2019-03-19 Nr. BB-1525-1-01-1-39020-2017-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-79-693/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39020-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

nuteistojo gynėjui advokatui Linui Vasiliauskui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Utenos apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. išteisinamąjį nuosprendį, jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 2 d., vieną laikinojo sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir jam paskirta galutinė bausmė – 98 MGL (3690,68 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, R. L. uždrausta naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas R. L. priklausantis automobilis „Peugeot 307“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. L. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y.: 2017 m. rugpjūčio 1 d. 20.11 val. Molėtų r., Joniškio sen., Joniškio mstl., Dubingių gatvėje, ties pastatu Nr. 3, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, vairavo sau priklausantį automobilį „Peugeot 307“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kai 2017 m. rugpjūčio 1 d. 20.47 val. alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 7510“ Nr. ARCK0047 jam nustatytas 1,84 promilės neblaivumas, o 21.20 val. – 2.89 promilės etilo alkoholio kraujyje.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos apylinkės teismo 2018 m. kovo 30 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą – BK 281 straipsnio 7 dalį, pagal kurią baudžiamas kelių transporto priemonės vairavimas arba mokymas praktinio vairavimo asmeniui būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, kai kraujyje yra daugiau nei 1,5 promilės alkoholio. Šis nusikalstamos veikos požymis baudžiamajame įstatyme nurodytas kaip būtinas, todėl turi būti nustatytas konkretus ir abejonių nekeliantis neblaivumo laipsnis.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas apklausė galimai apie padarytą pažeidimą pranešusią E. K., taip pat policijos pareigūnus D. G., N. I. bei specialistę Ž. J. I.. Šių asmenų parodymai ir paaiškinimai patvirtina, kad iki atvykstant policijos pareigūnams 2017 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu tarp 20.11 val. ir 20.47 val. kasatorius vartojo alkoholinius gėrimus. Alkoholinių gėrimų vartojimo faktą iki atvykstant policijos pareigūnams byloje patvirtino ne tik E. K., bet ir T. M. ir R. F., kurių parodymus be jokio pagrindo apeliacinės instancijos teismas vertino kritiškai, nors jie iš esmės atitinka liudytos E. K. paaiškinimus. Iš specialistės Ž. J. I. paaiškinimų matyti, kad jokių objektyvių duomenų (atitinkamų formulių, objektyviai pagrįstų skaičiavimų), per kiek laiko ir kokį kiekį alkoholio suvartojus pasiekiamas atitinkamo laipsnio girtumo lygis, nėra, nes alkoholis kiekviename žmoguje, priklausomai nuo jo organizmo, oksiduojasi skirtingai. Taigi savaime negalima spręsti, kad automobilio vairavimo metu kasatoriaus kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, kadangi jo galėjo būti ir mažiau. Kitų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų aplinkybę, jog automobilį kasatorius vairavo būdamas neblaivus, kai kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, byloje nėra. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokios galimybės objektyviai nustatyti, kokia alkoholio koncentracija buvo kasatoriaus kraujyje būtent vairuojant automobilį kaltinime nurodytu laiku ir vietoje.

2.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai akcentuojamas kasatoriaus parodymų nenuoseklumas siekiant, kad jo parodymai būtų vertinami kritiškai kaip pasirinkta gynybos taktika ar siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau kasatoriaus parodymai nėra vienintelis įrodymas jo kaltei pagrįsti. Kita vertus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 21 ir 22 straipsniuose, be kitų įtariamojo ir kaltinamojo teisių, nustatyta teisė, bet ne pareiga duoti parodymus ir paaiškinimus apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes. Įstatymas nenurodo įtariamojo ir kaltinamojo atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą. Tai reiškia, kad įtariamas ir kaltinamas asmuo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu turi teisę ir neduoti jokių parodymų, ir duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra, priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo ir taktikos. Tam tikros jo parodymų detalės gali kelti klausimų ar būti mažiau įtikinamos, tačiau jos negali būti vertinamos išimtinai kasatoriaus nenaudai ir lemti jo pripažinimą kaltu. Esminė aplinkybė yra ta, kad objektyviais ir neginčytinais įrodymais kasatoriaus iškelta versija apie išgertą gana didelį kiekį alkoholio po automobilio vairavimo nebuvo paneigta. Todėl vien tik fakto, kad kasatorius automobilio vairavimo metu galimai buvo apsvaigęs nuo alkoholio (nors tai neigia), nepakanka jo kaltei pagal BK 281 straipsnio 7 dalį pagrįsti, kadangi tikslaus alkoholio kiekio kraujyje tuo metu byloje nepavyko objektyviai ir neginčijamai nustatyti.

2.4. Atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o asmens kaltė turi būti nustatyta tik patikimais įrodymais, manytina, kad šioje byloje, su kuo sutiko ir pirmosios instancijos teismas, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad byloje yra nepašalintų abejonių, kategoriškai nepaneigta versija, jog alkoholį kasatorius vartojo jau po automobilio vairavimo. Vadovaujantis principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), negalima daryti patikimų išvadų apie tai, kad kasatorius padarė nusikaltimą, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistojo R. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 281 straipsnio 7 dalies taikymo

4. Kasaciniame skunde nuteistasis R. L. nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas tikslus girtumo laipsnis jam vairuojant automobilį, ir prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Toks prašymas iš esmės argumentuojamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, remdamasis prielaidomis, nustatė esminę faktinę bylos aplinkybę, jog automobilio vairavimo metu R. L. kraujyje buvusio alkoholio kiekis viršijo 1,5 promilės, o tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 7 dalies – taikymą.

5. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs paties kaltinamojo ir liudytojų parodymus, patrulio D. G. tarnybiniame pranešime esančius duomenis, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktą, specialisto išvadą Nr. T-A 8008/2017(01), byloje esantį vaizdo įrašą, pažymėjo, kad policijos pareigūnai patikrinti R. L. neblaivumo atvyko gavę pranešimą apie girto asmens vairuojamą automobilį, tačiau patys girto vairuotojo nesulaikė, atvyko po maždaug 20–30 minučių nuo R. L. atvažiavimo į aikštelę prie parduotuvės „Aibė“, R. L. neblaivumą alkotesteriu patikrino 20.47 val., t. y. nuo vairavimo pabaigos praėjus ne mažiau nei 36 minutėms; kraujas alkoholio kiekiui nustatyti iš R. L. paimtas praėjus ne mažiau nei 1.09 val. nuo R. L. vairavimo pabaigos; atvykęs prie parduotuvės R. L. vartojo alkoholį (tai nurodė pats kaltinamasis ir liudytojai T. M. bei E. K., kuri yra mažiausiai iš visų liudytojų susijusi su kaltinamuoju). Įvertinęs tai, kad kaltinamasis alkoholį vartojo po vairavimo, o jo blaivumo tikrinimas alkotesteriu vyko po maždaug 15 minučių nuo gėrimo pabaigos, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti alkoholio kiekio R. L. kraujyje jam vairuojant automobilį, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui kyla vairavus automobilį ne bet kokio, o didesnio nei 1,5 promilės neblaivumo, todėl R. L. dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Apeliacinės instancijos teismas, pagal prokuroro skundą tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. L. pripažino kaltu padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytą nusikaltimą. Šis teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko dalinį įrodymų tyrimą: apklausė specialistę (gydytoją psichiatrę) Ž. J. I., liudytoją E. K., kuri pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausta, ir pareigūnus D.

G. bei N. I.; išanalizavo tiek šiame teisme, tiek ir pirmosios instancijos teisme apklaustų kaltinamojo R. L., liudytojų D. L., T. M., R. F., R. P., N. P., M. M. parodymus ir byloje esančius rašytinius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė dėl pirmiau nurodytų įrodymų patikimumo bei pakankamumo ir padarė priešingas išvadas nei pirmosios instancijos teismas dėl R. L. kaltės ir jo veikos teisinio vertinimo. Šis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas R. L. išteisinimą grindė liudytojų, kurie iš esmės yra suinteresuoti bylos baigtimi dėl juos siejančių šeiminių bei draugystės ryšių (D.

L., T. M., R. F.), parodymais, o vertindamas bylos baigtimi nesuinteresuotos liudytojos E. K. parodymus pirmosios instancijos teismas akcentavo tik tai, kad ji matė, kaip R. L. gėrė alų, tačiau visai neteikė reikšmės kitai aplinkybei, jog būtent ji ir iškvietė policijos pareigūnus, kadangi R. L., išlipęs iš automobilio, kurį vairavo, buvo aiškiai neblaivus, o jo elgsena neadekvati. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme liudytoja E. K. parodė mačiusi, kad R. L. ir dar du asmenys pasidalydami gėrė litrinį alaus butelį (kad gertų degtinę, nematė).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančiuose vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės (R. L. vairuojamo automobilio išvažiavimas į kelio vidurį, neskubėjimas iš jo išlipti ir aiškinimasis su kaimynais, kurie neleido važiuoti toliau) neleidžia daryti patikimos išvados, jog išteisintasis buvo blaivus, o liudytojų R. P. ir N. P. parodymai, kad išteisintasis buvo neblaivus, yra nuoseklūs, būtent dėl to jie važiavo paskui jo vairuojamą automobilį. Be to, versijos, jog R. L. vairavo blaivus, nepatvirtina ir liudytojos E. K. parodymai, kad tik jam atvykus jai buvo aišku, jog R.

L. yra aiškiai neblaivus. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į liudytojo M. M. parodymus, kad R. L. buvo neblaivus, tai matėsi iš jo elgesio ir bendravimo, kad matė konfliktą tarp išteisintojo ir brolių R. P. ir N. P., tačiau nematė, kad kas iki tol, kol atvyko policija, būtų vartojęs alkoholį; taip pat į pareigūnų N. I. ir D. G. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, kad atvykus pareigūnams išteisintasis apskritai neigė vartojęs alkoholį, tačiau matėsi, kad jis buvo akivaizdžiai neblaivus: sklido stiprus alkoholio kvapas, kalbėjo nenuosekliai, netvirtai, bet negriuvinėjo.

7. Įvertinęs liudytojų N. I., D. G., E. K., M. M., R. P. ir N. P. parodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tai, jog nuo pranešimo gavimo prabėgo vos 36 minutės, kai R. L. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,84 promilės), ir prabėgo vos daugiau nei valanda nuo alkoholio koncentracijos kraujyje nustatymo (2,89 promilės), negali lemti išvados, kad 20.11 val., kai R. L. vairavo automobilį, jo neblaivumas kraujyje buvo mažesnis nei 1,5 promilės ar kad jis vairavo, kaip teigia, visiškai blaivus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prie parduotuvės išgertas alkoholio (alaus) kiekis negalėjo smarkiai paveikti netrukus nustatyto girtumo laipsnio, kuris, nustatant alkotesteriu, žymiai viršijo 1,5 promilės ribą. Be to, įvertinęs tai, kad R. L. alkoholio matuokliu nuo pranešimo gavimo apie neblaivų vairuotoją praėjus 33 minutėms buvo nustatytas 1,84 promilės neblaivumas, taip pat liudytojų parodymus, kad išteisintasis išlipo iš automobilio akivaizdžiai neblaivus, kad alkoholio iš esmės negėrė, taip pat jo medicininės apžiūros metu nustatytą klinikinę būklę bei specialistės paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma, net ir nustačius 2,89 promilės alkoholio koncentraciją kraujyje vėliau nei po valandos, yra pakankama išvadai, jog vairavimo metu R. L. neblaivumo laipsnis viršijo 1,5 promilės alkoholio.

8. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 straipsnyje ir 331 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė, savo išvadas dėl R. L. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytą nusikaltimą grindė teisėtais būdais gautais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose ištirtais įrodymais, bylos įrodymai (tiek teisinantys, tiek kaltinantys) buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir pateikė aiškius, išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl to kasatorius nepagristai teigia, jog buvo pažeistas in dubio pro reo principas.

9. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pagrindė šiame straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius R. L. veiksmuose – 2017 m. rugpjūčio 1 d. 20.11 val. Molėtų r., Joniškio sen., Joniškio mstl., Dubingių gatvėje, ties pastatu Nr. 3, jis vairavo sau priklausantį automobilį „Peugeot 307“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (20.47 val. alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 7510“ Nr. ARCK0047 jam nustatytas 1,84 promilės neblaivumas, o 21.20 val. – 2,89 promilės etilo alkoholio kraujyje).

10. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą esminių BPK pažeidimų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

11. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo R. L. kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Alvydas Pikelis

Vytautas Masiokas