2019-08-07 Nr. AB-15228-3-62-3-00011-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2033-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00011-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. buvo kalinamas Marijampolės PN 7 būryje. Gyvenamojoje patalpoje kartu su pareiškėjui gyveno dar 10–12 asmenų, nors gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 25 kv. m. Gyvenamojoje patalpoje nuolat buvo mažiau kėdžių, spintelių, nei gyvenančių asmenų. Gyvenamoji patalpa neatitiko higienos normų reikalavimų, nes joje buvo pelėsio, tarakonų ir pelių. Tokios gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, o tai prilygsta kankinimui Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio prasmėmis. Pareiškėjas teigė dėl tokių kalinimo sąlygų patyręs papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, diskomfortą, minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Marijampolės PN nurodė, kad vadovaujantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-106 pareiškėjas į 73 brigadą (7 būrį) buvo paskirtas ir perkeltas 2016 m. kovo 30 d. iki bausmės pabaigos. Pareiškėjui buvo paskirta 7 būrio 2 gyvenamoji patalpa, kurios plotas 35,10 kv. m. Ginčo laikotarpiu joje buvo 11 nuteistųjų, todėl kiekvienam nuteistajam teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto. Marijampolės PN vadovaujamasi įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, kuriame yra numatyta, kad kiekvienam nuteistajam turi tekti po spintelę, o kėdžių turi būti pagal poreikį. Pareiškėjo teiginys dėl tariamai trūkstamų spintelių ir kėdžių yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas nenurodė, kiek trūko kėdžių ir spintelių, kiek jų turėjo būti. Pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją, ar būrį prižiūrintį specialistą dėl tariamai trūkstamo inventoriaus nėra kreipęsis. Patalpų atitikties higienos normoms patikrinimai yra atliekami kas 2 metus, atliekant periodinį visų Marijampolės PN patikrinimą, arba, kai yra gaunamas nuteistojo skundas. Marijampolės PN nėra atliktas nei vienas 7 būrio 2 gyvenamosios patalpos patikrinimas, kadangi nei vienas bausmę atlikęs nuteistasis 2 patalpos būkle nėra skundęsis. Periodinio patikrinimo metu jokie pažeidimai nustatyti nebuvo. Paskutinį kartą 7 būrio patalpos buvo remontuojamos 2015 m., todėl 7 būrio patalpos ginčo laikotarpiu buvo tvarkingos. Marijampolės PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, kuri užtikrina patalpų priežiūrą, todėl buitinių parazitų ir graužikų Marijampolės PN nėra. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo R. R. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. 7 būryje. Kadangi pagal atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjas į 7 būrį buvo paskirtas 2016 m. kovo 30 d., teismas byloje vertino laikotarpį nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2017 m. gruodžio 12 d.

7. Teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o pagal 111.2 punktą kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m vienam asmeniui.

8. Teismas nustatė, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 7 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,10 kv. m, joje buvo 11 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,19 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma ir nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo.

9. Teismas nurodė, kad byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrinto būrio Nr. 7 sienų būklės (pelėsio), graužikų ar tarakonų buvimo gyvenamosiose patalpose. Todėl teismas negalėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų sąlygų (pelėsio, nenaikinamų graužikų ar tarakonų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto Nr. PA.4-432.23.22.4.14.4.12 duomenų matyti, kad periodinio Marijampolės PN patikrinimo, atlikto 2016 m. spalio 25 d., metu pažeidimų nenustatyta. Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. gruodžio 30 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) teismui nekėlė abejonių, jog Marijampolės PN nuolat atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl pelėsio buvimo, nenaikinamų graužikų ir tarakonų laikė nepagrįstais.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad gyvenamojoje patalpoje buvo mažiau kėdžių ir spintelių, nei gyveno asmenų, nustatė, jog Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios patalpos pataisos namuose įrengiamos vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėjas į bylą jokių minėtą aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė. Todėl teismas faktiniais duomenimis nepagrįstus pareiškėjo abstrakčius tvirtinimus apie tai, kad spintelių ir kėdžių buvo mažiau, nei patalpoje gyvenančių asmenų, vertino kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginius ir atmetė.

11. Teismas nurodė, kad nenustačius Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, teismas pareiškėjo skundo netenkino.

III. 12. Pareiškėjas R. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad gyvenimo sąlygas apibūdino abstrakčiai, tačiau iš tikrųjų jos neatitinka higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas tvirtina, kad pats turėjo pirkti nuodus buitiniams parazitams, gyvenamosios patalpos ventiliacija buvo netinkama, medinės grindys buvo su tarpais, kiemas buvo per mažas, nebuvo galima pasportuoti ir pasivaikščioti.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Marijampolės PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina atsakovo poziciją. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas R. R. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Marijampolės PN nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs Marijampolės PN neteisėtų veiksmų, t. y. valstybės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad gyvenimo sąlygos Marijampolės PN buvo netinkamos, nes jos neatitiko higienos normų reikalavimų, nurodo naujų aplinkybių apie savo gyvenimo sąlygas Marijampolės PN.

18. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

20. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

21. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

22. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Marijampolės PN sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

23. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Bylos duomenys (b. l. 15) patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytas 3,1 kv. m minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui reikalavimas, jam teko apie 3,19 kv. m. Todėl nėra pagrindo pripažinti nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu. Kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu higienos normų pažeidimų Marijampolės PN nebuvo nustatyta (b. l. 21–23), gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas, 2015 m. spalio mėnesį buvo atliktas remontas (b. l. 31), Marijampolės PN buvo sudarę sutartį su įmone, atliekančia deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugas (b. l. 24–29), o pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl netinkamų jo gyvenimo sąlygų Marijampolės PN kreipęsis nebuvo (b. l. 20). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

24. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su galbūt padarytu jo teisių pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai nepripažinti pagrįstais.

25. Teisėjų kolegija taip pat nepasisako dėl naujų, tik apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN aplinkybių (t. y. dėl gyvenamosios patalpos netinkamos ventiliacijos, tarpų grindyse, per mažo kiemo), kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismo priimtame nagrinėti pareiškėjo skunde ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Be to, šie pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, nekonkretizuoti. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad turėjo pats pirkti priemones prieš buitinius parazitus, tačiau nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu, savo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

26. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Milda Vainienė