2020-12-16 Nr. AB-24051-3-61-3-03522-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3499-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03522-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. D.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija, VDAI) 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 3R-786(2.13-1) „Dėl R. D. 2019-03-06 skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nerinko ir netvarkė jokių R. D. priklausančių duomenų. Jo teigimu, vaizdo medžiaga apie autoįvykį, netinkamai įrengtą įvažiavimą, bendrame kelyje išdėstytus statybinius blokus, kelio lygio išderinimą dėl atliktų statybos darbų, išorinės tvoros dalies negalima priskirti prie fizinio asmens duomenų, kaip tai yra suprantama pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir Reglamentas, BDAR). Pati vaizdo medžiaga buvo tvarkoma Kelių policijos valdybos, o ne pareiškėjo. Atitinkamai klausimai dėl vaizdo medžiagos panaudojimo pažeidžiant Reglamento reikalavimus turėtų būti nukreipti į Kelių policijos valdybą.

3. Pagal atsakovą nufilmuota tvora ir namo fasadas yra asmens duomenys, sudarantys asmens privačią erdvę. Tačiau VDAI buvo paaiškinta, jog pareiškėjas neturėjo tikslo fiksuoti tvoros ir namo fasado. Vaizdo medžiagoje tiesiog užfiksuotas eismo įvykis prie tvoros, o tai neturi nieko bendro su asmens duomenų apsauga. Vaizdo medžiagos analizė nepagrindžia, jog nufilmuotos tvoros dalis (iš kelio pusės) būtų kažkaip siejama su asmens privatumu. Tvora pastatyta būtent taip, kad jos išorinė pusė būtų matoma tretiesiems asmenims. Atsakovas nagrinėjo asmens, kuris galimai nėra namo, sklypo, tvoros savininku bei jų teisėtu valdytoju, neturi nuosavybės dokumentų, statybos leidimo, bei kitų būtinų dokumentų, skundą, dėl to nėra aišku, kokios skundą pateikusio asmens teisės į privatumą yra pažeidžiamos.

4. Eismo įvykio fiksavimui Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisė nėra taikoma, be to, pareiškėjas netvarkė jokių skundą pateikusio asmens duomenų. Asmens duomenų apsauga turėtų būti susijusi su laisvu asmens duomenų judėjimu. Nurodytu atveju tvora ir namo fasadas yra (duomenys neskelbtini) ir nesinaudoja asmens judėjimo laisve, todėl taikyti Reglamento nuostatas pareiškėjo atžvilgiu nėra pagrindo.

5. Atsakovas VDAI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jam nėra taikomos Reglamento nuostatos, ir nurodė, jog BDAR yra taikomas tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims ir tik BDAR 2 straipsnio 2 dalis nustato išimtis, kurioms esant jis nėra taikomas. Pareiškėjas nurodė, jog eismo įvykio fiksavimui ES teisė nėra taikoma, taigi iš esmės rėmėsi BDAR 2 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta išimtimi, tačiau šios savo išvados nepagrindė. BDAR 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, kai asmens duomenis Europos Sąjungoje tvarko duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo buveinė, vykdydama savo veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar duomenys tvarkomi Europos Sąjungoje ar ne. VDAI nuomone, atsižvelgiant į šią BDAR nuostatą, minėtas pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas, pareiškėjas vykdė vaizdo stebėjimą ir šiai veiklai (vaizdo stebėjimui apskritai), kai jis vykdomas Europos Sąjungoje, neabejotinai yra taikoma ES teisė. Tais atvejais, kai fizinis asmuo tvarko asmens duomenis (taip pat ir vaizdo duomenis) vykdydamas išimtinai asmeninę ar namų priežiūros veiklą ir nesusiedamas to su profesine ar komercine veikla, BDAR yra netaikomas remiantis BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtinta išimtimi. Iš skundo medžiagoje esančio vaizdo įrašo matyti, kad į jo vykdomo vaizdo stebėjimo lauką pateko ne tik namo, kuriame vykdomas vaizdo stebėjimas, teritorija, bet taip pat ir kelias, kuriuo turi galimybę naudotis ne tik pareiškėjas, bet ir kiti asmenys, taip pat kitoje kelio pusėje esantis namas bei tvora. Pareiškėjui, kai jis vykdė vaizdo stebėjimą ne tik išimtinai jam priklausančioje teritorijoje, negalėjo būti taikoma BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtinta išimtis, todėl pareiškėjas laikomas duomenų valdytoju BDAR prasme ir jam taikomi BDAR įtvirtinti reikalavimai.

7. Skundo nagrinėjimo metu R. D. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad gyvena jai priklausančiame vaizdo įrašuose užfiksuotame name. Tačiau net ir nesant šių duomenų, tai nereikštų, kad pareiškėjas, vykdydamas minėtos teritorijos stebėjimą, netvarkė pareiškėjos asmens duomenų. Sprendžiant dėl asmens duomenų tvarkymo teisėtumo duomenų subjekto nuosavybės teisės konkretaus daikto atžvilgiu buvimas (arba nebuvimas) reikšmės neturi. Inspekcijos vertinimu, asmenys privačioje aptvertoje teritorijoje turi teisėtą lūkestį nebūti stebimi vaizdo kameromis ir pareiškėjo siekis užfiksuoti galimai daromus pažeidimus nėra už jį viršesnis, juo labiau, kad pareiškėjo nurodomi galimi pažeidimai institucijų turėtų būti tikrinami net nepateikus įrodymus, o tik apie juos pranešus.

8. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas nesutinka, jog tvarkė R. D. asmens duomenis, tačiau vaizdo stebėjimas gyvenamojoje vietovėje, kurioje lankosi asmenys, neabejotinai yra asmens duomenų tvarkymas. Juo labiau, kaip skundo nagrinėjimo metu pats nurodė, jog vaizdo stebėjimo tikslas ir buvo nustatyti R. D. galimai daromus administracinius nusižengimus. Pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo tikslo filmuoti pareiškėjos namo tvorą ir fasadą, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi, kadangi, net ir nesiekiant tvarkyti asmens duomenų, tačiau tai darant, BDAR nuostatos tokiam duomenų tvarkymui yra taikomos.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė palikti galioti VDAI Sprendimą.

10. R. D. teigimu, VDAI pakankamai švelniai sureagavo į pareiškėjo atliekamus veiksmus. Apie vaizdo stebėjimus ji sužinojo tik nuėjus į policiją dėl pareiškėjo galimai padarytos avarijos 2018 m. vasario 6 d. Susipažinusi su bylos medžiaga pamatė nuotraukas, kurios ir sukėlė įtarimus dėl jos privatumo pažeidimo, tuomet ir kreipėsi į policiją, kuri atliko tyrimą ir, nustačiusi galimus pažeidimus, medžiagą persiuntė VDAI. Atsakovas tinkamai, kiek leido aplinkybės, atliko savo darbą ir pritaikė pačią švelniausią įspėjamąją priemonę, siekdamas sustabdyti galimai neteisėtai taikomus vaizdo stebėjimo priemonių naudojimo veiksmus. R. D. nurodė, kad bendradarbiavo su visomis juos tikrinančiomis institucijomis ir pateikė visus reikiamus dokumentus.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo P. R. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad Inspekcijoje 2019 m. kovo 29 d. buvo gautas R. D. skundas ir jo nagrinėjimo medžiaga, kurią 2019 m. kovo 21 d. raštu Nr.10-S-21848(1.39-10-14) pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato 2-asis veiklos skyrius. Skunde R. D. nurodė, kad byloje ROIK-07-18-9468180 buvo pateikta filmuota vaizdo stebėjimo kamerų medžiaga, iš kurios ji suprato, kad P. R. stebi jos privačią teritoriją. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą ir su juo susijusią medžiagą, Sprendimu pripažino R. D. skundą pagrįstu ir P. R. pareiškė papeikimą.

13. Teismas, susipažinęs su pateiktais vaizdo įrašais nustatė, kad juose užfiksuota kiemo, kuriame įrengta vaizdo stebėjimo kamera, teritorija, kelias ir dalis gyvenamojo namo, esančio kitoje kelio pusėje (duomenys neskelbtini). Nagrinėjant minėtus vaizdo įrašus, matyti, kad buvo stebima ne tik pareiškėjui priklausanti teritorija. Pareiškėjas nurodė, kad vaizdo stebėjimo nei kitiems asmenims priklausančioje privačioje, nei viešoje erdvėje nevykdo, atsakovas jo prašė paaiškinti, kam priklauso kelias ir kitoje kelio pusėje esantys namai, kvietė pareiškėją atvykti į Inspekciją susipažinti su minėtais vaizdo įrašais, tačiau jis atvykti atsisakė.

14. Teismas pažymėjo, kad tarp pareiškėjo ir R. D. vyro vyko teisminiai ginčai dėl to, jog M. D. ant kelio galimai pastatė betoninius blokelius, taip trukdydamas kelių eismo dalyviams, ir dėl ko galimai buvo apgadintas P. R. turtas. Minėtuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip M. D. rūpinosi betoniniais borteliais, pataisė bortelį po įvykio, kurio metu galimai buvo apgadintas P. R. automobilis, prieš atvykstant pareigūnams juos susikrovė ir nusivežė į sklypą (ši aplinkybė konstatuota Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-284-827/2018). Atsakovas Sprendime nurodė, kad sutinka su pareiškėjo argumentais, kad vykdydamas vaizdo stebėjimą kelio atžvilgiu jis siekė įrodyti galimai daromus pažeidimus, todėl vaizdo stebėjimas, kiek jis buvo vykdomas bendro naudojimo kelyje, buvo vykdomas teisėtai, remiantis BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punktu. Atsakovas Sprendime taip pat nurodė, kad, spręsdamas, ar vaizdo stebėjimas, kiek buvo stebimas bendro naudojimo kelias, buvo vykdomas teisėtai, atsižvelgė tai, kad nebuvo nustatyta, jog vaizdo stebėjimas buvo vykdomas ilgiau nei užfiksuota atsakovui pateiktuose vaizdo įrašuose. Pareiškėjas, nusprendęs vėl vykdyti vaizdo stebėjimą, turėtų įsivertinti, ar prieš pusantrų metų įvykę įvykiai yra teisėtas pagrindas vykdyti vaizdo stebėjimą.

15. Teismo vertinimu, Inspekcija pagrįstai Sprendime nurodė, kad net pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pakankamas pagrindas vykdyti vaizdo stebėjimą tokia apimtimi, kokia ją vykdė pareiškėjas, nes vaizdo stebėjimas buvo vykdomas ne tik kelio, bet ir kitų privačių namų atžvilgiu. Atsakovas pagrįstai argumentavo, kad siekiant įrodyti, jog įvažiavimas į sklypą yra įrengtas neteisėtai, namas pastatytas ne pagal išduotą statybos leidimą, nėra būtina vykdyti vaizdo stebėjimą, nes šie tikslai gali būti pasiekti ir galimai neteisėtą įvažiavimą ar statinius užfiksuojant fotonuotraukomis. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad asmenys privačioje aptvertoje teritorijoje turi teisėtą lūkestį nebūti stebimi vaizdo kameromis ir pareiškėjo siekis užfiksuoti galimai daromus pažeidimus, nėra už jį viršesnis. Inspekcija, vertindama visus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo vykdytas vaizdo stebėjimas, kiek jis buvo vykdomas ne jam priklausančioje teritorijoje ir bendro naudojimo kelyje, buvo neteisėtas ir tokiu būdu jis pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą teisėtumo principą. Atsakovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog šiuo metu vaizdo stebėjimas nėra vykdomas, todėl neteikė jam nurodymo nutraukti vaizdo stebėjimą, kiek jis vykdomas ne jam priklausančioje teritorijoje ir bendro naudojimo kelyje. Pareiškėjas vaizdo stebėjimą vykdė ne tik išimtinai privačioje teritorijoje, jis atsakovui nepateikė (nors buvo prašoma Inspekcijos) jokių duomenų, kad asmenys, tuo metu, kai buvo vykdomas vaizdo stebėjimas, apie tai buvo informuojami, kaip numatyta BDAR preambulės 60 punkte. Tokiu būdu pareiškėjas, vykdydamas vaizdo stebėjimą ne tik jam priklausančioje teritorijoje ir tinkamai apie jį neinformuodamas, neįgyvendino BDAR 13 straipsnio 1–2 dalių reikalavimų. Kadangi Sprendimo priėmimo metu vaizdo stebėjimas nebuvo vykdomas, atsakovas neteikė pareiškėjui nurodymo asmenims, prieš patenkant į filmuojamą teritoriją, pateikti informaciją pagal BDAR 13 straipsnio 1–2 dalių reikalavimus apie vykdomą vaizdo stebėjimą.

16. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad Inspekcija, vadovaudamasi Reglamento 58 straipsnio 1 dalies b punktu ir ADTAĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai pripažino R. D. skundą pagrįstu ir pareiškė pareiškėjui papeikimą. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

III. 17. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti. Taip pat pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas teigia, kad teismas sprendime tik atkartojo VDAI sprendimo nuostatas ir visiškai neanalizavo jo skundo teiginių. Taip pat teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jame nustatytos faktinės bei teisinės aplinkybės neturi nieko bendro su asmens duomenų apsauga, kuriai taikomas Reglamentas. Teismo sprendimu liko nepaneigta aplinkybė, kad pareiškėjas nerinko ir netvarkė R. D. priklausančių asmens duomenų. Jis neturėjo tikslo fiksuoti tvoros ir namo fasado, vaizdo medžiagoje buvo užfiksuotas eismo įvykis prie tvoros, o tai neturi nieko bendro su asmens duomenų apsauga. Be to, vaizdo medžiagos analizė nepagrindžia, jog nufilmuotos tvoros dalis (iš kelio pusės) siejama su asmens privatumu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vaizdo medžiaga buvo tvarkoma Kelių policijos valdybos, o ne pareiškėjo. Be to, vaizdo medžiaga apie autoįvykį, netinkamai įrengtą įvažiavimą, išdėstytus statybinius blokus kelyje, kelio lygio išderinimą dėl atliktu statybos darbų, išorinės tvoros dalies negalima priskirti prie fizinio asmens duomenų, kaip tai suprantama Reglamento taikymo apimtyje. Duomenys buvo reikalingi pareiškėjo teisėtam interesui apginti, t. y. priteisti nuostolių atlyginimą dėl avarijos ir nubausti kaltus asmens. Administracinėje byloje buvo pateikti įrodymai, kad R. D. nėra namo ir tvoros teisėta savininkė, todėl jai netaikomos asmens privatumo kategorijos. Eismo įvykio fiksavimui ES teisė nėra taikoma.

19. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas tik atkartojo atsakovo Sprendime nurodytus argumentus, ir pažymi, kad vien tik ta aplinkybė, jog teismo sprendimas ir jo motyvai neatitinka pareiškėjo pozicijos, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas remiasi tik bendro pobūdžio samprotavimais apie tai, kad teismas neįsigilino į bylos esmę ir jo paaiškinimus. Inspekcijos vertinimu, teismas, vertindamas, ar institucija (šiuo atveju Inspekcija) priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei atmesdamas pareiškėjo skundą, neprivalo pateikti naujų motyvų, gali tiesiog pritarti institucijos priimto sprendimo motyvams.

21. Nors pareiškėjas nesutinka, kad tvarkė R. D. asmens duomenis, tačiau vaizdo stebėjimas gyvenamojoje vietoje, kurioje lankosi asmenys, neabejotinai yra asmens duomenų tvarkymas. Juo labiau, kad skundo Inspekcijoje nagrinėjimo metu ir pats pareiškėjas nurodė, kad vaizdo stebėjimo tikslas ir buvo nustatyti R. D. galimai daromus administracinius nusižengimus. Pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo tikslo filmuoti R. D. namo tvoros ir fasado, reikšmės neturi, kadangi, net ir nesiekiant tvarkyti asmens duomenų, tačiau tai darant, BDAR nuostatos tokiam duomenų tvarkymui yra taikomos. Nėra numatyta, kad asmens duomenų tvarkymui BDAR netaikomas, o asmens duomenys yra tvarkomi „netyčia“.

22. Atsakovas pažymi, kad trečiasis asmuo skunde Inspekcija nesiskundė dėl Kelių policijos valdybos veiksmų, todėl Inspekcija Sprendime dėl to ir nepasisakė. Atitinkamai teismui nebuvo pagrindo sprendime į tai atsižvelgti. Be to, Inspekcija Sprendime pasisakė, kad pareiškėjas, vykdydamas vaizdo stebėjimą kelio atžvilgiu, siekė įrodyti galimai daromus pažeidimus, todėl vaizdo stebėjimas, kiek jis buvo vykdomas bendro naudojimo kelyje, buvo teisėtas, todėl nesuprantama, kodėl pareiškėjas apeliaciniame skunde įrodinėja vykdyto vaizdo stebėjimo, kiek jis buvo reikalingas daromiems pažeidimams pagrįsti, teisėtumą.

23. R. D. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad gyvena vaizdo įrašuose užfiksuotame name. Sprendžiant dėl asmens duomenų tvarkymo teisėtumo duomenų subjekto nuosavybės teisės konkretaus daikto atžvilgiu buvimas (arba nebuvimas) reikšmės neturi ir net jeigu trečiasis asmuo nebūtų pateikęs įrodymų, tai nereikštų, kad pareiškėjas, vykdydamas teritorijos stebėjimą, netvarkė asmens duomenų. Inspekcijos nuomone, teismas, spręsdamas dėl Sprendimo teisėtumo, pagrįstai nevertino aplinkybės, kad vaizdo stebėjimo kamera užfiksuoti statiniai galimai nėra įteisinti.

24. Šiuo atveju pareiškėjas vykdė vaizdo stebėjimą ir šiai veiklai (vaizdo stebėjimui apskritai), kai jis vykdomas Europos Sąjungoje, yra taikoma Europos Sąjungos teisė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos Sprendimo, kuriuo dėl netinkamo trečiojo suinteresuoto asmens R. D. asmens duomenų tvarkymo pareiškėjui pareikštas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, teigia, jog dėl nurodytų pažeidimų skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

28. Pareiškėjas prašymo dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepagrindė objektyviais argumentais. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo posėdyje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Bylos šalys savo poziciją dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčo esmės savo procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės dėl apeliacinių skundų nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

29. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo atsakovo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pakankamai detaliai išanalizavo teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, iš esmės teisingai išnagrinėjo ir įvertino Sprendimo turinį, todėl teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga aptarti tik esminius apeliacinio skundo aspektus.

31. Nagrinėjamu atveju, ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), taip pat Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (ADTAĮ).

32. Vadovaujantis ADTAĮ 7 straipsniu, Inspekcija stebi, kaip taikomas BDAR ir šis įstatymas, ir užtikrina, kad šie teisės aktai būtų taikomi, išskyrus šio įstatymo straipsnius, kurių taikymas pagal šio straipsnio 2 dalį yra žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija. ADTAĮ 23 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad priežiūros institucija nagrinėja skundus dėl BDAR, šio įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių asmens duomenų ir (ar) privatumo apsaugą, pažeidimų šių teisės aktų ir priežiūros institucijos nustatyta tvarka.

33. Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad asmens duomenys – bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba kurio tapatybę galima nustatyti (duomenų subjektas); fizinis asmuo, kurio tapatybę galima nustatyti, yra asmuo, kurio tapatybę tiesiogiai arba netiesiogiai galima nustatyti, visų pirma pagal identifikatorių, kaip antai vardą ir pavardę, asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis ir interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius. Vadovaujantis Reglamento (ES) 2016/679 4 straipsnio 2 punktu, duomenų tvarkymas – bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas.

34. Asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu atitinka Reglamento (ES) 2016/679 5 ir 6 straipsnių nuostatas. Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad asmens duomenys duomenų subjekto atžvilgiu tvarkomi teisėtu, sąžiningu ir skaidriu būdu (teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principas); asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas) (Reglamento (ES) 2016/679 5 str. 1 d. c p.). Reglamento (ES) 2016/679 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog duomenų valdytojas yra atsakingas už tai, kad būtų laikomasi šio straipsnio 1 dalies, ir turi sugebėti įrodyti, kad jos laikomasi (atskaitomybės principas). Pagal Reglamento (ES) 2016/679 6 straipsnio 1 dalies f punktą, duomenų tvarkymas yra teisėtas, jei tvarkyti duomenis būtina siekiant teisėtų duomenų valdytojo arba trečiosios šalies interesų, išskyrus atvejus, kai tokie duomenų subjekto interesai arba pagrindinės teisės ir laisvės, dėl kurių būtina užtikrinti asmens duomenų apsaugą, yra už juos viršesni.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, vadovaudamasi šioje nutartyje nurodytomis teisės aktų nuostatomis (nutarties 29–34 p.), pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nėra pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo veiksmus, nei nurodyta Inspekcijos Sprendime. Įvertinus tai, jog pareiškėjo darytuose vaizdo įrašuose užfiksuotas kelias ir dalis gyvenamojo namo, esančio kitoje kelio pusėje (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena trečiasis suinteresuotas asmuo, spręstina, kad Inspekcija tinkamai ir visapusiškai ištirtų įrodymų kontekste padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo vykdytas vaizdo stebėjimas, kiek jis buvo vykdomas ne jam priklausančioje teritorijoje ir bendro naudojimo kelyje, buvo neteisėtas ir tokiu būdu jis pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtintą teisėtumo principą. Inspekcija pagrįstai argumentavo, kad asmenys privačioje aptvertoje teritorijoje turi teisėtą lūkestį nebūti stebimi vaizdo kameromis ir pareiškėjo siekis užfiksuoti galimai daromus pažeidimus, nėra už jį viršesnis. Pastebėtina, kad ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjo vykdytas bendro naudojimo kelio vaizdo stebėjimas, kuriuo jis siekė įrodyti galbūt daromus / padarytus trečiojo suinteresuoto asmens ar jos sutuoktinio pažeidimus, tiek, kiek jis buvo būtinas daromiems pažeidimams užfiksuoti bei juos pagrįsti, patenka į BDAR 6 straipsnio 1 dalies f punkte įtvirtintą išimtį, nėra.

36. Vadovaujantis BDAR 3 straipsnio 1 dalimi, šis reglamentas taikomas asmens duomenų tvarkymui, kai asmens duomenis Europos Sąjungoje tvarko duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo buveinė, vykdydama savo veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar duomenys tvarkomi Europos Sąjungoje ar ne. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo argumentai, kad BDAR nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas, kadangi eismo įvykio fiksavimui Europos Sąjungos teisė nėra taikoma, taip pat BDAR taikymas turi būti pagrįstas ūkine komercine veikla, o tokie įrodymai administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikti, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas vykdė vaizdo stebėjimą, o šiai veiklai (vaizdo stebėjimui apskritai), kai jis vykdomas Europos Sąjungoje, neabejotinai yra taikoma Europos Sąjungos teisė.

37. Pagal BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punktą BDAR netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis (taip pat ir vaizdo duomenis) tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas išimtinai asmenine ar namų ūkio veikla.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo bylos F. Ryneš (C-212/13) 31 punkte yra konstatavęs, kad asmens duomenų tvarkymas patenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antros įtraukos taikymo sritį, tik jei jį duomenų tvarkytojas atlieka išimtinai asmeninėje ar namų ūkio sferoje. Šią išimtį reikia aiškinti kaip numatančią tik tokią veiklą, kuria privatūs asmenys užsiima neperžengdami privataus ar šeimos gyvenimo ribų (Teisingumo Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje Bodil Lindqvist, C-101/01, 47 p.; 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo byloje Markkinapörssi ir Satamedia, C-73/07, 44 p.). Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo bylos F. Ryneš (C-212/13) 33 punkte nurodyta, kad tiek, kiek vaizdo stebėjimas <...> apima, net jei tik iš dalies, viešąją erdvę ir todėl yra nukreiptas į tokiu būdu duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, jis negali būti laikomas išimtinai „asmenine ar namų ūkio veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką. Kaip matyti iš minėto Teisingumo Teismo sprendimo 33 punkto, vien aplinkybė, kad vaizdo kameromis stebima (iš dalies stebima) ne vien tik asmeniui priklausanti teritorija, reiškia, jog toks stebėjimas jau yra nukreiptas į tokiu būdu duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, t. y. nustačius, jog stebėjimas peržengia fizinio asmens (duomenų tvarkytojo) privačios teritorijos ribas, turi būti taikoma tiek Direktyva 95/46 3, tiek ADTAĮ.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija byloje surinktų bei ištirtų įrodymų pagrindu, vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo vykdytam vaizdo stebėjimui tiek, kiek jis buvo vykdomas ne jam priklausančioje teritorijoje ir bendro naudojimo kelyje, negalėjo būti taikoma BDAR 2 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtinta išimtis.

40. ADTAĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija, baigusi skundo ar jo dalies nagrinėjimą, motyvuotai nusprendžia: pripažinti skundą ar jo dalį pagrįsta (1 dalis); atmesti skundą ar jo dalį (2 dalis). Pagal Reglamento (ES) 2016/679 58 straipsnio 2 dalies b punktą kiekviena priežiūros institucija turi visus šiuos įgaliojimus imtis taisomųjų veiksmų: pareikšti papeikimus duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, kai duomenų tvarkymo operacijomis buvo pažeistos šio Reglamento nuostatos.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, Inspekcija laikėsi ADTAĮ nustatytų terminų ir procedūrų bei priimdama sprendimą užtikrino individualaus administracinio sprendimo reikalavimus, nustatytus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 1 d.) – Sprendimas buvo pagristas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad minėti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

43. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

44. Atsisakius tenkinti pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į proceso išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 punktą, todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė