2021-11-24 Nr. AB-24884-3-62-3-01127-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-713-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01127-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 612 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. balandžio 20 d. Alytaus PN buvo laikomas nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, o atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti, ir todėl A. D. patyrė didelius išgyvenimus, psichologines kančias, jautėsi diskriminuojamas, jam teko kreiptis į odontologą, kadangi dėl dantų neprižiūrėjimo juos pradėjo skaudėti, pareiškėjas jautėsi nešvarus, kadangi nebuvo skirtos higienos priemonės. A. D. teigė, kad kreipėsi dėl drabužių labdaros, tačiau jam nebuvo skirta naujų drabužių ir avalynės labdara.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas taip pat prašė A. D. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą ir teigė, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. sauso 13 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. turėtų būti atmestas.

4. Alytaus PN nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu 1R-132 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu (toliau – Tvarkos aprašas), per vieną mėnesį išduodamas 1 dantų šepetėlis, kas du mėnesius išduodama 75 ml dantų pastos ir per vieną mėnesį išduodami 4 skutimosi peiliukai, 400 g skalbimo miltelių per tris mėnesius, 3 ritinėliai tualetinio popieriaus per mėnesį, 100 g tualetinio muilo per mėnesį. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad A. D. nuo 2017 m. pradžios įstaigoje nebuvo išduotos higienos priemonės, todėl nebuvo poreikio pildyti ir pradėti Nuteistojo aprūpinimo higienos reikmenimis kortelę, jis nebuvo pateikęs prašymų, kaip nustatyta Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punkte, ar vadovaujantis to paties įsakymo 7 punktu, pareiškėjas buvo laikomas mokiu, kadangi sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos. Alytaus PN teigė, kad turimais duomenimis, A. D. įstaigoje nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmenine sąskaitą, taip pat kaip dirbantis asmuo nuolat gaudavo darbo užmokestį. Atsižvelgęs į tai, atsakovo atstovas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkit būtiniausių higienos priemonių, tokių kaip dantų šepetėlis, dantų pasta, skustuvai. Alytaus PN atkreipė dėmesį, kad laisvės atėmimo bausmės metu A. D. buvo suteiktos odontologo paslaugos.

5. Alytaus PN nurodė, kad atvykęs į pataisos namus, pareiškėjas pasirinko dėvėti savo asmeninius rūbus, kadangi pateikė prašymą leisti nešioti civilinio pavyzdžio drabužius ir avalynę, kuriais apsirūpins pats, o bausmės atlikimo metu A. D. prašymų išduoti drabužius neteikė. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo 5 punktu, drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Alytaus PN teigė, kad ginčo laikotarpius pareiškėju nebuvo išduoti drabužiai ar avalynė, kadangi jis nepateikė prašymų ar buvo laikomas mokiu, nes sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos.

6. Alytaus PN pažymėjo, kad nors A. D. rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kurioje buvo nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas, kadangi šioje byloje nebuvo nustatyta, jog A. D. tokį prašymą buvo pateikęs, nagrinėjamos bylos situacija negali būti laikoma analogiška susiklosčiusiai pareiškėjo cituojamoje byloje.

7. Alytaus PN nurodė, kad A. D. pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jis skunde rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. A. D. skunde teismui taip pat nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip jis buvo apskaičiuotas. Alytaus PN nuomone, A. D. į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

8. Atsikirtime į atsakovo Lietuvos valstybės atsiliepimą pareiškėjas iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes dėl jo neaprūpinimo higienos priemonėmis bei drabužiais ir akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimo prašo tik už trejus metus.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, yra svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovo atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė A. D. nurodytos žalos atsiradimą.

11. Aptaręs su ieškinio senaties taikymu susijusią Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 2 ir 8 dalių, 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas akcentavo, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2007 m. iki skundo surašymo dienos. Teismas pažymėjo, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną, ir nurodė, kad A.

D. nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia, o ir pats pareiškėjas patvirtino suvokęs, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Taigi, A. D., nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. balandžio 20 d. laikytas Alytaus PN galbūt teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų.

Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, teismas vertino, kad A. D., būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, kadangi patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reguliuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN, šios įstaigos vadovą ir kitas kompetentingas institucijas.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar iš pataisos namų ar kitų institucijų gauti reikiamą informaciją. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog A. D. apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo apgyvendinimo Alytaus PN dienos, tačiau į teismą kreipėsi tik su 2020 m. balandžio 20 d. skundu. Atsižvelgęs į tai bei atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

12. Remdamasis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalimi ir aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad A. D. nepateikė jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių; tokių priežasčių iš byloje esančių duomenų nenustatė ir teismas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog A. D. iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas atsakovo prašymą tenkino ir A. D. skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. atmetė kaip nepagrįstą (Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, kad nagrinėjant A. D. skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir turi būti analizuojamos jo kalinimo sąlygos, buvusios nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. balandžio 20 d.

13. Aptaręs aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su higienos priemonių nuteistajam (suimtajam) neišdavimu, teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Tvarkos aprašas, kurio 4 punkte yra nustatyta, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas: (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi; vėliau higienos reikmenys bei drabužiai ar avalynė suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. tik nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems) bei esant jų rašytiniam prašymui.

14. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog A. D. į Alytaus PN atvyko 2005 m., todėl vertinant laikotarpį nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. balandžio 20 d., nėra aktuali Tvarkos aprašo nuostata, pagal kurią pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas. Teismas sprendė, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo nuostatomis, vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui higienos reikmenys, drabužiai ir avalynė turėjo būti išduoti tik esant jo rašytiniam prašymui ir A. D. atitinkant nemokaus asmens sąvoką.

15. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 buvo patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis, taigi 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio yra 19 Eur) dydžio pinigų sumą; tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 7 punkte.

16. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime teigė, jog pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės bei rūbai, avalynė, kadangi jis nepateikė prašymų. Teismo nuomone, toks Alytaus PN veikimas atitinka Tvarkos aprašo 4 ir 5 punktų reikalavimus, pagal kuriuos, higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Be kita ko, administracinėje byloje esantis A. D. 2006 m. sausio 10 d. prašymas patvirtina, kad jis prašė nešioti civilinio pavyzdžio drabužius, kuriais apsirūpins pats.

17. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog iš į bylą pateikto Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio nustatyta, kad A. D. ginčo laikotarpiu nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą iš kitų asmenų ir darbo užmokestį (85,78 Eur), todėl akivaizdu, kad jis turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkti būtiniausių higienos priemonių, rūbų, avalynės. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių, rūbų, avalynės išdavimo, o atsakovo atstovas tokį prašymą būtų atsisakęs tenkinti. Pats A. D. nenurodė, jog teikė rašytinius prašymus dėl higienos priemonių, rūbų, avalynės išdavimo. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam reikėjo lėšų įsigyti tabakui, todėl negalėjo skirti pinigų higienos priemonių, rūbų, avalynės įsigijimui, teismas pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 13 punktas nustato, jog tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reguliavimą, atsakovo atstovo neteisėti veiksmai ginčo laikotarpiu nebuvo konstatuoti.

18. Teismas sprendė, kad nurodyti A. D. argumentai dėl sugedusių dantų yra tik deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti teiginiai. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo pateikti gydytojo išrašai patvirtina, jog A. D. odontologo paslaugos buvo teikiamos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas taip pat abstrakčiai nurodė, jog buvo diskriminuojamas, tačiau neteikė su tuo susijusių aplinkybių bei nedetalizavo, dėl kokių konkrečiai Alytaus PN veiksmų jis taip jautėsi.

19. Dėl A. D. skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 teismas sutiko su atsakovo atstovu, kad nurodytoje administracinėje byloje buvo kreiptasi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintas, o šiuo atveju A. D. tokių prašymų Alytaus PN administracijai neteikė.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis, turėtų būti nustatyta, jog atsakovo atstovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimas), dėl kurių A. D. nukentėjo bei patyrė turtinę (neturtinę) žalą, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę bei neturtinę žalą.

21. Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo argumentus teismas manė esant pertekliniais ir neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti bei, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, jų detaliau neanalizavo.

III. 22. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą bei jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

23. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos valstybė, neužtikrinusi jo aprūpinimo teisės aktuose nurodytomis higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais, dezodorantu, tualetiniu popieriumi, muilu, skalbimo milteliais ir kita), pažemino A. D. orumą.

24. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atstovas teigia, jog jis yra mokus, nuolat meluoja, pažeidžia teisės aktus ir neveikia taip, kaip privalo veikti.

25. A. D. akcentuoja, kad dėl neteisėtų Alytaus PN jis yra nešvarus, smirdi prakaitu, jo dantys yra nevalyti ir iš burnos sklinda nemalonus kvapas.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Alytaus PN paaiškina, kad visa su skundu susijusi teismui pateikta medžiaga buvo tinkami įvertinta, o A. D. teismui nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė; pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą žalą nėra paremti jokiai faktiniais įrodymais. A. D. siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, jis nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo jam priteisti žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad A. D. turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

28. Alytaus PN akcentuoja, kad nors pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kurioje buvo nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas, kadangi šioje byloje nebuvo nustatyta, jog A. D. tokį prašymą buvo pateikęs, nagrinėjamos bylos situacija negali būti laikoma analogiška susiklosčiusiai pareiškėjo cituojamoje byloje.

29. Atsakovo atstovo nuomone, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, jog A. D. bausmę atliko šiurkščiai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis; administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės atlikimo sąlygas, taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas A. D. siekė sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

30. Alytaus PN nurodo, kad pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo A. D. prašymo atlyginti jam patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš to, jog jam kalinti Alytaus PN, nebuvo skiriamos higienos priemonės ir drabužiai.

32. Daliai pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos atlyginimo reikalavimo pritaikęs ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas analizavo jo kalinimo sąlygas, buvusias nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2020 m. balandžio 20 d. ir, nenustatęs neteisėtų Alytaus PN darbuotojų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, A. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą bei jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą A. D. grindžia tuo, kad Lietuvos valstybė, neužtikrinusi jo aprūpinimo teisės aktuose nurodytomis higienos priemonėmis, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, pažemino pareiškėjo orumą; dėl neteisėtų Alytaus PN veiksmų A. D. teigia jautęsis nešvariu, smirdinčiu, jo dantys buvo nevalyti ir iš burnos sklido nemalonus kvapas.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

34. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. D. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Alytaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Tvarkos aprašo 5 punkte yra aiškiai nurodyta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Tokios pat nuostatos yra įtvirtintos ir Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtinto Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punkte.

36. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nėra suderinamas su pagarba žmogaus orumui. Nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų juos aprūpinti tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Europos Žmogaus Teisių Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių yra pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistiems. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismo padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Iš aptartų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra nepriimtinas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 buvo nustatyta esminė faktinė aplinkybė, kad toje byloje esantys įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatyta, kad A. D. ginčo laikotarpiu Alytaus PN administracijai būtų teikęs prašymą raštu dėl aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, prausimosi muilu, tualetiniu popieriumi, skalbimo milteliais, dezodorantu ar antiperspirantu ir panašiai. Pareiškėjas neteikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į pataisos įstaigą ir prašė jam išduoti dantų pastos, dantų šepetėlį, skutimosi peiliukų ir kita, nes neturėjo galimybių jų įsigyti ir visą jo akcentuojamą ilgą laikotarpį pareiškėjas negalėjo jomis naudotis.

39. Nagrinėjamu atveju A. D. Alytaus PN administracijai neteikė prašymo raštu dėl aprūpinimo higienos priemonėmis ar drabužiais, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui šis klausimas būtų buvęs itin aktualus. Pareiškėjo skunde nurodytos patirtos neigiamos pasekmės kelia pagrįstų abejonių, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad jis ginčo laikotarpiu įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje už savo lėšas negalėjo įsigyti higienos priemonių ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias nurodė skunde.

40. Įvertinusi tai, kad tik esant pareiškėjo prašymui išduoti higienos priemones bei drabužius ir aiškiam institucijos atsisakymui tai padaryti, yra pagrindas konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-502/2019, 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3452-968/2020), darytina išvada, kad pagrįstai nebuvo nustatytas A. D. teisių pažeidimas šiuo aspektu.

41. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus bei į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas neteikė prašymo išduoti higienos priemones ir drabužius, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti konkrečius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaaiškino, kodėl su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo A. D. nurodytas aplinkybes, pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių Alytaus PN pareigūnų padarytų pažeidimų, pagrįstai A. D. skundą atmetė, o nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo darbuotojų veiksmų, pagrįstai nebuvo sprendžiamas ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

43. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal A. D. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius