2021-04-14 Nr. AB-7961-3-61-3-02686-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-333-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02686-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. birželio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad kameroje Nr. 125 nebuvo galimybės atidaryti langų, kameroje Nr. 265 spintelės buvo sudaužytos, sienos apipelijusios, kamera netinkamai įrengta, nebuvo radijo taško. Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerose Nr. 265 ir Nr. 266 nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, dirglumą, padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjusias bendravimo galimybes, visaverčio gyvenimo sutrikimą, orumo pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

5. Vilniaus PN nurodė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgus į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, lentynos padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų.

6. Atkreipė dėmesį, kad, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Teigė, kad šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui E. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas, įvertinęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.2 punktą, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m. Teismas, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. birželio 21 d. pareiškėjui tenkantis plotas Vilniaus PN atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

9. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktą, padarė išvadą, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, teismas nurodė, kad EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendime byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) konstatavo, jog nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

10. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. pranešime „Dėl E. S. skundo“ nurodyta, jog gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos.

11. Teismas nurodė, kad nors Vilniaus PN kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, šių asmenų stebėjimas žemina juos, yra nepriimtinas asmens orumo aspektu. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 p.) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismas įvertino, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto užuolaida ar pertvara neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

12. Pareiškėjas žalos atsiradimą taip pat kildino iš to, kad Vilniaus PN kameros buvo netvarkingos, apipelijusios, buvo šalta, netinkamai ventiliuojama ir tamsu. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normoje HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05-0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 125, Nr. 265, Nr. 266 ir Nr. 313. Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) pateiktuose patikrinimo aktuose yra duomenų, kad kamerose Nr. 125, Nr. 265, Nr. 266 ir Nr. 313 kondicionavimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, nustatyta, kad kameroje Nr. 265 plytelės buvo suskilusios, kiti pažeidimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyti. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Taigi, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Vilniaus PN kameroje Nr. 265 buvo nustatyta, kad plytelės buvo suskilusios, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

13. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Vilniaus PN kamerose negalėjo atidaryti langų, kadangi jie buvo atitverti grotomis, tačiau teismas, vadovaujantis Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktu ir į bylą pateiktais duomenimis, padarė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų vėdinimo yra nepagrįsti.

14. Atsižvelgiantį tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog iš viso 127 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

15. Teismas, įvertinęs tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pareiškėjui priteistina 400 Eur suma dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvuoja, kodėl, teismo manymu, pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais, kurie reikšmingi sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos formos ir dydžio (CK 6.250 str.).

18. Vilniaus PN teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

19. Akcentuodamas CK 6.271 straipsnyje nustatytas būtinas sąlygas viešajai deliktinei atsakomybei kilti, atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuotina, jog byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindu priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui Vilniaus PN 127 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

22. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN. Lietuvos valstybės atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nėra nustatyta visų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė argumentų, kaip pasireiškė galbūt padaryta žala pareiškėjui ir kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka pažeidimo pripažinimo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju nenustatytas Vilniaus PN neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarytos žalos faktas ir prašo panaikinti teismo sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo, kadangi jokių argumentų dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimu, nenurodo.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kamerose sanitariniai mazgai nebuvo pakankamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, padarė išvadą, kad iš viso 127 paras nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinus abstraktaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentus, susijusius viešosios civilinės atsakomybės pagrindų ir neturtinės žalos sąvokos aiškinimu teismų praktikoje, nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada.

26. Pažymėtina, jog pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)), o nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas sprendime, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu Vilniaus PN kamerose ir privatumo užtikrinimu juose, teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Vilniaus PN, neužtikrindami pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju buvo pagrindas konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.

28. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Vilniaus PN veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

29. Vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

30. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

31. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 127 paras pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis tualetu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, jų trukmę ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia atsakovo atstovas, pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Vilniaus PN padarytų pažeidimų.

32. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę (127 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į tai, kad nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1776-552/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2608-756/2020; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista 400 Eur suma yra adekvati kompensuoti pareiškėjo patirtus nepatogumus, todėl paliekama nepakeista.

33. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, teisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ernestas Spruogis Virginija Volskienė Skirgailė Žalimienė