2016-05-10 Nr. AB-10289-3-64-3-01141-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-870-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01141-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau papildė (b. l. 2, 75), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI periodiškai buvo kalinamas nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. perpildytose kamerose su 5–8 asmenimis, kamerų plotas apie 20 m2. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, blogas apšvietimas. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo jo savijauta, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią aplinkos baimę, sužalota sveikata. Taip pat nurodo, kad negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT nutarimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, jam nebuvo žinomi. Apie juos sužinojo, kai šalies vadovė davė interviu dėl kalinimo sąlygų. Įrodinėdamas neturtinę žalą, pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, nurodo Lietuvos teismų praktiką. Prašo jo skundą patenkinti ir priteisti jam iš atsakovo 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skundo papildyme pareiškėjas nurodė, kad atsakovo atsiliepime pateikti duomenys neatitinka tikrovės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 62–68) prašė pareiškėjo skundo netenkinti. Taip pat nurodė, kad prašo taikyti reikalavimo senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.

Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2013 m. balandžio 9 d., todėl atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015 m. balandžio 13 d.

Vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/ nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui.

Be to, pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 82–93) pareiškėjo G. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas pažymėjo, kad byloje yra pateikta Šiaulių TI 2015 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 69/09-13743 „Dėl G. K.“ (b. l. 29–36), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI atvyko 2012 m. kovo 13 d. ir laikytas periodiškai iki 2012 m. balandžio 10 d. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad G. K. pasirašytinai yra supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka, bei sąlygomis. Informacinį lankstinuką gavo (b. l. 74). Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 13 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 3), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. balandžio 10 d.

Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos su reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. balandžio 10 d. (29 dienos) nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nurodė, kad negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, jam nėra žinomi. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyta termino praleidimo kreiptis į teismą priežastis yra subjektyvi ir atkreipia dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. balandžio 10 d. Teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš esmės iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Neturtinę žalą grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų ir kameros buvo perpildytos, todėl pažeistas minimalus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2.

Byloje yra pateikta Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 69/09-13743 „Dėl G. K.“ (b. l. 29–35), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2012 m. gegužės 8 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. balandžio 9 d. (tai laikotarpis, kuriam ieškinio senatis netaikoma). Per šį 296 dienų laikotarpį pareiškėjui 88 dienas teko kameros plotas, kaip nustatyta norma, o 208 dienas galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Vertindamas pareiškėjui tenkantį asmeninės erdvės plotą, teismas atsižvelgia į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Kai kamerų plotai yra užstatyti suimtųjų lovomis, jose įrengti tualetai, kriauklės, pastatytas stalas, spintelė daiktams susidėti, tai suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, suimtieji beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje jie galėtų judėti (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimų.

Pareiškėjas skunde apskritai nurodo, kad buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, blogas apšvietimas.

Teismas nurodė, kad tokiems pareiškėjo teiginiams paneigti atsakovas pateikė Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-254 (b. l. 42–47, patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.), 2013 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktą Nr. EP-301 (b. l. 58–61, patikrinimas atliktas 2013 m. rugsėjo 4 d.), 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktą Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d., b. l. 50–57). Aukščiau paminėtas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų išvadas patvirtina atsakovo pateikta Šiaulių TI 2015 m. balandžio 27 d. pažyma Nr. 62/08-463 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje” (b. l. 37–40), iš kurios matyti, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Taip pat paminėtame dokumente nurodyta, koks Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas, kaip įrengtos gyvenamosios kameros, koks inventorius turi būti ir koks yra, dėl gyvenamųjų patalpų švaros ir tvarkos palaikymo, sanitarinio mazgo, jų aitvarų įrengimo, naudojamo minkšto inventoriaus dezinfekavimo, nurodyta, kad atliekama kamerų dezinfekcija, dėl rūpinimosi švara bei tvarka gyvenamosiose patalpose, pasisakyta dėl naudojimosi dušu, pasivaikščiojimo kiemelių, jų stogelių dangos, pasivaikščiojimo gryname ore organizavimo ir trukmės ir kt.

Atsakovas pateikė pareiškėjo G. K. 2012 m. kovo 13 d. rašytinį prašymą paskirti jį į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys suimtieji arba nuteistieji (b. l. 73), o iš atsakovo pateiktos 2015 m. balandžio 27 d. pažymos Nr. 61/04-961 „Dėl G. K.“ matyti, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. į Šiaulių TI direktorių su prašymais, skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 41).

Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos nuorašo (b. l. 9–26) matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu įrašyti pareiškėjo žalingi įpročiai: rūkymas, alkoholis (b. l. 14), turėjo galvos traumą, dešinio šlaunikaulio lūžį. Pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl sprando, krūtinės, ryklės skausmų, slogos, tačiau dėl psichologinio sukrėtimo, negalėjimo ramiai miegoti, dirglumo, padidėjusios aplinkos baimės, ką akcentavo savo skunde, nėra jokių įrašų. Tuo pačiu teismas pažymi, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, tačiau teigti, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, buvo sužalota sveikata, nėra pagrindo.

Pareiškėjas skundo papildyme (b. l. 75) nurodė, kad atsakovas pateikė netikslią informaciją, su kiek asmenų jis buvo laikomas kamerose Nr. 32 ir Nr. 30 ir kiek vienam asmeniui teko gyvenamojo ploto, tačiau nenurodė, kokiu pagrindu tokia informacija netikėti, nepateikė tai nuginčijančių dokumentų. Teismas neturi pagrindo abejoti Šiaulių TI pateikta 2015 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 69/06-13743 (b. l. 29–36), todėl ja remiasi.

Taigi, teismas kitų atsakovo pažeidimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nenustatė. LVAT, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka kalinimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, intensyvumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo G. K. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus dvejiems metams po išvykimo iš Šiaulių TI, bei atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas mano, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 100 Eur. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė 15 000 Eur neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (b. l. 95–96) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu, teismo priteista 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža. Pareiškėjas dar kartą pažymi, jog jis buvo kalinamas kamerose, kur jam teko itin nedaug kameros ploto, kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir blogas dieninis apšvietimas.

Senaties terminą kreiptis į teismą pareiškėjas praleido dėl to, kad neturi teisinio išsilavinimo, be to, Konvencijoje joks senaties terminas nėra nustatytas, o EŽTT priteisia žymiai didesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas nei Lietuvos teismai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 103–105) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliantas jokių naujų argumentų, dėl kurių nebūtų pasisakęs teismas, nenurodė. Be to, pareiškėjas neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, t. y. priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo patirtos žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu skundžia Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą, kuriuo teismas jo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėtina, kad atsakovo prašymu laikotarpiui nuo 2012 m. kovo 13 d. iki 2012 m. balandžio 10 d. (29 dienos) teismas taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino tik jo kalinimo Šiaulių TI laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2013 m. balandžio 9 d.

Iš apeliacinio skundo turinio (b. l. 95–96) matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo iš atsakovo priteisti visą neturtinės žalos dydį, kurį nurodė savo skunde, t. y. 15 000 Eur. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo taikytu senaties terminu. Pažymėtina tai, kad nors apeliantas akcentuoja per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo analizuotomis jo skunde nurodytomis antisanitarinėmis kalinimo sąlygomis.

Pasisakydama dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015).

EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad pareiškėjo nurodyta termino praleidimo priežastis – tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015). Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į kalinimą teisės aktuose nustatyto ploto reikalavimus atitinkančiose kamerose, tačiau byloje nenustatyti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, susiję su kamerose neįrengta ventiliacija, drėgme ir blogu dieniniu apšvietimu.

Šiais aspektais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų teisėjų kolegija iš naujo nekartoja ir pažymi tik tai, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose neįrengtos ventiliacijos, drėgmės ir blogo dieninio apšvietimo yra abstraktūs, jų pareiškėjas niekaip nedetalizavo nei skunde, nei apeliaciniame skunde.

Atmesdama apelianto teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams konstatuoti, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Vadinasi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę).

Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas.

Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį. Todėl ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodyti teiginiai, kad jam ilgą laiką nebuvo prieinama EŽTT praktika tokios kategorijos bylose, vėlgi nebuvo pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2330-624/2015; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1189-822/2015). Pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų ar argumentų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo (apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė tik tai, kad „nėra teisininkas“, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatymų ar kitų teisės aktų nežinojimas nėra laikomas termino praleidimą pateisinančia priežastimi). Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas pats ar su atstovo pagalba iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Minėta, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos suma (1 100 Eur) ir nurodo, kad EŽTT, vertindamas tokias kalinimo sąlygas, kaip kad patyrė pareiškėjas, priteisia didesnes neturtinės žalos atlyginimo sumas. Pasisakydama dėl šio apeliacinio skundo argumento, teisėjų kolegija pastebi, kad EŽTT savo praktikoje ne kartą nurodė, jog kameros erdvės trūkumas yra reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Vis dėlto, kamerų, kuriose yra kalinamas asmuo, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. LVAT praktikoje pažymima, kad nurodyti išaiškinimai lemia, jog kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų komuliatyvaus poveikio, t. y. nurodytas vertinimas ir pripažinimas yra reliatyvus ir kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių aplinkybių visumos (2016 m. sausio 26 d. nutartis Nr. A-221-858/2016 ir kt.).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas savaime nesuteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tai yra susiję su tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu vykęs pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (pvz., laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 14 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 20 d. pareiškėjui nepertraukiamai teko daugiau kameros ploto nei reikalaujama teisės aktuose), byloje nebuvo konstatuoti kiti neteisėti veiksmai, kurių komuliatyvus veikimas sudarytų pagrindą spręsti dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Be to, administracinėje byloje nebuvo duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai. Nors šios nurodytos aplinkybės visgi negali visiškai kompensuoti ar paneigti pareiškėjui tekusį mažą asmeninės erdvės plotą ir šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų, bet jos yra svarbios inter alia sprendžiant dėl pareiškėjui sukeltos žalos masto, pobūdžio, daryto pažeidimo intensyvumo (žr., pvz., EŽTT 2011 m. spalio 18 d. sprendimą Lautaru prieš Rumuniją; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją).

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtintas 800 Lt minimalus darbo užmokestis, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 850 Lt minimalus darbo užmokestis (Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718), o nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatytas 1 000 LT minimalus darbo užmokestis (Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543)); taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) nurodoma, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Todėl teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu priteistas neturtinės žalos atlyginimas (1 100 Eur) yra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Be to, byloje nepateikta ir jokių duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, ar kad dėl šių nepatogumų pareiškėjas būtų raštu ar žodžiu kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją.

Atsižvelgdama į išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kurio didinti teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo.

Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė