2017-11-28 Nr. AB-22053-3-63-3-01400-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1015-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01400-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Daugiabučių namų savininkų bendrijos „Alyva“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Daugiabučių namų savininkų bendrijos „Alyva“ prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės akto dalies teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Daugiabučių namų savininkų bendrija „Alyva“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T2-278, kuriuo patvirtintos Klaipėdos miesto daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūros ir kontrolės taisyklės (toliau – ir Taisyklės), dalis dėl šių Taisyklių 9.6–9.9 punktų neprieštarauja Lietuvos Respublikos daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) II knygos X skyriaus nuostatoms.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime yra išaiškinęs, jog valstybės valdymo srityje įstatymu ar kitu teisės aktu subjektui galima nustatyti teisę duoti pavedimus kitam subjektui tada, kai tarp jų yra pavaldumo santykiai. Bendriją sudaro privatūs asmenys, tarp šių asmenų ir vietos savivaldos institucijos nėra tiesioginio pavaldumo ryšio, todėl bet kokia atskaitomybė vietos savivaldos institucijai nėra nustatyta.

Pareiškėjo teigimu, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nenustato bendrijos pirmininkui pareigos ir teisės atskleisti privačių asmens duomenų, susijusių su bendrijai patikėtų privačių asmenų lėšų panaudojimu.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal CK 2.125 straipsnio 1 dalies 4 punktą teisę kreiptis dėl juridinio asmens veiklos tyrimo turi juridinio asmens dalyviai, turintys ne mažiau kaip 1/5 visų balsų. CK vietos savivaldos institucijai nenustato teisės inicijuoti juridinio asmens veiklos tyrimo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą.

Teismas, įvertinęs norminių ir individualių teisės aktų atribojimo kriterijus, darė išvadą, kad prašomas ištirti teisės aktas yra norminis administracinis aktas.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų subjektų ratą, konstatavo, kad pareiškėjui nėra suteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Teismas paaiškino, kad savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolė įstatymo leidėjo yra priskiriama Vyriausybės atstovo kompetencijai.

Teismas nurodė, kad asmenys, vadovaudamiesi ABTĮ 113 straipsnio 1 dalimi, turi teisę pateikti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo tik tuo atveju, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. kai prašymas ištirti akto teisėtumą yra susijęs su teisme inicijuotu ir nagrinėtinu individualiu ginču dėl asmens teisių pažeidimo, pritaikius norminį teisės aktą.

Teismas konstatavo, kad teisme nėra nagrinėjama individuali byla dėl pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų pažeidimo, todėl pareiškėjo prašymą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka, nes prašymą padavė neturintis teisės jį paduoti subjektas.

III. Pareiškėjas Daugiabučių namų savininkų bendrija „Alyva“ atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl pareiškėjo prašymo išspręsti iš esmės. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimui, pateiktam 2014 m. balandžio 16 d. sprendime.

Pareiškėjo vertinimu, prašomas ištirti teisės aktas turi norminio teisės akto bei individualaus teisės akto požymius. Prašomas ištirti aktas reguliuoja teisinius santykius tarp vietos savivaldos institucijos bei daugiabučius namus administruojančių subjektų, todėl, pasak pareiškėjo, negalima teigti, kad jis yra tik norminis teisės aktas.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį teisę į teisminę gynybą turi įmonės, įstaigos, organizacijos bei kitos institucijos. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais ir kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais.

Pareiškėjo teigimu, teismas, prieš priimdamas skundžiamą nutartį, turėjo išspręsti klausimą, ar ABTĮ 112 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, pirmiausia jos 30 straipsnio 1 daliai, t. y. teisei į teisingą teismą. ABTĮ normos yra procesinio pobūdžio, t. y. tarnaujančiosios materialiosios teisės atžvilgiu, todėl, pareiškėjo nuomone, esant kolizijai, teismas turėjo vadovautis materialiosios teisės normomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacijos dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti nagrinėti pareiškėjo Daugiabučių namų savininkų bendrijos „Alyva“ prašymą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas prašyme suformulavo reikalavimą: ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T2-278, kuriuo patvirtintos Klaipėdos miesto daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūros ir kontrolės taisyklės, dalis dėl šių Taisyklių 9.6–9.9 punktų neprieštarauja Daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsniui, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai bei CK II knygos X skyriaus nuostatoms. Iš pareiškėjo suformuluoto prašymo matyti, kad prašoma ištirti Taisyklių 9.6–9.9 punktų, kurie galiojo iki Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. T2-278 padarytų pakeitimų 2017 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T2-68.

Taisyklių 9.6–9.9 punktuose nustatyta, kad valdytojas, gavęs Savivaldybės administracijos pranešimą apie numatomą patikrinimą, per 15 darbo dienų priežiūros ir kontrolės vykdytojui privalo pateikti pranešime nurodytą informaciją ir dokumentus: „sąskaitos su finansine instituciją kopiją dėl kaupiamųjų lėšų“ (9.6 p.); informaciją (banko išrašą) apie sukauptų lėšų panaudojimą už tikrinamą laikotarpį (9.7 p.); paslaugų ir rangos darbų pirkimo taisykles (tais atvejais, kai teisės aktai reikalauja nusistatyti pirkimo taisykles) (9.8 p.); informaciją ar dokumentus apie einamaisiais metais vykdytus pirkimus) (9.9 p.). Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. T2-278 priimtas ir Taisyklės, patvirtintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktu, CK 4.83 straipsnio 3 dalimi, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. D1-612 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrijų valdymo organų, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotų asmenų ir savivaldybės vykdomosios institucijos paskirtų bendrojo naudojimo objektų administratorių veiklos, susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų jiems priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūros ir kontrolės pavyzdinių taisyklių patvirtinimo“.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, o 10 dalyje nurodyta, jog norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių sprendimų požymius, ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos individualaus administracinio akto požymius: 1) teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas ne konkrečiam subjektui, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), kitaip tariant, jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011); 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); 4) vienkartinis (ad hoc (esant konkrečiai situacijai)) taikymas; akto galiojimas nėra tęstinis (pvz., 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011); 5) skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011); 6) privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012); 7) aktui paskelbti ir įsigalioti nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).

Norminis administracinis aktas išsiskiria šiais požymiais: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (pvz., 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, ir tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); 6) aktas yra visuotinai privalomas (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).

Remiantis aptartais kriterijais akivaizdu, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T2-278 patvirtintos Taisyklės yra norminis administracinis aktas, nes tai nėra vienkartinio taikymo aktas, o aktas, kuris orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą (atitinkamas teisės normas) šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje. Taisyklės nėra aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas pareiškėjui ir turintis įtakos tik pareiškėjo teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui.

Dėl pirmiau aptartų argumentų nesutiktina su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad Taisyklės yra tik norminis administracinis aktas.

Pareiškimų (prašymų) ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą reglamentuoja ABTĮ II dalies II skyriaus Pirmojo skirsnio normos, kurios nustato dvi norminių teisės aktų kontrolės rūšis: abstrakčią (ABTĮ 112 str.) ir konkrečią, t. y. susijusią su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.). Priklausomai nuo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo rūšies skiriasi subjektų, galinčių inicijuoti tokį procesą, ratas.

Abstraktų pareiškimą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę paduoti Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, o dėl savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui – ir Vyriausybės atstovai. Kiti asmenys tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą negali, todėl tokio pobūdžio jų prašymus teismas atsisako priimti. Tačiau šie asmenys gali prašyti, kad individualią bylą nagrinėjantis teismas arba pats pradėtų norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (jei atitinkama kompetencija šiam teismui yra priskirta), arba kreiptųsi į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio tyrimo.

Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas formuluotę „nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo“, pabrėžė, kad tam, jog būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, jog šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė tikrą ar tariamą asmens teisių pažeidimą.

Pažymėtina, jog galimas, hipotetinis pareiškėjo teisių pažeidimas ir ginčijamo akto pritaikymas ateityje nesudaro pagrindo konstatuoti, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimu. Administracinio teismo jurisdikcijos pripažinimas tokiu atveju kaip šis reikštų nukrypimą nuo norminio administracinio akto teisėtumo patikra siekiamo tikslo ir tai, kad būtų nepaisoma kitų sąlygų, kurios suponuoja, jog turi egzistuoti individualus ginčas (o ne ginčas dėl norminio akto), kuriam išspręsti yra reikalinga ištirti byloje taikytino norminio administracinio akto teisėtumą (pvz., 2017 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-91-146/2017).

Kaip matyti iš ABTĮ 112 straipsnio ir 113 straipsnio 1 dalyje nustatyto subjektų, turinčių teisę su prašymu kreiptis į administracinį teismą, kad būtų ištirtas norminio administracinio akto teisėtumas, sąrašo, pareiškėjas nagrinėjamu atveju tokios teisės neturi, nes nepatenka į expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įvardytų tokią teisę turinčių subjektų ratą. Be to, nėra duomenų, jog teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, kurios eigoje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto teisėtumo. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl Įsakymo teisėtumo.

Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimui, pateiktam 2014 m. balandžio 16 d. sprendime. Pareiškėjas akcentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, jog teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei laisves teisme, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl ABTĮ 112 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę būtent šioje byloje kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jog byla (klausimas dėl prašymo priėmimo) būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti bendro ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir / ar joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėjas šioje byloje nesiekia inicijuoti konkretaus administracinio ginčo. Pareiškėjui neužkirstas kelias ginti savo pažeistas teises pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, pareiškiant konkrečius reikalavimus subjektams, kurie pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, t. y. inicijuoti individualiąją bylą ir teikti prašymą pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 113 str.). Be to, pareiškėjui neužkirstas kelias kreiptis į Vyriausybės atstovą (ABTĮ 112 str. 2 d.) ar kitus asmenis, kuriems suteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo atskirojo skundo motyvai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti pirmosios instancijos nutartį neteisėta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Daugiabučių namų savininkų bendrijos „Alyva“ atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė