojai, o kiti – skiriami pareigūnai. Pareiškėjas dirbo darbo sutarties pagrindu. Buvo minčių, kad reikia įvesti naują pareigūno pareigybę ir ją pasiūlyti pareiškėjui, tačiau pastarasis pats susirado kitą darbą ir išėjo dirbti Autoūkio viršininko pavaduotoju.

V. vykdytos funkcijos buvo perduotos pareigūnui – vyr. inspektoriui G. T.. Apsaugos valdyba buvo ūkiskaitinė organizacija, egzistavo iš tų lėšų, kurias patys užsidirbdavo, tad visi buvo suinteresuoti neišlaidauti. Išėjus A. V., jo funkcijos buvo patikėtos pareigūnui, kuris iki to laiko kuravo A. V. darbą ir žinojo šią veiklą: T. vykdė savo funkcijas ir V. funkcijas. 1993 metų pabaigoje T. pareigybė buvo panaikinta. T. ir V. funkcijas kurį laiką vykdė materialinio techninio aprūpinimo skyriaus viršininkas S.. V. vyresniojo inžinieriaus pareigybė nebuvo panaikinta, tačiau į ją nebuvo priimamas darbuotojas. 1994 metų birželio mėn. pareigybė, kurioje dirbo V. buvo panaikinta.

Po kelių mėnesių – 1994 metų pabaigoje, vyresniojo inžinieriaus pareigybė buvo vėl įsteigta ir į ją priimtas laisvai samdomas asmuo S.. Rašytinių įsakymų dėl pavedimo vykdyti kokias nors papildomas funkcijas nebuvo rašoma, tiesiog pareigūnai buvo informuojami apie darbuotojo išėjimą iš darbo ir turėdavo vykdyti tas funkcijas. Darbo krūvis buvo nemažas, S. negalėjo susitvarkyti, todėl ir vėl 1994 metų pabaigoje buvo įkurta vyresniojo inžinieriaus pareigybė. Pareigūnai turėjo pareigybines instrukcijas, tačiau ar laisvai samdomiems darbuotojams pareiginės instrukcijos buvo rašomos, neprisimena.

V. turėjo techninį išsilavinimą ir koordinavo veiklą, kuri susijusi su techninės įrangos įgijimu. T., kaip pareigūnas, užsiėmė ginkluotės, specialios aprangos tiekimu, o V. rūpinosi technine įranga, kuri susijusi su apsaugos valdybos vykdoma veikla (signalizacija, jos montavimas, aptarnavimas, apsauga). Vėliau buvo pripažinta, kad apsaugos funkcijos nebūdingos policijai, todėl visa techninė veikla (signalizacijos įrengimas, montavimas, techninis aptarnavimas ir pan.) buvo perduota įkurtai UAB „Pasala“. Dėl to laisvai samdomas darbuotojas S., priimtas į atkurtas vyresniojo inžinieriaus pareigas, vykdė V. funkcijas bei dalį naujai atsiradusių funkcijų.

UAB „Pasala“ pati rūpindavosi technikos įgijimu, tačiau dalį įrangos gaudavo iš policijos, kuri išlaikė ankstesnius ryšius su tiekėjais. Pareigūnai vykdė tas funkcijas, kurios buvo susijusios su ginkluote, transportu, t. y. su svarbiais dalykais, o techniniais dalykais užsiimdavo laisvai samdomi darbuotojai. Pareiškėjas dirbo šios valdybos materialinio techninio aprūpinimo skyriaus vyresniuoju inžinieriumi iki 1990 m. gegužės 1 d. po to kurį laiką dirbo I kategorijos inžinieriumi, o nuo 1991 m. gegužės 16 d. vėl paskirtas Materialinio techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo vyresniuoju inžinieriumi.

Visos šios pareigos buvo nestatutinės.

Teismui pateiktas VRM 1993 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 963, kuriuo nuo 1993 m. gruodžio 29 d. panaikinta vyresniojo inspektoriaus pareigybė Apsaugos policijos valdyboje (b. l. 16–17), t. y. panaikinta pareigybė, kurią užėmė G. T.. Pastarasis buvo atleistas iš užimamų pareigų (b. l. 42). 1994 m. birželio 24 d. Apsaugos policijos valdybos vyresniojo komisaro įsakymu Nr. 88 buvo panaikinta vyresniojo inžinieriaus pareigybė (b. l. 44–45). 1994 m. rugpjūčio mėnesį vyresniojo inžinieriaus pareigybė vėl įsteigiama (b. l. 46–47), į šias pareigas 1994 m. rugsėjo 21 d. įsakymu priimamas A. E. S.. (b. l. 61). 1995 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 152, 1995 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 175, 1996 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. 143 buvo tvirtinami etatų sąrašai Apsaugos policijos valdyboje ir vyresniojo inžinieriaus pareigybė išsaugoma, t. y. išsaugoma laisvai samdomo darbuotojo pareigybė (b. l. 54–57, 65–67). Teismui pateiktas pareiškėjo atestacinis lapas, surašytas 1990 m. birželio 13 d. Šiame lape nurodoma, kad A. V. dirbo vyresniuoju inžinieriumi nuo 1986 metų, užsiima medžiagų įsigijimu, decentralizuotu jų gavimu, savalaikiu turimų fondų realizavimu (b. l. 70). 1991 m. gegužės 16 d. įsakymu A. V. buvo atleistas iš I kategorijos inžinieriaus pareigų ir paskirtas Apsaugos policijos valdybos materialinio, techninio ir ūkinio aprūpinimo skyriaus vyresniuoju inžinieriumi (b. l. 74).

Pareiškėjo darbo knygelės išrašuose užfiksuota, jog pastarasis nuo 1986 m. gruodžio 9 d. pradėjo dirbti Nežinybinės apsaugos valdyboje Materialinio techninio aprūpinimo skyriuje vyresniuoju inžinieriumi. Nuo 1989 m. rugpjūčio 11 d. 1990 m. gegužės 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas I kategorijos inžinieriumi (b. l. 22). 1991 m. gegužės 16 d. V. paskirtas materialinio techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo vyresniuoju inžinieriumi, o nuo 1993 m. liepos 11 d. į VRM sistemos atestuotas pareigas (b. l. 21). 1993 m. liepos 8 d. VRM įsakymas Nr. 350 patvirtina, kad A. V. nuo 1993 m. liepos 11 d. buvo atleistas iš apsaugos policijos valdybos prie VRM materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigų ir paskirtas Lietuvos VRM MTA ir KS valdybos autoūkio viršininko pavaduotoju, suteikiant vyresniojo leitenanto laipsnį (b. l. 23).

Lietuvos ypatingojo archyvo rašte nurodoma, jog LTSR VRM darbuotojų pareigybių aprašymai saugoti nebuvo perduoti. Archyve saugomi tik sovietinio laikotarpio – iki 1990 metų – sudaryti dokumentai (b. l. 24). Tiek pats pareiškėjas, tiek atsakovai ar tretieji asmenys negalėjo pateikti teismui duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo pareigybės Materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriuje buvo kada nors statutinės. Pareiškėjo kviestas liudytojas J. J., vadovavęs Apsaugos policijos valdybai ginčo laikotarpiu, kurioje ir dirbo pareiškėjas, patvirtino, kad buvo statutinių darbuotojų pareigybės ir laisvai samdomų darbuotojų pareigybės. Pareigūnai vykdė svarbesnes funkcijas, kurios susijusios su svarbesniais reikalais – ginkluote, autotransportu ir pan. Laisvai samdomi darbuotojai užsiėmė nesvarbios techninės įrangos tiekimu, aptarnavimu, įrengimu. Todėl padaryta išvada, jog pareiškėjas rūpinosi saugos–signalizacijos įrangos tiekimu ir aptarnavimu. A. V. perėjus dirbti statutiniu pareigūnu į autoūkį, jo funkcijas kurį laiką vykdė pareigūnas G. T., kuris rūpinosi iki to laiko tik ginkluote ir kontroliavo V. veiklą. Teismui pateikti įsakymai dėl etatų sąrašų tvirtinimo liudija, jog vyresniojo inžinieriaus pareigybė buvo panaikinta, tačiau ir vėl įsteigta V. turėtoms funkcijoms vykdyti ir po to, kai pareiškėjas ten jau nebedirbo. Visos šios aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, jog materialinio techninio tiekimo ir aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigybė niekada nebuvo prilyginta statutinėms pareigybėms. Todėl pareiškėjo teiginiai grindžiami vien prielaidomis ir skundas negali būti tenkinamas.

Teismui buvo pateiktas ir atestacinis lapas, kuriame nurodoma, jog V. užsiėmė techninės įrangos tiekimu. Minėtas liudytojas J. J., vadovavęs Apsaugos valdybai, aiškino, kad techninis darbas įrengiant, aptarnaujant signalizacijos sistemas buvo pripažintas nebūdingu policijos veiklai, todėl būtent šiuo tikslu buvo įkurta UAB „Pasala“, t. y. ūkio įmonė, kuri neturėjo jokio ryšio su policijos funkcijomis. Visos šios aplinkybės dar kartą patvirtino teismo išvadas, jog pareiškėjo duomenys apie vyresniojo inžinieriaus, užsiimančio techninės įrangos tiekimu, priskyrimo pareigūno pareigoms, neatitinka faktinių aplinkybių. Todėl negali būti tenkinamas reikalavimas dėl stažo, kai pareiškėjas dirbo laisvai samdomu darbuotoju, įskaitymo į vidaus tarnybos stažą.

III. Pareiškėjas A. V. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 123–126), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nevisiškai atskleidė ir neteisingai vertino teisminio nagrinėjimo metu apklausto liudytojo J. J. parodymus. Archyvuose neišliko dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kad nuo 1986 m. gruodžio 6 d. iki 1993 m. liepos 10 d. jo eitos pareigos vėliau buvo priskirtos statutinėms pareigoms (Lietuvos ypatingojo archyvo raštas b. 1. 24), todėl pareiškėjas savo reikalavimą įrodinėjo liudytojo J. J. parodymais. Teismo posėdžio metu į pareiškėjo atstovo klausimą, kas 1994 metų pabaigoje per pareigybė buvo įsteigta, ir koks asmuo buvo priimtas į ją, liudytojas J.

J. paaiškino, kad tai buvo M. P., kuris buvo priimtas statutiniu pareigūnu ir praktiškai vykdė prieš tai pareiškėjo buvusias pareigas. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojo J. J. parodymų nevertino, sprendime dėl jų nepasisakė. Šiuos parodymus liudytojas J. J. davė, kai teismas tyrė rašytinius bylos įrodymus, ir leido pareiškėjo atstovui užduoti salėje po apklausos likusiam liudytojui papildomą klausimą apie M. P., todėl teismas, prieš priimdamas sprendimą ir klausydamasis teismo posėdžio garso įrašą, toje dalyje, kur buvo apklausiamas liudytojas, šių jo parodymų neišgirdo, nes juos liudytojas J.

J. pateikė vėliau, ir tai atsispindi kitoje teismo posėdžio garso įrašo dalyje. Vertinant M. P. pareigybinę instrukciją, esančią byloje, matyti, kad jis dirbo pareiškėjo buvusį darbą. Tuo tarpu teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjo atestacijos lapu, kuris buvo surašytas 1990 m. birželio 13 d. Atestacijos lapą pildydavo tiesioginis viršininkas ir jis galėjo nurodyti ne visas pareiškėjo vykdomas funkcijas (b. l .70). Teismo posėdžio metu liudytojas J. J. paaiškino, kad pareiškėjui išėjus iš darbo, jo vykdytos pareigos buvo priskirtos pareigūnui T., vėliau – Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus viršininkui S. (jis buvo pareigūnas), o po to 1994 metais buvo įsteigta inspektoriaus pareigybė (statutinis pareigūnas), į kurią buvo priimtas karininkas M.

P.. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir liudytojo parodymais nustatyta, jog pareiškėjo pareigos nuo to momento, kai jis buvo atleistas iš Apsaugos policijos valdybos prie VRM PD Viešosios policijos Valdybos materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigų, vienas po kito vykdė mažiausiais trys pareigūnai, o vėliau, 1994 metais, buvo įsteigtas naujas etatas – vyresniojo inžinieriaus pareigybė, ir šias pareigas ėjo statutinis pareigūnas M. P..

Atsakovas VSAT Lazdijų rinktinė su apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (I t., b. l. 131–133) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas teigė, kad vienareikšmiškų ir neginčijamų įrodymų, kad Apsaugos policijos valdybos prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento viešosios policijos valdybos Materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigybė, iš kurios 1993 m. liepos 10 d. pareiškėjas atleistas, vėliau tapo statutine, nebuvo. Pirmosios instancijos teismui papildomai nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjo pareigos, kurias jis vykdė nuo 1986 m. gruodžio 9 d. iki 1993 m. liepos 11 d., t. y. Apsaugos policijos valdybos prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento viešosios policijos valdybos Materialinio techninio tiekimo ir ūkio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus, vėliau buvo priskirtos pareigūno pareigoms. Pareiškėjas, įrodinėdamas remiasi tik žodiniais liudytojo J. J. parodymais, tačiau ir iš minėto liudytojo parodymų galima suprasti, kad pareiškėjui išėjus iš darbo, kitiems pareigūnams dalis jo funkcijų buvo perduota vykdyti tik laikinai, kol bus paskirtas kitas žmogus, o vėliau vietoj pareiškėjo panaikinto etato buvo įsteigta pareigybė, tačiau taip pat ne statutinė. Todėl vadovaujantis tik tuo, kad dalį pareigų, kuomet buvo laisva pareiškėjo pareigybė, vykdė kitas statutinis pareigūnas, negalima teigti, kad tos pareigos vėliau buvo prilygintos statutinėmis.

Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo klausimo dėl pareiškėjo praleisto skundo padavimo termino, nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis numato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjui Lazdijų rinktinės Lietuvos valstybei ir vidaus tarnybos stažo nustatymo komisijos 2001 m. lapkričio 29 d. posėdžio protokolo Nr. 16-2006, kopija išsiųsta 2011 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (21/21)-12-4419. Kad dokumentas įteiktas 2011 m. gruodžio 3 d. įrodyta Lietuvos pašto Įteikimo pranešimu. Pažymėtina, jog laikotarpis nuo 1986 m. gruodžio 9 d. iki 1993 m. liepos 11 d. yra neįskaitomas į vidaus tarnybos stažą, pareiškėjui buvo žinoma nuo 2003 m. lapkričio 26 d. Apie Lazdijų rinktinės sprendimą pareiškėjui tapo žinoma 2011 m. gruodžio 3 d., kreiptis į teismą jis turėjo teisę per vieną mėnesį, o kreipėsi tik 2012 m. balandžio 23 d. Pirminį sprendimą dėl pareiškėjo stažo jau buvo priėmusi VSAT 2011 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. (21)-14-2608, su kuriuo pareiškėjas, buvo supažindintas 2011 m. birželio 17 d. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių, kad terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių. Ir šiuo atveju pareiškėjas apeliacinį skundą pateikė pavėluotai, t. y. jis turėjo teisę kreiptis per 14 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 24 d., tačiau kreipėsi tik 2012 m. spalio 12 d. Be to, apeliaciniame skunde nenurodyta svarių teisinių argumentų ar įrodymų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 130) nurodė, kad nėra pagrindo laikyti, jog VRM 1994 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 808 įsteigtos Apsaugos policijos valdyboje prie VRM Materialinio, techninio tiekimo ir ūkinio aprūpinimo skyriaus inspektoriaus pareigos yra pareiškėjo buvusios pagal darbo sutartį eitos pareigos. Kadangi pareiškėjas remiasi Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 d. 5 punktu, kuris kalba apie darbo laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, o šis įstatymas įsigaliojo 1992 m. sausio 1 d., tai pareiškėjo reikalavimas dėl darbo laiko iki šios datos yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas kelia 18–19 metų senumo fakto klausimą ir ilgą laiką delsė kreiptis į darbdavį ar teismą dėl vidaus tarnybos stažo sustatymo. Pareiškėjas iš esmės prašo nustatyti juridinį faktą, kuris pagal Lietuvos respublikos civilinio proceso kodeksą (444 str. 2 d. 9 p.) nustatomas civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-442/2013 (I t., b. l. 166–175) pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad bylos ginčas yra dėl vidaus tarnybos stažo skaičiavimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo darbo stažas nuo 1986 m. gruodžio 9 d. iki 1993 m. liepos 10 d., dirbant samdomu Nežinybinės apsaugos valdybos prie Lietuvos TSR VRM Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus darbuotoju, neįskaičiuotinas į jo vidaus tarnybos stažą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinį skundą iš esmės grindžia nesutikimu dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

Remdamasi ABTĮ 136 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teismas vertino visumą įrodymų, todėl padarė pagrįstas išvadas, kad netenkintini pareiškėjo prašymai dėl naujų įrodymų išreikalavimo. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas atitinka ABTĮ 52 straipsnio 1 dalies, 57 straipsnio 4 ir 6 dalies, taip pat ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl pripažintinas tinkamu.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 5 punktą vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.): darbo policijoje (milicijoje), Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, vidaus tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros sistemose laiką Darbo sutarties įstatymo pagrindais, jeigu vėliau tos pareigos priskirtos pareigūno pareigoms. Vertinant, ar asmuo atitinka šios teisės normoje suformuotą reikalavimą, būtina nustatyti, ar realiai asmens vykdytos funkcijos pagal darbo sutartį atitiko pareigūno pareigas ir ar šios konkrečios funkcijos vėliau buvo priskirtos pareigūno pareigoms. Tai yra asmuo realiai turėjo vykdyti tokias funkcijas, kurių pobūdis buvo tapatus toms funkcijoms, kurias vėliau atliko atitinkamą pareigūno statusą įgijęs pareigūnas.

Kadangi pareiškėjas siekia, kad būtų įskaičiuotas jo darbo stažas policijoje (milicijoje) ir įrodinėja, kad jo vykdytoms funkcijoms vėliau buvo įsteigta policijos pareigūno pareigybė, taikytinas policijos statusą bei funkcijas nustatantis teisės aktas. Iki 2003 m. balandžio 30 d. galiojusio Policijos įstatymo (1990 m. gruodžio 11 d. redakcija Nr. I-851) 5 straipsnis 2 dalis numatė, kad policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas <...>. Šiuo įstatymu buvo nustatyti policijos uždaviniai bei policijos vykdomos funkcijos.

Pareiškėjas nenurodo, kokias policijai priskirtas funkcijas jis vykdė ginčo laikotarpiu. Vien tik darbą policijos įstaigoje, Nežinybinės apsaugos valdybos prie Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijos Materialinio techninio aprūpinimo skyriaus vyresniojo inžinieriaus pareigose, nėra pagrindo priskirti policijai būdingoms funkcijoms. Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo atliekamas darbas atitiko policijos funkcijas, teismas, įvertinęs pareiškėjo darbo pagal darbo sutartį pobūdį ir Policijos įstatymo nustatytas funkcijas, daro išvadą, jog pareiškėjo darbas pagal darbo sutartį neatitiko Policijos įstatyme numatytų policijos funkcijų ir negalėjo būti priskirtos pareigūno pareigoms. Todėl pareiškėjo atveju Statuto 37 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikytinas.

Šių aplinkybių nepaneigia ir pareiškėjo pateikti įrodymai apeliacinės instancijos teismui. Pagal Policijos departamento Apsaugos policijos valdybos 1997 m. birželio 30 d. patvirtintos pareiginės instrukcijos 4.2 punktą inspektoriui buvo pavaldi vyresnioji inžinierė, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog vyresniojo inžinieriaus darbas tiesiogiai buvo priskirtas inspektoriui.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir vadovaujasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland). Todėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl faktinių aplinkybių vertinimo neatkartoja.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

V. Pareiškėjas A. V. 2013 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-442/2013, užbaigtoje 2013 m. kovo 14 d. nutartimi (II t., b. l. 1–6). Šiuo prašymu pareiškėjas taip pat prašo, priėmus nutartį atnaujinti procesą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pareiškėjo nuomone, procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu – kai naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d., t. y. jau po LVAT 2013 m. kovo 14 d. nutarties įsiteisėjimo, gavo šiuos dokumentus iš VSAT Lazdijų rinktinės (pagal jo 2013 m. gegužės 16 d. prašymą): anketos pildymo kopiją (2 lapai), 1998 m. gruodžio 19 d. A. V. pareiškimo kopiją (1 lapas), atestacijos lapo kopiją. 2013 m. gegužės 14 d. iš Vilniaus apskrities VPK pareiškėjas gavo 1986-1993 m. jo asmens kortelės atlyginimams paskaičiuoti kopiją (18 lapų), o 2013 m. gegužės 18 d. iš Lietuvos ypatingojo archyvo gavo 1987–1990 m. veiklos klausimais byloje esančių įsakymų dėl A.

V. priėmimo į darbą bei atostogų trukmės nustatymo dirbantiems nenormuotą darbo dieną kopijas (6 lapai). Minėti dokumentai, pasak pareiškėjo, patvirtina aplinkybę, kad A. V. nuo 1986 m. gruodžio 9 d. iki 1993 m. liepos 11 d., dirbdamas Nežinybinės apsaugos valdybos prie LTSR VRM materialios-techninio aprūpinimo skyriaus vyresniuoju inžinieriumi, tuo pat metu nuo 1989 m. sausio 2 d. iki 1989 m. spalio 3 d. ¼ etato dirbo Nežinybinės apsaugos valdybos prie LTSR VRM materialios-techninio aprūpinimo skyriaus vyresniojo ginkluotės techniko pareigose (jam mokant 30 rublių mėnesinį atlyginimą bei 5 proc. atlyginimo priedą už laipsnį), o taip pat nuo 1988 m. rugpjūčio 18 d. pavadavo šio skyriaus viršininką milicijos papulkininkį A.

V. M.. Teismas dėl pareiškėjo dirbto darbo ¼ etato ginkluotės techniko pareigose laikotarpiu nuo 1989 m. sausio 2 d. iki 1989 m. spalio 3 d. bei šio darbo pobūdžio nepasisakė. Pareiškėjui 2013 m. liepos 10 d. prašymu kreipiantis į VSAT Lazdijų rinktinę su prašymu dėl vidaus tarnybos stažo perskaičiavimo, nurodant šią aplinkybę, gautas Lazdijų rinktinės 2013 m. liepos 31 d. atsakymas Nr.(21/21)-12-2281, jog prašymas net nesvarstytinas, nes šiuo klausimu LVAT yra priimta nutartis, bei pasiūlyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.

Aplinkybė, jog pareiškėjas dalį iš prašomo įskaityti į vidaus tarnybos stažą laikotarpio (nuo 1989 m. sausio 2 d. iki 1989 m. spalio 3 d.) dirbo pareigūno ginkluotės techniko pareigose, turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Minėtos aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą, tačiau apie jas pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus LVAT 2013 m. kovo 14 d. sprendimui, t. y. tik 2013 m. gegužės mėnesį, gavęs nurodytus dokumentus, todėl jos laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis.

Be to, LVAT, vertindamas, ar pareiškėjo A. V. vykdytos funkcijos vėliau buvo priskirtos pareigūno pareigoms (kas leistų pagrįstai įskaityti šio darbo laikotarpį į vidaus tarnybos stažą) iš viso nepasisakė dėl akivaizdaus fakto, jog pareiškėjo vykdytos funkcijos ir pareigūno M. P. vykdytos funkcijos yra tapačios (tai leistų daryti išvadą apie pareiškėjo vykdytų funkcijų, einant vyresniojo inžinieriaus pareigas, vėlesnį priskyrimą pareigūno pareigoms), tačiau vertino, ar pareiškėjos dirbtas darbas pagal darbo sutartį atitinka Policijos įstatyme numatytas policijos funkcijas ir ar šis darbas galėjo būti priskirtas pareigūno pareigoms.

LVAT konstatavo, kad pareiškėjo atveju Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikytinas. Iš esmės pareiškėjas neginčija vykdytų darbo funkcijų pobūdžio, tačiau, jo manymu, pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas turi būti vertinama tik faktas, ar pareiškėjo atliekamos darbo funkcijos, jam dirbant darbo sutarties įstatymo pagrindais, buvo priskirtos pareigūno pareigoms, o ne tai, ar jos galėjo būti priskirtos pareigūno pareigoms. Visuotinai žinomas faktas, kurį galima patvirtinti dokumentiškai, ir kurį tiesiogiai šioje byloje patvirtina pareiškėjo teismui pateiktos pareigūnų M.

P. ir G. T. pareiginės instrukcijos, jog vidaus reikalų sistemoje praktiškai visi darbuotojai, kurie nevykdė policijos įstatyme numatytų funkcijų, tačiau dirbo techninio aptarnavimo srityje, buvo statutiniai pareigūnai. Vidaus reikalų sistemos pareigūnų, kurie neatliko teisės aktuose numatytų policijos funkcijų, išstatutinimas prasidėjo tik 1999 metais, tačiau jokie teisės aktai, skaičiuojant vidaus tarnybos pareigūnų stažą nenumatė pareigos peržiūrėti visų tokių pareigūnų pareigines instrukcijas ir vertinti, ar jie vykdė pareigūno pareigas ar ne, bei ar jie laikomi pareigūnais ar ne laikotarpiu, kuomet ėjo tas pareigūno pareigas.

Pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio reikalavimus, skaičiuojant vidaus tarnybos stažą pareigūnui, svarbus tik faktinis tarnybos laikas pareigūno pareigose, t. y. svarbi tik priėmimo į vidaus tarnybą pareigūno pareigose bei atleidimo iš jos data. Priešingu atveju tiek pareigūnui M. P., tiek daugumai pareigūnų visoje vidaus tarnybos sistemoje darbo stažas turėtų būti perskaičiuojamas ir priklausomai nuo to, ar pagal jų vykdytų funkcijų pobūdį jų pareigos galėjo būti priskirtos pareigūno pareigoms, ar ne, skaičiuojamas jų vidaus tarnybos stažas, tačiau praktiškai to nėra ir to neįpareigoja daryti jokie teisės aktai.

Konkrečių pareigų priskyrimas pareigūno pareigoms ir vertinimas, ar tai padaryta pagrįstai, yra ne teismo kompetencijoje, nes tai vidaus administravimo sritis, kuri priskirta vidaus reikalų sistemos vadovybės diskrecijai. Nagrinėjamu atveju, manytina, teismo išvada, kad „pareiškėjo darbas pagal darbo sutartį neatitiko Policijos įstatyme numatytų policijos funkcijų ir negalėjo būti priskirtos pareigūno pareigoms“, yra padaryta taip pat ir netinkamai išsiaiškinus ir pritaikius materialines teisės normas, nes toks aiškinimas pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, jog nagrinėjamu atveju procesą prašoma atnaujinti remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu – kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjo nuomone, administracinėje byloje Nr. A261–442/2013 paaiškėjo šios naujos aplinkybės: 2013 m. gegužės 14 d., 2013 m. gegužės 18 d. ir 2013 m. gegužės 31 d. A. V. iš VSAT Lazdijų rinktinės, Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos ypatingojo archyvo gavo atitinkamus dokumentus, patvirtinančius tai, jog laikotarpiu nuo 1989 m. sausio 2 d. iki 1989 m. spalio 3 d. jis ¼ etato dirbo Nežinybinės apsaugos valdybos prie LTSR VRM materialios-techninio aprūpinimo skyriaus vyresniojo ginkluotės techniko pareigose, o taip pat nuo 1988 m. rugpjūčio 18 d. pavadavo šio skyriaus viršininką milicijos papulkininkį A. V. M..

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad dėl fakto klausimų, t. y. dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog LVAT ne kartą yra išaiškinęs (pvz., bylos Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), kad esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Minėtu pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jei proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas konstatuoja visų keturių nurodytų sąlygų, keliamų naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, buvimą.

Pažymėtina, kad vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti ir tai, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (pvz., LVAT 2010 m. spalio 29 d. nutartis adm. byloje Nr. P438–215/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. P858–220/2010). Faktas, kad su atitinkamomis aplinkybėmis susijusius dokumentus pareiškėjas gavo jau išnagrinėjus bylą, automatiškai nedaro šių aplinkybių naujai paaiškėjusiomis, t. y. tokiomis, apie kurias pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti. Be to, administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog dokumentų gavimo ir žinojimo apie juose nurodytas aplinkybes momentai gali nesutapti, t. y. žmogus gali žinoti tam tikras aplinkybes, bet neturėti dokumento, kuriame jos konkrečiai įvardijamos (žr. LVAT 2007 m. kovo 8 d. nutartį adm. byloje Nr. P6–115/2007).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei įvertinusi prašymo atnaujinti procesą argumentus ir byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog laikotarpiu nuo 1989 m. sausio 2 d. iki 1989 m. spalio 3 d. A. V. ¼ etato dirbo Nežinybinės apsaugos valdybos prie LTSR VRM materialios-techninio aprūpinimo skyriaus vyresniojo ginkluotės techniko pareigose, o nuo 1988 m. rugpjūčio 18 d. pavadavo šio skyriaus viršininką milicijos papulkininkį A. V. M. (ir tai įrodo su prašymu atnaujinti procesą pateikti dokumentai), negali būti laikoma naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra susijusios su darbo santykiais, kurių šalimi buvo pats A. V., todėl jau vien šis šių aplinkybių pobūdis, t. y. tai, kad atitinkamu laikotarpiu A. V. dirbo tam tikrą darbą ar ėjo tam tikras pareigas, reiškia, jog pareiškėjui jos buvo žinomos nuo pat jų atsiradimo momento.

Teisėjų kolegijos vertinimu, veikdamas kaip rūpestingas, protingas ir apdairus asmuo, pareiškėjas turėjo galimybę operatyviai per protingą terminą (taip pat ir bylos nagrinėjimo metu, iki sprendimo priėmimo) imtis veiksmų, kreiptis į atitinkamas institucijas prašant suteikti aktualią ginčui reikalingą informaciją. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta pareiškėjui pačiam pasirinkus jam priimtiną elgesio modelį.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikti dokumentai, t. y. 2013 m. gegužės 31 d. iš VSAT Lazdijų rinktinės (pagal pareiškėjo 2013 m. gegužės 16 d. prašymą) gauta anketos pildymo kopija, 1998 m. gruodžio 19 d. A. V. pareiškimo kopija, atestacijos lapo kopija, 2013 m. gegužės 14 d. iš Vilniaus apskrities VPK gauta 1986-1993 m. A. V. asmens kortelės atlyginimams paskaičiuoti kopija ir 2013 m. gegužės 18 d. iš Lietuvos ypatingojo archyvo gautos 1987–1990 m. veiklos klausimais byloje esančių įsakymų dėl A. V. priėmimo į darbą bei atostogų trukmės nustatymo dirbantiems nenormuotą darbo dieną kopijos, neatitinka visų anksčiau išvardintų sąlygų, į kurias, remiantis LVAT praktika, būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, todėl negali būti laikomi naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-441/2013 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-442/2013 netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A261-442/2013 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė