2020-05-20 Nr. AB-10206-3-63-3-01807-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1392-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01807-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.5; 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas M. V. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius) 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. VPA_SP8-6; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5002; 3) įpareigoti atsakovą VSDFV Alytaus skyrių priimti sprendimą, kuriuo ilgalaikio darbo išmoka būtų apskaičiuota nuo visų pareiškėjo iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vakarų ekspresas“ per paskutinius 12 mėnesių gautų pajamų, įskaitant autorinį atlyginimą; 4) M. V. iš VSDFV Alytaus skyriaus priteisti sumokėtą žyminį mokestį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.210 straipsnyje nurodytas palūkanas, jas skaičiuojant nuo neišmokėtos 1 150 Eur sumos nuo 2018 m. sausio 5 d., kai buvo priimtas pirmasis neteisėtu pripažintas sprendimas, dėl kurio pareiškėjas negali disponuoti jam teisėtai priklausančia išmoka.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad VSDFV Alytaus skyrius 2018 m. sausio 5 d. sprendimu jam paskyrė 393,5 Eur mėnesinę ilgalaikio darbo išmoką. Apskaičiuodamas išmoką, atsakovas neatsižvelgę į M. V. autorinį atlyginimą, kurį jam iki atleidimo iš darbo 2017 m. spalio 3 d. mokėjo buvęs darbdavys UAB „Vakarų ekspresas“.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad su 2017 m. spalio mėnesį raštu kreipėsi į VSDFV dėl konsultacijos ir jam buvo paaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, jog M. V., kaip autorius, gauna autorinį atlyginimą ir su tuo pačiu draudėju turi darbinius santykius bei yra draudžiamas nedarbo socialiniu draudimu, skaičiuojant ilgalaikio darbo ir nedarbo išmokas, gautas autorinis atlyginimas bus įtraukiamas į vidutines mėnesio draudžiamąsias pajamas. 2018 m. sausio 8 d. pareiškėjas pateikė skundą dėl sprendimo, kuris buvo priešingas suteiktai ir jį suklaidinusiai konsultacijai. Teigė, kad jeigu būtų sulaukęs VSDFV konsultacinio atsakymo, jog į draudžiamas pajamas, pagal kurias skaičiuojamas ilgalaikio darbo išmoka, nebus įtrauktas autorinis atlyginimas, sudaręs didžiąją dalį M. V. UAB „Vakarų ekspresas“ mokėto atlyginimo, būtų nenusileidęs darbdaviui ir kovojęs dėl savo darbo vietos. Teigė, kad manydama, jog teikdama konsultaciją suklydo, VSDFV privalėjo prisiimti atsakomybę ir kompensuoti padarytą žalą, o pripažinusi, kad suklydo priimdama ginčijamą sprendimą, turėjo jį pakeisti, tačiau institucija nei vieno, nei kito nepadarė. Pareiškėjas neturėjo pagrindo abejoti suteiktos konsultacijos teisingumu. M. V. nuomone, atsakovo veiksmai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą efektyvumo principą.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendimu jo skundą patenkino ir VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. sausio 5 d. sprendimo dalį, kuria buvo apskaičiuotas ilgalaikio darbo išmokos dydis, neįskaitant autorinio atlyginimo, bei VSDFV 2018 m. vasario 5 d. raštą Nr. (11.1)I-801 panaikino ir VSDFV Alytaus skyrių įpareigojo iš naujo išnagrinėti M. V. prašymo dalį dėl ilgalaikio darbo išmokos dydžio, tačiau VSDFV Alytaus skyrius teismo sprendime nurodytų argumentų neįvertino ir 2018 m. liepos 17 d. priėmė analogišką sprendimą – apskaičiuodamas ilgalaikio darbo išmoką, į pajamas, nuo kurių ji skaičiuojama, neįtraukė pareiškėjui UAB „Vakarų ekspresas“ mokėto autorinio atlyginimo, o VSDFV 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

5. M. V. nuomone, ginčijamuose sprendimuose nėra jokių naujų argumentų, kodėl jo pajamos pagal autorines sutartis nelaikomos pajamomis, atitinkančiomis darbo santykius. Skundą pareiškėjas grindė tuo, kad ilgalaikio darbo išmoka sumažėjo apie 1 150 Eur (atskaičius mokesčius) ir dėl to buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai bei lūkesčiai.

6. M. V. atkreipė dėmesį, kad ankstesnio teisinio ginčo metu VSDFV aiškino, jog darbdavys į Ilgalaikio darbo išmokų fondą moka 0,5 procento nuo darbo užmokesčio, o ne nuo autorinio atlygio, tačiau tokia pareiga atsirado tik nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos darbo kodeksui, o iki pareiškėjui įteikto įspėjimo apie atleidimą iš darbo autorinio atlyginimo ir darbo užmokesčio atlyginimo apmokestinimas nesiskyrė. Tai, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, įpareigojo suteikti tokias pačias socialines garantijas – išmoką iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo.

7. Pareiškėjas nesutiko su atsakovų pozicija, kad pajamos, gautos iš autorinio atlyginimo, nėra laikomos darbo pajamomis. Teigė, kad jo darbo pajamų dydį įrodo pateiktas banko išrašas, iš kurio matyti, kad buvęs darbdavys M. V. už darbą mokėdavo du kartus per mėnesį. Autorinių sutarčių su UAB „Vakarų ekspresas“ pareiškėjas niekada nebuvo sudaręs ir tai tik buvo darbdavio, kaip stipresnės darbo santykių šalies, primesta tik jam paranki darbo užmokesčio mokėjimo forma. M. V. pažymėjo, kad jo gautos pajamos nebuvo tolygios, tačiau vidutinis atlyginimas visada buvo didesnis nei vadovavosi atsakovas, skaičiuodamas ilgalaikio darbo išmokos dydį. Akcentavo, kad nuo 2011 m. autoriai, dirbantys ir gaunantys pajamas pagal darbo sutartis, nuo pajamų, gautų pagal autorines sutartis, mokėjo viso dydžio valstybinio socialinio draudimo įmokas.

8. Teismo posėdyje pareiškėjas M. V. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

9. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas paaiškino, kad 2018 m. liepos 17 d. sprendimą priėmė po to, kai Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3076-342/2018 panaikino VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. sausio 5 d. sprendimą ir VSDFV 2018 m. vasario 5 d. sprendimą, kaip neatitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, bei VSDFV Alytaus skyrių įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymo dalį dėl M. V. priklausančio ilgalaikio darbo išmokos dydžio.

11. VSDFV Alytaus skyrius nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu iš UAB „Vakarų ekspresas“ buvo atleistas 2017 m. spalio 3 d. ir pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, jo, kaip darbuotojo, per paskutinius 12 mėnesių iki atleidimo iš darbo mėnesio gautos su darbo santykiais susijusias pajamos, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sudarė 4 721,96 Eur, todėl M. V. vidutinis mėnesio darbo užmokestis ilgalaikio darbo išmoka sudarė 393,5 Eur. Atsakovas pareiškėjui apskaičiavo dviejų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoką, kadangi jo darbo santykiai su darbdaviu UAB „Vakarų ekspresas“ atleidimo iš darbo dieną tęsėsi 13 metų 2 mėnesius bei 8 dienas, ir išmoką išmokėjo 2018 m. vasario, kovo ir balandžio mėnesiais, išmokėjimo dieną, įstatymų nustatyta tvarka iš išmokos išskaičiavęs gyventojų pajamų mokestį.

12. VSDFV Alytaus skyrius nesutiko su M. V. argumentu dėl autorinio atlyginimo prilyginimo darbo užmokesčiui, gaunamam dėl darbo santykių. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis. Pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, autorius įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai, o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą. Darbo sutartis, sudaryta tarp darbdavio ir darbuotojo, yra laikoma darbo santykiais, o atlyginimas, gaunamas dirbant pagal darbo sutartį – su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. VSDFV Alytaus skyrius nurodė, kad pajamos, gautos dirbant pagal autorines sutartis, nėra laikomos pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais, ir kad darbdaviai į Ilgalaikio darbo išmokų fondą įmokas moka tik nuo darbo užmokesčio.

13. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybė, jog darbdavys UAB „Vakarų ekspresas“ su pareiškėju nebuvo sudaręs autorinės sutarties dėl straipsnių publikavimo leidinyje, nepaneigia fakto, jog M. V. už sukurtus kūrinius buvo mokamas ne darbo užmokestis, o autorinis atlyginimas, o tai įrodo pareiškėjo pateikti išrašai iš sąskaitos apie gautas pajamas.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui suteikta klaidinanti konsultacija neturi būti vertinama kaip teisėto lūkesčio atsiradimo pagrindas, nes teisėti lūkesčiai kyla tik iš teisės aktų ir teisėtai įgytos teisės. Teigė, kad M. V. teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, kadangi jis nebuvo įgijęs teisės į didesnę ilgalaikio darbo išmoką negu ta, kuri jam buvo apskaičiuota vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

15. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas pažymėjo, kad M. V. pats pripažįsta faktinę aplinkybę, jog jį su darbdaviu tuo pačiu metu siejo skirtingi teisiniai santykiai – darbo ir autoriniai, nes teigė, kad autorinis atlyginimas buvo didžioji jo su darbo santykiais susijusių pajamų dalis, taip pat nurodė, kad darbdavys už darbą apmokėdavo du kartus per mėnesį – išmokėdamas darbo užmokestį ir pervesdamas autorinį atlyginimą. VSDFV nurodė, kad būdamas aktyvus ir savo teises ginantis pilietis, pareiškėjas galėjo ginčyti pajamų, gaunamų kaip autorinis atlyginimas, teisėtumą ir reikalauti, kad šis atlyginimas būtų gaunamas darbo užmokesčio, nustatyto pagal darbo sutartį, forma. Nurodė, kad pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, autorius įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai, o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, yra laikomi savarankiškai dirbančiais asmenimis, jų santykių Darbo kodeksas nereguliuoja ir jie nedirba pagal darbo sutartį bei negauna darbo užmokesčio. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 patvirtintuose Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatuose (toliau – Nuostatai) yra nurodyta apie pajamas, gautas dirbant pagal darbo sutartį, o asmenys, dirbantys pagal autorines sutartis ir gaunantys autorinį atlyginimą, į šią sąvoką nepatenka. Teigė, kad Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo paskirtis yra mokėti ilgalaikio darbo išmokas, kaip papildomą garantiją asmenims, kurie su savo darbdaviu turėjo ilgalaikius darbo santykius ir buvo atleisti iš darbo. Šis įstatymas įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. kartu su nauju Darbo kodeksu, nustatydamas darbuotojams papildomą garantiją, nes naujajame Darbo kodekse buvo sumažintos darbuotojų garantijos gauti išeitines išmokas iš darbdavio ir tokie pakeitimai neturėjo įtakos autorių garantijoms.

17. VSDFV nurodė, kad atleidimo metu atsiskaitant su darbuotoju, yra išmokamas jo atlyginimas, atostoginiai ir išeitinė išmoka. Įvertinęs atleidimo metu pareiškėjui išmokėtą sumą – 1 096,47 Eur ir jo vidutinį darbo užmokestį (393,5 Eur), atsakovas padarė išvadą, kad darbdavys, apskaičiuodamas išeitinę išmoką, autorinio atlyginimo į vidutinį M. V. darbo užmokestį neįtraukė. Pažymėjo, kad Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta pareiga darbdaviams į Ilgalaikio darbo išmokų fondą mokėti 0,5 procento nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, dydžio sumos, t. y. darbdaviai į Ilgalaikio darbo išmokų fondą įmokas moka tik nuo darbo užmokesčio. Jeigu darbdavį su darbuotoju sieja ne tik darbo santykiai, įmokas į Ilgalaikio darbo išmokų fondą darbdavys moka tik nuo darbo užmokesčio, o ne nuo autorinio atlyginimo. VSDFV nurodė, kad asmenų, dirbančių pagal autorines sutartis, draudimas pensijų, ligos, motinystės, nedarbo ir kitomis socialinio draudimo rūšimis yra nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, t. y. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas reguliuoja tokių asmenų draudimą socialinio draudimo rūšimis, todėl jie įgyja teisę, esant draudiminiam įvykiui (susirgus, netekus darbo ar išėjus į pensiją), gauti atitinkamą išmoką. Papildoma garantija gauti ilgalaikio darbo išmoką yra nustatyta Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatyme, kuri suteikiama darbuotojams ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju. Šiam tikslui darbdaviai ir moka įmokas į Ilgalaikio darbo išmokų fondą nuo darbuotojams mokamo darbo užmokesčio.

18. VSDFV nuomone, pareiškėjo teisėti lūkesčiai negalėjo būti pažeisti, nes pagal galiojančius teisės aktus, jis turėjo teisę į tokio dydžio ilgalaikio darbo išmoką, kokia buvo apskaičiuota iš jo su darbo santykiais su darbdaviu UAB „Vakarų ekspresas“ turėtų draudžiamųjų pajamų.

19. Atsakovas nesutiko su M. V. reikalavimu priteisti palūkanas, nustatytas Civilinio kodekso 6.210 straipsnyje, kadangi šiame straipsnyje nurodytos palūkanos kildinamos iš prievolinių teisinių santykių ir teisę į šias palūkanas kreditorius įgyja skolininkui nevykdant piniginės prievolės, o tarp pareiškėjo ir atsakovų yra susiklostę administraciniai teisiniai santykiai. Be to, ginčo atveju kiti įstatymai taip pat nenustato palūkanų mokėjimo.

II. 20. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą atmetė.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2004 m. liepos 27 d. iki 2017 m. spalio 3 d. dirbo UAB „Vakarų ekspresas“. Iš darbo jis buvo atleistas remiantis Darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kai darbuotojas atsisako dirbti pakeistomis būtinosiomis ar papildomomis darbo sutarties sąlygomis arba keisti darbo laiko režimo rūšį ar darbo vietovę. M. V. dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo kreipėsi į VSDFV. VSDFV Alytaus skyrius, vadovaudamasis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9–11 straipsniais bei Nuostatais, 2018 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjui paskyrė 393,5 Eur dydžio per mėnesį ilgalaikio darbo išmoką ir nusprendė ją mokėti du mėnesius (nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. kovo 3 d.). Pareiškėjas su išmokos dydžiu nesutiko, kadangi nebuvo įskaitytos pajamos pagal autorines sutartis, ir sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2018 m. vasario 5 d. sprendimu skundo nepatenkino. M. V., nesutikdamas su atsakovų sprendimais, juos apskundė Regionų apygardos administraciniam teismo Klaipėdos rūmams. Teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3076-342/2018 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino VSDFV ir Alytaus skyriaus sprendimus dėl to, kad jie neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, keliamų individualiems administraciniams aktams – sprendimai nebuvo pagrįsti teisės normomis, kodėl M. V. pajamos pagal autorines sutartis nelaikomos pajamomis, atitinkančiomis darbo santykius.

22. Teismas nurodė, kad VSDFV Alytaus skyrius, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2018 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. VPA_SP8-6 nusprendė paskirti jam tokio paties dydžio 393,5 Eur per mėnesį ilgalaikio darbo išmoką ir mokėti ją du mėnesius (nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. kovo 3 d.). Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad M. V. apskaičiuojant ilgalaikio darbo išmokos dydį, buvo vertinamos tik jo su darbo teisiniais santykiais susijusios pajamos, gautos iš UAB „Vakarų ekspresas“, o pajamos, gautos pagal autorinį atlyginimą, nebuvo laikomos pajamomis, susijusiomis su darbo teisniais santykiais ir nuo jų nebuvo skaičiuojamos įmokos į Ilgalaikio darbo išmokų fondą. Teisiniu skundžiamo sprendimo pagrindu nurodyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 31 dalis, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnis, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalis ir Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimu, jį apskundė VSDFV, kuri 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5002 VSDFV Alytaus skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

23. Teismas nustatė, kad M. V. su UAB „Vakarų ekspresas“ buvo sudaręs darbo sutartį, kurios pagrindu dirbo ir gavo už tai darbo užmokestį. Pareiškėjas UAB „Vakarų ekspresas“ dirbo ilgiau nei dešimt metų, todėl jam priklausė dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoka. Banko „Luminor“ 2016 m. spalio 1 d.–2017 m. spalio 1 d. pareiškėjo sąskaitos išrašo duomenys patvirtina, kad darbdavys UAB „Vakarų ekspresas“ M. V. pervesdavo darbo užmokestį ir autorinį atlyginimą, kurio atsakovai, skaičiuodami vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio ilgalaikio darbo išmoką, neįskaitė. Teismas pažymėjo, kad įstatymai pareiškėjui nedraudė su tuo pačiu asmeniu sudaryti autorines sutartis arba be autorinių sutarčių gauti autorinį atlyginimą ir kartu pas jį dirbti pagal darbo sutartį. M. V. vidutinis darbo užmokestis iš darbo teisinių santykių buvo 393,5 Eur ir atleidimo metu pareiškėjui buvo išmokėta 1 096,47 Eur suma. Pagal Darbo kodekso 57 straipsnio 8 dalį, atleidžiamam darbuotojui turi būti išmokėta dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad darbdavys, apskaičiuodamas išeitinę išmoką, autorinio atlyginimo į vidutinį pareiškėjo darbo užmokestį neįtraukė, todėl M. V. argumentas, kad jam faktiškai buvo mokamas tik darbo užmokestis, laikė nepagrįstu.

24. Aptaręs Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Nuostatų 11 punkto nuostatas, teismas sprendė, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turinčiam darbuotojui, jį atleidus iš darbo, mokama vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio ilgalaikio darbo išmoka, kuri apskaičiuojama pagal tam darbuotojui priskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, vidurkį. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog darbdaviai, išskyrus biudžetines įstaigas ir Lietuvos banką, į Ilgalaikio darbo išmokų fondą moka 0,5 procento nuo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, dydžio įmokas. Darbdaviui pareiga mokėti šias įmokas atsirado nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymui ir galimybė gauti ilgalaikio darbo išmoką asmenims, atleistiems pagal Darbo kodekso 57 straipsnį, atsirado nuo 2017 m. liepos 1 d. Ilgalaikio darbo išmokų fondo lėšos yra skirtos darbuotojams, kurie yra ilgai išdirbę pas vieną darbdavį ir kurie pagal naująjį Darbo kodeksą nebeteko papildomų garantijų.

25. Įvertinęs darbo kodekso 32 straipsnio 1 dalies, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 39 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies nuostatas, teismas padarė išvadą, kad asmenys, gaunantys autorinį atlyginimą, nedirba pagal darbo sutartį, jų nesieja darbo teisiniai santykiai, jiems nėra taikomas Darbo kodeksas ir todėl jie negali būti atleisti iš darbo vadovaujantis Darbo kodekso 57 straipsniu, tačiau pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kuris yra atleistas iš darbo Darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad asmenų, kurie dirba savarankiškai ir gauna autorinį atlyginimą, gautos pajamos, kaip savarankiškai dirbančių asmenų, negali būti laikomos pajamomis, gaunamos iš darbo teisinių santykių. Įvertinęs nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas VSDFV Alytaus skyrius, pareiškėjui apskaičiuodamas ilgalaikio darbo išmoką, į priklausančią mėnesinę ilgalaikio darbo išmoką teisėtai ir pagrįstai neįtraukė jo gauto autorinio atlyginimo.

26. Teismas pažymėjo, kad Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-3076-342/2018 konstatavo, kad nei VSDFV, nei VSDFV Alytaus skyrius nepateikė įrodymų, iš kurių nustatė, kad M. V. pajamos pagal autorines sutartis, kaip jos apibūdintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nelaikytinos pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais.

27. Teismas nustatė, kad gavęs įspėjimą apie atleidimą iš darbo, M. V. 2017 m. liepos 4 d. per VSDFV portalą pateikė užklausą dėl ilgalaikio darbo ir nedarbo išmokų ir VSDFV 2017 m. liepos 11 d. atsakyme nurodė, jog gaunant autorinį atlyginimą ir tuo pačiu turint darbo santykius, skaičiuojant nedarbo išmokas, gautas autorinis atlyginimas bus įtraukiamas į vidutines mėnesines draudžiamąsias pajamas. Teismas pažymėjo, kad teisėtų lūkesčių principas įtvirtina idėją, jog būtina pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises, t. y. asmuo, teisėtai įgijęs tam tikras teises, turi pagrįstą tikėjimą, kad savo teises galės įgyvendinti tiek veikdamas tuo metu, tiek ateityje. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų bei teise pagrįstai tikėtis, kad asmens pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Nenustatęs, kad M. V. neturėjo teisės į ilgalaikio darbo išmoką, kuri būtų apskaičiuota įtraukiant pajamas už autorinį atlyginimą, teismas konstatavo, kad jo teisės ir teisėtų lūkesčių principas nebuvo pažeisti.

28. Teismas pažymėjo, kad VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. VPA_SP8-6 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, kad galiojant šiam teisėtam administraciniam aktui, nėra pagrindo tenkinti išvestinius pareiškėjo reikalavimus dėl VSDFV 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5002, kuriuo VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus priimti naują sprendimą, įskaitant autorinį atlyginimą, ir priteisti palūkanas.

29. Atmetus pareiškėjo M. V. skundą, nebuvo patenkintas ir jo prašymas dėl žyminio mokesčio priteisimo.

III. 30. Pareiškėjas M. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 31 d. sprendimą, panaikinti VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. VPA_SP8-6, panaikinti VSDFV 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5002, įpareigoti atsakovą VSDFV Alytaus skyrių priimti sprendimą, apskaičiuojant ilgalaikio darbo išmoką nuo visų jo iš UAB „Vakarų ekspresas“ per paskutinius 12 mėnesių gautų pajamų, įskaitant autorinį atlyginimą, M. V. iš VSDFV Alytaus skyriaus priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams sumokėtą žyminį mokestį ir Civilinio kodekso 6.210 straipsnyje nurodytas palūkanas, jas skaičiuojant nuo neišmokėtos apie 1 150 Eur sumos nuo 2018 m. sausio 5 d., kai buvo priimtas pirmasis įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 8 d. sprendimu neteisėtu pripažintas VSDFV Alytaus skyriaus sprendimas, dėl kurio pareiškėjas negali disponuoti jam teisėtai priklausančia išmoka.

31. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog visi asmenys, gaunantys autorinį atlyginimą, nedirba pagal darbo sutartį, jų nesieja darbo teisiniai santykiai, jiems nėra taikomas Darbo kodeksas ir todėl jie negali būti atleisti iš darbo vadovaujantis Darbo kodekso 57 straipsniu. Pažymi, kad tai galima taikyti tik tiems asmenis, kurie nėra susiję su autorinį atlyginimą išmokančiu draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Akcentuoja, kad draudėjas UAB „Vakarų ekspresas“ nuo 2004 m. liepos 27 d., kai prasidėjo darbo santykiai su pareiškėju, nuolat mokėjo autorinį atlyginimą, kuris nuo 2009 m. suteikia pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą.

32. Remdamasis šia klaidinga išvada, teismas taip pat konstatavo, kad rašytinė VSDFV konsultacija nepažeidžia teisėtų lūkesčių principo, ir ignoravo argumentą, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministro 2017 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. A1-11 patvirtintų VSDFV nuostatų 11.7 punktas nustato, jog organizuodama socialinį draudimą, VSDFV nagrinėja, aiškina ir sprendžia klausimus, susijusius su valstybinį socialinį draudimą reguliuojančių teisės aktų taikymu. Teigia, kad oficialus raštiškas VSDFV atsakymas į klausimą, užregistruotą EGIS Nr. ADIS-1394504, dėl valstybinį socialinį draudimą reguliuojančio teisės akto taikymo, turi būti laikomas tinkamu pagrindu įgyti teisėtus lūkesčius.

33. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad priimdamas sprendimą, teismas taip pat ignoravo Nuostatų 11 punktą, kuriame nustatyta, jog apskaičiuojant asmens vidutinį mėnesio darbo užmokestį, įskaitomos asmens draudžiamosios pajamos, turėtos toje darbovietėje, iš kurios asmuo buvo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 57 straipsnį. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis nustato, kad draudžiamos pajamos yra visos asmens pajamos ir kitos sumos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi, autorinis atlyginimas, gaunamas iš draudėjo, su kuriuo asmuo yra siejamas darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, taip pat turi būti laikomas draudžiamomis pajamomis.

34. M. V. pažymi, kad teismas ignoravo jo teismo posėdyje pareikštą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad šis nustatytų, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog asmenys, susiję su draudėju darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, tuo pačiu metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas pagal autorines sutartis, iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, draudžiami pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams, nes įtvirtina akivaizdų diskriminacinį reguliavimą, iš visų socialinio draudimo (socialinės apsaugos) rūšių išskirdamas ilgalaikio nedarbo išmokas. Atsižvelgęs į tai, kad tokio jo prašymo pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo, M. V. prašo Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis ištirtų nurodytos teisės normos konstitucingumą.

35. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

36. VSDFV Alytaus skyrius visiškai palaiko savo atsiliepime išdėstytus argumentus ir mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Nagrinėdamas pareiškėjo skundą, teismas išanalizavo tiek faktines, tiek teisines ginčo objekto aplinkybes ir išsamiai pagrindė, kodėl M. V. skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

37. Atsakovas pažymi, kad teismas tikrino administracinių aktų, priimtų M. V. atžvilgiu, teisėtumą, ir nenustatė jų naikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis). Sprendime išdėstyti argumentai yra paremti ginčo objektą reguliuojančių teisės aktų analize ir yra pateiktos išvados, kodėl autorinis atlyginimas nėra laikomas su darbo santykiais susijusiomis pajamomis. VSDFV Alytaus skyrius pažymi, kad Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatyme bei Nuostatuose kalbama tik apie darbo užmokestį, t. y. pajamas, gautas dirbant pagal darbo sutartį (santykius, reguliuojamus Darbo kodekso). Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo paskirtis yra mokėti ilgalaikio darbo išmoką kaip papildomą garantiją asmenims, su darbdaviu turėjusius ilgalaikius darbo santykius, ir pagal naująjį Darbo kodeksą nebetekusiems papildomų garantijų, atleistiems iš darbo pagal Darbo kodekso 57 straipsnį. Darbo kodeksas nereguliuoja savarankiškai dirbančių asmenų santykių, todėl šio kodekso pakeitimai nepadarė jokios įtakos savarankiškai dirbančių asmenų teisėms ir pareigoms.

38. Remiantis socialinį draudimą reguliuojančių teisės aktų nuostatomis, savarankiškai dirbančiais laikomi ir autorinį atlyginimą gaunantys asmenys. VSDFV Alytaus skyriaus nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų motyvų ir nenurodė aplinkybių, kodėl jo gautas autorinis atlyginimas iš UAB „Vakarų ekspresas“ turėtų būti prilygintas su darbo užmokesčiu susijusioms pajamoms. Vien faktas, kad su UAB „Vakarų ekspresas“ M. V. siejo tiek darbo, tiek autoriniai santykiai, nėra pakankamas pagrindas atsirasti lūkesčiui, kad visos pareiškėjo gautos pajamos yra laikomos susijusiomis su darbo pajamomis. Priešingai, darbo užmokestis ir autorinis atlyginimas yra apmokestinami skirtingo dydžio tarifais, o nuo autorinio atlyginimo nėra skaičiuojamos ir mokamos įmokos į Ilgalaikio darbo išmokų fondą, iš kurio ir mokamos ilgalaikio darbo išmokos pagal Darbo kodeksą atleistiems darbuotojams.

39. VSDFV Alytaus skyrius pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nors apeliaciniame skunde M. V. prašo teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau atsakovo nuomone, pagrindo tenkinti tokį pareiškėjo prašymą nėra.

40. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

41. VSDFV nesutinka su M. V. apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir pareikštais reikalavimais, o su teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimu sutinka. Savo poziciją atsakovas grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į M. V. skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl gautų pajamų pagal autorines sutartis neįskaitymo, apskaičiuojant pareiškėjui ilgalaikio darbo išmoką.

43. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reglamentavimą (Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo, Darbo kodekso nuostatas), nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl to, kad atsakovas ginčijamais Sprendimais (VSDFV Alytaus skyriaus 2018 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. VPA_SP8-6, VSDF 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5002), teisėtai ir pagrįstai atsisakė, apskaičiuojant pareiškėjui ilgalaikio darbo išmoką, įtraukti jo gautas pajamas pagal autorines sutartis.

45. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja tokius santykius, kurie kyla iš darbo sutarties.

46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Įstatymas nereguliuoja santykių, susijusių su užsakovu ir autoriumi bei pajamomis, gautomis pagal autorines sutartis. Pabrėžtina, kad teisė gauti ilgalaikio darbo išmoką darbuotojui kyla būtent iš Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo, o ne iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo. Pagal Įstatymą įmokų mokėtojas – darbdavys, mokantis šiame įstatyme nustatytas įmokas (2 straipsnio 6 dalis); Garantinis fondas yra valstybės išteklių fondas, skirtas užtikrinti garantijas darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis); įmokos – darbdavių mokamos šiame įstatyme nustatytos įmokos (2 straipsnio 4 dalis), į Garantinį fondą mokamos 0,2 procento dydžio įmokos nuo darbuotojams, nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų (5 straipsnio 3 dalis); ilgalaikio darbo išmoka – ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui (2 straipsnio 3 dalis); įmokų administratorius – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos(2 straipsnio 5 dalis).

47. Taigi pagrindas gauti tokią išmoką yra darbdavių mokamos šiame Įstatyme nustatytos 0,2 procento dydžio įmokos į Garantinį fondą nuo darbuotojams, nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, o ne įmokos, mokamos pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymas yra taikomas tik tiek, kiek tai susiję su įmokų, įgyvendinant Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymą, administravimu. Pabrėžtina, kad minėta teisė gauti ilgalaikio darbo išmoką pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymą, kyla darbuotojui. Šis Įstatymas nenumato, kad tokią teisę turi autorius, turintis pajamų iš autorinės sutarties ir mokantis atitinkamas valstybinio socialinio draudimo įmokas. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymu yra nustatomas specialus draudimas, kuris nėra susijęs su draudimo rūšimis, kurios numatytos Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kai įmokos mokamos į Valstybinį socialinio draudimo fondą. Todėl nagrinėjamu atveju Valstybinio socialinio draudimo įstatymas netaikytinas.

48. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad rašytinė VSDFV konsultacija nepažeidžia teisėtų lūkesčių principo. Taip pat kaip nepagrįstas atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad VSDFV užregistruotas atsakymas į klausimą gali būti laikomas tinkamu pagrindu įgyti teisėtus lūkesčius. Papildomai pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 3 d. ir kiti nutarimai) yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančių įstatymų ir kitų teisės aktų, apsauga. Pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar iš įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais.

49. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos kontekste joks lūkestis pareiškėjui nei iš Konstitucijos, nei iš Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo, nei iš Darbo kodekso nuostatų nekilo, o pareiškėjo apeliaciniame skunde minimas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nėra taikytinas nagrinėjamoje byloje, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo ir negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jam apskaičiuojant ilgalaikio darbo išmoką bus įtrauktos jo gautas pajamos pagal autorines sutartis. Dėl netikslios VSDFV konsultacijos pateikimo pareiškėjui atsakomybė gali kilti ją pateikusiam valstybės tarnautojui, tačiau iš tokios konsultacijos (rašto) pareiškėjui nekyla teisėtas lūkestis, nes institucijos konsultacija (raštas) nėra teisės aktas, iš kurio galėtų kilti teisėtas lūkestis.

50. Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ištirti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ji neapima ilgalaikio nedarbo išmokų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teisėjas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą, turi nurodyti, kuri konkreti norma, taikytina nagrinėjamoje byloje, kokiam konkrečiam Konstitucijos straipsniui prieštarauja. Vadinasi, į Konstitucinį Teismą teisė kreiptis kyla tik dėl byloje taikytino konkretaus teisės akto (jo dalies) nuostatų.

51. Šios Nutarties 46-47 punktuose konstatavus, kad teisė gauti ilgalaikio darbo išmoką kyla iš Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo ir kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nagrinėjamu atveju netaikytinas – nėra taikytina ir pareiškėjo nurodyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant į tai, nėra ir pagrindo kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą tirti pareiškėjo nurodytos 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 48 ir 52 straipsniams.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų skundžiamame sprendime pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė