2013-06-20 Nr. AB-3404-3-61-3-02562-2011-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr. A822-69/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02562-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Ingai Abramavičiūtei, atsakovo atstovei Agnei Zinkevičiūtei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (15/6-1 l)12PR-39 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/6-11)12PR-39) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo bylą ir priimti naują sprendimą.

Skunde (b. 1. 1–2) nurodė, kad atsakovas, atsisakydamas suteikti jam prieglobstį, sprendime Nr. (15/6-11)12PR-39 nesirėmė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 90 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais dėl papildomos apsaugos panaikinimo. Pareiškėjui pirmą kartą papildoma apsauga suteikta ir išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2003 metais. Vadovaujantis 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir direktyva Nr. 2004/83/EB) 16 straipsnio 1 dalimi, trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nebetenka galimybės gauti papildomą apsaugą kai aplinkybės, dėl kurių buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga.

Ši direktyvos Nr. 2004/83/EB nuostata perkelta į Įstatymo 90 straipsnio 2 dalį, kurios 1 punkte įtvirtinta, kad užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad atlikto tyrimo metu nebuvo nustatyta faktų, kurie liudytų apie pareiškėjui gresiantį pavojų, nors 2009 m. priimdamas paskutinį sprendimą dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjui, manė, kad prima facie faktų yra pakankamai pagrįsti papildomos apsaugos poreikį.

Vadovaujantis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalimi ir minėtomis direktyvos Nr. 2004/83/EB nuostatomis, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą turėjo nustatyti faktą kad aplinkybės, po 2009 m. papildomos apsaugos suteikimo nustoja egzistuoti arba pasikeičia tiek, kad apsauga tampa nebereikalinga. Trumpalaikis ir nežymus tokių aplinkybių pasikeitimas negali būti laikomas pagrindu atsisakyti suteikti papildomą apsaugą asmeniui, kuriam tokia apsauga jau buvo suteikta; jeigu būtų atsisakoma suteikti papildomą apsaugą vien tik remiantis laikinu situacijos kilmės šalyje pagerėjimu, būtų nerealizuojamas pagrindinis papildomos apsaugos tikslas, t. y. apsaugoti asmenį nuo galimos grėsmės jo gyvybei, sveikatai, saugumui, laisvei, orumui ir kitoms pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.

Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro 2009 m. birželio 8 d. išvadoje Nr. 090/RGBNC/2009 nurodyta rekomendacija, kuri negali būti taikoma tiems asmenims, kurie jau gavo prieglobstį Lietuvoje ir kurioje, be kita ko, nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), kurie buvo pripažinti pabėgėliais tiek remiantis prima facie įrodymais, tiek nustačius individualų statusą turi išsaugoti savo statusą kol bus gauta patikimų ir įtikinamų įrodymų, kad nebėra pagrindo išsaugoti šį statusą; tai reiškia, kad bet koks šių pabėgėlių grįžimas į (duomenys neskelbtini) giežtai privalo būti savanoriškas. Papildomos apsaugos termino pabaiga negali būti ir nėra pagrindas papildomos apsaugos pasibaigimui nei pagal Įstatymą nei pagal direktyvą Nr. 2004/83/EB. Toks reguliavimas pažeistų Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisę, taip pat teisėtus prieglobsčio prašytojų lūkesčius. Pagrindai papildomai apsaugai panaikinti yra detaliai išvardyti Įstatymo 90 straipsnio 2 dalyje ir jokia kita teisės norma nenumato, kad papildoma apsauga nutraukiama, kai pasibaigia jos terminas.

Pasak pareiškėjo, Lietuvoje jis gyvena 8 metus, puikiai moka lietuvių kalbą, todėl atsakovas turėjo jam ne tik suteikti papildomą apsaugą bet ir pasiūlyti kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pagal Įstatymo 104 straipsnio 1 dalį, nes Lietuvoje santuokoje su Lietuvos piliete pareiškėjas gyvena nuo 2002 m. ir turi 3 nepilnamečius vaikus. Tačiau Migracijos departamentas neteisėtai apie tokią teisę pareiškėjo neinformavo ir skundžiamo sprendimo 3 punkte įpareigojo išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini) bei skundžiamo sprendimo 5 punkte uždraudė atvykti į Lietuvą vienerius metus. Taigi Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-1 l)12PR-39 pažeidžia įstatymus ir teisingumo principą taip pat Įstatymo 128 straipsnį, be to, atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, neatsižvelgė į pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir esamus socialinius, ekonominius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 9–10) nurodė, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), remiantis Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimais, bei tuo pagrindu niekada nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, todėl visiškai nesuprantama pareiškėjo skundo dalies argumentacija, kodėl priimdamas skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas privalėjo remtis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies reikalavimais, įtvirtinančiais papildomos apsaugos panaikinimo reikalavimus ar direktyvos Nr. 2004/83/EB 16 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančia aplinkybes, kada nebereikalinga papildoma apsauga.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priimant sprendimą dėl išsiuntimo, atsižvelgiama į tam tikras aplinkybes, taip pat ir į šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tačiau nėra reikalaujama, kad vien nustačius minėtų aplinkybių egzistavimo faktą išsiuntimas būtų sustabdomas arba draudžiamas. Atsižvelgimas gali turėti įtakos išimtinai išsiuntimui, bet ne atsisakymui išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks 128 straipsnio 1 dalies 2 punkto išdėstymas paaiškinamas tuo, kad išvardytos aplinkybės reikšmingos tik tuo atveju, kai priimamas sprendimas išsiųsti užsienietį, kuriam, remiantis Įstatymo nuostatomis, yra pagrindas leisti laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau dėl priežasčių, nurodytų Įstatymo 35, 50 ir 54 straipsniuose, toks leidimas jam negali būti išduotas arba panaikinamas.

Šiuo atveju Migracijos departamentas išnagrinėjo 2010 m. spalio 6 d. gautą pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo ir nustatė, kad pareiškėjui negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo kitu pagrindu pareiškėjas nesikreipė. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai joje yra. Priėmus sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nesuteikimo, jis praranda teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl yra tikslingą jį išsiųsti į jo kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini). Jeigu, kaip teigia pareiškėjas, jo atvejui būtų taikytini Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, nesant pagrindo leisti jam gyventi Lietuvos Respublikoje, vienintelė galima pasekmė būtų jo sulaikymas be jokių perspektyvų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras), kas nebūtų logiška ir prieštarautų tiek Lietuvos Respublikos, tiek paties pareiškėjo interesams.

Visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu Įstatymo 104 straipsnio 1 dalies nuostatos turėtų būti taikomos pareiškėjui, kuris yra trečiosios šalies pilietis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 bei 87 straipsnių nuostatas, todėl visiškai nepagrįsta jo skundo dalies argumentacija, kad priimdamas skundžiamą sprendimą Migracijos departamentas privalėjo remtis Įstatymo 90 straipsnio 2 dalies reikalavimais, įtvirtinančiais papildomos apsaugos panaikinimo reikalavimus, ar direktyvos Nr. 2004/83/EB 16 straipsnio 1 dalimi, apibrėžiančia aplinkybes, kada nebereikalinga papildoma apsauga.

Teismas akcentavo, kad skundžiamame sprendime Nr. (15/6-11)12PR-39 pagrįstai nurodoma, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-l220/2010 ir 2010 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) iš esmės pasikeitė faktinė situacija ir tokie pasikeitimai yra svarbūs ir ilgalaikio pobūdžio, kad (duomenys neskelbtini) jau nėra paplitusi prievarta. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3300/2011 taip pat atkartota tokia pati pozicija. Vadinasi, pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų, kad jam asmeniškai gresia kažkoks pavojus, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) nėra paplitusi prievarta, darytina išvada, kad pareiškėjui pagrįstai nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo, numatyto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 bei 87 straipsniuose.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka nei vieno iš 104 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nes jis nėra Europos Sąjungos pilietis, neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, nėra lietuvių kilmės asmuo, taip pat neatvyko į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos piliete gyventi kaip jos šeimos narys. Migracijos departamento direktoriaus 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendime Nr. (15/6-5)-12PR-64 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui nebuvo suteiktas prieglobstis, jis 2009 m. birželio 16 d. išsiųstas iš Lietuvos Respublikos keleiviniu traukiniu. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendime konstatuota, jog teismo posėdyje pareiškėjas ir jo sutuoktinė R. B. paaiškino, kad pareiškėjas jos vaikų nėra įsivaikinęs; kad iš pareiškėjo 2004 m. lapkričio 14 d. paaiškinimo-prašymo turinio darytina išvada, jog M. S. apskritai su R. B. kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė; kad pareiškėjas su Lietuvos Respublikoje gyvenančia R. B. ir jos vaikais stipriais bei glaudžiais šeiminiais ryšiais nėra susietas. Dar daugiau, pareiškėjo sutuoktinė R. B. vaikų susilaukė su E. B., pareiškėjas jų nėra įsivaikinęs. Vadinasi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 104 straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjui netaikytinos.

Teismas konstatavo, kad atsakovas skundžiamame sprendime Nr. (15/6-11)12PR-39 nurodęs, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nepažeidė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio nuostatų. Teismas nustatė, kad jokių realių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neturėjo ir neturi (žr. įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą), kad Lietuvos Respublikoje jis yra neteisėtai (Migracijos departamento direktoriaus 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. (15/6-5)-12PR-64 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“) pareiškėjui nebuvo suteiktas prieglobstis, jis 2009 m. birželio 16 d. išsiųstas iš Lietuvos Respublikos keleiviniu traukiniu (žr. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-64), kad jokių socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika pareiškėjas neturi. Dar daugiau, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 2 d. sprendime inter alia konstatavo, kad pareiškėjas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2001 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 16 straipsnio „Atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikaltimą ir už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą“ 2 dalį, 271 straipsnio „Vagystė“ 3 dalį ir 42 straipsnio „Bausmės skyrimas padarius kelis nusikaltimus“ 2 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausme su 200 Lt vertės turto konfiskavimu, o bausmę atliko Pravieniškių 1-ojoje sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje, iš kurios buvo paleistas 2003 m. balandžio 11 d.

III. Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu, prašo panaikinti šį sprendimą ir grąžinti bylą atsakovui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde (b. l. 85) nurodo, kad teisėtai į Lietuvą atvyko 1997 metais, 2002 m. spalio 9 d. Kaišiadorių rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką su R. B., šeimoje auga trys vaikai. Iki santuokos sudarymo Lietuvoje mokėsi ir legaliai dirbo, 2006 m. gegužės 23 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje vienus metus. Migracijos departamento 2008 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 15/6-5-12PR-64 prieglobstis jam nebuvo suteiktas ir buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Vėliau jam buvo sudaromos kliūtys atvykti į Lietuvos Respubliką 2009 m. lapkričio 11 d. ir 2010 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), Baltarusijoje nemotyvuotai atmetė prašymus išduoti vizą. Migracijos departamento prieglobsčio reikalų skyriaus 2010 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (15/6-11) 15PR-246 jam buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis Lietuvos Respublikoje, išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas ir buvo apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Užsieniečių registracijos centre. Esant šiai situacijai jam tapo svarbu kuo greičiau išspręsti laikino leidimo gyventi Lietuvoje suteikimo klausimą, šeimos sujungimo pagrindu, jo sutuoktinė R. B. yra Lietuvos Respublikos pilietė, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. 2010 spalio 22 d. raštu buvo kreiptasi į Migracijos departamentą tačiau klausimas liko neišspręstas. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu atsisakė suteikti prieglobstį. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimais, nes nepaisant to, kad buvo kreiptasi dėl pareiškėjo legalizavimo šalyje šeimos sujungimo pagrindu, šių klausimų niekas nesprendė, į juos neatsižvelgė priimdamas sprendimą dėl jo išsiuntimo į kitą valstybę.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 89–90) nurodo, kad prieglobsčio procedūros tikslas yra nustatyti, ar asmeniui reikalinga tarptautinė apsauga, o ne sudaryti galimybę lengvatiniu būdu, nepaisant teisės aktų nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo tvarkos ir numatytų reikalavimų, legalizuotis Europos Sąjungoje. Nei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo tvarką, nenumato, kad leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindų klausimas turėtų būti sprendžiamas kompleksiškai, prieglobsčio suteikimo administracinės procedūros rėmuose.

Akcentuoja, kad Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad priimant sprendimą dėl išsiuntimo būtų atsižvelgta į tam tikras aplinkybes, tarp jų ir į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tačiau nėra reikalaujama, kad, vien nustačius minėtų aplinkybių egzistavimo faktą, išsiuntimas būtų sustabdomas arba draudžiamas. Atsižvelgimas gali įtakoti išimtinai išsiuntimą, bet ne atsisakymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Toks 128 straipsnio 1 dalies 2 punkto išdėstymas paaiškinamas tuo, kad išvardintos aplinkybės yra reikšmingos tik tuo atveju, kai priimamas sprendimas išsiųsti užsienietį, kuriam, remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatomis, yra pagrindas leisti laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau, dėl priežasčių, nurodytų įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35, 50 ir 54 straipsniuose, toks leidimas jam negali būti išduotas arba panaikinamas.

Šiuo atveju, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos išnagrinėjo apelianto prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo ir nustatė, kad prieglobstis Lietuvos Respublikoje jam negali būti suteiktas. Dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo kitu pagrindu apeliantas nesikreipė. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 2 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai joje yra. Priėmus sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje apeliantui nesuteikimo, jis praranda teisę būti Lietuvos Respublikoje, todėl yra tikslinga jį išsiųsti į jo kilmės valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini).

Išsiuntimas neužkerta apeliantui kelio, grįžus į kilmės valstybę, nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai jam išdavimo su prieglobsčiu nesusijusiais pagrindais. Migracijos departamento nuomone, apeliacinio skundo motyvai teisine ir faktine prasme yra visiškai nesusiję su prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo procedūra, todėl nepagrindžia reikalavimo panaikinti Migracijos departamento 2011 m. kovo 24 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinį skundą tenkinti.

Ginčas kilęs dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (15/6-1 l)12PR-39 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Skunde teismui pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas neteisėtai įpareigojo jį išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini) bei skundžiamo sprendimo 5 punkte uždraudė atvykti į Lietuvą vienerius metus, taip pat teigė, kad Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-1 l)12PR-39 pažeidžia įstatymus ir teisingumo principą taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnį, be to, atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, neatsižvelgė į pareiškėjo teisėto buvimo Lietuvoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir esamus socialinius, ekonominius bei kitus ryšius su Lietuvos Respublika.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimais tiek, kiek jie neišsprendė jo legalaus gyvenimo Lietuvoje klausimo ir išsiuntė jį iš šalies bei uždraudė atvykti į Lietuvą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, nepaisant to, kad buvo kreiptasi dėl legalizavimo šalyje šeimos sujungimo pagrindu, šių klausimų niekas nesprendė, į juos nebuvo atsižvelgta ir priimant sprendimą dėl M. S. išsiuntimo į kitą valstybę. Nors atsakovas ginčijamame sprendime nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo šeima, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad jokių realių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neturėjo ir neturi, šiuo požiūriu rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimu.

Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 20 straipsnio 1 dalimi ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi aiškinant Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Be to, pagal šios direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo nuostatas bei jas plėtojančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, padarė išvadą, kad: pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, Lietuvos vyriausias administracinis teismas pastaruoju metu formuojamoje praktikoje yra konstatavęs, jog aiškinant minėtas direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo – išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009). Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, toks teisės aiškinimas yra optimalus ir nėra pagrindo nuo jo nukrypti. Atitinkamai Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos atsižvelgiant į pirmiau aptartą ES teisės turinį (žr. LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad nepaisant trečiosios šalies piliečio neteisėtos padėties pagal nacionalinius imigracijos įstatymus priimant sprendimą dėl jo statuso valstybėje reikia atsižvelgti į šeimos gyvenimo gerbimą pagal EŽTK 8 straipsnį (žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. ETT sprendimą Akrich (C‑109/01, Rink. p. I‑9607). Reikia pripažinti, kad šį šeimos vientisumo kriterijų ETT palieka taikyti konkrečiu atveju nacionaliniam teismui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2002 m. spalio 9 d. Kaišiadorių rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudarė santuoką su R. B., šeimoje auga trys vaikai. Iki santuokos sudarymo Lietuvoje mokėsi ir legaliai dirbo.

Pažymėtina, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo visai netyrė pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat asmeninio ir šeiminio gyvenimo aspektų, nevertino, ar tarp pareiškėjo ir sutuoktinės bei vaikų egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai. Tokiems klausimams ištirti reikalingas tyrimas, paprastai santuokos fiktyvumas nustatomas, vykdant tam tikrus gyvenamosios vietos patikrinimus, apklausus kaimynus, draugus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertinęs tos aplinkybės, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, visai netyrė pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika, pats nustatė, kad jokių realių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neturėjo ir neturi, šiuo požiūriu rėmėsi įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimu, kuris yra priimtas prieš ketvertą metų. Atsakovui nesprendus minėtų klausimų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo tinkamai įvertinti pareiškėjo šeiminių ryšių. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tokio pobūdžio bylose formuojamos praktikos, nesudarė galimybių pareiškėjui teikti paaiškinimų apie savo šeiminius ryšius, neįtraukė į procesą pareiškėjo sutuoktinės, nors byloje nėra duomenų apie tai, kad jų santuoka yra nutraukta, ar pripažinta fiktyvia, tokiu būdu teismas taip pat nesuteikė galimybės ir pareiškėjo sutuoktinei teikti paaiškinimus dėl jos ryšių su pareiškėju.

Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatas, reikalaujančias visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Remiantis išdėstytu (teismui visapusiškai ir objektyviai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių) pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, o dėl aukščiau nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, jį išdėstant naujai ir skundą tenkinant iš dalies, panaikinant Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (15/6-1 l)12PR-39 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukiamas perspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti, ir išdėstyti taip: pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (15/6-1 l)12PR-39 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukiamas perspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje, panaikinti, kitą 2011 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (15/6-1 l)12PR-39 sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Nutartis neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė