2021-07-07 Nr. AB-14036-3-61-3-00522-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3188-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00522-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. (15/6-13) 12PR-15 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis Lietuvos Respublikoje prašė prieglobsčio, kadangi (duomenys neskelbtini) jam kyla pavojus dėl išpažįstamos religijos – (duomenys neskelbtini). Atsakovas iš esmės remiasi vienintele aplinkybe – kad nenustatyta realios rizikos, jog pareiškėjui (duomenys neskelbtini) bus ribojama jo laisvė išpažinti (duomenys neskelbtini), praktikuoti priimtą tikėjimą, atlikti religines apeigas. Tačiau atsakovo nagrinėtuose duomenyse nieko nesakoma apie visuomenės požiūrį į religines mažumas, pakantumą jiems, tyrimo, ar (duomenys neskelbtini) nesusiduria su diskriminacija valstybiniame ir privačiame sektoriuje, įsidarbinant, gaunant paslaugas. Taip pat nėra analizės, kiek (duomenys neskelbtini) visuomenėje paplitęs nepakantumas religinėms mažumoms, šiuo atveju – (duomenys neskelbtini). Atsakovas nesurinko visos būtinos informacijos, o surinkta informacija neatitinka tikrovės. Pareiškėjo teigimu, nors nuo 2018 m. padėtis dėl religinių mažumų padėties (duomenys neskelbtini) pradėjo gerėti, tačiau tai tėra pirmieji šalies žingsniai.

3. Atsakovas taip pat nustatė, jog (duomenys neskelbtini) yra gana griežta religinė cenzūra. Pareiškėjo įsitikinimu, nors tiesioginio draudimo praktikuoti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nėra, tačiau griežta cenzūra, priežiūra, privačių mokymų, diskusijų, įvairios literatūros draudimas yra tokio masto, kad prilygsta laisvo religijos praktikavimo draudimui, o tai sudaro pagrindą suteikti prieglobstį. Pareiškėjui integruotis ir būti priimtam kaip (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) būtų neįmanoma arba labai sudėtinga dėl paplitusio persekiojimo ir diskriminacijos.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog surinkta informacija apie kilmės valstybę nepagrindžia prielaidos, kad (duomenys neskelbtini) būtų draudžiama būti (duomenys neskelbtini) religinės bendruomenės nariu, lankyti pamaldas, mokyti ar mokytis religijos. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, nenustatyta realios rizikos, jog kilmės valstybėje bus ribojama jo laisvė išpažinti (duomenys neskelbtini), praktikuoti priimtą tikėjimą, atlikti religines apeigas. Taip pat nenustatyta realios rizikos, jog pareiškėjas dėl išpažįstamo tikėjimo kilmės valstybėje susidurs su diskriminacija, grėsme gyvybei ar sveikatai.

6. Pats pareiškėjas, pasakodamas apie priežastis, paskatinusias jį ieškoti prieglobsčio, nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jis buvo persekiojamas valdžios institucijų ir vietos gyventojų, tačiau paprašius papasakoti apie konkrečius persekiojimo epizodus, iliustruojančius šiuos teiginius, pareiškėjas sugebėjo nurodyti tik vieną – anot pareiškėjo, 1992 ar 1993 m., jis buvo stipriai sumuštas (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjo pasakojimas savaime nepagrindžia prielaidos, jog užpuolimo priežastys sietinos su religija, nors tai nėra atmestina. Bet kuriuo atveju, pareiškėjo pasakojimas apie tęstinumo neturintį 30 m. senumo epizodą nepagrindžia nei jo teiginio, jog (duomenys neskelbtini) (kur gyveno iki 2015 m.) jis buvo persekiojamas dėl religijos, nei, tuo labiau, prielaidos, jog toks persekiojimas jam gresia šiuo metu.

7. Atsakovas pažymėjo, jog vien asmens apsisprendimas palikti kilmės šalį bei nenoras grįžti savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos jam suteikimo būtinumo.

8. Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) taikomi tam tikri religinės veikos apribojimai, tačiau jie nėra nukreipti į konkrečias konfesijas bei yra skirti kontroliuoti religinį švietimą, o ne jį drausti. Kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenė (duomenys neskelbtini) susiduria su valstybės persekiojimu arba diskriminacija. Kilmės valstybės informacija taip pat nepagrindžia prielaidos, jog (duomenys neskelbtini) vyksta „(duomenys neskelbtini)“, kadangi valdžios ir religijos atskyrimas yra įtvirtintas Konstitucijoje, o valstybės taikomi religinio švietimo ribojimai nukreipti į kovą su radikalizavimu, visų pirma – (duomenys neskelbtini) bendruomenėse. Nebuvo nustatyta pagrindo prielaidai, jog (duomenys neskelbtini) situaciją, susijusią su religijos praktikavimu, galima prilyginti laisvo religijos praktikavimo draudimui.

9. Atsakovo vertinimu, nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo surinkti ir objektyviai įvertinti visi reikiami duomenys apie kilmės valstybę ir žmogaus teisių padėtį joje. Nagrinėjant prieglobsčio prašymą yra vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija. Departamentas teigė, kad atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83, 86 ir 87 straipsnius.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 21 d. sprendimu pareikėjo skundą atmetė.

11. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES nuostatomis.

12. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas sprendimą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (ne)suteikimo, turėjo atlikti griežtą, išsamų ir kruopštų pareiškėjo atsivertimo, jo tikėjimo rimtumo, taip pat, kaip jis reiškė savo (duomenys neskelbtini) tikėjimą ir kaip jis ketino jį praktikuoti (duomenys neskelbtini), jeigu būtų įvykdytas sprendimas jį išsiųsti, patikrinimą. Atsakovas taip pat turėjo įvertinti ir (ar) patikrinti, kaip šie pareiškėjo veiksmai būtų traktuojami jo kilmės šalyje jei pareiškėjas nuspręstų išpažinti (duomenys neskelbtini) kilmės šalyje.

13. Šiuo atveju Departamentas nustatė, jog pareiškėjas išpažįsta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tapo 2019 m., gyvendamas (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) jo gyvenime užima svarbią vietą jo gyvenime. Atsakovas, atlikęs išsamų tyrimą, konstatavo, jog pareiškėjas žino (duomenys neskelbtini) istoriją, supranta skirtumus tarp (duomenys neskelbtini), žino (duomenys neskelbtini), gali paaiškinti kitas tikėjimo nuostatas. Todėl teismas konstatavo, jog šioje dalyje Departamentas tinkamai įvykdė Tvarkos aprašo 115–116 straipsniuose nustatytas pareigas.

14. Pasakodamas apie smurtą, galimai patirtą dėl religijos, pareiškėjas nurodė tik vieną epizodą, įvykusį prieš, beveik, 30 metų – 1992 ar 1993 m. užpuolimą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teigimu, jį, 23 val. nusprendusį pasivaikščioti su savo mergina, užpuolė vyrai, kurie nuplėšė (duomenys neskelbtini). Pažymėta, jog Departamentas, įvertinęs šį įvykį, konstatavo, jog jis negali patvirtinti, jog pareiškėjas gali būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl savo išpažįstamos religijos. Teismas sutiko su šiais atsakovo argumentais. Pirmiausiai pažymėta, jog aptariamas įvykis įvyko prieš 30 m., kai, tikėtina, kriminogeninė situacija pareiškėjo kilmės šalyje galėjo būti kitokia ir pareiškėjas objektyviai galėjo būti užpultas ne dėl religinių priežasčių. Šį teiginį patvirtina faktas, jog užpuolikai nieko nesakė dėl jo religijos (ar dėl užpuolimo priežasčių), o nuplėštą (duomenys neskelbtini) pareiškėjas, praėjus laikui, rado toje pačioje vietoje. Be to, nebuvo pagrindo teigti, jog šis užpuolimas buvo siejamas su pareiškėjo kilmės valstybės pareigūnais. Aptariamas įvykis, teismo įsitikinimu (kuris, be kita ko, nebuvo tęstinis), negali būti pagrindu pripažinti, jog pareiškėjui reikalingas prieglobstis dėl to, jog jis gali būti persekiojamas dėl savo išpažįstamo tikėjimo. Pareiškėjo teiginius apie tai, jog jis buvo sumuštas kilmės valstybėje 1996, 2003 ir 2011 metais pareiškėjo apklausa. Jos 22 lape yra pateiktas klausimas „Ar tai reiškia, kad daugiau prieš jus smurtinių veiksmų (duomenys neskelbtini) nebuvo“, į šį klausimą pareiškėjas atsakė „Toliau buvo milicijos reidai, baudos“. Kitų užpuolimų pareiškėjas apklausos metu nenurodė.

15. Pareiškėjas taip pat posėdžio metu nurodė, jog prieš (duomenys neskelbtini) jo kilmės šalyje buvo organizuojami reidai, skiriamos baudos (kokios baudos, pareiškėjas nekonkretizavo). Sprendime nurodyta, jog pareiškėjo kilmės šalyje yra kovojama su ekstremizmu, religinės bendruomenės yra tikrinamos, siekiant pašalinti ekstremistines grupuotes. Šias aplinkybes teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovo atstovė. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo teigti, jog (duomenys neskelbtini) institucijos persekioja būtent (duomenys neskelbtini) išpažįstančius asmenis. Paminėta, jog pareiškėjo teiginiai, jog NATO pajėgoms pasitraukus iš kilmės valstybės 2015 metais padėtis blogai ir iš (duomenys neskelbtini) žmonės nieko nepirko, negali būti vertinama prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo kontekste.

16. Pareiškėjo įsitikinimu, Departamentas nesurinko visų būtinų dokumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, o Religijos įstatymas neatspindi tikrosios padėties. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu turi pareigą pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

Teismas nėra pabėgėlio statuso suteikimo procedūros dalis ir (ar) tęsinys. Teismas šioje administracinėje byloje skundžiamą Sprendimą nagrinėja pareiškėjų pateikto skundo ribose. Šiuo atveju, teismo įsitikinimu, Departamentas Sprendime išsamiai apibūdino situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, nurodė, jog (duomenys neskelbtini) kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti ar neišpažinti jokios religijos. Departamentas, atlikęs tyrimą, pirmiausiai išanalizavo teisės aktų ((duomenys neskelbtini) Konstitucijos, Religijos įstatymo) nuostatas, kuriose reglamentuojamos religijos, religinės organizacijos, vėliau aptarė kilmės šalyje esančių tarnybų ((duomenys neskelbtini)), galiausiai nurodė objektyvią informaciją, gautą iš tarptautinių šaltinių (pvz., aptarė (duomenys neskelbtini) prezidento draudimą vykdyti reidus religinėse bendruomenėse, nurodė statistinę informaciją dėl religinių organizacijų ir tikinčiųjų, aptarė (duomenys neskelbtini) lyderių pasisakymus).

Departamentas, surinkęs aktualią kilmės valstybės informaciją, konstatavo, jog tam tikri ribojimai (duomenys neskelbtini) yra taikomi, tačiau jie susiję ne su religine laisve, o su saugumu (siekiama užkirsti kelią ekstremizmui, o ne persekioti (duomenys neskelbtini)). Be to, paminėta, jog atsakovas surinko išsamią informaciją, rėmėsi konkrečiais šaltiniais, o ne duomenimis, nurodytais „Wikipedia“, kadangi tai, teismo vertinimu, būtų nepakankama. Todėl pareiškėjo atstovo prieš posėdį pateiktų dokumentų teismas neprijungė prie nagrinėjamos bylos, be to, pareiškėjo atstovas nenurodė, kodėl šių duomenų pareiškėjas negalėjo pateikti Departamentui tyrimo metu.

Atitinkamai konstatuota, jog Departamentas tinkamai įvertino situaciją pareiškėjo kilmės šalyje ir pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) bendruomenė susiduria su valdžios persekiojimu arba diskriminacija. Pareiškėjo teismui (o ne Departamentui, tyrimo metu) pateikti įrodymai ir argumentai šių teiginių nepaneigė.

17. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintos ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Departamentas, teismo vertinimu, pagrįstai nustatė, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui gresia mirties bausmė arba kankinimai. Todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

18. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisės aktus, reglamentuojančius pabėgėlio statuso ir papildomos garantijos suteikimą, konstatuota, kad Departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

20. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

21. Pareiškėjas prašė pridėti prie bylos papildomus įrodymus apie persekiojimą dėl religijos (duomenys neskelbtini). Taip pat pateikė papildomą informaciją teismui, prašydamas atsižvelgti, kad dabar kilmės valstybėje neturi gyvenamosios vietos, giminaičių ir draugų, jokio darbo, esant apsuptam priešų jam nuolat grės fizinio susidorojimo pavojus (teisėjos pranešėjos rezoliucijomis šiuos dokumentus nutarta pridėti prie bylos).

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde siekia atkreipti dėmesį, kad tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai ir netinkamai vadovavosi informacija apie (duomenys neskelbtini) sukurtą teisinę bazę ir jos veikimą. Pareiškėjo įsitikinimu, būtina vertinti ne kaip Konstitucijoje įtvirtinta religijų laisvė, o kokia faktinė ir reali padėtis (duomenys neskelbtini). Jau pats Religijos įstatymas yra prieštaringas ir įtvirtina abejotinus kriterijus ir prielaidas diskriminacijai, nes Konstitucija įtvirtina religijos laisvę, o minėtas įstatymas numato ribojimus, kaip antai, moralei palaikyti, kas yra labai neapibrėžta sąvoka ir faktiškai įtvirtina prielaidas religinei diskriminacijai.

23. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo pareiškėjo užpuolimo epizodą. Pareiškėjas ir neteigia, kad būtent šis įvykis yra pagrindas ir priežastis suteikti pareiškėjui prieglobstį, tačiau yra pareiškėjo biografijos įvykis, religinio persekiojimo baimę rodanti objektyvioje tikrovėje pasireiškusi patirtis. Atsakovas nepaneigė, kad užpuolimas galėjo būti siejamas su pareiškėjo religija. Juolab, kad iš jo nebuvo nieko pavogta, o nuplėštas (duomenys neskelbtini). Pastarieji momentai yra sisteminė ir sudėtinė pareiškėjo patirčių dalis.

24. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo aiškus ir grubus tarptautinės teisės nuostatų netaikymas lėmė, kad buvo apskritai atsisakyta nagrinėti reikšmingą pareiškėjo pasakojimo ir argumentų dalį, kuri, atrodo, turi diskriminacijos požymių, galinčių lemti prieglobsčio jam suteikimą: nepirkimas būtent iš (duomenys neskelbtini), valstybėje galiojanti griežta patikra ir cenzūra, tarptautinis susirūpinimas dėl tikrojo kalinamų (duomenys neskelbtini) kiekio. Sistemiškai vertinant pareiškėjo pasakojimą ir kilmės valstybės informaciją, susidaro pagrįsta nuomonė, kad šiais klausimais turėjo būti atliktas kruopštus vertinimas, nustatytas diskriminacijos lygis ir jo įtaka (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) teisinei bei socialinei padėčiai.

25. Pareiškėjas nesutinka su teismo motyvu, kad Departamentas Sprendime išsamiai apibūdino situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, nurodė, jog (duomenys neskelbtini) kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti ar neišpažinti jokios religijos. Gan akivaizdu, kad Religijos įstatymo nuostatos nukreiptos ne tik į saugumą, tačiau ir į religijos išpažinimo bei skleidimo ribojimą. Tačiau taip ir liko neaišku, kaip teismas vertina (duomenys neskelbtini) lankstinukų, mokymų, informacijos sklaidos cenzūrą.

26. Teismas nepagrįstai teikė pirmumą atsakovo išvadoms ir sprendimui, o visiškai nepaisė ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų priešingų ir vienareikšmiškai kritikuojamų atsakovo prielaidų.

27. Pirmosios instancijos teismas, pirma, atmetė pareiškėjo nurodytus prijungti įrodymus net nesusipažinęs su jų turiniu. Antra, teismas užkirto kelią pareiškėjui paneigti atsakovo šaltinių duomenis ar bent juos kvestionuoti. Trečia, atsakovo surinkta informacija taip pat yra iš internetinių šaltinių. Ketvirta, teismas pareiškėjo teiktus duomenis ignoravo dėl jų šaltinio, tačiau neįvertinus jų turinio nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti jų nepakankamumą. Penkta, teismas nemotyvavo, kodėl nesivadovavo pareiškėjo skunde nurodytu įrodymu – Jungtinių Valstijų religijos laisvės komisijos išvadomis, kurios palankios būtent pareiškėjui. Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai vadovavosi tik atsakovo informacija. Teismas, atmesdamas ar nepaisydamas pareiškėjo teiktų duomenų ir įrodymų pažeidė jo teisę grįsti savo skundą ir teikti įrodymus dėl jam kylančios grėsmės, t. y. padarė procesinės teisės taikymo klaidas.

28. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

29. Departamentas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Departamento vertinimu, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos.

30. Atsakovas pabrėžia, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, būtent ir įvertino ne tik teisinę bazę, bet ir realią padėtį (duomenys neskelbtini).

31. Pažymi, kad pats pareiškėjas, pasakodamas apie priežastis, paskatinusias jį ieškoti prieglobsčio, nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jis buvo persekiojamas valdžios institucijų ir vietos gyventojų, tačiau paprašius papasakoti apie konkrečius persekiojimo epizodus, iliustruojančius šiuos teiginius, pareiškėjas sugebėjo nurodyti tik vieną – anot pareiškėjo, 1992 ar 1993 m., jis buvo stipriai sumuštas (duomenys neskelbtini) mieste.

32. Nurodo, jog atsižvelgiant į surinktą informaciją, galima daryti išvadą, kad (duomenys neskelbtini) taikomi tam tikri religinės veikos apribojimai, tačiau jie nėra nukreipti į konkrečias konfesijas bei yra skirti kontroliuoti religinį švietimą, o ne jį drausti. Kilmės valstybės informacija nepagrindžia prielaidos, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenė (duomenys neskelbtini) susiduria su valstybės persekiojimu arba diskriminacija.

33. Papildomai pateiktų dokumentų neprijungus prie bylos, jie nebuvo ir vertinti nagrinėjant bylą, ir tai negali būti vertinama (kaip apeliaciniame skunde teigia pats pareiškėjas) kaip pareiškėjo ir jo pateiktų duomenų ignoravimas. Pažymėtina ir tai, kad nei pats pareiškėjas, nei jo atstovas tiek teikiant dokumentus teismui, tiek teismo posėdžio metu nenurodė, kodėl šių duomenų pareiškėjas negalėjo pateikti Departamentui prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu.

34. Departamentas, susipažinęs su pareiškėjo papildomai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktais dokumentais, mano, jog jie nepaneigia Departamento tyrimo metu surinktos informacijos, padarytų išvadų ir priimto teisėto bei pagrįsto sprendimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. (15/6-13) 12PR-15 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

36. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kokia yra reali padėtis kilmės valstybėje dėl religinės diskriminacijos, netinkamai įvertino pareiškėjo užpuolimo 1992/1993 m. atvejį bei visuomenės požiūrį į (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje – situaciją, kad nėra perkama iš (duomenys neskelbtini).

38. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant tikrinant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose; byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pareiškėjui ir jo įgaliotam atstovui; pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kodėl byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka; tokių aplinkybių, kaip jau buvo minėta, nenustatė ir šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

40. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.).

42. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė visuomenės neigiamu požiūriu į (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje, dėl ko yra patiriama religinė diskriminacija.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu bei teismui, kitą bylos (taip pat ir Departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas aiškiai ir nuosekliai nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas spręsti apie konkrečiai jo persekiojimą kilmės valstybėje Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies prasme. Pagrindas prieglobsčiui suteikti siejamas konkrečiai būtent su prieglobsčio prašytojui kylančiais persekiojimo pavojais kilmės valstybėje. Šiuo atveju pareiškėjas tiek savo paaiškinimais, tiek ir kartu pateiktais bylos įrodymais iš esmės grindžia tik bendrą padėtį kilmės valstybėje dėl visuomenės požiūrio į religines mažumas. Pareiškėjas be pavienio beveik prieš 30 metų (1992/1993 m.) įvykusio užpuolimo, kurio tęstinumo požymių pagal pareiškėjo paaiškinimus nėra nustatyta, nenurodė jokių konkrečių šiuo metu kilmės valstybėje būtent jam kylančių persekiojimo grėsmių. Vien tik tai, kad kilmės valstybėje dominuoja kita religija, (duomenys neskelbtini) gali susidurti su tam tikru neigiamu požiūriu į juos, be kita ko, dėl to, kad iš jų nėra perkama, automatiškai nereiškia realaus persekiojimo pavojaus, kylančio būtent pareiškėjui. Pareiškėjo papildomai pateikti įrodymai taip pat nepagrindžia, kad šiuo metu pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę jam grėstų tam tikri konkretūs persekiojimo dėl jo religijos pavojai, kadangi jie yra susiję tik su bendra religinių mažumų padėtimi (duomenys neskelbtini), taip pat su tuo pačiu prieš beveik 30 metų (1992/1993 m.) įvykusiu pareiškėjo užpuolimu.

46. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nurodytus prijungti įrodymus, tačiau taip pat nepagrindžia, kad šie įrodymai būtų galėję patvirtinti realiai kylančias persekiojimo grėsmes, o ne tik pareiškėjo poziciją dėl bendro visuomenės požiūrio (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.

47. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo spręsti apie pareiškėjo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.), taip pat nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

48. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

49. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė