2013-07-15 Nr. AB-3571-3-61-3-03742-2010-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1036/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03742-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–26), kuriame prašė: 1) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4143 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas Nr. 11D(P)-4143) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8983-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir VRM sprendimas Nr. 1D-8983-(2)); 2) įpareigoti Tarnybą ir Vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; 3) priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 000 Lt neturtinę žalą bei teismo išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 4 dalies bei 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XI-531 pakeisto Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Pareiškėjas paaiškino, kad iki 2010 m. sausio mėnesio gavo Vidaus reikalų ministerijos paskirtą ir mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) – po 568,15 Lt per mėnesį. Jam priklausanti valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo neteisėtai sumažinta (iki 493,89 Lt per mėnesį) taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 4 dalies nuostatas, tuo buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės. Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Pareiškėjas įgijo teisę į įstatymu nustatytą valstybinę pensiją, todėl turi teisę reikalauti, kad tokio dydžio pensija, kokia buvo paskirta, būtų mokama ir toliau. Valstybei nustačius neteisėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei valstybė nebūtų nustačiusi neteisėto, diskriminuojančio reguliavimo. Pareiškėjo patirti turtiniai nuostoliai (žala) yra lygūs jo negautoms pajamoms, t. y. neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. VRM sprendimas Nr. 1D-8983-(2) neišsamus, jame neišdėstytos aplinkybės, lėmusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą. Negaudamas visos paskirtos valstybinės pensijos, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 44–47) paaiškino, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių (tarp jų – pareigūnų ir karių) pensijų perskaičiavimo tvarką ir mokėjimą. Paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę perskaičiavus pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientą ir jį pritaikius, jam buvo išmokėta atitinkamai sumažinta valstybinė pensija. Tarnyba ir Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir todėl vykdytinas. Tarnybos sprendimas Nr. 11D-4143 ir VRM sprendimas Nr. 1D-8983(2) yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 49–50) paaiškino, kad pareiškėjui iki 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama 568,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjas nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. taip pat gauna valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ribinis valstybinės pensijos dydis (650 Lt) netaikomas valstybinių pensijų gavėjams, kurie kartu gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės arba netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, taip pat valstybinių našlių ir našlaičių pensijų gavėjams. Kadangi pareiškėjas nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. yra valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos gavėjas (1 186,93 Lt), todėl nepaisant to, kad jam paskirtos valstybinės pensijos dydis neviršija ribinio valstybinės pensijos dydžio (650 Lt), jo valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8693. Pritaikius minėtą koeficientą perskaičiuotos valstybinės pensijos dydis yra 493,89 Lt (568,15 Lt x 0,8693). Nuo 2010 m. pareiškėjui sumažinta valstybinė pensija (493,89 Lt) mokama teisėtai. Tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato įstatymas, ir mokėti pareiškėjui 568,15 Lt dydžio valstybinę pensiją bei grąžinti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, nes įstatymas yra galiojantis ir nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė galima tik tuo atveju, jei nustatomi neteisėti valstybės ar savivaldybės aktai (CK 6.271 str.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 16 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą - kol Konstitucinis Teismas išnagrinės prašymus ištirti, ar Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai (b. l. 67-71). Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinė byla pagal pareiškėjo S. K. skundą buvo atnaujinta (b. l. 75). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu (b. l. 95–99) pareiškėjo skundą atmetė.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas iki 2010 m. sausio 1 d. gavo 568,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, kuri Vidaus reikalų ministerijos buvo paskirta 1993 m. gegužės 10 d. neterminuotai (b. l. 51, 52). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjo valstybinės pensijos dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuotas – 493,89 Lt (b. l. 78). Pareiškėjas 2010 m. spalio 20 d. prašymu (b. l. 57) ir 2010 m. lapkričio 5 d. prašymu (b. l. 54) kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Tarnyba 2010 m. spalio 28 d. raštu Nr. 11D-4143 ir Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 1D-8983 (2) paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą, nurodė, kad jis gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (1 186,93 Lt), įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenustato, todėl mokėti pareiškėjui 568,15 Lt dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti nepriemoką nėra teisinio pagrindo (b. l. 56, 53).

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remdamasis pareiškėjo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (skundo faktiniu pagrindu), teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šiam ginčui spręsti turi būti taikomos valstybinių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Teismas konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo perskaičiuojama pagrįstai.

Teismas nustatė, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos Tarnyba ir Vidaus reikalų ministerija ginčijamais sprendimais atsakė į pareiškėjo skundą dėl sumažintos valstybinės pensijos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Teismas nusprendė, kad ginčijami sprendimai yra teisėti, tenkinti pareiškėjo prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo teisinio pagrindo.

Teismas taip pat nusprendė, kad byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (šiuo atveju nesant neteisėtų veiksmų (neveikimo)), valstybės civilinė atsakomybė kilti negali. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad neteisėti veiksmai nenustatyti, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

III. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 104–106) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Konstitucinio Teismo nutarimus. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime bei 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad sumažintoms valstybinėms pensijoms turi būti nustatytas kompensavimo mechanizmas. VRM sprendimas Nr. ID-8923-(2) yra neteisėtas, kadangi jame nebuvo numatytas valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas.

2. Pirmosios instancijos teismas skirtingai sprendžia analogiškas bylas. 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimais administracinėse bylose Nr. I-123-244/2012 ir I-118-244/2012 buvo patenkinti analogiški skundai. Apelianto nuomone, jo atžvilgiu teismo priimtas sprendimas prieštarauja teisingumo, asmenų lygybės, teisinės valstybės bei kitiems konstituciniams principams.

3. Teismas, nenurodydamas jokių priežasčių, neatsižvelgė ir neįvertino visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių bei motyvų. Apeliantas buvo nurodęs, kad Laikinojo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja konstitucinę teisę į nuosavybę. Valstybei kyla pareiga laikytis įstatymais nustatytų pensinio aprūpinimo sąlygų, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų, o pertvarkant nustatytą pensinio aprūpinimo sistemą privalu laikytis Konstitucijos, nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą. Be to, teismas neatsižvelgė į Konstitucijos 107 straipsnio reikalavimus.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 111–112) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė bylai aktualias materialiosios teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 113–114) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. taikant Laikinąjį įstatymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Tarnybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4143 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ bei Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8983-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; įpareigoti ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją; priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Taip pat prašė priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad atsakovas pareiškėjui mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimais (konkrečiai 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d.), kuriuose nurodyta, kad turi būti numatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neatsižvelgė į visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir motyvus, nesilaikė administracinių teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Iš skundžiamų sprendimų, Tarnybos 2012 m. spalio 9 d. pažymos apie pareiškėjo 2010-2012 m. pensijos dydį Nr.11D(P)-4506, taip pat atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą argumentų matyti, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama ją perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius atitinkamą koeficientą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareiškėjo valstybinei pensijai apskaičiuoti buvo taikomas koeficientas 0,8693, nustatytas pagal Laikinojo įstatymo 1 priedo ketvirtą formulę K = 1 – {0,1 + [(0,15 – 0,1) : (800 – 200)] x (P – 200)}, – kur P nagrinėjamu atveju yra pareiškėjui paskirta 568,15 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjui paskirtos ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos valstybinės pensijos dydis (568,15 Lt per mėnesį), perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 493,89 Lt (568,15 Lt x 0,8693), t. y. 74,26 Lt per mėnesį (arba 13 proc.), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.).

Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui paskirta ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėta valstybinė pensija (568,15 Lt per mėnesį) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu buvo perskaičiuota teisėtai, todėl šiuo teisiniu pagrindu neišmokėta valstybinės pensijos dalis negali būti grąžinta. Dėl tų pačių priežasčių pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti ateityje pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kurios dydis yra laikinai apribotas Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo norma. Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę). Pareiškėjo ginčijami Vidaus reikalų ministerijos ir Tarnybos sprendimai bei veiksmai atitiko minėtą galiojantį Konstitucijai neprieštaraujant valstybinių pensijų dydį ribojantį teisinį reguliavimą, t.y. buvo teisėti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl skundžiamų aktų (Tarnybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 11D(P)-4143 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 1D-8983-(2)) panaikinimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo ginčijamus sprendimus Vidaus reikalų ministerija ir Tarnyba priėmė atlikdamos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų funkcijas, teisėjų kolegija sutinka iš dalies. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų klausimais išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka funkcijos suteiktos šias pensijas skiriančių ir mokančių institucijų (šiuo atveju Vidaus reikalų ministerijos) vadovams (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalis). Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos rengia sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo, taip pat moka Vidaus reikalų ministerijos paskirtas valstybines pensijas (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d.; Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 486, 5.2 ir 7.1 p.; Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294). Teisėjų kolegija pažymi, kad šis netikslumas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturėjo įtakos.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, esą pirmosios instancijos teismas nepaisė Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pateiktų išaiškinimų dėl praradimų, susidariusių sumažinus valstybines pensijas kompensavimo mechanizmo nustatymo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantas minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatomis vadovaujasi netiksliai, nukrypdamas nuo jų turinio. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija vadovavosi tinkamai.

Nagrinėjamam ginčui aktualus būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame ištirta pareiškėjui perskaičiuojant valstybinę pensiją taikytos įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio) atitiktis Konstitucijai, tuo pačiu plėtojant oficialią konstitucinę doktriną (plėtotą, be kita ko, ir 2010 m. birželio 29 d. nutarime) dėl įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius ypatingai situacijai. Pabrėžtina, kad nagrinėjama byla pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 16 d. buvo sustabdyta kol Konstitucinis Teismas išnagrinės analogiškose bylose prašymus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai, o paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, atnaujinta.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog susidarius ypatingai situacijai, mažinant valstybines pensijas, įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį gali būti sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu ir būtina nustatyti tokių pensijų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo ir tvarkos aprašą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Dėl būtinumo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą Konstitucijos Teismas pasisakė ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m.gruodžio 24 d. ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“.

Šiais Konstitucinio Teismo aktais nuosekliai plėtota oficiali konstitucinė doktrina dėl atlyginimų ir pensijų mažinimo valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, taip pat dėl konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų. Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime aiškindamas minėtų konstitucinės justicijos bylų baigiamųjų aktų nuostatas, kartu pabrėždamas, kad išaiškinimus pateikia atsižvelgdamas į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos dalies sumažinimo.

Taigi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose, priešingai nė nurodoma pareiškėjo S. K. apeliaciniame skunde, taip pat 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, kalbama apie valstybės priedermę nustatyti praradimų, atsiradusių dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymo. Pareiškėjo patirti praradimai (13 proc.), kaip jau buvo minėta, neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodyto susidarius valstybėje ypatingai situacijai leistino masto (ne daugiau 20 proc.) ir juos pareiškėjas patyrė atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja Konstitucijai.

Vidaus reikalų ministerija yra pareigūnų ir karių valstybines pensijas skirianti ir mokanti, t.y. įstatymus vykdanti institucija (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), kuri šias funkcijas atlieka teisės aktais nustatyta tvarka. Vidaus reikalų ministerija, priešingai nė teigia apeliantas, nei norminiu, nei individualiu teisės aktu nėra kompetentinga nustatyti įstatymu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Apelianto argumentai, kad skundžiamas VRM sprendimas Nr.ID-8923-(2) yra neteisėtas, nes jame nebuvo numatytas valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas, nepagrįsti.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas skirtingai sprendžia analogiškas bylas, nėra reikšmingi, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį bei 20 straipsnio 3 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose dėl valstybinių pensijų dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013,taip pat nutartis administracinėse bylose: 2013 m. gegužės 29 d. Nr. A146-627/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1436/2013, 2013 m. birželio 11 d. Nr. A492-1349/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1232/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą šiais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teismo posėdyje ištirtais įrodymais (ABTĮ 57 str.6 d.) motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, pakankamai aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, jas pagrindė įstatymų normomis.

ABTĮ 88 straipsnio nuostatos, kurios taikomos pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotų reikalavimų išsprendimui, netaikomos prašymų dėl teismo išlaidų priteisimo nagrinėjimui. Prašymai dėl teismo išlaidų sprendžiami taikant ABTĮ 44,45 straipsnių nuostatas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos bylos šalies savo išlaidų atlyginimų. Nors pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendime pareiškėjo prašymo priteisti teismo išlaidas neaptarė, tačiau šis procesinis netikslumas nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pareiškėjo skundo nepatenkinimas reiškia, kad pareiškėjas neturi teisės į teismo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str.1 d.).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo buvo formalus, nes pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje jis turėjo kokių nors teismo išlaidų.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų neteisingai išspręsta byla, nepadarė, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas