2020-11-11 Nr. AB-21361-3-62-3-00038-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1926-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00038-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1;

37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovas), 22 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. birželio mėnesio bausmę atliko Alytaus PN 1 lokaliniame sektoriuje, buvo paskirtas į bendrabučius Nr. 5 bei Nr. 8. Teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, todėl jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, būdavo šalta, veisėsi tarakonai. Atsakovas neužtikrino privatumo, tualete ir prausykloje trūko sanitarinių įrenginių, blogai veikė vandens nubėgimo sistema. Pareiškėjas nurodė, kad į dušą buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę, duše per mažai kabinų, nespėdavo nusiprausti. Pasivaikščiojimo kiemelis per mažas, nebuvo įrengtos vietos rūkymui, tik ženklas ant sienos, be jokio stogelio. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl nurodytų Alytaus PN veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, pažeminimu, kurią vertino 22 500 Eur suma ir prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. kovo 24 d. buvo paskirtas į 5 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas – 44,98 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl esant visoms vietoms užimtoms, vienam asmeniui tekęs plotas buvo 3,74 kv. m; laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno 21 būryje, 3 miegamajame, kurio plotas – 43,77 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, esant visoms vietoms užimtoms, vienam asmeniui teko 3,64 kv. m ploto; nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 6 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas – 23,06 kv. m, jame įrengtos 7 miegamosios vietos, esant visoms užimtoms, vienam asmeniui teko 3,29 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas yra 36,25 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, esant visoms užimtoms, vienam asmeniui teko 3,29 kv. m ploto.

5. Nurodė, kad sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, jų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Maudytis pareiškėjas buvo vedamas teisės aktuose nustatyta tvarka, vieną kartą per savaitę. Rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose draudžiama, prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui. Būtent 7 lokalinio sektoriaus kieme esanti rūkymo vieta yra su stogeliu, rūkomasis yra įrengtas ir 7 lokalinio sektoriaus viduje. Nurodė, kad 7 lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra 765 kv. m, 1 lokalinio sektoriaus – 2 552 kv. m., kiemelių plotų teisės aktai nereglamentuoja.

6. Teigė, kad iki 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus PN buvo sudarę sutartį su V. M. individualia įmone, nuo 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus PN yra sudarę sutartį su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, įstaigoje pagal poreikį atliekami dezinfekcijos ir deratizacijos darbai, šios įmonės paslaugomis Alytaus PN naudojasi pastoviai, pagal poreikį.

7. Pažymėjo, jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje ar lokaliniame sektoriuje, jis turėjo teisę kreiptis į Nuteistųjų skirstymo komisiją, tačiau šia teise nepasinaudojo.

8. Atsakovas dėl neturtinės žalos priteisimo nurodė, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad M. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo pažeista. Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2018 m. gruodžio 31 d. (skundo išsiuntimo data) patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas nuo 2015 m. birželio 19 d. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį.

11. Teismas, remdamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, nurodė, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, todėl turėjo suvokti apie galimą jo teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. gruodžio 31 d. (pašto žyma ant voko). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą laikotarpiu nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2015 m. gruodžio 31 d., teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio mėnesio iki 2015 m. gruodžio 31 d. atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vertino pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimus, susijusius su vienam asmeniui tenkančiu plotu gyvenamosiose patalpose, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – Taisyklės), kurių 111.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 111.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teisės aktai nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 23 d. – į 5 būrį, 50 brigadą, 4 miegamąjį kurio plotas 44,98 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,74 kv. m (44,98/12) ploto; nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. balandžio 25 d. – į 21 būrį, 210 brigadą, 3 miegamąjį kurio plotas 43,77 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,64 kv. m (43,77/12) ploto; nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. – į 6 būrį, 64 brigadą, 4 miegamąjį kurio plotas 23,06 kv. m, jame įrengtos 7 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,29 kv. m (23,06/7) ploto; nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. – į 8 būrį, 81 brigadą, 4 miegamąjį kurio plotas 36,25 kv. m, jame įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,29 kv. m (36,25/11) ploto. Kadangi atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą bei įrengtų miegamųjų vietų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, teismas jais vadovavosi spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su tuo, kad Alytaus PN nėra įrengtos vietos rūkymui, tik lauke yra ženklas „Vieta rūkymui“, kur nėra stogelio ir neįmanoma naudotis blogu oru, teismas nurodė, jog Alytaus PN administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Alytaus PN nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir ten nerūkoma, o prie bendrabučio tipo patalpų lauke, kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), nenumato jokių reikalavimų rūkymo vietos įrengimui, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.

15. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad pasivaikščiojimo kiemelių plotai per maži, teismas nurodė, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentus atmetė.

16. Teismas dėl įrenginių sanitariniuose mazguose kiekio nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau – Aprūpinimo norma) nustatyta, jog bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų). Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 numatyta, jog prausykloje turi būti praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Teismas nustatė, kad 6, 8 ir 13 būrių sanitariniuose mazguose yra įrengti 5 unitazai ir 1 pisuaras bei 9 praustuvės, 21 ir 5 būrių – 12 praustuvių, 5 klozetai, 4 pisuarai, 6, 8 ir 13 būriuose pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu buvo 157 nuteistieji, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui atliekant bausmę 6 bei 8 būriuose (laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl to galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.

17. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie 21 būrio ir 5 būrio miegamuosius bei juose įrengtų lovų skaičių nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui atliekant bausmę šiuose būriuose, 21 būryje buvo 43 nuteistieji, 5 būryje - 48 nuteistieji (abiejuose būriuose iš viso 91 nuteistasis). Atsižvelgiant į 21 ir 5 būrių sanitariniame mazge įrengtų klozetų, pisuarų bei praustuvių skaičių, teismas konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. sanitarinių įrenginių skaičius atitiko 2004 m. Aprūpinimo normose nustatytus reikalavimus.

18. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniuose mazguose, kadangi unitazai sanitariniuose mazguose nebuvo pilnai atitverti sienele, teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, jog dušų patalpoje turi būti įrengti dušo sieteliai, prausykloje – praustuvės, tualete – klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų, praustuvių ar tualetų konstrukcinių ypatumų. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniai įrenginiai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnėmis kaip 1,5 metro, kiekviena kabina visada turėjo duris.

19. Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad sanitariniuose mazguose buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės. Įvertinęs nustatytas aplinkybes (unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgdamas į vėliausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas sprendė, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą užtikrinančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti. Teismas pareiškėjo argumentas dėl netinkamo tualetų įrengimo atmetė.

20. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jis buvo vedamas į dušą tik vieną kartą per savaitę, teismas nurodė, jog Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šiuo aspektu teismas nenustatė.

21. Dėl pareiškėjo teiginių apie patalpų avarinę būklę ir seniai atliktą remontą teismas nurodė, kad Higienos norma HN 134:2015 nenustato, kaip dažnai turi būti atliekamas remontas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo patalpų būklės atitikimo teisės aktams pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, sietino būtent su šiais pažeidimais.

22. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad kamerose buvo netinkama oro temperatūra, kuri žiemą neviršijo 13 laipsnių, nurodė, jog Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų apie oro temperatūrą pareiškėjo buvimo Alytaus PN laikotarpiu, rašte dėl papildomų duomenų pateikimo nurodė, kad Alytaus PN vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina, kad bendrabučio tipo patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu būtu 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra būtu ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamos oro temperatūros atmetė.

23. Teismas dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose nurodė, kad Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 27 d. buvo sudarę sutartį su V. M.IĮ bei nuo 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN įmonės paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį. Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai buvo nevykdomi ar vykdomi netinkamai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus.

24. Teismas kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.

26. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nenurodė, kokie įrodymai tokias aplinkybes gali patvirtinti ir tokių įrodymų į bylą nepateikė. Todėl teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

27. Teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas nagrinėjamu atveju sprendė, kad nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 28. Pareiškėjas M. B. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai, priteisiant 22 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Alytaus PN pirmosios instancijos teismui pateikė daug klaidingos informacijos, t. y., kad kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Akcentuoja, kad bendrabučio tipo patalpa Nr. 2, kur yra 1 lokalinis sektorius, avarinės būklės ir tokiu pripažintas dar 2008 m. Dėl šio daromo pažeidimo ir asmenų laikymo avariniame pastate pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino jo reikalavimui.

30. Nurodo, kad Alytaus PN taip pat nepateikė duomenų, kad 5 būrys yra pirmame pastato aukšte, o 21 būrys – antrame pastato aukšte. Pabrėžia, kad pirmame aukšte buvo iš viso trys būriai (5, 4 ir 1), iš viso apie 150 asmenų, analogiška situacija ir antrame aukšte, kuriame buvo 21, 3 ir 7 būriai, iš viso buvo apie 150 asmenų, taigi iš viso pirmame lokaliniame sektoriuje, kuris yra avarinės būklės, gyveno apie 300 asmenų.

31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl nustatyto pažeidimo nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o tik apsiribojo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė netaikyti jo reikalavimui ieškinio senaties termino.

33. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

34. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris visus įrodymus tinkamai įvertino. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

35. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Alytaus PN, kuomet jam nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos bausmės atlikimo sąlygos.

37. Pirmosios instancijos teismas nustatęs Alytaus PN neteisėtus veiksmus tuo aspektu, kad sanitarinių įrenginių skaičius laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų ir dėl to galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių, nenustatęs kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, sprendė, jog pareiškėjas dėl to galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, todėl pripažino, kad M. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Alytaus PN atliekant bausmę pažeista. Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

38. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad Alytaus PN pateikė daug klaidingos informacijos apie bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad bendrabučio tipo patalpa Nr. 2, kur yra 1 lokalinis sektorius, yra avarinės būklės nuo 2008 m., atsakovas tęsia pažeidimą apgyvendindamas asmenis avarinės būklės pastate, todėl jo reikalavimui neturėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl nustatyto pažeidimo nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

40. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

41. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

42. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su senaties termino taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013; 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1108-415/2020 ir kt.).

43. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

44. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti jau nuo bausmės atlikimo pradžios. Pareiškėjas dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų iš Lietuvos valstybės prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2015 m. birželio mėn., o į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2018 m. gruodžio 31 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas šis terminas ir turėtų būti atnaujintas, o atsakovui reikalaujant jį taikyti, pagrįstai jį taikė ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2015 m. gruodžio 31 d. atmetė.

45. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su pastato avarine būkle, negali būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

46. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms ir įrodymų vertinimui. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad Alytaus PN pateikė tikrovės neatitinkančius įrodymus apie pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas ginčijamu laikotarpiu nepagrįsti ir atmestini. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

48. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl pastato avarinės būklės bei su apeliaciniu skundu pateiktas pastato pripažinimo avariniu aktas negali būti vertinami, kadangi jie nebuvo nurodyti ir pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip jau buvo minėta, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

49. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nei vienas kriterijus atskirai. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

50. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

51. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos pinigais pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į nustatyto pažeidimo pobūdį nėra pagrindo spręsti, kad dėl tokio pažeidimo pareiškėjas patyrė didelius kankinimus ar jam kilo kokių nors kitų reikšmingų pasekmių, pablogėjo sveikata. Taigi šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo jokių nesutikimo argumentų nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų vertinimo plačiau nepasisako.

54. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius