b36edce2-2df6-42be-8805-e7a075847678 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

                                                                                                    Administracinė byla Nr. I-4416-484/2015                                                                                                                 Proceso Nr. 3-61-3-03498-2014-4                                                    Procesinio sprendimo kategorija 15.2.; 15.2.3.1.; 38; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2015 m. vasario 23 d.Vilnius              Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjams S. K. ir A.

K., jų atstovėms advokatei Jurgitai Judickienei ir advokato padėjėjai K. L., vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų S. K. ir A. K. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.             Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,n u s t a t ė: PareiÅ¡kėjai S. K. ir A. K. (toliau – pareiÅ¡kėjai) kreipėsi į teismÄ su skundu, kuriame prašė:

1) priteisti S. K. 99 251,82 Lt (devyniasdeÅ¡imt devynis tÅ«kstančius du Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt vienÄ litÄ ir 82 centus) žalos atlyginimo;

2) priteisti A. K., 38 714,97 Lt (trisdeÅ¡imt aÅ¡tuonis tÅ«kstančius septynis Å¡imtus keturiolika litų ir 97 centus) žalos atlyginimo. Skunde nurodė, kad pareiÅ¡kėjai su akcine bendrove bankas „Snoras“ sudarė banko sÄ skaitos ir terminuotųjų indėlių sutartis. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-7791-611/2011 iÅ¡kėlė bankroto bylÄ bankui „Snoras“. Vilniaus apygardos teismas patvirtino 99 251,82 Lt dydžio S. K. kreditorinio reikalavimo sumÄ bei 38 714,97 Lt A.

K. kreditorinio reikalavimo sumÄ . PareiÅ¡kėjų teigimu, bankui „Snoras“ iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , bankas nepateikė informacijos apie jų indėlius Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuri pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – Ä®statymas) ir Draudimo iÅ¡mokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkÄ , patvirtintÄ Valstybės įmonės Indėlių draudimo fondo tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (2009 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 02-6-3 redakcija) turėjo pareiÅ¡kėjams iÅ¡mokėti draudimo iÅ¡mokÄ .

Pareiškėjams buvo nurodyta, kad remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jiems draudimo išmoka nemokama, nes jie yra G. K., kuris laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 5 d. iki 2011 m. lapkričio 16 d. užėmė valdybos nario pareigas banke „Snoras“, tėvai. Pareiškėjams nebuvo išmokėtos draudimo išmokos pagal Įstatymo 9 ir 10 straipsnius ir dėl to jų kreditorinių reikalavimų tenkinimas buvo nustatytas 4 kreditorių reikalavimų tenkinimo eile (Bankų įstatymo 87 straipsnio 4 dalis).

PareiÅ¡kėjai taip pat nurodė, kad yra senyvo amžiaus, neturi finansinio iÅ¡silavinimo, terminuotųjų indėlių sutartis ir jų pakeitimus sudarė banko „Snoras“ Jurbarko filiale. Pinigus, kurie buvo įneÅ¡ti sudarant terminuotųjų indėlių sutartis, gavo 2007 m. lapkričio mėnesį pardavę jiems priklausiusį butÄ . Pažymėjo, kad sudarant terminuotųjų indėlių sutartis, banko „Snoras“ darbuotojai siÅ«lė pareiÅ¡kėjams ir kitus taupymo bÅ«dus (indėlių sertifikatus), kurių teikiama finansinė grÄ Å¾a buvo didesnė nei terminuotojo indėlio, tačiau pareiÅ¡kėjai nesuprasdami siÅ«lomų taupymo bÅ«dų rizikos pasirinko saugesnį ir jiems suprantamÄ , nors ir mažesnę naudÄ teikiantį taupymo bÅ«dÄ .

Sudarant teminuotųjų indėlių sutartis banko darbuotojai nemėgino išsiaiškinti, ar pareiškėjų artimieji giminaičiai užima pareigas, išvardytas Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, apskritai neinformavo pareiškėjų apie tai, kad esant Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje išvardintoms aplinkybėms, pareiškėjams nebūtų išmokamos indėlių draudimo išmokos. Sudarant ir pratęsiant terminuotųjų indėlių sutartis pareiškėjams nebuvo pateikta jokia informacija, susijusi su indėlių draudimo ir draudimo išmokų išmokėjimu.

Pareiškėjų sudarytų terminuotojų indėlių sutarčių 11 punkte buvo nurodyta, kad indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka yra apdraudžiama VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Sudarant terminuotųjų indėlių sutartis jokios išimtys pareiškėjams nebuvo nurodytos.Pareiškėjai Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl tarp pareiškėjų ir bankas „Snoras“ sudarytų terminuotųjų indėlių draudimo sutarčių ir vėlesnių jų pakeitimų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo (civilinė byla Nr. 2-1926-611/2014).

Nurodė, kad tokį savo pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ jie pasirinko dėl to, jog banko „Snoras“ darbuotojų nebuvo tinkamai informuoti apie esminę aplinkybę, kad pagal Ä®statymo 12 straipsnio 3 dalį banko bankroto atveju pareiÅ¡kėjams nebus mokamos indėlių draudimo iÅ¡mokos.PaaiÅ¡kino ir tai, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, iÅ¡ dalies keičianti Direktyvos 94/19/EB nuostatas (toliau kartu – Direktyva) Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje buvo įgyvendinta priimant Ä®statymÄ .

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, iÅ¡ dalies keičianti Direktyvos 94/19/EB nuostatas (toliau – Keičianti direktyva) nacionalinėje teisėje turėjo bÅ«ti įgyvendinta iki 2009 m. birželio 30 d. Atitinkami Ä®statymo pakeitimai buvo priimti 2009 m. liepos 21 d. (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d.). IÅ¡nagrinėjus Direktyvos nuostatas ir preambulėje nurodytus Direktyvos tikslus, bei įvertinus DirektyvÄ Ä¯gyvendinančius nacionalinius teisės aktus, pareiÅ¡kėjai padarė iÅ¡vadÄ , kad Direktyvos nuostatas perkeliant ir įgyvendinant nacionalinėje teisėje buvo netinkamai interpretuotos ir į nacionalinį įstatymÄ perkeltos Direktyvos I priedo 7 ir 8 punktų nuostatos:

Ä®statyme 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas subjektų ratas, kuriam netaikoma indėlių garantijų apsauga, yra žymiai platesnis nei tas, kuris įtvirtintas Direktyvos I priedo 7 ir 8 punktuose. Tokiu bÅ«du nacionalinėje teisėje neteisėtai susiaurintas asmenų, kuriems taikoma draudimo apsauga, ratas. Pažymėjo ir tai, kad Keičiančios direktyvos 5 punkte įtvirtintas Indėlių garantijų sistemos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pakeitimas, Å¡iÄ dalį papildant nuostata: „Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemÄ pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininkÄ .

Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma.“ PareiÅ¡kėjų teigimu, Å¡i kredito įstaigoms imperatyviai įtvirtinta pareiga nebuvo ir nėra įgyvendinta nacionaliniame įstatyme, tokiu bÅ«du neužtikrinta indėlininkų teisių apsauga, kaip to buvo siekiama priimant DirektyvÄ . Atsižvelgdami į Å¡ias aplinkybes, pareiÅ¡kėjai civilinėje byloje pateikė teismui praÅ¡ymÄ kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo dėl Direktyvos 7 straipsnio 1 dalies, Direktyvos I priedo 7-8 punktų, Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies (po direktyva 2009/14/EB atliktų pakeitimų) nuostatų įgyvendinimo Ä®statyme teisėtumo ir tinkamumo priėmimo.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 šį praÅ¡ymÄ atmetė, tačiau nurodė, kad Direktyvos 9 str. 1 d. nuostata Lietuvos nacionalinėje teisėje yra įgyvendinta ne visa apimiti, bet yra aiÅ¡ki ir dėl to nėra bÅ«tinybės kreiptis į ESTT dėl jos aiÅ¡kinimo, t. y. minėtoje nutartyje teismas iÅ¡ esmės pripažino, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalis, numatanti indėlininkų informavimo pareigÄ Ä¯ Ä®statymÄ yra perkelta netinkamai. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 pareiÅ¡kėjų ieÅ¡kinį atmetė.

Priimtame sprendime teismas nurodė, kad Ä®statymo 13 str. 1 d. neįtvirtinta nuostata, įpareigojanti aiÅ¡kiai, lengva ir suprantama forma informuoti indėlininkus apie atvejus, nurodytus Ä®statymo 12 str. 1 d. 3 p., t. y. numatytÄ iÅ¡imtį, kuriai esant draudimo iÅ¡moka nemokama (inter alia banko valdybos narių artimiesiems giminaičiams) ir, kad tokios nuostatos neįtvirtinimas laikytinas netinkamu Direktyvos įgyvendinimu. Kita vertus, sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad: „<...> jokie teisės aktai neįpareigoja atsakovÄ bankÄ Snoras aiÅ¡kintis, ar Lietuvoje galiojantys įstatymai tinkamai įgyvendina direktyvų nuostatas ir direktyvas taikyti tiesiogiai, nesant teismo sprendimo.

Todėl pripažintina, kad atsakovas, neinformuodamas ieÅ¡kovų apie tai, kad pagal Ä®statymo 12 str. 1 d. 3 p. jie negaus indėlių draudimo iÅ¡mokų, nepažeidė Ä®statymo 13 str. įtvirtintos pareigos.“        PareiÅ¡kėjų teigimu, Vilniaus apygardos teismui pripažinus netinkamÄ Direktyvos įgyvendinimÄ ir ieÅ¡kinį atmetus, iÅ¡ esmės buvo paneigtas Direktyvos tiesioginis veikimas, nesivadovauta ir netiesioginio veikimo principu. Anot pareiÅ¡kėjų, žala jiems buvo sukelta nacionalinėje teisėje tinkamai neįgyvendinus Keičiančios direktyvos nuostatos, priimant Ä®statymo pakeitimo įstatymÄ (toliau – Pakeitimo įstatymas).

Pažymėjo, kad ESTT formuojamoje praktikoje pripažįstama įstatymų vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios atsakomybė už ES teisės normos pažeidimu privačiam asmeniui sukeltÄ Å¾alÄ . Remdamiesi Vyriausybės įstatymo 51 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo „Dėl Europos SÄ jungos reikalų koordinavimo“ Nr. 21 patvirtintų „Europos SÄ jungos reikalų koordinavimo taisyklių“ 38 straipsnio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos nuostatų, Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – Seimas) statuto nuostatomis laiko, kad tiek Vyriausybė, tiek Seimas yra atsakingi, jog svarstomi įstatymų projektai ir priimti įstatymai bÅ«tų suderinti su Europos SÄ jungos teisės aktais, taip užtikrinant tinkamÄ ES teisės perkėlimÄ ir įgyvendinimÄ nacionalinėje teisėje.

Ä®vertinus Pakeitimo įstatymo projektÄ , matyti, kad jame nurodyta Ä®statymo 13 str. 1 d. redakcija yra tapati Å¡iandien tebegaliojančiai Ä®statymo 13 str. 1 d. redakcijai, kurioje nėra įtvirtinta pareiga informuoti indėlininkus apie atvejus, kai draudimo iÅ¡mokos neiÅ¡mokamos. Pakeitimo įstatymo projekto aiÅ¡kinamojo raÅ¡to 8 straipsnyje nurodyta, kad teikiamas įstatymo projektas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms neprieÅ¡tarauja, yra suderintas ir atitinka Europos SÄ jungos teisės aktus.

Susiklosčius situacijai, kai buvo priimtas Pakeitimo įstatymas su ydingu ir Keičiančios direktyvos nuostatų neatitinkančiu 13 str. 1 d. reguliavimu, o Vyriausybė ir Seimas jiems priskirtos kompetencijos ribose neužtikrino priimamo teisės akto suderinimo su Europos SÄ jungos teise, pareiÅ¡kėjų įsitikinimu, galima konstatuoti valstybės narės pareigos, kylančios iÅ¡ ES teisės, pažeidimÄ .Mano, kad Vyriausybės ir Seimo veiksmai (neveikimas) atitinka valstybės veiksmų sampratÄ pagal ESTT formuojamÄ praktikÄ , o Keičiančios direktyvos netinkamas įgyvendinimas suponuoja valstybės pareigos, kylančios iÅ¡ ES teisės pažeidimÄ (Sutarties dėl Europos SÄ jungos Veikimo 289, 291 str.), todėl laiko, kad Å¡iuo atveju egzistuoja bÅ«tini elementai norint pripažinti ES teisės pažeidimÄ .

Nustačius, kad valstybės institucijos veiksmai laikytini valstybės veiksmais pagal ES teisę (Å¡iuo atveju – Vyriausybės netinkamas veikimas) ir, kad valstybė nesilaikė pareigos, kylančios iÅ¡ ES teisės (Å¡iuo atveju užtikrinti Direktyva suteikiamų teisių tinkamÄ Ä¯gyvendinimÄ nacionalinėje teisėje), daro iÅ¡vadÄ , kad valstybės veiksmai yra neteisėti. Esant neteisėtiems valstybės veiksmams ir įrodžius valstybės atsakomybės už žalÄ sÄ lygas, Lietuvos Respublika privalo atlyginti pareiÅ¡kėjams kilusiÄ Å¾alÄ .

Remdamiesi ESTT jurisprudencija, pareiÅ¡kėjai nurodė, kad turi bÅ«ti įrodytos Å¡ios valstybės atsakomybės sÄ lygos dėl netinkamo direktyvos įgyvendinimo:

1) Pažeista EB (ES) teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui. Jeigu ši norma yra direktyva, turi būti galimybė nustatyti asmeniui suteikiamų teisių turinį pagal direktyvos nuostatas;

2) Pažeidimas yra pakankamai rimtas;

3) tarp pažeidimo ir asmens patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys. PareiÅ¡kėjų įsitikinimu, visos Å¡ios valstybės atsakomybės sÄ lygos egzistuoja. Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies pakeitimu asmenims buvo siekiama suteikti teises, t. y. teisę gauti visÄ informacijÄ , susijusiÄ su indėlių draudimo iÅ¡mokomis ir jų nemokėjimo atvejais. Pažymėjo, kad Indėlių garantijų direktyva yra siekiama reglamentuoti vartotojams itin aktualius teisinius santykius, tai reiÅ¡kia, jog Lietuvos Respublika, priimdama nacionalinius teisės aktus, vartotojų teisių apsaugÄ juose gali riboti (nustatyti) tik tiek, kiek to ES nepadarė Sutarties ir Sutarties dėl Europos SÄ jungos Veikimo nuostatose ar priimdama antrinius teisės aktus (reglamentus, direktyvas, sprendimus).

Vadinasi, indėlininkų apsaugos srityje Lietuvos Respublika nacionaliniuose teisės aktuose (Å¡iuo atveju – Ä®statyme) yra laisva nustatyti teisinį reglamentavimÄ tik tiek ir tokioje apimtyje, kiek jis nenustatytas Sutartyse, Direktyvoje bei kituose Europos SÄ jungos teisės aktuose, todėl laikytina, kad įgyvendindama Indėlių garantijų direktyvÄ Lietuvos Respublika ir jos įgaliota atsakinga institucija – Vyriausybė, bei teisės aktus ir jų pakeitimus priimantis Seimas, naudojasi itin ribota veiksmų laisve.

Todėl Vyriausybės ir Seimo padarytas pažeidimas netinkamai perkeliant Keičiančios direktyvos nuostatas, pareiÅ¡kėjų įsitikinimu, laikomas pakankamai rimtu per se. PareiÅ¡kėjų teigimu, Lietuvos Respublikos institucijos (Vyriausybė ir jos įgaliotas Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos bei Seimas) atitinkamai pažeidė Vyriausybės įstatymo 51 str., 2004 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl Europos SÄ jungos reikalų koordinavimo“ Nr. 21 patvirtintų „Europos SÄ jungos reikalų koordinavimo taisyklių“ 38 straipsnį, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos nuostatų 8.1 ir 8.2 punktus, bei Seimo statuto1803 straipsnį, 61 straipsnio 5 punktÄ , 11 punktÄ , 12 punktÄ .

Nurodytų teisės aktų nuostatose įtvirtintos valdžios institucijų pareigos, kurios turi bÅ«ti įgyvendintos norint tinkamÄ nacionalinių teisės aktų suderinimÄ su ES teisės reikalavimais ir nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad nei vienoje KeičiančiÄ direktyvÄ Ä¯gyvendinančio Ä®statymo Pakeitimo įstatymo projekto rengimo ir priėmimo stadijoje nebuvo pateikta pastabų/pasiÅ«lymų dėl Ä®statymo 13 str. 1 d. pakeitimo, o pats pirminis Ä®statymo Pakeitimo įstatymo projektas jau buvo prieÅ¡taraujantis ES teisei, laikytina, kad neteisėti valdžios institucijų veiksmai pagal CK 6.271 str. egzistuoja.

Atsakingų valdžios institucijų (Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų) veiklos neteisėtumÄ patvirtina tai, kad Keičiančiai direktyvai prieÅ¡taraujanti Ä®statymo 13 str. 1 d. tebėra galiojanti ir jokių veiksmų siekiant jÄ pakeisti nėra imtasi.Dėl priežastinio ryÅ¡io tarp neteisėtų veiksmų ir žalos pareiÅ¡kėjai paaiÅ¡kino, kad netinkamas Keičiančios direktyvos nuostatų įgyvendinimas nacionaliniame įstatyme lėmė, kad kredito įstaigai – bankui „Snoras“ nekilo pareiga informuoti juos apie tai, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, jiems nebus iÅ¡mokama draudimo iÅ¡moka.

Tvirtina, kad jei jie bÅ«tų žinoję apie tai, kad dėl jų galimo Å¡eimyninio ryÅ¡io jiems gali bÅ«ti neiÅ¡mokama draudimo iÅ¡moka, terminuotųjų indėlių sutarčių su banku „Snoras“, kuriame dirbo jų sÅ«nus, jie nebÅ«tų sudarę. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog jų sÅ«nus dirbo banke „Snoras“ nelėmė jų apsisprendimo dėl kredito įstaigos pasirinkimo. Teigia, kad jiems nebuvo taikomos palankesnės terminuotųjų indėlių sutarčių sÄ lygos lyginant su kitais analogiÅ¡kas sutartis sudarančiais vartotojais.

PareiÅ¡kėjų indėlių sutarčių sÄ lygos nepasikeitė ir po to, kai jų sÅ«nus tapo banko „Snoras“ valdybos nariu (iki 2007 m. pareiÅ¡kėja taip pat turėjo indėlį banke „Snoras“). PareiÅ¡kėjai tokį pinigų taupymo bÅ«dÄ â€“ terminuotojo indėlio sutartį pasirinko dėl to, kad buvo konservatyvÅ«s ir savo pinigus siekė taupyti mažiausiai rizikingu bÅ«du, be to, Jurbarke veikę kitų bankų filialai buvo uždaryti, o likusiuose veikti DNB ir Swedbank bankuose buvo siÅ«lomos gerokai mažesnės palÅ«kanos.

Be kita ko, terminuotųjų indėlių sutartyse buvo nurodoma, kad indėliai draudžiami Ä®statymo nustatyta tvarka. Nurodytos aplinkybės, pareiÅ¡kėjų teigimu, patvirtina, kad sudarydami terminuotojų indėlių sutartis jie nebuvo informuoti apie atvejus, kuriais jų terminuotiems indėliams nebÅ«tų taikomos indėlių ir investicijų draudimo schemos. Senyvo amžiaus PareiÅ¡kėjai, žinodami, kad jų atžvilgiu netaikoma indėlių ir investicijų draudimo apsauga ir jų indėliai nėra saugÅ«s, nebÅ«tų bankui „Snoras“ patikėję visų savo gyvenimo santaupų, o bÅ«tų pasirinkę kitÄ â€“ nerizikingÄ santaupų kaupimo bÅ«dÄ .

Taigi, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp ES teisės normos pažeidimo (Keičiančios direktyvos nuostatų netinkamo įgyvendinimo nacionaliniame teisės akte) ir jiems padarytos žalos. Å iuo atveju jų patirta žala lygi indėlių sumai, dėl kurių draudimo iÅ¡mokos jiems nebuvo iÅ¡mokamos pagal galiojantį Ä®statymÄ ir apie kurias jie nebuvo tinkamai informuoti. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Atsiliepime į skundÄ paaiÅ¡kino, kad remiantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau - Ä®statymas) 3 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kas yra indėlių draudimo objektas, bei to paties straipsnio 4 dalies, kurioje yra nustatytos iÅ¡imtys, kas negali bÅ«ti draudimo objektu, nuostatomis pareiÅ¡kėjai yra laikytini indėlininkais, o jų indėliai buvo draudžiami. Pažymėjo, kad Ä®statymas taip pat numato draudimo iÅ¡mokų apribojimo atvejus, nepaisant fakto, jog indėliai buvo apdrausti.

Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudimo išmokos nemokamos:

1) indėlininkams už indėlius ar investuotojams už pinigus ir (arba) vertybinius popierius, kurie teismo sprendimu pripažinti įgytais neteisėtu būdu;

2) indėlininkams už indėlius ar investuotojams už pinigus ir (arba) vertybinius popierius, kurie pagal sutartis ar kitokiu bÅ«du (iÅ¡skyrus paveldėjimÄ ) yra perleisti po draudžiamojo įvykio dienos;

3) banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomÄ banko, kredito unijos ar įmonės auditÄ ; Å¡iame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams; 4) (neteko galios);

5) už anoniminėse ir koduotose sÄ skaitose laikomus indėlius;

6) už indėlius, kuriems draudėjas yra nustatęs palÅ«kanų normÄ , daugiau kaip du kartus virÅ¡ijančiÄ adekvatiems indėliams toje pačioje kredito įstaigoje nustatytÄ palÅ«kanų normÄ . Teigia, kad pareiÅ¡kėjams, vadovaujantis Å¡ia Ä®statymo nuostata, negalėjo bÅ«ti mokamos draudimo iÅ¡mokos (kompensacijos), nors pareiÅ¡kėjų indėliai Å¡iuo konkrečiu atveju buvo apdrausti.Nurodė ir tai, kad apie indėlių draudimÄ pareiÅ¡kėjai turėjo bÅ«ti informuoti vadovaujantis Ä®statymo 13 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad draudėjas esamus ir bÅ«simus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiÅ¡kiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sÄ lygas, įskaitant draudimo sumÄ , draudimo objektÄ ir Å¡io Ä®statymo 3 straipsnio 4 dalyje iÅ¡vardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.

Apie su kompensacijos (draudimo iÅ¡mokos) iÅ¡mokėjimu susijusius reikalavimus (sÄ lygas ir tvarkÄ ), vadovaujantis Ä®statymu, indėlininkai informuojami jiems atskirai to papraÅ¡ius (Ä®statymo 13 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys). Vadovaujantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, Finansų ministerija mano, kad Å¡is konkretus pareiÅ¡kėjų atvejis traktuotinas kaip kompensacijų iÅ¡mokėjimo tvarkos dalis, todėl bankas bÅ«tų privalėjęs pateikti pareiÅ¡kėjams visÄ su draudimo iÅ¡mokos mokėjimu susijusiÄ informacijÄ , įskaitant informacijÄ , kad jie patenka į indėlininkų, kuriems iÅ¡moka nemokama, sÄ raÅ¡Ä , jei pareiÅ¡kėjai bÅ«tų to pareikalavę.Atkreipė dėmesį, kad analogiÅ¡ka nuostata, jog apie kompensacijų iÅ¡mokėjimÄ informacija pateikiama indėlininkui papraÅ¡ius, įtvirtinta ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/14/EB, iÅ¡ dalies keičiančios Direktyvos 94/19/EB nuostatas, 9 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad kredito įstaigos esamiems ir bÅ«simiems indėlininkams sudarytų sÄ lygas gauti informacijÄ , bÅ«tinÄ nustatyti indėlių garantijų sistemÄ , kurios dalyvės Bendrijoje yra įstaiga ir jos filialai, arba apie kurias nors kitas 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje arba 3 straipsnio 4 dalyje numatytas alternatyvias priemones.

Indėlininkai informuojami apie indėlių garantijų sistemos ar kitos taikomos alternatyvios priemonės nuostatas, įskaitant indėlių garantijų sistemoje numatytus indėlių apdraudimo dydį bei apimtį. Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemÄ pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininkÄ . Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma. Informacija apie kompensacijos gavimo sÄ lygas ir formalumus, kurie bÅ«tini, norint gauti kompensacijÄ , suteikiama papraÅ¡ius.

Atsižvelgdama į tai, Finansų ministerija mano, kad Ä®statymo nuostatos apie indėlininkų informavimÄ Ä®statyme yra perkeltos pilnai ir atitinka Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iÅ¡ Lietuvos Respublikos dėl netinkamai įgyvendintos Direktyvos.             Teismo posėdžio metu pareiÅ¡kėjai ir jų atstovės palaikė skundo reikalavimus.             Skundas atmestinas.Nustatyta, kad pareiÅ¡kėja S. K. ir bankas „Snoras“ 2007 m. spalio 6 d. sudarė banko sÄ skaitos sutartį Nr. BS071016T991520233.

Pareiškėja S. K. ir bankas „Snoras“ 2007 m. lapkričio 30 d. sudarė terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo pakeista 2008 m. gruodžio 3 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr.1, 2009 m. sausio 5 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr.2, 2010 m. sausio 6 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr.3, 2011 m. sausio 7 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 4 ir 2011 m. balandžio 8 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 5.Pareiškėja S. K. ir bankas „Snoras“ 2011 m. balandžio 8 d. pasirašė terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri tam pačiam terminui automatiškai buvo pratęsta 2011 m. liepos 16 d. ir 2011 m. spalio 14 d..

PareiÅ¡kėja S. K. ir bankas „Snoras“ 2011 m. lapkričio 7 d. pasirašė terminuoto indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).PareiÅ¡kėjas A. K. ir bankas „Snoras“ 2008 m. gruodžio 31 d. pasirašė banko sÄ skaitos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). A. K. ir bankas „Snoras“ 2009 m. vasario 9 d. pasirašė terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo pakeista 2010 m. vasario 9 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 1 ir 2011 m. vasario 9 d. terminuotojo indėlio sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pakeitimo protokolu Nr. 2.             PareiÅ¡kėjų ir banko „Snoras“ sudarytose banko sÄ skaitos sutartyse pareiÅ¡kėjai patvirtino, kad yra susipažinę su atsakovo klientams teikiamų paslaugų ir atliekamų operacijų bendrosiomis sÄ lygomis, o banko sÄ skaitos sutarties 9.4 p. patvirtino, kad yra informuoti apie draudimo sÄ lygas bei apie draudimo iÅ¡mokų mokėjimo sÄ lygas ir tvarkÄ .

Terminuotų indėlio sutarčių, kuriuos pareiÅ¡kėjai sudarė su banku „Snoras“ 11 punkte be kita ko nustatyta, kad indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“. Indėlininkas pareiÅ¡kia, kad yra informuotas apie draudimo sÄ lygas bei apie draudimo iÅ¡mokų mokėjimo sÄ lygas ir tvarkÄ .             Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-7791-611/2011 iÅ¡kėlė bankroto bylÄ bankui „Snoras“.

Vilniaus apygardos teismas patvirtino 99 251,82 Lt dydžio S. K. kreditorinio reikalavimo sumÄ bei 38 714,97 Lt A. K. kreditorinio reikalavimo sumÄ .             PareiÅ¡kėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ , praÅ¡ydami: pripažinti negaliojančiomis S. K. su banku „Snoras“ sudarytÄ 2007-11-30 terminuotojo indėlio sutartį su vėlesniais pakeitimais bei 2011-11-07 terminuotojo indėlio sutartį ir taikyti restitucijÄ ; pripažinti negaliojančia A. K. su banku „Snoras“ sudarytÄ 2009-01-09 terminuotojo indėlio sutartį su vėlesniais pakeitimais ir taikyti restitucijÄ .

PareiÅ¡kėjai civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 teismui buvo pateikę praÅ¡ymÄ kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl 1994-05-30 Tarybos ir Europos Parlamento direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių garantijų direktyva) ir 2009-03-11 Tarybos ir Europos Parlamento direktyvos 2009/14/EB, iÅ¡ dalies keičiančios Direktyvos 94/19/EB, 7 str. 2 d. ir 9 str. 1 d., taip pat I priedo 8 punkto nuostatų aiÅ¡kinimo ir tinkamo įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje.

Teismas netenkino Å¡io praÅ¡ymo. Vilniaus apygardos teismas 2014-04-09 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 ieÅ¡kovų S. K. ir A. K. ieÅ¡kinį atmetė. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.PareiÅ¡kėjai skunde teigia, kad terminuotų indėlio sutarčių su banku „Snoras“ jie nebÅ«tų sudarę, jei kredito įstaiga bÅ«tų iÅ¡aiÅ¡kinusi jiems esminę sutarties sÄ lygÄ , kad pagal Ä®statymo 12 straipsnio 3 dalį banko bankroto atveju jiems nebus mokamos indėlių draudimo iÅ¡mokos:

„draudimo iÅ¡mokos nemokamos: banko <...> valdybos nariams; <...>; Å¡iame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams“. Bankrutavus bankui „Snoras“ , jie negavo draudimo iÅ¡mokų, o jų kreditoriniai reikalavimai bankui pateko į ketvirtÄ kreditorių eilę. PareiÅ¡kėjai remiasi Vilniaus apygardos teismo sprendimo priimto 2014-04-09 civilinėje byloje Nr. 2-1926-611/2014 iÅ¡vadomis, kad Direktyvos 9 straipsnio 1 dalis, numatanti indėlininkų informavimo pareigÄ Ä¯ Ä®statymÄ yra perkelta netinkamai, tačiau, anot teismo, jokie teisės aktai neįpareigoja bankÄ â€žSnoras“ aiÅ¡kintis, ar Lietuvoje galiojantys įstatymai tinkamai įgyvendina direktyvų nuostatas ir direktyvas taikyti tiesiogiai, nesant teismo sprendimo, todėl pripažinta, kad bankas „Snoras“, neinformuodamas ieÅ¡kovų apie tai, kad pagal Ä®statymo 12 str. 1 d. 3 p. jie negaus indėlių draudimo iÅ¡mokų, nepažeidė Ä®statymo 13 str.

įtvirtintos pareigos, daro iÅ¡vadÄ , kad žala jiems kilo dėl Vyriausybės ir Seimo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinį įstatymÄ , kas sÄ lygojo klaidingo sprendimo sudaryti terminuotÄ indėlio sutartį su banku „Snoras“ priėmimÄ ir žalos kilimÄ .Pažymėtina, kad žalos atlyginimo pagrindus, dydį ir bÅ«dus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarkÄ .

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalÄ (vieÅ¡oji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra bÅ«tinos keturios sÄ lygos:

1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis);

2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis);

3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis);

4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta vieÅ¡oji atsakomybė atsiranda esant trims sÄ lygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali bÅ«ti patenkinamas nustačius visumÄ vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų: pareiÅ¡kėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiÅ¡kėjui padarymo faktÄ ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iÅ¡ minimų trijų vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalÄ . Lietuvos Respublikos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas buvo priimtas įgyvendinant 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvÄ 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009-03-11 DirektyvÄ 2009/14/EB, iÅ¡ dalies keičiančiÄ DirektyvÄ 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatų dėl kompensacijų lygio ir iÅ¡mokėjimo.

Pagal Direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų 1 str. indėlis apibrėžiamas kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sÄ skaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grÄ Å¾inti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sÄ lygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos iÅ¡duotu sertifikatu. Ä®statymo 2 str. 4 d. įtvirtinta indėlio samprata iÅ¡ esmės atitinka minėtÄ indėlio sampratÄ pagal DirektyvÄ dėl indėlių garantijų sistemų.

Taigi, pagal Ä®statymo nuostatas (2 str. 3 ir 4 dalis) pareiÅ¡kėjai laikytini banko „Snoras“ indėlininkais nepriklausomai nuo to, ar jie lėšas banke laiko banko sÄ skaitoje ar terminuoto indėlio sÄ skaitoje. Atitinkamai indėlininkams garantijos, nustatytos Ä®statyme, taikomos tokios pačios, nepriklausomai nuo to, ar lėšos laikytos banko sÄ skaitoje, ar terminuotų indėlių sÄ skaitose. Pagal Ä®statymo 9 str. 1 d. indėlininkas įgyja teisę į draudimo iÅ¡mokÄ nuo draudžiamojo įvykio dienos.

Draudžiamasis įvykis – bankroto bylos iÅ¡kėlimas kredito unijai, bankui ar įmonei arba priežiÅ«ros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais ar kai įmonė ar įmonės filialas yra nepajėgi (nepajėgus) įvykdyti įsipareigojimų investuotojams (Ä®statymo 2 str. 2 d.). Ä®statymo 12 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad draudimo iÅ¡mokomos nemokamos banko, kredito unijos ar įmonės administracijos vadovams, banko, kredito unijos ar įmonės filialų vadovams, tarybos (stebėtojų tarybos) ir valdybos nariams; asmenims, turintiems ne mažesnę kaip 5 procentų banko akcinio kapitalo dalį, ar asmenims, ne mažiau kaip 5 procentus banko akcinio kapitalo turinčiose įmonėse turintiems daugiau kaip 50 procentų kapitalo; asmenims, atliekantiems nepriklausomÄ banko, kredito unijos ar įmonės auditÄ ;

šiame punkte nurodytų asmenų vaikams, įvaikiams, sutuoktiniams, partnerystę įregistravusiems sugyventiniams, tėvams ir įtėviams.Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi bankui „Snoras“ iškelta bankroto byla. Taigi, Įstatymo 2 str. 2 d. įtvirtintas draudžiamasis įvykis įvyko 2011-12-07. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjų sūnus G. K. banke „Snoras“ dirbo nuo 2001-07-16, o nuo 2007-06-05 buvo išrinktas atsakovo valdybos nariu ir šias pareigas vykdė iki 2011-11-24.

Atsižvelgiant į Å¡iÄ faktinę aplinkybę pagal Ä®statymo 12 str. 1 d. 3 p. pareiÅ¡kėjams draudimo iÅ¡mokos nemokamos. PareiÅ¡kėjai iÅ¡ esmės neginčija, kad teisės į draudimo iÅ¡mokÄ neturi, tačiau, kaip minėta, teigia, kad esant netinkamam Direktyvos nuostatų perkėlimui į nacionalinę teisę, jie apie Ä®statyme nustatytas iÅ¡imtis dėl draudimo iÅ¡mokų mokėjimo nebuvo informuoti ir dėl to patyrė žalÄ .           Direktyvos (galiojanti redakcija) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad kredito įstaigos esamiems ir bÅ«simiems indėlininkams sudarytų sÄ lygas gauti informacijÄ , bÅ«tinÄ nustatyti indėlių garantijų sistemÄ , kurios dalyvės Bendrijoje yra įstaiga ir jos filialai, arba apie kurias nors kitas 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje arba 3 straipsnio 4 dalyje numatytas alternatyvias priemones.

Indėlininkai informuojami apie indėlių garantijų sistemos ar kitos taikomos alternatyvios priemonės nuostatas, įskaitant indėlių garantijų sistemoje numatytus indėlių apdraudimo dydį bei apimtį. Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemÄ pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininkÄ . Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma. Informacija apie kompensacijos gavimo sÄ lygas ir formalumus, kurie bÅ«tini, norint gauti kompensacijÄ , suteikiama papraÅ¡ius.             Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjas (Å¡iuo atveju banko įstaiga) esamus ir bÅ«simus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiÅ¡kiai ir lengvai suprantamai turi informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sÄ lygas, įskaitant draudimo sumÄ , draudimo objektÄ ir Å¡io Ä®statymo 3 straipsnio 4 dalyje iÅ¡vardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami.

Be to, jeigu indėlininkas ar investuotojas pageidauja, jam turi bÅ«ti suteikiama informacija apie draudimo iÅ¡mokų mokėjimo sÄ lygas ir tvarkÄ .              Pažymėtina, kad pagal Europos Bendrijos teisės nuostatas direktyva tik įpareigoja valstybes nares pasiekti joje numatytus tikslus, suteikdamos laisvę pačioms pasirinkti direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje formÄ ir bÅ«dus. Jos gali įpareigoti tiek visas valstybes nares bendrai, tiek gali bÅ«ti skirtos konkrečioms valstybėms narėms.             Kaip matyti, Direktyvos 9 str. 1 d. (galiojanti redakcija) nustato kredito įstaigoms pareigÄ lengvai suprantama forma informuoti indėlininkÄ visais atvejais, kai pagal Direktyvos 7 str. 2 d. netaikomos indėlio garantijos, t. y. atsižvelgiant į Direktyvos 7 str. 2 d. normos turinį, visais atvejais informuoti, kai valstybė narė, perkeldama direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, nutaria pasinaudoti direktyvos 7 str. 2 d. suteikiama teise ir netaiko indėlio garantijų I priede nurodytiems indėlininkams ar indėliams.

Direktyvos I priedo iÅ¡imtys, Lietuvai perkeliant direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, yra įtvirtintos Ä®statymo 3 str. 4 d. ir 12 str. 1 d., kas reiÅ¡kia, kad Direktyvos 9 str. 1 d. (galiojančios redakcijos) kontekste indėlininkai turi bÅ«ti informuoti apie indėlio draudimo netaikymÄ ne tik Ä®statymo 3 str. 4 d., bet ir 12 str. 1 d. nurodytais atvejais. Tuo tarpu Ä®statymo 13 str. 1 d. įpareigoja kredito įstaigas informuoti tik apie Ä®statymo 3 str. 4 d. nurodytÄ iÅ¡imtį. Tai rodo, kad Direktyvos 9 str. 1 d. nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę nebuvo perkeltos visa apimtimi.

Tačiau pažymėtina, kad nacionalinis teismas turi aiÅ¡kinti ir taikyti įstatymÄ , kuriuo buvo siekiama įgyvendinti direktyvÄ , atsižvelgdamas į Europos Bendrijos teisės reikalavimus, tiek, kiek tai leidžia teismo pagal nacionalinę teisė turima diskrecija. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo vertinti, ar Vyriausybė ir Seimas, perkeldami Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies nuostatas į Ä®statymo 13 straipsnio 1 dalį veikė teisėtai.              Be to, kaip matyti iÅ¡ pareiÅ¡kėjų skundo turinio, pareiÅ¡kėjai turtinės žalos atsiradimÄ iÅ¡ esmės kildina iÅ¡ sutartinių teisinių santykių, t. y., kad bankrutavus bankui „Snoras“ jie neatgavo terminuotų indėlių. Pažymėtina, kad terminuoto indėlio sutartis yra dviÅ¡alė sutartis, sudaryta tarp banko ir indėlininko.

Å i sutartis yra uždara, sudaryta Å¡alims prisiimant atitinkamÄ jos sÄ lygų įvykdymo rizikÄ . PareiÅ¡kėjai, pasiraÅ¡ydami terminuoto indėlio sutartis, patvirtino, kad jie yra informuoti apie draudimo sÄ lygas bei apie draudimo iÅ¡mokų mokėjimo sÄ lygas ir tvarkÄ Â (terminuoto indėlio sutarčių 11 p.). Net ir darant prielaidÄ , kad pareiÅ¡kėjai su nurodytomis sÄ lygomis nebuvo supažinti, dar nereiÅ¡kia, kad jie nebÅ«tų sudarę terminuotos sutarties su banku. Jau minėta, kad indėlininkas aptariamuose sutartiniuose santykiuose veikia savo rizika. Be to, kaip patys pareiÅ¡kėjai nurodė skunde, jie pasirinko bankÄ , nes jame buvo siÅ«lomos palankiausios terminuoto indėlio sÄ lygos.

Remiantis Ä®statymo 3 str. ir 12 str. 1 d. nuostatomis, nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjai teisę į draudimo iÅ¡mokas įgytų tuo atveju, jei draudiminio įvykio dienÄ jų giminaitis (sÅ«nus) patektų į Ä®statymo 12 str. 1 d. nurodytų asmenų, kurių giminaičiams nemokamos draudimo iÅ¡mokos, sÄ raÅ¡Ä . Dėl Å¡ių priežasčių vienareikÅ¡miÅ¡kai teigti, kad pareiÅ¡kėjų nurodytos žalos kilimÄ lėmė valstybės (Vyriausybės ir Seimo) neteisėti veiksmai, nėra pagrindo.

Vertinant aptariamų sutartinių santykių pobūdį, pažymėtina, kad valstybė, nėra aptariamų sutartinių santykių šalis, todėl, teismo įsitikinimu, jai perkelti atsakomybės dėl sutarties sudarymo pasekmių nėra pagrindo.              Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja S. K. terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su banku „Snoras“ sudarė 2007 m. lapkričio 30 d., t.y. nepasibaigus Direktyvos įgyvendinimo terminui (2009-06-30).

A. K. terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su banku „Snoras“ pasirašė 2009 m. vasario 9 d. , taip pat nepasibaigus Direktyvos įgyvendinimo terminui.              Be to, pareiÅ¡kėjai neįrodė, kad jiems kilo reali žala. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis banko „Snoras“ bankroto byla nėra baigta (bylos Nr. B2-811-614/2015). PareiÅ¡kėjai patenka į trečiÄ kreditorių eilę (Ä®monių bankroto įstatymo 35 str.).

Tai reiškia, kad realios žalos pareiškėjai nėra patyrę. Kol nėra baigta bankroto byla ir bankas „Snoras“ likviduotas, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai neturi galimybės atgauti indėlius.              Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai neįrodė valstybės (jos institucijų) neteisėtų veiksmų, žalos padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjų skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.          Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, n u s p r e n d ė:

             PareiÅ¡kėjų S. K. ir A. K. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .             Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundÄ Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui. Teisėjai                                                                                                                               Ina Kirkutienė                                                                                                                                  Â