2020-10-28 Nr. AB-20273-3-64-3-00380-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2357-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00380-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas) jis buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, jos buvo perpildytos, kamerose buvo šalta, drėgna, prasta ventiliacija, tamsu, blogas apšvietimas, pelėsis, grybelis, byrėjo tinkas, dažai, tualetas neatitiko standartų ir keliamų reikalavimų, nebuvo oro šalinimo sistemos, veidrodžio, spintelės daiktams susidėti, neįrengti aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtukai, kamerose buvo žiurkių, tarakonų ir kitų parazitų, nebuvo sąlygų išsiskalbti ir išdžiovinti rūbus.

3. Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimai gryname ore truko tik valandą vietoje 8 valandų, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkami, purvini, nevalomi, pastato sienose, konstrukcijose buvo asbesto. Duše maudydavosi tik kartą per savaitę, tik 15 minučių, dušuose grindų danga buvo slidi, kartais nebūdavo karšto vandens. Nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus (tik po rulonėlį per mėnesį), nevykdoma socialinė reabilitacija, sporto, kultūros renginiai, tiekiamas maistas buvo atšalęs, nekaloringas, patalynė nešvari, čiužiniai susidėvėję, nedezinfekuojami, pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, dalies jos negaudavo, ilgalaikiai pasimatymai su artimaisiais buvo ribojami, taip pat buvo kitų pažeidimų. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą.

4. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų, vienam asmeniui teko nuo 3,91 kv. m iki 12,70 kv. m, todėl kameros plotas vienam asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus, o atsižvelgiant į tai, kad baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovo atstovas nurodė, kad jis pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes). Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

6. Atsakovo atstovas nurodė, jog nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti aliarminio iškvietimo (signalizacijos) būdu, o aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

7. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų ir užimtumo atsakovo atstovas nurodė, jog Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m, higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Dėl pareiškėjo materialinio aprūpinimo atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas visomis jam priklausančiomis priemonėmis, nebent pats jų atsisakė. Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka higienos normas, dezinfekuojamas, netinkamas iškart nurašomas. Jokie teisės aktai nenustato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiems asmenims būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Atsakovo atstovas suteikia visas galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų subjektyvių priežasčių kalinamieji nesinaudoja jiems tiekiama paslauga. Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

8. Atsakovo atstovo teigimu, Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. teikiama maisto tiekimo paslauga. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia, įstaigai dėl netinkamo maitinimo nebuvo pateikęs jokių skundų. Dėl Šiaulių TI suteikiamų pasimatymų nurodė, kad pareiškėjo buvimo laikotarpiu prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų nebuvo gauta.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo K. R. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

10. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas pažymėjo, kad Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai, tačiau vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir nurodė, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), kalinamas kamerose Nr. 5, 14, 39 ir 59, kuriose buvo nuo 1 iki 5 asmenų, t. y. visą ginčo laikotarpį buvo laikomas, kai vienam asmeniui teko nuo 3,91 kv. m iki 12,69 kv. m kameros ploto (iš bendro kameros ploto neišskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo ploto), ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą). Teismas įvertino tai, kad nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus.

12. Teismas, vertindamas sąlygas apgyvendinimo kamerose, aptarė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 14–17 punktus, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, (toliau – ir Taisyklės) 2, 13 punktus, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kamerose į Šiaulių TI direktorių nesikreipė ir nustatė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris), mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, teismas sprendė, kad HN134:2015 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir Šiaulių TI negali būti atsakingas dėl šių reikalavimų pažeidimų.

13. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog daugelyje kamerų 2017–2018 metais buvo atliktas remontas – išklijuotos plytelės, sienos ištinkuotos bei išdažytos, lubų hidroizoliacija, demontuoti sanitariniai mazgai, įrengti nauji klozetai, sumontuoti nauji vamzdžiai, išvedžiota elektros instaliacija, atlikti kiti darbai, tačiau iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktų nustatė, kad kameroje Nr. 39 šviestuvai techniškai netvarkingi, nesaugūs – be apsauginių gaubtų (HN 134:2015 12 punkto pažeidimas), bendrojo naudojimo patalpose, t. y. IV aukšto koridoriuje ant sienų ir lubų yra vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punkto pažeidimas), kituose atsakovo atstovo pateiktuose NVSC patikrinimo aktuose pažeidimų neužfiksuota.

14. Teismas nustatė, kad kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI ginčo laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota.

15. Teismas nurodė, kad Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustato detalias taisykles, susijusias su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu. Gyvenamojoje patalpoje turi būti lova, spintelė, stalas, taburetė arba stalo ilgio suoliukas ir kiti būtini baldai bei inventorius.

16. Teismas sprendė, kad Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 12 ir 16 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

17. Teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir nustatė, kad kamerose įrengti veikiantys sanitariniai įrenginiai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

18. Dėl karšto vandens apgyvendinimo kameroje teismas aptarė HN 134:2015 18 punkto nuostatas ir nurodė, kad karšto vandens tiekimas į apgyvendinimo kameras teisės aktuose nėra nustatytas.

19. Teismas nurodė, kad Taisyklių 14.4 punktas nustato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Taisyklių 2 punktas nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas šiuo aspektu vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, o atsižvelgusi į tai, kad atsakovo pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros yra skirtos nuobaudai už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo tvarkos pažeidimą atlikti, šios patalpos yra kamerų tipo, t. y. uždaros, teisėjų kolegija sprendė, jog susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1634-662/2019 konstatavo, kad Šiaulių TI kamerose privalėjo būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nustatyto pažeidimo bei kartu pažymėjo, kad jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala.

20. Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos, teismas analizavo bylos duomenis (atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą, Šiaulių TI patalpų higienos-dezinfekcijos planus, NVSC patikrinimo aktus) ir sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

21. Teismas aptarė HN 134:2015 28.1–28.2 punktus, vertino atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis, kad dezinfekcija prausimosi-švarinimosi patalpoje vykdoma tinkamai, kiekvieną kartą einant praustis duše bėga karštas vanduo, kurio temperatūros reguliuoti individualiai kiekvienam asmeniui nėra galimybės, 2 prausimosi patalpose įrengti kiekvienoje po 8 dušo ragelius, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, ne rečiau kaip kartą per savaitę, NVSC patikrinimo aktus ir sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI, pažeisdamas HN 134:2015 28 punkte nustatytus reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė praustis duše ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl darė išvadą, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino HN 134:2015 44 punkte įtvirtintą pareiškėjo teisę.

22. Dėl tualetinio popieriaus kiekio teismas nurodė, kad Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustatyta, kad vyrams išduodamas rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo mėnesiui ir kt. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, jog jis vadovavosi nustatytomis normomis, pareiškėjas neneigė, kad šį reikalavimą Šiaulių TI vykdė, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl didesnio kiekio tualetinio popieriaus išdavimo mėnesiui atmetė.

23. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 2 dalimi, aptarė HN 134:2015 41–43 punktus, kurie nustato patalynei (čiužiniams, pagalvėms, antklodėms), rankšluosčiams keliamus reikalavimus, vertino NVSC patikrinimo aktą (minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekcijos kamerose, dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas vedamas, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija „Kameros dezinfekuotų daiktų registravimo žurnale“ ) bei Aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninių sąskaitų duomenis ir sprendė, kad negalima daryti išvados, jog Šiaulių TI pažeidė HN 134:2015 41, 42 ir 43 punktus.

24. Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su pasivaikščiojimo kiemeliais, teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Taisyklių 21 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 92 punktu, vertino atsakovo atstovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis, atsižvelgė į tai, kad Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems“, 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatyta kasdien 2 valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė nuteistiesiems. Iš NVSC patikrinimo akto teismas nustatė, kad bendrojo naudojimo pasivaikščiojimų kiemeliai švarūs, tvarkingi. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standartui, teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą vertinimu, turėtų būti stengiamasi užtikrinti, jog kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, o užimti skirtingo pobūdžio tiksliniuose užsiėmimuose. Teismas nurodė, kad rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pats pareiškėjas tai pripažįsta, sprendė, kad HN 134:2015 reikalavimai nebuvo pažeisti.

25. Teismas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis nustato, jog suimtiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę bei apatinius rūbus. Šios nuostatos yra įtvirtintos Vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte. Teismas aptarė HN 134:2015 24 ir 40 punktų nuostatas, vertino atsakovo atstovo argumentą, jog jokie teisės aktai nenustato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Teismas nustatė, kad skalbimo organizavimą Šiaulių TI reglamentuoja Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-162 patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris įtvirtina Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo organizavimo bei apmokėjimo už skalbimo ir cheminio valymo paslaugas tvarką, o NVSC patikrinimo aktas patvirtino, kad sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo pasinaudoti Šiaulių TI sudarytomis sąlygomis ir mokamai skalbti bei džiovinti asmeninius viršutinius drabužius. Teismas nustatė, kad lovos skalbiniai skalbiami laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami po nusiprausimo duše. Asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių centralizuotam skalbimui sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Šiaulių skalbykla“. Viršutiniai rūbai nemokiems suimtiesiems / nuteistiesiems skalbiami įstaigos skalbykloje kartą per mėnesį. Teismas priėjo prie išvados, kad HN 134:2015 reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti.

26. Dėl asbesto konstrukcijose, teismas vertino NVSC patikrinimo aktus, tačiau nenustatė, kad Šiaulių TI pastatų konstrukcijose yra asbesto. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, o teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, tokių duomenų taip pat nenustatė.

27. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos nustato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2 298 kcal per parą. Ginčo laikotarpiu Šiaulių TI asmenys buvo maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintus valgiaraščius, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių departamentas bei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius atliko maisto produktų atitikties higienos, laikymo sąlygų, personalo higienos, kokybės reikalavimams patikrinimus, kurių metu esminių teisės aktų pažeidimų nenustatyta, suimtųjų (nuteistųjų) maitinimui buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis energinės vertės maistas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, todėl sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog Šiaulių TI neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų. Teismas pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus ne grynaisiais pinigais pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų Vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka.

28. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su užimtumo neužtikrinimu, teismas aptarė Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnį, analizavo atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytus Šiaulių TI taikomus užimtumo būdus, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.1/01-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą ir nustatė, kad pareiškėjas nenurodė, kokia užimtumo veikla jam nebuvo sudarytos galimybės užsiimti, nenurodė, kada ir dėl kokios veiklos kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir jam buvo atsisakyta tai suteikti, todėl teismas sprendė, jog negalima daryti išvados, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

29. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr. 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Teismas aptarė EŽTT praktiką šiuo aspektu, Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1–2 dalis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalį ir nustatė, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi su prašymu į Šiaulių TI administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais suteikimo, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas. Teismas vertino, kad pats pareiškėjas savo skunde abstrakčiai nurodė, jog Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai, tačiau nenurodė jokių faktinių aplinkybių kada, kokiu laikotarpiu, su kokiais asmenimis jam buvo nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog Šiaulių TI nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais ginčo laikotarpiu.

30. Teismas, susipažinęs su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais, darė išvadą, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad pareiškėjui būtų buvusios diagnozuotos kokios nors sunkios ligos, susijusios su pareiškėjo buvimu Šiaulių TI.

31. Teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, aptarė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą, bei EŽTT praktiką šiuo aspektu ir priėjo prie išvados, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Nors teismas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nenustatė, tačiau sprendė, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje teisės aktais – higienos normomis keliamų reikalavimų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

32. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas Šiaulių TI pažeidžiant higienos normas buvo laikomas neilgą laikotarpį, jo kalinimo metu pareiškėjui tenkantis plotas nebuvo mažesnis, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124, todėl nusprendė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 33. Pareiškėjas K. R. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 20 d. sprendimą, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

34. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teigia, kad iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Vertinant, ar buvo padaryti higienos normų reikalavimų (pavyzdžiui, apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimai, taip pat atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normos pažeidimų, o atsakovui nepaneigus jų, konstatuojamas pažeidimas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad EŽTT akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą.

35. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

36. Atsakovo atstovas nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš trijų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, o pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde dėsto lakoniškus, įrodymais nepagrįstus argumentus, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų.

37. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į įrodinėjimo ypatumus šio pobūdžio bylose ir teigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas jokių konkrečių aplinkybių (konkrečių kamerų, laikotarpių ir pažeidimų, kurie pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, anot jo, buvo) dėl kamerų neatitikimo higienos normoms nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, o tik abstrakčiai išvardijo tariamus pažeidimus, naudodamas kalinamų asmenų skundo teismui šabloną, todėl pareiškėjo abstraktūs teiginiai atmestini. Atsakovo atstovas pažymi, kad NVSC patikrinimo aktai paneigia pareiškėjo nurodomas tariamai higienos normų neatitinkančias gyvenimo sąlygas.

38. Atsakovo atstovas nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė, leidžia daryti išvadą, kad kalinimo sąlygos pareiškėją tenkino, kameros bei patalynė atitiko teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus.

39. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertintina kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena iš aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Bylos dalykas – 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui K. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. liepos 9 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kameroje Nr. 39 apšvietimo įrenginiai buvo techniškai netvarkingi, nesaugūs – lempos be apsauginių gaubtų (HN 134:2015 12 p. pažeidimas), buvo pažeistas HN 134:2015 16 punktas, kuris nustato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais, pareiškėjas dėl šių pažeidimų patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybių, jog kamerose nebuvo aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko, IV aukšto koridoriuje ant sienų ir lubų yra vizualiai matomų pelėsių, nesiejo su pareiškėjo teisių, dėl kurių jis galėjo patirti neturtinę žalą, pažeidimu, o kitas pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų pripažino nepagrįstomis ir neįrodytomis. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nurodo, kad jam turi būti priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.).

44. Pareiškėjas prašo peržengti apeliacinio skundo ribas, tačiau nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti peržengtos jo apeliacinio skundo ribos. Byloje nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodyti sprendimo negaliojimo pagrindai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja nepažengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

45. Pareiškėjas prašo atlikti pakartotinį išsamų įrodymų tyrimą, t. y. galima daryti išvadą, jog pareiškėjas siekia, kad apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išnagrinėtų ir įvertintų byloje surinktus ir jau pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pakartotinai turėtų nagrinėti ir vertinti jau pirmosios instancijos teismo detaliai ir visapusiškai išnagrinėtus ir įvertintus įrodymus, dėl kurių padarytos išvados dėl ginčo esmės.

46. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

47. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos turėtų būti pripažintos neteisingomis.

48. Iš abstraktaus ir teorinio pobūdžio apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodinėjimo naštos paskirstymu tarp ginčo šalių, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

49. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

50. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su minimaliu vienam asmeniui turinčiu tekti gyvenamuoju plotu, higienos reikalavimų neužtikrinimu (šalčio, drėgmės, netinkamos ventiliacijos bei apšvietimo, pelėsio, grybelio, kameros būklės), netinkamu aprūpinimu patalyne, sanitarinio mazgo bei dušų įrengimu, aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko nebuvimu, kenkėjų buvimu, netinkamu pasivaikščiojimo teisės įgyvendinimu, nesudarymu sąlygų plauti ir džiovinti rūbus, nepakankamu tualetinio popieriaus aprūpinimu, socialinės reabilitacijos būdų stoka, netinkamos kokybės maistu, nesuteiktais ilgalaikiais pasimatymais su artimaisiais.

51. Specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

52. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016; kt.)

53. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus, išsamiai analizavo pareiškėjo pateiktą kalinimo sąlygų apibūdinimą, byloje esančius duomenis (Šiaulių TI rašytinius įrodymus (I t., b. l. 38–90), NVCS patikrinimo aktus (I t., b. l. 91–104), kitų institucijų dokumentus (Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus (I t., b. l. 105–106), Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių departamento (I t., b. l. 107–118), kuriuose fiksuojami tokio pobūdžio faktai), galinčius patvirtinti arba paneigti kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ginčo laikotarpiu, ir teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai vadovaudamasis įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose taisyklėmis, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų yra pagrįstos tik iš dalies.

54. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su higienos normų reikalavimų (apšvietimo, drėgmės, pelėsio, temperatūros, tinko byrėjimo nuo sienų ir lubų, čiužinių, antklodžių, pagalvių, rankšluosčių būklės) pažeidimais, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

55. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Šiaulių TI administracijai dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiais aspektais negali būti konstatuoti neteisėti Šiaulių TI veiksmai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų pažeidimų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

56. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymų, kuriuos netinkamai įvertino (ar neįvertino) pirmosios instancijos teismas, ir teisės aktų normų, kurios paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

57. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

58. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

59. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

60. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

61. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl šioje byloje nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

62. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė