2013-08-12 Nr. AB-4184-3-61-3-02517-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A444-1364/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02517-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigtoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienė (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo IĮ „Sanrita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo IĮ „Sanrita“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas IĮ „Sanrita“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau - ir atsakovas, NTAKD) 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ Nr. ATK2-172/12. Skunde (I t., b. l. 1-15) paaiškino, kad skundžiamajame nutarime nurodytos aplinkybės, jog 2012 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), pardavėja V.

B. apie 22.15 val. R. G. pardavė už 7 Lt butelį spirituoto vaisių ir uogų vyno „Natasha“, 0,7 l talpos uždarytoje pakuotėje, kurią pirkėjas išsinešė; apie 23.25 val. V. D. pardavė už 16 Lt du butelius alaus „Šnekorių“, 2 l talpos uždarytose pakuotėse, kurias pirkėjas išsinešė; apie 23.40 val. V. V. pardavė už 16 Lt du butelius alaus „Šnekorių“, 2 l talpos uždarytose pakuotėse, kurias pirkėjas išsinešė; apie 1.00 val. Š. A. pardavė už 30 Lt tris butelius sidro, 1,5 l talpos uždarytose pakuotėse, kurias pirkėjas išsinešė, neatitinka tikrovės. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų nurodytų alkoholinių gėrimų pardavimo faktą, taip pat neįrodė, kad jie buvo parduoti uždarytose pakuotėse bei išsinešti.

Pažymėjo, jog nėra įrodymų, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje 2012 m. rugpjūčio 2 d. – 2012 m. rugpjūčio 3 d. buvo atliktas patikrinimas ir nustatyti pažeidimai. Byloje esantys pirkėjų ir policijos pareigūnų paaiškinimai yra nepatikimi, todėl negali būti pripažinti tinkamais įrodymais. Nutarime nurodytomis valandomis nieko nepardavė, tai patvirtina kasos aparato kontrolinė juosta, kurioje nėra įrašų apie tariamai parduotas prekes. Pareiškėjas akcentavo, jog vyno „Natasha“ ir sidro nurodytomis kainomis nėra kavinės asortimente.

Atsakovas visas abejones dėl galimo Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) pažeidimo aiškino pareiškėjo nenaudai ir nevertino pardavėjos bei V. V. pateiktų paaiškinimų. Nurodė, kad nepagrįstai buvo atmesti antriniai pardavėjos paaiškinimai, nors jie buvo išsamesni ir neprieštaravo pirminiams. Atsakomybė turėjo būti taikoma ne išimtinai pareiškėjui, o atsižvelgiant į pardavėjos veiksmus, turimus įgaliojimus ir kaltės laipsnį. Nutarimas nėra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas, nepagrįstas objektyviais įrodymais ir neatskleista pažeidimo subjektyvioji pusė.

Pabrėžė, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. įsakymu visus darbuotojus pasirašytinai supažindino su AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 11 punktu ir griežtai įpareigojo nuo 22 iki 8 val. prekiauti tik pilstomais ar atidarytoje pakuotėje esančiais alkoholiniais gėrimais ir tik skirtais vartoti vietoje bei apie tai informuoti pirkėjus. Tokia informacija, pirkėjams gerai matomose vietose, yra iškabinta kavinės patalpoje. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas atliko visus įmanomus veiksmus tam, kad užtikrintų AKĮ nustatytą tvarką.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – ir atsakovas, Departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 47-53) paaiškino, kad, vadovaudamasis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. 85-98-2-S-1648 ir 2012 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 64-98-S-992 gauta medžiaga, nustatė, kad pareiškėjui priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui.

Pareiškėjui 2010 m. spalio 11 d. išduotoje licencijoje Nr. L2-10-02 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare, Žemaitės g. 14, Jurbarkas, nurodytas alkoholinių gėrimų prekybos būdas: vartoti vietoje. Nurodė, kad pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamas imperatyvus draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui skirtoje vietoje. Todėl atsakomybė kyla ne pardavėjai, o juridiniam asmeniui. Pareigūnai užfiksavo keturis įvairių alkoholinių gėrimų išsinešimo faktus, kurie patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo bare alkoholiniai gėrimai yra parduodami ne vartojimui vietoje, o išsinešimui.

Tiek policijos pareigūnų, tiek pirkėjų ir liudininko rašytiniai paaiškinimai sutampa, tarp jų prieštaravimų nėra ir nėra pagrindo netikėti šių asmenų parodymais. Antriniai V. B. ir V. V. rašytiniai paaiškinimai vertintini kritiškai, juos pareiškėjas naudoja kaip priemonę išvengti gresiančios atsakomybės. 2012 m. rugpjūčio 30 d. bylos nagrinėjimo metu, pareiškėjo atstovas nurodė, kad disponuoja vynu „Natasha“, kuris yra parduodamas jam priklausančioje prekybos vietoje. Vertinant surinktus įrodymus, buvo paneigta, kad pažeidimo nustatymo dieną pareiškėjas mušė kasos kvitus, tai patvirtina nesuinteresuotų pirkėjų ir liudininko pirminiai rašytiniai paaiškinimai, kuriais netikėti nėra teisinio pagrindo.

Policijos pareigūnai dirbo pagal atskirą grafiką dėl nelegalios prekybos akcizinėmis prekėmis K. Donelaičio ir Kauno gatvėse, Jurbarko mieste. Jie stebėjo, kai iš naktinio baro-parduotuvės, esančios Žemaitės g. 14, Jurbarkas, piliečiai išsinešė alkoholinių gėrimų. Policijos pareigūnai, užfiksavę galimą AKĮ pažeidimą, surinko su tuo susijusią medžiagą ir pagal žinybingumą ją persiuntė atsakovui. Nustatant AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, alkoholinio gėrimo konfiskacija ir fotografavimas nėra numatytas, pakanka aprašyti tik alkoholinio gėrimo požymius.

Pareiškėjo taikytų priemonių neužteko tam, kad būtų užtikrinta įstatyme numatyta pareiga, nes didelis kiekis alkoholinių gėrimų buvo išneštas iš pareiškėjui priklausiančios prekybos vietos draudžiamu metu. Priimant ginčijamą nutarimą, nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktu ir 34 straipsniu.

Nurodė, kad pareiškėjo kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, kuri paneigia pareiškėjo argumentą, jog jam priklausančioje kavinėje, adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais uždarytoje pakuotėje išsinešimui po 22 val. Šios įstatymo normos reikalavimas (nurodytu laiku parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje) yra imperatyvus, o pažeidimo sudėtis – formali, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka to, kad nupirkti gėrimai nebuvo suvartoti vietoje. Įstatymo leidėjas nenustatė priemonių, kokių reikėtų ūkio subjektui imtis, kad šis įstatymo reikalavimas būtų įvykdytas. Tai paliekama įmonių nuožiūrai – svarbu, kad būtų laikomasi įstatymo reikalavimų.

Pažymėjo, kad pareiškėjui licencija išduota prekiauti alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje, jis privalėjo laikytis aktualių teisės aktų reikalavimų bei užtikrinti jų įgyvendinimą. Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, jog alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš prekybos vietos, juridinis asmuo neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Toks užtikrinimas privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus apie nurodyto pobūdžio draudimą. Nurodė, kad pareiškėjas neužtikrino reikalavimo, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami toje vietoje, kurioje jie parduodami, tokiu būdu padarė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytos tvarkos pažeidimą.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, sprendė, kad pažeidimas įrodytas, pareiškėjui skirta bauda atitinka įstatymo reikalavimus ir yra objektyvi, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutarimą Nr. ATK2-172/12 paliko nepakeistą.

III. Pareiškėjas IĮ „Sanrita“ pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 178–191), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – IĮ „Sanrita“ skundą patenkinti.

Teigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir pareiškėjo veiksmai kvalifikuoti pagal AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą nepagrįstai, nes nebuvo įrodymų, kad būtent pareiškėjo bare po 22 val. buvo parduoti alkoholiniai gėrimai išsinešimui. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris galėtų objektyviai ir neginčijamai patvirtinti sprendime nurodytų alkoholinių gėrimų pardavimo faktą po 22 val. Pareiškėjo baro kasos aparato kontrolinės juostos, kurios yra byloje, vienareikšmiškai patvirtina, kad skundžiamame nutarime nurodytu laiku nebuvo nieko parduota.

Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog policijos pareigūnai, kurių paaiškinimais jis rėmėsi, nematė ir nebuvo prie pareiškėjo baro, nes vykdė tarnybines pareigas kitose miesto vietose. Taip pat neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad policijos pareigūnų ir pirkėjų paaiškinimai nėra pagrįsti įrodymais.

Pažymi, kad buvo pažeistas in dubio pro reo principas, nes visos abejonės dėl AKĮ pažeidimo egzistavimo turėjo būti aiškinamos pareiškėjo naudai, tačiau pirmosios instancijos teismas visas abejones aiškino išskirtinai pareiškėjo nenaudai. Taip pat visiškai nepasisakė dėl dalies skundo argumentų.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime (II t., b. l. 2-7) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais. Nurodo, kad įstatymų leidėjas, 2011 m. gruodžio 23 d. priimdamas AKĮ 2,3 18, ir 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-1911, turėjo tokius tikslus – 1) suvienodinti viešojo maitinimo įmonių ir įmonių, vykdančių mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, konkurencines sąlygas; 2) mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą Lietuvoje. Ginčijamu teisės aktu nedraudžiama alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba jais, o tik aiškiai apibrėžtoje srityje nustatomi tam tikri ribojimai, tokiu būdu siekiama įgyvendinti AKĮ įtvirtintus tikslus. Pažymi, kad apeliantas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

Atkreipia dėmesį, kad tiek licencijos gavėjas, tiek kavinėje dirbantys asmenys privalo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje ir taip būtų užtikrintas licencijos sąlygų laikymasis. Tačiau akcentuoja, jog pardavėja veikė savo įgaliojimų ribose, darė tai, kas numatyta jos darbo sutartyje. Apelianto ūkinė – komercinė veikla kuriama ir plėtojama kitų apelianto atstovų, pvz. akcininkų, o pardavėja tik vykdo jai pavestas funkcijas ir dirba tokiomis darbo sąlygomis, kokias jai sudaro darbdavys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija, galiojanti nuo 2012 d. sausio 1 d.) įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. AKĮ 34 straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) įtvirtina, jog už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Taigi pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniams asmenims pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Pareiškėjas, pradėdamas administracinį ginčą, nesutiko su tokiu situacijos vertinimu ir teigė, jog Departamentas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog alkoholinių gėrimų pardavimo faktą, nebuvo įrodyta, kad jie buvo parduoti uždarytose pakuotėse ir pirkėjai juos išsinešė.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali, todėl užtenka nustatyti šios normos dispozicijoje minimą faktą – kad bendrovė pardavė alkoholinius gėrimus uždarytoje pakuotėje ar nevartoti vietoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto normos lingvistinės ir loginės konstrukcijos matyti, jog ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams, o kita – įtvirtina išimtį iš bendros taisyklės, t. y. nustato, jog draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013). Taigi iš normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pirmoji sąlyga „gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje“ yra pakankamai aiški. Gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Kita vertus, tinkamam ginčo teisinių santykių turiniui atskleisti būtina išaiškinti ir antrosios sąlygos, būtinos išimčiai taikyti – „gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“, turinį.

Pažymėtina, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, jog konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-351/2013).

Taigi būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Aplinkybės, charakterizuojančios minėtąją subjektyvių faktorių visumą, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus AKĮ įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.

Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nurodytu laiku buvo parduodami alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjai iš kavinės-baro išsinešė. Turint galvoje šią faktinę aplinkybę, atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų. Vis dėlto vien objektyvaus fakto nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa).

Iš faktinių konkrečios bylos aplinkybių, kurios užfiksuotos rašytinėje bylos medžiagoje matyti, kad pareiškėjo kavinėje-bare pardavėja 2012 m. rugpjūčio 2 d. apie 22.15 val. pirkėjui pardavė 0,7 l talpos butelį spirituoto vaisių ir uogų vyno „Natasha“ (uždarytoje pakuotėje), kurį pirkėjas išsinešė; apie 23.25 val. pirkėjui pardavė 2 l talpos du butelius alaus „Šnekorių“ (uždarytose pakuotėse), kuriuos pirkėjas išsinešė; apie 23.40 val. pardavė 2 l talpos du butelius alaus „Šnekorių“ (uždarytose pakuotėse), kuriuos pirkėjas išsinešė; apie 1.00 val. pardavė 1,5 l talpos tris butelius sidro (uždarytose pakuotėse) kurias pirkėjas išsinešė. Taigi pardavėja gėrimus pardavė uždarytose pakuotėse ir neaprūpino juos įsigijusius asmenis indais, reikalingais vartojant gėrimą vietoje. Be to, nėra duomenų, jog pardavėja įspėjo alkoholinius gėrimus įsigyjančius asmenis, jog jų perkami gėrimai gali būti vartojami tik bare.

Nors byloje esama prieštaringų įrodymų dėl to, koks buvo pardavėjų požiūris į minėtų gėrimų išsinešimą iš kavinės-baro patalpų, tačiau tai netrukdo teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog konkrečiu atveju nebuvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduoto alkoholinio gėrimo vartojimas vietoje. Teisėjų kolegija teigia, jog vertinant pareiškėjo darbuotojų gebėjimą suvokti, kad alkoholiniai gėrimai buvo įsigyti išsinešti, įvertinus jų kiekį, pastebėtina, jog tokie įsigyjamo alkoholinio gėrimo kiekiai galėjo pareiškėjo darbuotojoms neabejotinai rodyti, jog jie vietoje nebus suvartojamas.

Nurodytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nesiėmė proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi. Be to, pareiškėjas galėjo pagrįstai numatyti, jog alkoholiniai gėrimai bus išsinešti iš kavinės-baro, t. y. nebus vartojami vietoje. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog byloje vertinamu atveju pareiškėjas laikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo IĮ „Sanrita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius