2026-03-04 Nr. AB-4870-3-61-3-02171-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-871-624/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02171-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „Lentvario miesto bendruomenė“ skundą atsakovui Trakų rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas asociacija „Lentvario miesto bendruomenė“ (toliau – ir Asociacija, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. AP3E-1167 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą dėl informacijos pateikimo svarstyti iš naujo pateikiant pareiškėjui visą atsakovo turimą informaciją.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2024 m. vasario 23 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti atitinkamo turinio informaciją, susijusią su viešųjų asmenų, t. y. Trakų rajono savivaldybės vietos politikų finansinių išlaidų suvestinėmis iš vietos savivaldos biudžeto.

3. Atsakovas 2024 m. kovo 13 d. pateikė pareiškėjui raštą Nr. AP3E-766, kuriame pareikalavo pagrįsti iš atsakovo prašomų duomenų panaudojimo tikslą bei kaip prašoma informacija yra susijusi su Asociacijos veiklos tikslais. Pažymėjo, jog nors atsakovas savo rašte nurodė, kad tokį reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsniu, tačiau pareiškėjui susipažinus su šia teisės norma, pasidarė neaišku, kaip Įstatymo 2 straipsnis susijęs su institucijos suformuluotu papildomu reikalavimu.

4. Pareiškėjas teigė, kad jis turėjo kryptingą tikslą gauti prašomą informaciją iš atsakovo, todėl nusprendė nekvestionuoti tokio atsakovo reikalavimo ir papildomai pagrįsti prašomų duomenų panaudojimo tikslą bei kaip prašoma informacija yra susijusi su pareiškėjo veikla. Pareiškėjas 2024 m. kovo 14 d. pateikė atsakovui papildomą pranešimą (toliau – ir Papildomas pranešimas), taip pat pridėjo ir Asociacijos įstatų kopiją. Asociacija atkreipė atsakovo dėmesį į tai, kad Asociacijos įstatų 2.5 punkte, be kita ko, yra įtvirtintas vienas iš Asociacijos uždavinių – „kurti sąlygas gyventojams atgauti prarastą „galią“ ir atstatyti santykį su valdžios institucijomis – mes jiems esame darbdavys, o ne tik mokesčių mokėtojas.“ Papildomame pranešime pareiškėjas atkreipė atsakovo dėmesį į tai, kad Asociacija neprivalo institucijai papildomai aiškinti, kokiu tikslu gauti duomenys būtų naudojami, bet Asociacijos įstatų 2.5 punktas, pareiškėjo nuomone, pakankamai aiškiai iliustruoja, jog Asociacija yra suinteresuota sužinoti, kaip vieši asmenys naudojo viešus finansus. Pareiškėjas Papildomame pranešime taip pat pažymėjo, kad jis tiesiogiai remiasi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 6 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas).

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas Sprendime rėmėsi ne VIĮ 6 straipsnio 1 dalimi, o išimtinai rėmėsi tik Įstatymu. Atsakovas Sprendime išdėstė nepagrįstus argumentus, nepagrįstai susiaurino pareiškėjo teisę į informacijos gavimą ir dėl to priėmė neteisėtą Sprendimą bei peržengė VIĮ nuostatas.

6. Pareiškėjas teigė, kad faktinių aplinkybių visuma atskleidžia, jog pareiškėjo tikslas – iš viešojo administravimo subjekto gauti informaciją išimtinai apie viešųjų lėšų (finansų) panaudojimo kryptingumą, juolab, kad tokios informacijos pačiam pareiškėjui nepavyko surasti viešai prieinamomis priemonėmis savarankiškai.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad prašymas dėl informacijos pateikimo buvo suformuluotas tik tada, kai pareiškėjas suprato, jog tokios informacijos be atsakovo pagalbos gauti neįmanoma.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad pateikti tokio pobūdžio prašymą, susijusį išimtinai su Trakų rajono savivaldybe (į kitas Lietuvos Respublikos esančias vietos savivaldas pareiškėjas nesikreipė ir neketina kreiptis), jį paskatino valstybėje vykstanti plataus masto diskusija dėl viešųjų lėšų panaudojimo, įskaitant ir atvejus, kai tos lėšos galėjo būti naudojamos neskaidriai arba neracionaliai.

9. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atsisakymas suteikti prašomą informaciją sukuria papildomą nepasitikėjimą institucija, nes tokiu aspektu atsiranda visuomenės išankstinis įsitikinimas, kad jeigu institucija nei savo iniciatyva nesutinka visuomenei atskleisti informaciją, o taip pat ir nesutinka tenkinti tokio pobūdžio visuomenės prašymus, vadinasi institucija turi neargumentuotą ar racionaliai nepaaiškinamą priežastį slėpti nuo visuomenės viešųjų finansų panaudojimo faktą. Anot pareiškėjo, veikdamas pagal Asociacijos įstatus (ypač 2.5 punktą) siekė ne tik gauti ir susipažinti su informacija asmeniškai, bet ir paskleisti ją visai Asociacijos (ir ne tik jos narių) bendruomenei bei paskatinti viešąją diskusiją. Asociacijos įstatų punktas, nusakantis Asociacijos veikimo tikslą – „atstatyti santykį su valdžios institucijomis – mes jiems esame darbdavys, o ne tik mokesčių mokėtojas“ reiškia, kad gauta informacija paskatintų ne tik kritiką valdžiai, bet ir dialogo ieškojimą tarp bendruomenės ir vietos savivaldos institucijos, parodant, kodėl yra svarbu viešuosius finansus naudoti skaidriai, racionaliai ir pagrįstai.

10. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iš atsakovo jis paprašė informacijos apie Trakų rajono savivaldybės tarybos narių patirtas ar kompensuojamas išlaidas vykdant tarybos nario veiklą už 2019–2023 metų kadenciją, t. y. už kadenciją, kuri jau yra pasibaigusi, o tai reiškia, jog savivaldos biudžeto išlaidos šioms funkcijoms vykdyti jau yra paskaičiuotos ir žinomos. Nurodė, jog neprašė informacijos, kuri būtų susijusi su einamuoju laikotarpiu. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi atsakovas Sprendime nenurodė aiškaus teisinio pagrindo, kodėl tokia informacija prašančiajam asmeniui negali būti suteikta dėl objektyvių priežasčių, atsakovo Sprendimas laikytinas neteisėtu.

11. Pareiškėjas akcentavo, kad Asociacija tuo pačiu prašymu suformulavo ir kitą savarankišką prašymą – pateikti informaciją apie Trakų rajono savivaldybės mero reprezentacinių išlaidų panaudojimą už 2023 metus. Pareiškėjui iš viešai prieinamos informacijos yra žinoma, kad 2024 metams Trakų rajono savivaldybės mero reprezentacinėms išlaidoms buvo skirta 24 000 Eur, dėl to pareiškėjas preziumuoja, kad tam tikra pinigų suma mero reprezentacinėms išlaidoms turėjo būti skirta ir ankstesniais metais. Priešingu atveju atsakovas savo atsisakyme pateikti informaciją nurodytų, kad tokių duomenų jis negali pateikti, nes jų faktiškai nėra.

12. Pareiškėjas pažymėjo, kad Asociacijai analizuojant Trakų rajono savivaldybės vietos valdžios subjektų priimamų teisės aktų registrą www.trakai.lt, „Teisės aktai“, paskutinis mero potvarkis dėl lėšų skyrimo iš mero fondo buvo paskelbtas tik 2021 m. rugsėjo 9 d. Nuo to laikotarpio visuomenei sudaroma klaidinga iliuzija, kad Trakų rajono meras vėlesniais metais apskritai neskirstė piniginių (reprezentacinių) lėšų iš merui skirto fondo jo savarankiškoms funkcijoms vykdyti. Dėl tokio atsakovo pasyvaus elgesio viešoje erdvėje, kai vietos bendruomenei nesuteikiama teisė susipažinti su mero reprezentacine veikla, kuri turi finansinį pobūdį, pareiškėjas ir pateikė savo prašymą dėl informacijos suteikimo. Atsakovas savo neteisėtame Sprendime nesugebėjo paaiškinti pareiškėjui, kodėl jis atskirai neteikia informacijos apie mero reprezentacines išlaidas.

13. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas teigdamas šį skundą siekia apginti teisę žinoti apie vietos savivaldos viešųjų asmenų – politikų – veiklą, susijusią su lėšų naudojimo iš vietos savivaldos biudžeto pagal pareiškėjo įstatuose įtvirtintą teisėtą principą, kad bendruomenė vietos valdžios institucijoms yra ne tik mokesčių mokėtojas, bet ir darbdavys, nes šių institucijų veikla finansuojama būtent iš surenkamų mokesčių.

14. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog prašė pateikti informaciją remdamasis VIĮ 6 straipsnio 1 dalimi, o atsakovas atsisakymo pagrindą pateikti prašomą informaciją nurodė Įstatymą. VIĮ paskirtis yra nustatyti viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę (VIĮ 1 str.). Tačiau pareiškėjas minėtoms kategorijoms net nėra priskiriamas. Pareiškėjas yra asociacija, savo pavadinimą turintis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius. Šiuo atveju neturi reikšmės ir pareiškėjo įstatų 2.5 punkte nurodytas uždavinys „kurti sąlygas gyventojams atgauti prarastą „galią“ ir atstatyti santykį su valdžios institucijomis – mes jiems esame darbdavys, o ne tik mokesčių mokėtojas“, kadangi jis niekaip nesusijęs su pareiškėjo iš atsakovo prašoma pateikti informacija.

16. Atsakovas pažymėjo, jog subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti minėtų sąlygų egzistavimą, t. y. kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą administracinio proceso tvarka, sąrašą, ir tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą. Skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą.

17. Atsakovas nurodė, kad visuomenės informavimas – tai yra viešosios informacijos teikimas visuomenei (VIĮ 2 str. 81 p.), viešoji informacija – informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus privataus pobūdžio informaciją, taip pat kitą informaciją, kuri pagal šį ir kitus Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama (VIĮ 2 str. 76 p.). VIĮ 6 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją ir duomenų pakartotinio naudojimo įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. Taigi tvarką, kuria remiantis turi būti teikiama informacija bei įgyvendinamos VIĮ nuostatos, nustato Įstatymas, todėl, atsakovo įsitikinimu, turėtų būti atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas neva susiaurino pareiškėjo teisę į informacijos gavimą ir neva peržengė VIĮ nuostatas.

18. Atsakovas teigė, kad pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas atsakovas patenka į subjektų sąrašą, kuriems taikomos Įstatymo nuostatos. Pareiškėjo prašoma pateikti informacija nėra vieša, t. y. Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka viešai skelbiama informacija, taip pat prašomų pateikti duomenų tvarkymas nėra atsakovui įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija (viešoji paslauga). Pareiškėjo prašoma pateikti informacija nepatenka į informacijos ir viešosios informacijos sąvoką, todėl atsakovas šiuo atveju pagrįstai atsisakė pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją.

19. Atsakovas akcentavo, kad viešojoje teisėje galioja principas, jog „viešojo administravimo subjektas turi teisę veikti tik tiek, kiek tai leidžia teisės aktai“. Šis principas patenka į konstitucinę gero viešojo administravimo sampratą ir tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai vykdyti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Savivaldybių veikla beveik išimtinai reguliuojama viešosios teisės, kurios vienas esminių principų – „draudžiama viskas, kas nėra leista“, kuris reiškia, jog tas, kas yra leista yra nustatyta teisės aktuose. Šiuo atveju atsakovas, atsisakydamas suteikti pareiškėjui prašomą informaciją pagrįstai nurodė, kad informacija nėra vieša ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka skelbiama informacija ir jos tvarkymas nėra atsakovui įstatymuose ar kituose norminiuose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija.

II. 20. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Trakų rajono savivaldybės administracijos 2024 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. AP3E-1167 ir įpareigojo Trakų rajono savivaldybės administraciją iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą. Taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 23 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti informaciją apie Trakų rajono savivaldybės tarybos narių (25 nariai) patirtas ir (ar) kompensuotas išlaidas vykdant tarybos nario veiklą už 2019–2023 metų kadenciją, taip pat apie Trakų rajono savivaldybės mero reprezentacinių išlaidų panaudojimą už 2023 metus (toliau – ir Informacija).

22. Atsakovas 2024 m. kovo 13 d. pateikė pareiškėjui raštą Nr. AP3E-766, kuriame nurodė, kad remiantis Įstatymo 2 straipsniu, prašo atsakovo pagrįsti prašomų duomenų panaudojimo tikslą bei kaip prašoma informacija yra susijusi su pareiškėjo veiklos tikslais.

23. Pareiškėjas 2024 m. kovo 14 d. pateikė atsakovui pranešimą, kuriame nurodė, kad Asociacijos įstatų 2.5 punkte, be kita ko, yra įtvirtintas vienas iš Asociacijos uždavinių – „kurti sąlygas gyventojams atgauti prarastą „galią“ ir atstatyti santykį su valdžios institucijomis – mes jiems esame darbdavys, o ne tik mokesčių mokėtojas“. Taip pat nurodė, kad VIĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas).

24. Atsakovas ginčijamame Sprendime nurodė, kad prašomi pateikti duomenys nesusiję su viešųjų paslaugų teikimu (viešosiomis funkcijomis) ar darbuotojų darbo užmokesčiu, todėl tokio pobūdžio duomenims taikoma Įstatymo numatyta išimtis, kuomet duomenys pareiškėjams gali būti neteikiami.

25. Teismas rėmėsi aktualiomis VIĮ, Įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad Teisės gauti informaciją iš valstybės institucijų ir įstaigų įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kurio tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ar šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų informaciją apie jų veiklą bei šių institucijų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus VAĮ nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas (toliau – viešoji funkcija), ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką. Įstatymas taikomas viešąsias funkcijas atliekančioms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, valstybės ir savivaldybių valdomoms įmonėms ir viešosioms įstaigoms, kurių savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė ir kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų, įskaitant bibliotekas, muziejus ir valstybės archyvus, taip pat šių subjektų asociacijoms ir regionų plėtros taryboms. Taigi Įstatymo nuostatos taikytinos ir Administracijai.

26. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį valstybės ir savivaldybių institucijos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kada šio įstatymo nuostatos netaikomos. Tais atvejais, kada nėra Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų informacijos teikimo apribojimų ar atsisakymo teikti informaciją pagrindų, informacija turi būti teikiama.

27. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1–10 punktuose nustatytas baigtinis atsisakymo teikti informaciją pagrindų sąrašas. Valstybės ir savivaldybių institucijos gali atsisakyti teikti informaciją (duomenis), jeigu pagal pareiškėjo prašymą, tai būtų susiję su institucijos ir valstybės valdomo subjekto neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis (Įstatymo 14 str. 2 d.).

28. Atsakovas ginčijamame Sprendime nurodė, kad pareiškėjo prašomi pateikti duomenys nesusiję su viešųjų paslaugų teikimu (viešosiomis funkcijomis) ar darbuotojų darbo užmokesčiu, todėl tokio pobūdžio duomenims taikoma Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkto išimtis.

29. Teismas aptaręs Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkto, VIĮ 3 straipsnio 3 punkto nuostatas, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 919 „Dėl reprezentacinių išlaidų“ (3.1 ir 4.7 papunkčiai) taikomas savivaldybės administracijai.

30. Pareiškėjas Administracijos prašė informacijos apie Trakų rajono savivaldybės tarybos narių išlaidas bei reprezentacinėms reikmėms mero naudojamas lėšas. Teismas pažymėjo, jog tiek Trakų rajono savivaldybės tarybos narių išlaidos, tiek reprezentacinėms reikmėms mero naudojamos lėšos yra ne privačios, o savivaldybės biudžeto tikslinės lėšos, kurių panaudojimas turi būti skaidrus ir aiškus. Be to, šias išlaidas savivaldybės tarybos nariai ir meras naudoja vykdydami savo viešąsias funkcijas. Teismas sprendė, kad atsakovas, atsisakydamas pateikti pareiškėjui Informaciją, klaidingai aiškino teisės aktų nuostatas, tai lėmė neteisėto ginčijamo Sprendimo priėmimą, todėl jį panaikino ir įpareigojo Administraciją iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą dėl informacijos pateikimo.

31. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, priteisė Asociacijai iš atsakovo 1 800 Eur bylinėjimosi išlaidas.

III. 32. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33. Atsakovas, pakartodamas bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas bylą išnagrinėjo formaliai, neįsigilinęs į jos esmę, netinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

34. Akcentuoja, kad teismas rėmėsi netinkamu teisės aktu ir netinkama teismų praktika. Teigia, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas ir VIĮ, o teismas sprendime rėmėsi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, t. y. nebegaliojančiu teisės aktu.

35. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismo sprendime cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau cituojamojoje byloje teismo nurodytų Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1–10 punktų išaiškinimų nėra.

36. Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai aiškino teisės aktus. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į atsakovo argumentus, jog pareiškėjo prašoma pateikti informacija nėra vieša, taip pat prašomų pateikti duomenų tvarkymas nėra atsakovui įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatyta viešoji funkcija (viešoji paslauga). Be to, pareiškėjo prašoma pateikti Informacija nepatenka į Įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje ir VIĮ 2 straipsnio 76 punkte numatytas informacijos ir viešosios informacijos sąvokas.

37. Atsakovas, cituodamas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą, VAĮ 2 straipsnio 17, 18 punktus, nurodo, kad Įstatymas nustato pareigą institucijoms teikti informaciją apie jų viešąją veiklą, vykdant joms suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, o vidaus administravimas nepatenka į viešojo administravimo (Įstatymo prasme viešųjų funkcijų) sritį, todėl informacija apie vidaus administravimą nėra laikoma vieša ir Įstatymu nėra garantuojama asmenų teisė šią informaciją gauti, kaip ir institucijų pareiga informaciją, susijusią su vidaus administravimu, teikti. Pažymi, kad ginčo atveju informacija apie Trakų rajono savivaldybės tarybos narių išlaidas ir mero reprezentacinių išlaidų skyrimas ir panaudojimas yra susiję būtent su vidaus administravimu, o ne su išorės teikiamomis viešosiomis paslaugomis.

38. Teismas, spręsdamas, kad atsakovas, atsisakydamas pateikti pareiškėjui Informaciją, neva klaidingai aiškino teisės aktų nuostatas, nepagrindė tokių argumentų. Teismas tiesiog nurodė, kad tiek Trakų rajono savivaldybės tarybos narių išlaidos, tiek reprezentacinėms reikmėms mero naudojamos lėšos yra ne privačios, o savivaldybės biudžeto tikslinės lėšos, kurių panaudojimas turi būti skaidrus ir aiškus, tačiau plačiau nepasisakė, kuo remiantis informacija apie minėtas išlaidas turėtų būti pateikiama kiekvienam to prašančiam subjektui, taip pat ir šiuo konkrečiu atveju Asociacijai.

39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas plačiau nenagrinėjo aplinkybės, jog pareiškėjas realiai prašė pateikti Informaciją remdamasis būtent tik VIĮ 6 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas yra Asociacija, t. y. ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti asociacijos narių veiklą, atstovauti jos narių interesams ir juos ginti ar tenkinti kitus viešuosius interesus.

40. Atsakovas teigia, kad šiuo atveju neturi reikšmės ir pareiškėjo įstatų 2.5 punkte nurodytas uždavinys, kadangi jis niekaip nėra susijęs su pareiškėjo prašoma pateikti Informacija. Pareiškėjas šiuo atveju prašydamas pateikti Informaciją pasielgė formaliai, neva atstovaudamas gyventojus ir teigdamas, kad būtent gyventojai moka mokesčius ir tokiu būdu išlaiko valdžios institucijas.

41. Atsakovas akcentuoja, kad Asociacija, siekdama ginti viešąjį interesą, privalo įrodyti savo atstovavimo teisę bei pareigos ginti viešąjį interesą egzistavimą. Viešojo intereso gynimo teisė nėra absoliuti – ji taikoma tik tuomet, kai įstatymai aiškiai suteikia tokią teisę konkrečiam subjektui. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų Asociacijos narių skaičių, veiklos pobūdį ar realų atstovavimo mąstą. Nepateikus šių duomenų, kyla abejonių, ar Asociacija apskritai vykdo kokią nors veiklą, ar tai tik formaliai sukurtas juridinis asmuo, ar tikrai veikia visuomenės labui, ar tik formaliai deklaruoja tokią veiklą. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad Asociacija, kaip juridinis asmuo, turi pakankamą teisinį pagrindą reikalauti Informacijos, remdamasi viešojo intereso gynimo pozicija.

42. Atsakovas pažymi, kad teismas nenurodė teisės akto nuostatos, kurios pagrindu pareiškėjo prašyta pateikti Informacija yra vieša ir teisės aktų pagrindu turėjo būti pateikta. Teismas nepagrįstai vadovavosi civilinėje teisėje pripažįstamu principu „leidžiama viskas, kas neuždrausta“.

43. Atsakovas apibendrindamas teigia, kad teismas netinkamai taikė teisės normas ir teismų praktiką bei neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių. Teismas rėmėsi negaliojančiu teisės aktu, netinkamai interpretavo galiojančias teisės normas ir nepagrįstai pripažino pareiškėjo teisę gauti Informaciją, kuri pagal teisės aktus nėra vieša ir nepriklauso viešųjų funkcijų vykdymui. Be to, teismas nepakankamai įvertino Asociacijos teisinį statusą bei galimybę veikti viešojo intereso gynimo kontekste, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

44. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Taip pat prašo priteisti apeliacinėje instancijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

45. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime aiškiai išdėstė esminį argumentą, jog Asociacija Administracijos prašė pateikti informaciją apie Trakų rajono savivaldybės tarybos narių išlaidas bei reprezentacinėms reikmėms mero naudojamas lėšas. Tiek Trakų rajono savivaldybės tarybos narių išlaidos, tiek reprezentacinėms reikmėms mero naudojamos lėšos yra ne privačios, o savivaldybės biudžeto tikslinės lėšos, kurių panaudojimas turi būti skaidrus ir aiškus. Be to, šias išlaidas savivaldybės tarybos nariai ir meras naudoja vykdydami savo viešąsias funkcijas. Taigi, bet kokie atsakovo argumentai, kad tokių duomenų jis negali teikti suinteresuotiems asmenims, yra nepagrįsti.

46. Pažymi, kad pareiškėjas dėl informacijos pateikimo kreipėsi tik tada, kad suprato, jog tokios informacijos be atsakovo pagalbos gauti neįmanoma. Pateikti tokio pobūdžio prašymą, susijusį išimtinai su Trakų rajono savivaldybe (į kitas Lietuvos Respublikos esančias vietos savivaldas pareiškėjas nesikreipė ir neketina kreiptis), jį paskatino valstybėje vykstanti plataus masto diskusija dėl viešųjų lėšų panaudojimo, įskaitant ir atvejus, kai tos lėšos galėjo būti naudojami neskaidriai arba neracionaliai.

47. Pareiškėjas teigia, kad nors teismas sprendime plačiau nepasisakė apie nuoseklią teismų praktiką, bet pareiškėjas primena, jog teismo praktikoje aiškiai nurodoma, kad viešųjų lėšų ir nuosavybės administravimas patenka į bendrą interesą ir besitęsiančią viešą diskusiją, todėl saviraiškos laisvei šioje sferoje riboti turi būti labai svarios priežastys. Byloje nebuvo nustatytos labai svarbios priežastys, dėl ko tokios informacijos pateikimas pareiškėjui galėtų būti suvaržomas. Dėl to teismas pagrįstai įvertino, kad atsakovo atsisakymas suteikti informaciją apie viešus finansus yra neteisėtas, nes nepateisinamas atviroje ir demokratinėje visuomenėje.

48. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teisiniame santykyje su atsakovu Asociacija pademonstravo nuoseklią ir kryptingą poziciją gauti prašomą informaciją, t. y. pateikti aiškų diskursą, jog pareiškėjui turi būti garantuojama susižinojimo teisė apie viešųjų finansų valdymą, įskaitant ir jų panaudojimą. Informacija, kuri visos Lietuvos mastu viešai yra eskaluojama ir kuri yra pripažinta bene viešuoju interesu, Administracijos neteisėtu Sprendimu buvo pripažinta itin slapta ir ne vieša informacija.

49. Akcentuoja, kad atsakovo pozicija dėl Informacijos pateikimo buvo nenuosekli. Atsakovas pradžioje iškėlė tam tikrą perteklinę sąlygą, kodėl ta informacija pareiškėjui nebus teikiama, bet kai atsakovas įsitikino, kad pareiškėjas ir tą sąlygą įgyvendino ir toliau pateiktu prašymu siekė gauti norimą informaciją, tuomet priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymą visai kitokiais pagrindais, kurie nesuderinami su VIĮ 6 straipsnio 1 dalimi ir nesidalinti informacija apie atsakovo, kaip savivaldybės institucijos, veiklą.

50. Akivaizdu, kad atsakovas turi principinį nusistatymą dėl tam tikrų nežinomų priežasčių, bet tuo pačiu nesuderinamų su demokratinės visuomenės principais, neteikti tokios informacijos nei tokiems subjektams kaip Asociacija, nei dalintis tokia informacija savo iniciatyva per turimas visuomenės informavimo priemones (pvz., www.trakai.lt). Iš Trakų rajono mero fondo panaudotos lėšos turi būti įforminamos mero potvarkiu, t. y. poįstatyminiu teisės aktu, bet net ir toks viešas teisės aktas nėra viešinamas. Apie priežastis, kodėl vieši teisės aktai, įteisinantys mero fondo lėšų panaudojimą nėra prieinami visuomenei, atsakovas apskritai nutyli ir apie tai nėra pasisakęs nei atsiliepime į skundą, nei savo apeliaciniame skunde.

51. Pareiškėjo nuomone, tenkinti apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 52. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Administracijos 2024 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. AP3E-1167, kuriuo atsisakyta pateikti informaciją, susijusią su Trakų rajono savivaldybės vietos politikų finansinių išlaidų suvestinėmis iš vietos savivaldos biudžeto, teisėtumo ir pagrįstumo ir pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Administraciją svarstyti iš naujo svarstyti jo prašymą, pateikiant pareiškėjui visą atsakovo turimą informaciją, pagrįstumo.

53. Bylos duomenimis, Administracija 2024 m. balandžio 11 d. sprendimu Nr. AP3E-1167, kuriuo, atsakydama į pareiškėjo 2024 m. vasario 23 d. prašymą pateikti visą informaciją apie Trakų rajono savivaldybės tarybos narių (25 nariai) patirtas ir (ar) kompensuotas išlaidas, vykdant tarybos nario veiklą už 2019–2023 metų kadenciją, taip pat informaciją apie Trakų rajono savivaldybės mero reprezentacinių išlaidų panaudojimą už 2023 metus, ir 2024 m. kovo 14 d. raštą dėl teisės gauti informaciją, atsisakė juos pateikti, motyvuodama tuo, kad: Įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių, viešųjų įstaigų ar šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų informaciją apie jų veiklą bei šių institucijų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus VAĮ nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas, ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką; Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato išimtį, kad šis Įstatymas netaikomas duomenims, kurių tvarkymas nėra įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta institucijos viešoji funkcija, išskyrus informaciją apie darbuotojų darbo užmokestį; Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 10 punktas nustato, jog šis Įstatymas netaikomas duomenims, kuriais disponuoja valstybės valdomi subjektai, kai jie rengiami kitais tikslais negu viešųjų paslaugų teikimas; Įstatymo 3 straipsnio 9 dalis nustato, jog informacija – žinios, kuriomis disponuoja institucija, atlikdama viešąsias funkcijas; VAĮ 2 straipsnio 19 dalis nustato, jog viešoji paslauga – pagal įstatymų ir (ar) viešojo administravimo subjektų nustatytus reikalavimus vykdoma šių subjektų prižiūrima veikla, kuria sukuriama valstybės ar savivaldybių garantuojama ir visuomenės nariams vienodai prieinama nauda; Asociacijos prašomi pateikti duomenys nesusiję su viešųjų paslaugų teikimu (viešosiomis funkcijomis) ar darbuotojų darbo užmokesčiu, todėl tokio pobūdžio duomenims taikoma Įstatymo numatyta išimtis, kuomet duomenys pareiškėjams gali būti neteikiami.

54. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, motyvuodamas tuo, kad: Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad šis įstatymas netaikomas, be kita ko, duomenims, kurių tvarkymas nėra įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta institucijos viešoji funkcija, išskyrus informaciją apie darbuotojų darbo užmokestį, bei duomenims, kuriais disponuoja valstybės valdomi subjektai, kai jie rengiami kitais tikslais negu viešųjų paslaugų teikimas (Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 10 punktas); Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. gegužės 1 d.) 3 straipsnio 3 punktas nustato, jog meras – savivaldybės vykdomoji institucija (savivaldybės vadovas), turinti savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus, atsakinga už įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą; savivaldybės taryba – savivaldybės atstovaujamoji institucija, kuri turi savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus ir kurią sudaro tarybos nariai – savivaldybės bendruomenės atstovai; pareiškėja iš Trakų rajono savivaldybės administracijos prašė ginčo informacijos apie Trakų rajono savivaldybės tarybos narių išlaidas bei reprezentacinėms reikmėms mero naudojamas lėšas. Tiek Trakų rajono savivaldybės tarybos narių išlaidos, tiek reprezentacinėms reikmėms mero naudojamos lėšos yra ne privačios, o savivaldybės biudžeto tikslinės lėšos, kurių panaudojimas turi būti skaidrus ir aiškus. Be to, šios išlaidas savivaldybės tarybos nariai ir meras naudoja vykdydami savo viešąsias funkcijas. Todėl aptartų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovė, atsisakydama pateikti pareiškėjai Informaciją, klaidingai aiškino teisės aktų nuostatas, kas lėmė neteisėto ginčijamo Sprendimo priėmimą.

55. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą.

56. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai eilėje norminių teisės aktų, iš jų – ir VIĮ 6 straipsnio 1 dalyje (kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį), Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (institucijos ir valstybės valdomi subjektai privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams duomenis, įskaitant pakartotiniam naudojimui skirtus duomenis, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus) atkartotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 2 dalies (žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas) nuostatos iš esmės nėra tik specialios teisės normos, skirtos reguliuoti konkrečius visuomeninius santykius: speciali yra tik tokios teisės realizavimo tvarka, nustatyta atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį. Taigi nėra pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime aptaręs VIĮ nuostatas, kurios buvo minimos pareiškėjo prašyme dėl informacijos pateikimo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

57. Pareiškėjo, nesančio viešosios informacijos rengėju, skleidėju, jų dalyviu ir žurnalistu, t. y. asmeniu, kurio teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas, teisė gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų informaciją apie jų veiklą bei duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas (toliau – viešoji funkcija), bei tokios teisės realizavimo tvarka nustatyta Įstatyme, kuris taikomas, be kita ko, viešąsias funkcijas atliekančioms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms (Įstatymo 2 str. 1 d. 1 p. (2023 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. XIV-2253 redakcija).

58. Kaip minėta, institucijos ir valstybės valdomi subjektai privalo teikti pareiškėjams ar jų atstovams duomenis, įskaitant pakartotiniam naudojimui skirtus duomenis, išskyrus šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus (Įstatymo 4 str. 1 d.). Ginčui aktualios redakcijos Įstatymo prasme duomenys – užfiksuota informacija apie institucijos ar valstybės valdomo subjekto veiklą ar jos dalis, neatsižvelgiant į jos pateikimo būdą, formą (raštu arba elektronine forma ar kaip garso, vaizdo ar garso ir vaizdo įrašas) ir laikmeną, įskaitant registro duomenis, registro informaciją, registrui pateiktus duomenis ir (arba) jų kopijas, valstybės informacinės sistemos duomenis (Įstatymo 3 str. 3 d., 2021 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XIV-491 redakcija).

59. Informacija apie institucijos, taigi – tiek savivaldybės tarybos, esančios savivaldybės atstovaujamąja institucija, tiek mero, esančio savivaldybės vykdomąja institucija, veiklą, be kita ko – ir susijusią su viešųjų lėšų tokiai veiklai vykdyti panaudojimu (pavyzdžiui, tarybos narių išlaidų kompensavimu, mero reprezentacinėmis išlaidomis), privalo būti teikiama Įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus įstatymais ar jais vadovaujantis priimtais kitais norminiais teisės aktais aiškiai aptartais atvejais.

60. Apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo prašomi duomenys yra priskirtini Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems (duomenims, kurių tvarkymas nėra įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta institucijos viešoji funkcija, išskyrus informaciją apie darbuotojų darbo užmokestį), kuriems šis įstatymas nėra taikomas, nėra pagrįsti: šiuo aspektu primintina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius atsakingo valdymo ir valdžios atsakomybės visuomenei principus įtvirtinančiose Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2018 m. balandžio 12 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimus). Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (žr., 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą, 2018 m. kovo 8 d. nutarimą). Taigi duomenų, kuriuose užfiksuota informacija apie institucijos veiklą, teikimo Įstatymo nustatyta tvarka ribojimas galimas teisės aktuose nustatytais atvejais aiškiu bei pateisinamu tikslu (pavyzdžiui, Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose minimu).

61. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo manyti, jog duomenų, kurių pareiškėjas prašė Administracijos, t. y. duomenų, susijusių su viešųjų lėšų panaudojimu vykdant savivaldybės tarybos (jos narių) ir mero veiklą, pateikimo ribojimas galėtų būti kažkuo pagrįstas, juo labiau, kad tai akivaizdžiai nedera su Konstitucijoje įtvirtintais reikalavimais užtikrinti valstybės ir savivaldybių, taip pat kitų viešųjų reikalų tvarkymo skaidrumą ir viešumą.

62. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi: aplinkybė, kad skundžiamo teismo sprendimo motyvuose vieną kartą nurodytas ankstesnės redakcijos Įstatymo pavadinimas, savaime nėra pagrindas jį naikinti, kadangi jį priimant vadovautasi ginčui taikytinos redakcijos Įstatymo nuostatomis; konstatavus, kad Administracijos 2024 m. balandžio 11 d. sprendimas Nr. AP3E-1167 jame nurodytu pagrindu atsisakyti pareiškėjui pateikti prašomą informaciją, nėra teisėtas, kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi.

63. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė priteisti jam iš atsakovo apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Turėtoms išlaidoms pagrįsti pateikė advokato A. K. 2025 m. gegužės 31 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 2025-05-31 bei 2025 m. gegužės 31 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitą Nr. LAA 1212483, iš kurių matyti, jog pareiškėjas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 800 Eur.

64. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

65. Pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatyto maksimalaus galimo priteisti dydžio už suteiktą teisinę paslaugą, yra realios ir pagrįstos, todėl priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui asociacijai „Lentvario miesto bendruomenė“ iš atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė