2018-08-22 Nr. AB-14517-3-61-3-03439-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3497-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03439-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinei sąjungai (trečiasis suinteresuotas asmuo: V. D.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) 2017 m. spalio 12 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas, Sąjunga) 2017 m. rugsėjo 11 d. raštą „Dėl nesutikimo skirti siūlomą tarnybinę nuobaudą“ (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Raštu atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio (toliau – ir Poskyris) vyriausiajam specialistui V. D.. Pareiškėjo nuomone, šis atsisakymas yra nepagrįstas, nes joks konstatuotas V. D. tarnybinis nusižengimas nėra siejamas su jo veikla Sąjungoje. Pareiškėjas tvirtino, kad V. D. Administracijoje kaip Sąjungos renkamojo organo narys neveikė. Apie V. D. buvimą Sąjungos nariu Administracija sužinojo tik prasidėjus teisminiam procesui administracinėje byloje Nr. eI-2163-331/2017 dėl jam skirtos tarnybinės nuobaudos panaikinimo. Todėl negali būti laikomi pagrįstais Rašte nurodomi teiginiai, kad Administracijos veiksmai yra sistemingi ir nukreipti prieš V. D. veiklą Sąjungoje. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3010-790/2017, kurioje V. D. siekė panaikinti jo tarnybinės veiklos už 2016 m. vertinimą „patenkinamai“, konstatavo, kad V. D. reikšmingą dalį užduočių vykdė neoperatyviai, nekokybiškai ir ne iš esmės, ignoravo dalį pavedimų, jo darbas buvo orientuotas į užduoties užbaigimą (uždarymą), bet ne į užduotyje suformuluotos problemos išsprendimą, dėl V. D. netinkamai atliekamų užduočių buvo gaunamos kitų Administracijos tarnautojų pastabos, pakartotiniai gyventojų skundai. Pareiškėjo vertinimu, pastarajame teismo sprendime konstatuotos aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, jog V. D. tarnybinėn atsakomybėn yra traukiamas dėl jo realių pažeidimų, o ne veiklos Sąjungoje. Pareiškėjo nuomone, Sąjunga buvo įsteigta siekiant neteisėtai apsaugoti joje esančius narius nuo tarnybinės ir kitokios atsakomybės, nes ji jokios realios veiklos ilgą laiką nevykdė. Be to, Sąjunga buvo įsteigta neteisėtai ir ji negali būti laikoma įstaigoje veikiančia profesine sąjunga, ją įsteigė tik 8 Administracijos darbuotojai, o kiti Profesinę sąjungą įsteigę asmenys yra nesusiję su Administracija, kai kurie iš jų buvo išvis nedirbantys, pensininkai ar nenurodė savo darbo vietos. Pareiškėjo teigimu, jei V. D. ir teikė skundus valstybės institucijoms, jis juos teikė kaip pavienis valstybės tarnautojas, gindamas savo interesus, o ne kaip Sąjungos valdybos narys, ginantis Sąjungos narių teises ir teisėtus interesus.

3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas pažeidė procedūrinius reikalavimus, susijusius su pareiškimo, kuriuo prašoma sutikimo skirti darbuotojui drausminę nuobaudą, motyvuotumo ir pagrindimo pateikimu. Pareiškime pareiškėjas tenurodė siūlomą Sąjungos valdybos nariui taikyti tarnybinę nuobaudą už painiai suformuluotą sudėtinį tarnybinį nusižengimą, tačiau, net ir paprašius, nepateikė tyrimo dėl tarnybinio nusižengimo motyvuotos išvados, tarnybinį nusižengimą patvirtinančių įrodymų, o V. D. paaiškinimo su pateiktais įrodymais, kurie galbūt patvirtina, kad V. D. jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, pareiškėjas nepateikė net teismui. Pareiškėjas nežymias V. D. klaidas traktuoja kaip labai reikšmingus įvykius ir bando tai pateikti kaip neva esminius darbdavio interesų pažeidimus, visa tai pateikiant vien iš neigiamos pusės, siekiant sumenkinti V. D. reputaciją. Pareiškėjas į V. D. paaiškinimus visiškai nereagavo, neprašė paaiškinimų iš kartu dirbusio S. P.. Nagrinėjamu atveju trūksta elementarių nusižengimo įrodymų. Be to, sudarant komisiją galimiems V. D. tarnybiniams nusižengimams ištirti, buvo šiurkščiai pažeisti procedūriniai reikalavimai, nes į komisijos sudėtį nebuvo pakviestas nė vienas Sąjungos atstovas.

5. Atsakovas teigė, kad V. D. nuo 2013 m. lapkričio 26 d. yra Sąjungos valdybos narys. Jo atžvilgiu atlikta net 11 tyrimų, tai yra akivaizdus bandymas susidoroti. Pareiškėjas žinojo apie Sąjungą dar prieš V. D. skirdamas tarnybinę nuobaudą. Tai, kad V. D. į įvairias valstybines institucijas kreipėsi neprisistatydamas Sąjungos valdybos nariu, nepaneigia to, jog jis veikia visų Sąjungos narių (ar net Administracijos kolektyvo) interesų naudai, Sąjunga palaikė V. D. pareiškimus ir skundus. Pagal V. D. kreipimąsi Valstybinė darbo inspekcija pateikė išvadas dėl Administracijos darbo sąlygų ir mikroklimato neužtikrinimo, taip pat nurodė prevencinių priemonių planus, psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo anketų turinį derinti su Sąjungos atstovais ir pan. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atliko tyrimą ir patvirtino, kad Administracija pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus. Po šių įvykių V. D. buvo paskirtas dirbti viename ekipaže su kolega, su kuriuo yra susiklostę priešiški santykiai, be to, jis buvo perkeltas dirbti į kitą pamainą. Pareiškėjas, reaguodamas į Valstybinės darbo inspekcijos apsilankymą, neatsižvelgė į Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus kolektyvo prašymą pakeisti pirmosios pamainos laiką. Tai įrodo, jog pareiškėjas yra linkęs keršyti ir tuos, kurie jo reikalauja elgtis teisėtai, persekioja. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo veiksmai V. D. atžvilgiu teismų sprendimais jau yra pripažinti pažeidžiančiais asmens lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo ir kitus valstybės tarnybos principus. Teismas taip pat pripažino, kad V. D. 2013 m. tarnybinė veikla buvo viena geriausių.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą tenkino, t. y. panaikino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos 2017 m. rugsėjo 11 d. raštą.

7. Teismas nustatė, kad Administracijos direktorius 2017 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 40-336 sudarė komisiją Poskyrio vyriausiojo specialisto V. D. galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti. Ši komisija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, 2017 m. rugpjūčio 30 d. tyrimo išvadoje Nr. A164-101/17(3.4.53-PD3) (toliau – ir Išvada) pateikė siūlymą V. D. skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą už tai, kad jis netinkamai ir aplaidžiai vykdė tarnybines pareigas, nes: nutarime dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. ROIK:17068000409 per neatidumą ir aplaidumą neteisingai nurodė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 161 straipsnį vietoj ANK 366 straipsnio, pagal kurį administracinėn atsakomybės buvo traukiama A.

A.; nutarime neteisingai nurodytą ANK 161 straipsnį į ANK 366 straipsnį ištaisė nesilaikydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 22 d. nutarimu Nr. 640 patvirtintų Administracinio nusižengimo protokolo, nutarimo administracinio nusižengimo byloje, nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, formų ir jų pildymo taisyklių (toliau – ir Pildymo taisyklės) 3 punkto reikalavimo; surašė du nutarimo variantus vienodu numeriu, kurių skiltyse „Asmens pasiaiškinimas ir pastabos, data, parašas/žyma apie asmens atsisakymą pasirašyti“ nurodyta skirtinga informacija; 2017 m. gegužės 10 d. patruliuodamas savivaldybės automobiliu neįjungė automobilinės radijo stoties.

Išvadoje konstatuota, kad tokiais savo veiksmais V. D. pažeidė Administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 40-238 patvirtinto Poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.1, 7.2, 7.7 ir 7.8 punktų, Administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 40-198 patvirtintų Poskyrio nuostatų 7.2, 8.3, 8.6 ir 8.14 punktų, Administracijos Saugaus miesto departamento direktoriaus 2017 m. kovo 16 d. įsakymo Nr. A15-629/17(2.1.4-SM) „Dėl radijo stočių šaukinių suteikimo Viešosios tvarkos skyriui ir jų naudojimo patruliuojant“ 3 punkto, Administracijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d.

įsakymu Nr. 40-611 patvirtintų Savivaldybės administracijos darbo tvarkos taisyklių 53.1, 53.2 ir 53.3 punktų, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1-890 patvirtintų Asmenų, dirbančių Vilniaus miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 7.3, 7.13, 8.1 ir 8.2 punktų, Pildymo taisyklių 3 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 6 punktų bei ANK 608 straipsnio reikalavimus.

8. Kadangi V. D. yra Sąjungos valdybos narys, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas duoti sutikimą už nurodytus tarnybinius nusižengimus V. D. skirti tarnybinę nuobaudą. Atsakovas skundžiamu 2017 m. rugsėjo 11 d. raštu sutikimo nedavė, nurodydamas, kad V. D. jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, o Administracija eilinį kartą nori išgąsdinti ir psichologiškai palaužti V. D., kad šis atsisakytų ginti Sąjungos narių teises ir jų teisėtus interesus. Atsakovui įtarimus sukėlė ir tai, kad į Administracijos direktoriaus sudarytos komisijos sudėtį nebuvo įtrauktas nė vienas Sąjungos atstovas. Administracijoje tyrimai prieš V. D. bei kitus Administracijai nepalankius asmenis atliekami šališkai, neobjektyviai, neatsižvelgiant į asmens pateiktą atsiliepimą.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, Rašto motyvus bei atsakovo atsiliepime į skundą pateiktus paaiškinimus, nenustatė, jog tarnybinę nuobaudą V. D. siekiama skirti dėl jo narystės ar veiklos Sąjungoje. Išvadoje aiškiai išdėstyti V. D. galbūt padaryti tarnybiniai nusižengimai, dėl kurių pareiškėjas siekia jį nubausti. Iš Išvados matyti, jog nuobaudą norima skirti dėl su jo tarnybos funkcijų vykdymu susijusių priežasčių.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju, be kita ko, vertino tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros pagrįstumą ir teisėtumą, nors tokia teisė jam nėra suteikta. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad V. D. yra persekiojamas dėl jo aktyvios veiklos Sąjungoje, nes Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos garantijos neatima galimybės inicijuoti ir atlikti tarnybinius patikrinimus profesinės sąjungos renkamojo organo narių atžvilgiu. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, jog V. D. buvo aktyvus asmuo (teikė skundus įvairioms valstybės institucijoms), tačiau minėti dokumentai nepatvirtina, jog jis veikė Sąjungos vardu. Nors jo skundai galėjo turėti įtakos ir kitiems Administracijos darbuotojams, tačiau iš V. D. skundų įvairioms institucijoms turinio galima spręsti, jog jie buvo teikiami iš esmės dėl jo paties teisių galimo pažeidimo.

11. Teismas pažymėjo, kad nepagrįstas ir neteisėtas atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui, kuris yra Sąjungos renkamojo organo narys, trukdo Administracijai įgyvendinti tarnybinės drausmės užtikrinimo funkciją, pažeidžia teisėtą šios institucijos interesą užtikrinti tarnybinę drausmę ir efektyvią institucijos veiklą, t. y. viešąjį interesą.

12. Teismas priėjo išvadą, kad Rašte išreikštas atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą V. D. yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

III. 13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundo netenkinti, taip pat atsakovui iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Atsakovo nuomone, teismas byloje rėmėsi ne Administracijos Sąjungai pateiktame 2017 m. rugsėjo 4 d. pareiškime nurodytomis aplinkybėmis, o Išvada, kuri Sąjungai kartu su pareiškimu nebuvo pateikta. Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pareigos įrodyti, kad Sąjungos nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus, nenustatė esminio darbdavio interesų pažeidimo. Pareiškėjas neįrodė, kad Sąjungos nesutikimu buvo pažeisti jo interesai, o teismas netinkamai vertino įrodinėtinas aplinkybes, dėl interesų pažeidimo pasisakė tik abstrakčiai.

Teismas, nenagrinėdamas V. D. paaiškinimų dėl jam suformuluotų kaltinimų, konstatuodamas, jog Išvadoje aiškiai išdėstyti jo galbūt padaryti tarnybiniai nusižengimai, ir taip gindamas tik Administracijos interesus, užėmė akivaizdžiai šališką poziciją. Teismas nesiaiškino, ar byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad būtent V. D. ištaisė nutarimą dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, ar tikrai buvo pažeistas Pildymo taisyklių 3 punktas. Teismas nekonstatavo esminio procedūrinio pažeidimo dėl aplinkybės, kad į komisijos V.

D. galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti sudėtį nebuvo įtrauktas nė vienas Sąjungos atstovas. Atsakovo vertinimu, V. D. buvo pareikšti mažareikšmiai kaltinimai, net nesudarantys pagrindo pradėti tarnybinį tyrimą (kitų savivaldybės darbuotojų atžvilgiu tarnybiniai tyrimai dėl tokio pobūdžio žmogiškųjų klaidų niekada nepradedami), šie kaltinimai neišsamūs ir nepagrįsti įrodymais, teismui dėl šių aplinkybių nepagrįstai nekilo jokių abejonių. Teismas izoliuotai ir siaurinančiai aiškino aplinkybių dėl ryšio tarp V.

D. veiklos, susijusios su Sąjungos narių interesais, ir tarnybinės nuobaudos nustatymą. Nors teismas pripažino, kad V. D. buvo aktyvus asmuo ir kad jo skundai galėjo turėti įtakos kitų asmenų teisėms ir pareigoms, tuo pačiu teismas neigė, jog V. D. veikė Sąjungos vardu. Tačiau iš V. D. skundų turinio matyti, jog teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad V. D. skundai buvo teikiami iš esmės dėl jo paties teisių galimo pažeidimo. Atsakovo teigimu, praktikoje darbdaviai nepriimtino ir nepageidaujamo darbuotojo, tokio kaip V.

D., kuris teikia skundus valstybės institucijoms, kreipiasi į teismą ir t. t., atžvilgiu taiko netiesioginę diskriminaciją, mobingo veiksmus, tarnybinės ar drausminės atsakomybės inicijavimo, atlikimo ir taikymo veiksmus. Palyginimui atsakovas prašo iš pareiškėjo išreikalauti dokumentus, patvirtinančius Administracijoje dirbant kitą asmenį, kuriam nuo 2014 m. iki 2018 m. buvo inicijuoti ar atlikti bent 5–6 tarnybinio nusižengimo patikrinimai. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo veiksmai V. D. atžvilgiu prejudiciniais teismų sprendimais jau yra pripažinti pažeidžiančiais asmens lygiateisiškumo, nediskriminavimo, skaidrumo ir kitus valstybės tarnybos principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1799-662/2015).

Pareiškėjas tarnybinės atsakomybės neišvengiamumo institutą taiko tik V. D. atžvilgiu, nepaiso visų tarnautojų lygybės principo. Pavyzdžiui, 2017 m. liepos 11 d. kreipimesi į Valstybės tarnybos departamentą V. D., kartu pateikdamas įrodymus ir pavyzdžius, nurodė net 6 atvejus, kai Administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vadovų ir kai kurių valstybės tarnautojų, su skyriaus vadovais susijusių bičiulystės ryšiais, neteisėti veiksmai ir elgesys nebuvo vertinami ir prieš juos tarnybinio nusižengimo tyrimo ar kitos asmenį kaltinančios procedūros nepradedamos, o pradėtos nepagrįstai nutraukiamos, dar daugiau, asmenys, padarę tarnybinius nusižengimus, yra dangstomi.

Iš vėlesnių Valstybės tarnybos departamento raštų matyti, kad minėtos aplinkybės nurodytos pagrįstai. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, atsakovas tvirtina, jog Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.

15. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Pareiškėjas teigia, kad apeliaciniame skunde remiamasi ne teismų praktika, o 2004 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo apžvalga ir išaiškinimais. Be to, šie išaiškinimai yra daugiau nei 13 metų senumo ir skirti jau nebegaliojančioms Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatoms aiškinti, kurios, be kita ko, reglamentuoja ne profesinės sąjungos nesutikimą asmeniui skirti tarnybinę nuobaudą, o nesutikimą asmenį atleisti iš darbo. Nagrinėjamam ginčui taikytinas Lietuvos Respublikos valstybės įstatymas ir teisės normos, reglamentuojančios ne drausminę atsakomybę, o tarnybinę atsakomybę. Atsakovas apeliaciniame skunde netinkamai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus ir pateikia jų neatitinkančias išvadas.

17. Pareiškėjas tvirtina, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. pareiškime Sąjungai buvo aiškiai ir nedviprasmiškai pasiūlyta prireikus kreiptis dėl papildomos informacijos, nurodyti atsakingų asmenų kontaktai, tačiau Sąjunga papildomų įrodymų neprašė. Išvados pateikimo būtinumą atsakovas ėmė akcentuoti tik teisme iškėlus bylą. Atsakovo pozicija nėra nuosekli, nes, viena vertus, jis pripažįsta, jog jam nepakako duomenų įvertinti, ar nuobaudą V. D. ketinama skirti už jo veiklą Sąjungoje, kita vertus, jis teigia, kad Raštas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo vertinimu, Sąjunga neturėtų vertinti ketinamos skirti tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo (atitinkamai to pagrįstai nevertino ir teismas), todėl pareiškėjas neturi pareigos jai pateikti medžiagą, susijusią su tarnybinės nuobaudos, kurią ketinama skirti, teisėtumu. Kadangi atsakovas nesikreipė į pareiškėją dėl papildomos informacijos, laikytina, jog 2017 m. rugsėjo 4 d. pareiškime pateikta informacija atsakovui buvo pakankama priimti sprendimą. Pareiškėjas pastebi, jog atsakovas apeliaciniame skunde net nesivadovauja Išvada ir remiasi išimtinai tik savo turimais duomenimis – įvairiais raštais institucijoms ir jų atsakymais.

18. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad jis nesugeba pagrįsti savo interesų pažeidimo. Skunde pareiškėjas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai apie tai, kad valstybės tarnautojų tarnybiniai nusižengimai daro tiesioginę įtaką šių institucijų ir valstybės tarnybos sistemos tinkamam funkcionavimui. Sąjungai nepagrįstai užkirtus kelią V. D. taikyti tarnybinę atsakomybę, yra ne tik paneigiamas tarnybinės atsakomybės neišvengiamumo principas, bet toks tarnautojo pareigų netinkamo atlikimo toleravimas užkerta kelią Administracijos direktoriui tinkamai organizuoti administracijos darbą ir užtikrinti kokybišką institucijos funkcijų vykdymą. Pareiškėjas pažymi, jog V. D. yra toks valstybės tarnautojas, kuriam yra pavesta betarpiškai užtikrinti, kad jam paskirtoje teritorijoje būtų laikomasi viešosios tvarkos, administracinius nusižvengimus įvykdžiusiems asmenims būtų taikoma administracinė atsakomybė ir kt. Tai, kad tokio pobūdžio funkcijos būtų atliekamos tinkamai, yra ne tik Administracijos interesas, bet ir viešasis interesas.

19. Pareiškėjas pastebi, kad atsakovas sutinka, jog V. D., nutarime įrašydamas netinkamą ANK straipsnį, padarė pažeidimą, nors jį ir laikė mažareikšmiu. Tačiau atsakovas ignoruoja kitus pažeidimus, už kuriuos minėtam valstybės tarnautojui ketinama skirti tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje neturėtų būti vertinamas ketinamos skirti nuobaudos pagrįstumas, o pažeidimo kvalifikavimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors atsakovas siekia sukurti įvaizdį, jog V. D. yra pavyzdingas valstybės tarnautojas, ginantis visos Administracijos darbuotojų interesus, iš tiesų jis nuolat netinkamai atlieka funkcijas, tai konstatuota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3010-790/2017. Atsakovas bando įrodyti, kad V. D. atžvilgiu yra atliekama daug tarnybinių patikrinimų, bet nutyli, jog šiam tarnautojui buvo paskirta tik viena tarnybinė nuobauda, kuri yra ginčijama teisme.

20. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo pozicija, jog į komisijos V. D. galimiems tarnybiniams nusižengimams ištirti sudėtį nebuvo įtrauktas nė vienas Sąjungos atstovas, yra deklaratyvi, atsakovas nenurodo jokios galbūt pažeistos teisės normos. Teisės aktai nenumato privalomo profesinės sąjungos atstovo įtraukimo į tokią komisiją. Atsakovas neteigė, jog jis bandė būti įtrauktu į komisijos darbą, bet tai jam nebuvo leista. Be to, pareiškėjas pakartoja, kad Sąjunga buvo įsteigta siekiant neteisėtai apsaugoti jos narius nuo tarnybinės ir kitokios atsakomybės, Sąjunga išvis negali būti pripažinta įstaigoje veikiančia profesine sąjunga.

21. Pareiškėjas pabrėžia, jog tai, kad V. D. yra aktyvus Sąjungos narys, savaime nereiškia, jog su juo norima susidoroti. Be to, teismas pagrįstai nenustatė, jog V. D. gynė Administracijos darbuotojų interesus. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. D. skundai galėjo turėti įtakos kitų asmenų teisėms ir pareigoms, bet nepripažino, kad, teikdamas skundus, V. D. veikė Sąjungos vardu. Iš šio valstybės tarnautojo 2014–2016 m. rašytų raštų turinio, jų visumos akivaizdu, jog jis buvo nepatenkintas būtent savo padėtimi Administracijoje, o kitus darbuotojus nurodė tik stiprindamas savo poziciją. Jis raštuose nenurodė ginantis ar atstovaujantis Sąjungos interesus. Pareiškėjo nuomone, šie raštai patvirtina, jog pats V. D. niekada nemanė, kad su juo ketinama susidoroti dėl jo narystės Sąjungoje. Tai, kad yra įkūręs Sąjungą,V. D. ėmė nurodyti tik vėlesniuose raštuose (pvz., 2017 m. liepos 11 d. raštas), bet, pareiškėjo vertinimu, tai pradėta daryti tik susipažinus su administracijos pozicija kitose bylose (pvz., 2017 m. birželio mėn. prašyme administracinėje byloje Nr. eI-4271-426/2017). V. D. administracinėje byloje Nr. eI-2163-331/2017 laikosi pozicijos, kad Administracija siekia susidoroti išimtinai su juo, o ne su Sąjunga, ir prašo atlyginti neturtinę žalą. Tik nagrinėjant pastarąją administracinę bylą pareiškėjas sužinojo apie V. D. narystę Sąjungoje, anksčiau apie V. D. priklausymą Sąjungai ir jos renkamajam organui pareiškėjas nebuvo informuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Šia norma profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario – darbo teisių garantijos skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimą tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, išaiškino, kad profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą, profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę. Tik tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus, bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje.

24. Teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus ir nustatę, jog yra aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo valstybės tarnautojui dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, t. y. aplinkybių, kurios suponavo atsakovo (profesinės sąjungos) nuostatą, kad darbdavio siekis skirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos nariui yra susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje, ginant profesinės sąjungos narių teises, pripažįsta pagristu profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2378/2012).

25. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovo atsisakymo duoti sutikimą teisminė patikra turi būti atlikta tik tais aspektais, ar Sąjunga atsisakyme pateikė faktų, kurie leistų padaryti išvadą, kad pareiškėjas siekia skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui dėl jo veiklos Sąjungoje. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas byloje turėjo teikti įrodymus, jog teisėtu pagrindu pradėjo tarnybinį tyrimą ir kad siekia skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui ne dėl jo narystės ir veiklos Sąjungoje.

26. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sąjungos 2017 m. rugsėjo 11 d. rašto (b. l. 26–28) teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo pareiškėjo sprendimo V. D. skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą aplinkybes. Aiškindamasis dėl Sąjungos nurodytų galimų pažeidimų pareiškėjui atliekant V. D. tarnybinį patikrinimą ir nusprendžiant jam skirti tarnybinę nuobaudą, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina tarnybinės nuobaudos ryšio su valstybės tarnautojo veikla profesinėje sąjungoje egzistavimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sąjunga neįrodė, jog tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui siekiama skirti dėl jo narystės ar veiklos Sąjungoje, todėl ji nepagrįstai atsisakė sutikti skirti tarnybinę nuobaudą šiam valstybės tarnautojui.

27. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 24 pastraipoje pateiktais išaiškinimais, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Sąjunga negalėjo atsisakymo sutikti skirti tarnybinę nuobaudą grįsti V. D. konstatuoto tarnybinio nusižengimo pagrįstumo vertinimu. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje neturėjo spręsti, ar trečiasis suinteresuotas asmuo tikrai padarė konstatuotą tarnybinį pažeidimą, ir, jei toks pažeidimas būtų nustatytas, vertinti, ar jam siūloma skirti tarnybinė nuobauda – papeikimas yra adekvati nustatytam pažeidimui. Nagrinėjamos administracinės bylos ribose šie klausimai nėra sprendžiami, todėl teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kurie, pastebėtina, yra dviprasmiški, kad, viena vertus, V. D. realiai jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, kita vertus, padarytas tarnybinis nusižengimas – netinkamas nutarimo dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, užpildymas (dėl kitų konstatuotų pažeidimų nepasisakyta) – yra mažareikšmis, taip pat argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo byloje pateiktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. D. skundus įvairioms institucijoms teikė iš esmės dėl savo paties teisių galimo pažeidimo. Pastebėtina, kad kai kuriuose iš valstybės institucijoms teiktų raštų V. D. net prašė užtikrinti jo konfidencialumą (žr., pvz., 2014 m. birželio 16 d. raštą Vilniaus miesto apygardos prokuratūrai, b. l. 93–98). Tai, kad V. D. skunduose, pareiškimuose nurodė aplinkybes, susijusias ir su kitų darbuotojų darbo sąlygomis, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis į institucijas kreipėsi kaip Sąjungos atstovas, ginantis Sąjungos narių teises, o tarp pareiškėjo (darbdavio) ir trečiojo suinteresuoto asmens konfliktiški santykiai susiklostė dėl to, kad V.

D. buvo aktyvus Sąjungos narys. Juolab kad teismui nėra pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens iš tiesų susiklostė konfliktiški santykiai, o V. D. paskyrimas į tam tikrą pamainą ar dirbti su tam tikru valstybės tarnautoju, Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus tarnautojams paankstintas pirmosios pamainos darbo laikas, jo atžvilgiu inicijuoti tarnybiniai patikrinimai buvo nepagrįsti ir atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1779-662/2015 konstatavo, jog V.

D., kaip valstybės tarnautojas, kurio tarnybinė veikla už 2013 metus buvo įvertinta labai gerai ir kuriam skirta tik skatinimo priemonė – padėka, buvo diskriminuojamas kitų valstybės tarnautojų atžvilgiu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2163-331/2017 iš dalies tenkino V. D. skundą, pripažinęs, kad tarnybinė nuobauda – pastaba jam buvo skirta nepagrįstai ir pažeidžiant teisės aktų nustatytas procedūras. Kita vertus, pastarasis teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka.

Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. eI-3010-790/2017 atmetė V. D. skundą dėl tarnybinės veiklos už 2016 m. įvertinimo patenkinamai, šis teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka ir yra įsiteisėjęs. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad V. D. dėl savo aktyvios veiklos Sąjungoje yra tendencingai persekiojamas ir būtent jo veikla Sąjungoje lėmė pareiškėjo sprendimą jam skirti tarnybinę nuobaudą, yra neįrodyti ir atmestini.

29. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas neįrodė esminio savo interesų pažeidimo Sąjungai atsisakius sutikti skirti tarnybinę nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nepagrįstas ir neteisėtas atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojui, kuris yra Sąjungos renkamojo organo narys, trukdo Administracijai įgyvendinti tarnybinės drausmės užtikrinimo funkciją, pažeidžia teisėtą šios institucijos interesą užtikrinti tarnybinę drausmę ir efektyvią institucijos veiklą, t. y. viešąjį interesą. Teisėjų kolegija, įvertinusi Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme, patvirtintame Administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 40-238 (b. l. 13–14), tokiam valstybės tarnautojui numatytas funkcijas, sutinka su pareiškėjo teiginiais, kad šių funkcijų vykdymas yra susijęs su viešojo intereso užtikrinimu. Drausmės užtikrinimas valstybės tarnautojo, atliekančio tokias funkcijas, atžvilgiu gali būti vertinamas kaip tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias valstybės institucija (darbdavys) privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti imperatyvų esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą. Todėl laikytina, kad pareiškėjas įrodė, jog Sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą V. D. iš esmės pažeidžia jo interesus.

30. Dėl atsakovo argumentų, jog Sąjungai nebuvo pateikta 2017 m. rugpjūčio 30 d. Tyrimo dėl V. D. tarnybinių nusižengimų išvada Nr. A164-101/17(3.4.53-PD3) (b. l. 15–23), pažymėtina, kad Administracijos Personalo departamento 2017 m. rugsėjo 4 d. rašte Nr. A51-58364/17(3.3.2.4-EM4) (b. l. 24–25), kuriuo buvo kreiptasi į Sąjungą dėl (ne)sutikimo skirti siūlomą tarnybinę nuobaudą V. D., atsakovui buvo nurodytos esminės aplinkybės, nustatytos šioje išvadoje, pasiūlyta prireikus papildomos informacijos dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo aplinkybių kreiptis nurodytais kontaktais. Nors Sąjungos valdybos 2017 m. rugsėjo 10 d. posėdžio protokole (b. l. 99) pažymėta, kad kartu su 2017 m. rugsėjo 4 d. raštu Administracija daugiau jokių dokumentų nepateikė, net ir prašant, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl papildomos informacijos, dokumentų į Administraciją iš tiesų buvo kreiptasi, nepaaiškinta, kada ir kokios informacijos, dokumentų buvo prašyta. Ginčijamame 2017 m. rugsėjo 11 d. atsisakyme sutikti skirti tarnybinę nuobaudą atsakovas neteigė, jog jam nepakako duomenų priimti sprendimą sutikti/nesutikti skirti siūlomą tarnybinę nuobaudą. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. Tyrimo dėl V. D. tarnybinių nusižengimų išvados Nr. A164-101/17(3.4.53-PD3) nepateikimas Sąjungai nebuvo kliūtis priimti ginčijamą atsisakymą.

31. Dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo apeliacinės instancijos teismui išreikalauti iš pareiškėjo papildomus įrodymus – dokumentus (duomenis), patvirtinančius Administracijoje dirbant kitą asmenį, kuriam nuo 2014 m. iki 2018 m. buvo inicijuoti ar atlikti bent 5–6 tarnybinio nusižengimo patikrinimai, – akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Be to, atsakovas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, atsakovo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius