2020-06-03 Nr. AB-11461-3-64-3-01866-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1233-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01866-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. (R. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (R. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose buvo laikoma po 4–6 asmenis, nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, jį papildomai užėmė baldai, sanitarinis mazgas. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, jos buvo vėdinamos tik per langą, jose buvo drėgna, tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas, natūrali šviesa į kamerą beveik nepatekdavo, o elektrinis apšvietimas buvo per didelis, kamerose žiemą buvo šalta (nuo 10 iki 14 ˚C), o vasarą karšta – iki 35 ˚C, sienos buvo padengtos pelėsiu, drėgnos, luposi dažai, kameros nebuvo remontuojamos. Pasak pareiškėjo kamerose taip pat buvo tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, nebuvo jokios deratizacijos, dezinfekcijos, o atlikta deratizacija, dezinfekcija buvo neefektyvi. Pasak pareiškėjo Šiaulių TI nebuvo organizuojama pakankamai socialinių reabilitacijos programų, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir patalpose. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, pareigūnus tekdavo kviesti daužant duris. Pasivaikščioti pareiškėjas turėjo teisę tik vieną valandą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami. Šiaulių TI stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Šiaulių TI nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinis trikotažas nebuvo skalbiamas, vėliau buvo skalbiamas tik tuo atveju, jeigu suimtasis turi pinigų sąskaitoje, tačiau net ir šiais atvejais kildavo biurokratinių kliūčių. Pareiškėjui nebuvo išduodama pakankamai tualetinio popieriaus, vienam mėnesiui būdavo skiriamas rulonėlis, kurio neužtekdavo. Privatumas kamerose, naudojantis tualetu, nebuvo užtikrinamas, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai, kamerose taip pat nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės.

4. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, todėl ne visada buvo galima nusiprausti duše. Šiaulių TI tiekiamas maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas, buvo neskanus, jo energetinė vertė buvo per maža.

5. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu minimali gyvenamosios patalpos ploto norma nebuvo pažeista, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisės aktai taip pat nenustato imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų, Šiaulių TI sanitariniai mazgai atitverti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, tai užtikrina pakankamą nuteistųjų privatumą.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos teisės aktų nuostatos, kurios nesusijusios su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Šiaulių TI reaguoja į nustatytus pažeidimus bei nuolat juos šalina, remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus.

9. Šiaulių TI teigimu, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti pagalbos iškvietimo mygtuku, o jo nebuvimas pats savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala. Be to, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

10. Atsakovo atstovas paaiškino, jog Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ įstaigoje buvo nustatyta vienos valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė; Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ – suimtiesiems nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Nuteistųjų pasivaikščiojimas gryname ore, įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso reguliavimo pasikeitimams, nuo 2016 m. balandžio 1 d. vykdomas vadovaujantis šiame kodekse nustatytomis normomis, 2018 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 1/01-130 nustatyta pasivaikščiojimo tvarka ir suimtiesiems, ir nuteistiesiems. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) Šiaulių departamentas patikrinimo metu higienos reikalavimų pažeidimų kiemeliuose nenustatė, taip pat nenustatė, kad kiemeliuose būtų asbesto.

11. Šiaulių TI nurodė, jog viena iš pagrindinių įstaigoje laikomų asmenų užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai, kurie yra įtraukiami į įstaigos metinius bei Socialinės reabilitacijos skyriaus pusmečio planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą savo pageidavimu.

12. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad įstaigos administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus. Ne rečiau kaip kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją).

13. Pasak Šiaulių TI, pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas visomis priemonėmis. Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, jis dezinfekuojamas, netinkamas inventorius iškart nurašomas. Teisės aktai nenustato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems turi būti sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose, įstaiga skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius neturi pinigų. Atsakovo atstovas suteikia visas galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų subjektyvių priežasčių kalinamieji nesinaudoja jiems tiekiama paslauga. Šiaulių TI taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija fakto, kad tualetinis popierius jam buvo išduodamas, o tik skundžiasi per mažu jo kiekiu, tačiau įstaiga negali būti atsakinga už tai, kad savo darbe vadovaujasi teisės aktais bei nustatytomis normomis.

14. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos – yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

15. Šiaulių TI teigimu, įstaigoje laikomi asmenys maitinami visaverčiu maistu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius patikrinimo metu esminių pažeidimų nenustatė, patiekalai tiekiami pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas. Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo nesiskundė.

16. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas įstaigos administracijai prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų neteikė.

17. Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. 18. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių TI buvo nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. (513 dienų) ir nurodytu laiku buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos (3,6 kv. m). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal EŽTT praktiką kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra reikalavimo, kad į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais.

20. Įvertinęs Šiaulių TI kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas plotą, jose laikytų asmenų skaičių bei sanitarinio mazgo užimamą plotą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos prielaidos patirti nepatogumų dėl kamerų ploto; be to, Šiaulių TI per 2017 metus buvo remontuojamos įvairios kameros, kitos paskirties patalpos, išmontuojami pertekliniai gultai; kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė jo judėjimo laisvės, kamerose esančių stalų pakako, kad asmenys prie jų galėtų sėdėti ir valgyti.

21. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus kamerų bei sanitarinių įrenginių patalpų sąlygomis, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Centro Šiaulių departamento atliktų patikrinimų rezultatais, pažymėjo, kad neatitikimų iš esmės nebuvo nustatyta, patalpos vėdinamos per langus, pelėsio nėra, santykinė drėgmė, oro temperatūra ir apšvietimas atitiko reikalavimus, vykdomas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei naikinimas, dušinių ir prausyklų patalpos tvarkingos, skalbiniai iki išdavimo laikomi švariai, specialiai jiems skirtose patalpose, patalynė, keičiama 1 kartą per savaitę po kalinamųjų nusiprausimo duše, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas švarus, dezinfekuotas dezinfekavimo kamerose, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija.

22. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, natūralios šviesos trūkumo, drėgmės, šalčio, per stipraus elektrinio apšvietimo, tamsos, pelėsio. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad patikrinimų metu buvo nustatyta, jog Šiaulių TI kameros Nr. 45 oro temperatūra buvo žemesnė kaip 18°C, o kameroje Nr. 39 apšvietimo įrenginiai buvo techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatyti higienos normų pažeidimai nėra esminiai, tačiau reiškia, kad pareiškėjas buvo laikomas iš dalies pažeidžiant higienos normų reikalavimus.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo įrengti signalizacijos mygtukai, pripažino, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą, tačiau atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto fakto.

24. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis juo neužtikrinimo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas OSB plokštėmis (kameros Nr. 93 ir Nr. 96), kurių aukštis nuo 1,81 iki 2,10 m, ir mūrine atitvarine konstrukcija (kameros Nr. 88, Nr. 98, Nr. 63, Nr. 8, Nr. 46, Nr. 61, Nr. 104, Nr. 14, Nr. 106, Nr. 87, Nr. 45, Nr. 39), kurios aukštis yra nuo 1,81 iki 2,34 m, įėjimai į sanitarinius mazgus atitverti durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo privatumas buvo užtikrinamas.

25. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo kvapo kameroje.

26. Remdamasis Centro Šiaulių departamento atliktų patikrinimų duomenimis, 2016–2017 metų Šiaulių TI higienos-dezinfekcijos planu, 2018–2019 metų Šiaulių TI Aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planu, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl švaros kamerose neužtikrinimo, pažymėjo, jog tvarka kamerose privalėjo rūpintis patys jose laikomi asmenys, tam jiems buvo išduodamas reikalingas inventorius.

27. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, suoliuko, kad kiemeliai nebuvo valomi ar laistomi, paneigti Šiaulių TI direktoriaus įsakymais dėl pasivaikščiojimo tvarkos bei Centro Šiaulių departamento patikrinimo aktais. Pareiškėjo argumentą, kad Šiaulių TI stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje yra asbesto, pirmosios instancijos teismas laikė deklaratyviu, subjektyviu, abstraktaus pobūdžio bei nepagrįstu jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmetė.

28. Įvertinęs byloje pateiktuose Centro Šiaulių departamento patikrinimo aktuose nurodytus duomenis bei Šiaulių TI direktoriaus įsakymais nustatytą skalbimo tvarką, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti viršutinius ir apatinius drabužius, patalynę skalbė Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi, byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta drabužių skalbimo tvarka ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, teikęs dėl to skundus.

29. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad kameroje nebuvo pakankamai išduodama tualetinio popieriaus, jam vienam mėnesiui būdavo skiriamas rulonėlis, kurio neužtekdavo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tualetinis popierius išduodamas ne kamerai, o asmenims, nagrinėjamu atveju tualetinis popierius buvo išduodamas pagal nustatytas normas, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl papildomo tualetinio popieriaus išdavimo.

30. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta pareiškėjo teisė nusiprausti duše ne rečiau kaip kartą per savaitę.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI veikia biblioteka, kurioje suimtieji gali gauti grožinės ir teisinės literatūros, į kameras esant galimybei išduodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas, vykdoma Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sporto ir kultūros renginiai, Šiaulių TI bendradarbiauja su visuomeninėmis organizacijomis, savanoriais, kurie vykdo meno užsiėmimus, moko rankdarbių, skaito paskaitas įvairiomis socialinėmis temomis, suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, stalo teniso patalpą, krepšinio aikštelę bei užimtumo kambarį-skaityklą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus tvirtinamą grafiką, kuris sudaromas bendrai visiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo sudaryta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikuose nurodyta, jog kameros, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, buvo išvestos arba atsisakė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūros renginiuose.

32. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentas dėl netinkamo maitinimo, atšalusio ir neskanaus maisto, nes byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas (nuo 1 300 iki 1 500 kcal) yra teisingas, o byloje pateiktuose maisto patikrinimo aktuose esminių pažeidimų nenustatyta.

33. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo redakciją suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus nustatyta nebuvo, ši teisė nustatyta pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusią minėto įstatymo redakciją; be to, nuo 2016 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjas neteikė prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus, todėl ilgalaikiai pasimatymai jam nebuvo suteikti.

34. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų dėl Šiaulių TI kalinimo sąlygų patirtų nepatogumų.

35. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

36. Atsižvelgęs į byloje nustatytus pažeidimus, įvertinęs, kad Šiaulių TI kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui dėl to priteistina 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

III. 37. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

38. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, jog kameroje Nr. 88 jam teko 3,36 kv. m, kameroje Nr. 93 – 3,43 kv. m, kameroje Nr. 63 – 3,24 kv. m, kameroje Nr. 46 – 3,26 kv. m, t. t., tačiau nepripažino jo teisių pažeidimo ir neatsižvelgė į baldų užimamą plotą.

39. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas jo privatumas, jis buvo matomas kitų asmenų, įskaitant pareigūnus. Pasak pareiškėjo, kai kuriose kamerose užkabintos plastikinės užuolaidos jo privatumo neužtikrino, dėl to buvo pažemintas jo orumas ir jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, reikalingas ir kitų jo skunde išdėstytų pažeidimų naujas vertinimas, nes pirmosios instancijos teismas nepripažino akivaizdžių pažeidimų, kurie apsunkino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei sukėlė didesnę neturtinę žalą.

40. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

41. Šiaulių TI nurodo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, jam teko daugiau nei 3 kv. m. Sanitarinis mazgas buvo atskirtas kur kas aukštesnėmis nei 1,5 m sienelėmis, todėl jame nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 42. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteistas 150 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, pagrįstumas ir teisėtumas.

43. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kameroje Nr. 45 oro temperatūra buvo žemesnė kaip 18°C (pareiškėjas šioje kameroje buvo 5 dienas), o kameroje Nr. 39 apšvietimo įrenginiai buvo techniškai netvarkingi, nesaugūs, taip pat buvo nemalonus kvapas sanitariniame mazge. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas dėl šių pažeidimų patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina, priteisiant 150 Eur. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų ir aplinkybės dėl patirtos neturtinės žalos buvo pripažintos neįrodytomis ir nepagrįstomis.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas dėl netinkamo aplinkybių vertinimo, nes kamerose ne visada buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, o naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas privatumas, priteistas neteisingas neturtinės žalos atlyginimas (pareiškėjas prašo priteisti 1 000 Eur).

45. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas.

47. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

48. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

49. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, detaliai ir visapusiškai išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

50. Pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

51. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas bylos aplinkybes, su kuriomis jis nesutinka, nurodo, kad reikalingas jo pažeidimų, išdėstytų skunde, naujas vertinimas, tačiau šios argumentacijos nepagrindžia bylos įrodymais ir teisės aktų normomis.

52. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui kalint kameroje Nr. 88 teko nuo 3,36 kv. m ploto, kameroje Nr. 93 teko nuo 3,43 kv. m ploto, kameroje Nr. 63 teko nuo 3,24 kv. m ploto, kameroje Nr. 46 teko nuo 3,26 kv. m ploto, tačiau nepripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, taip pat nebuvo atsižvelgta į baldų užimamą plotą.

53. Vertinant minėtus pareiškėjo argumentus, pažymėtina, kad pareiškėjui turėjo būti užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas (Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui kameroje Nr. 88 teko nuo 6,24 iki 3,75 kv. m, kameroje Nr. 93 teko nuo 6,08 iki 3,65 kv. m, kameroje Nr. 63 teko 3,63 kv. m, kameroje Nr. 46 teko nuo 18,3 iki 3,67 kv. m. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas (3,6 kv. m) buvo užtikrintas ir kitose kamerose.

54. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

55. 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

56. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017).

57. Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

58. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Konvencijos bei nacionalinės teisės normas, nustatydamas pareiškėjui tenkantį minimalų plotą ir konstatuodamas, kad pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista.

59. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas patikrino, ar nebuvo pažeistas EŽTT nurodytas 3 kv. m plotas, t. y. atliko apskaičiavimus, atsižvelgdamas į sanitarinio mazgo patalpos plotą, ir nustatė, kad pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m, t. y. nebuvo pažeistos Konvencijos nuostatos.

60. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sienelės aukštis didesnis nei 1,5 m (aukštis yra nuo 1,81 m iki 2,34 m), t. y. nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kai kuriuose sanitariniuose mazguose užkabintos užuolaidos privatumo neužtikrino, tačiau nenurodo jokių detalesnių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nebuvo užtikrintas privatumas.

62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018; kt.).

63. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016; kt.).

64. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes apie įrengtus sanitarinius mazgus kamerose, į tai, kad buvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, darytina išvada, jog nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

65. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytus pažeidimus (kameroje Nr. 45 oro temperatūra buvo žemesnė kaip 18°C (pareiškėjas šioje kameroje buvo 5 dienas), o kameroje Nr. 39 apšvietimo įrenginiai buvo techniškai netvarkingi, nesaugūs, taip pat nemalonus kvapas sanitariniame mazge), tai, kad kalinimo sąlygos nepakenkė pareiškėjo sveikatai, kad nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, sprendė, kad pareiškėjui priteistinas 150 neturtinės žalos atlyginimas.

66. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo argumentus dėl neteisingai nustatytos neturtinės žalos atlyginimo kompensacijos, pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, atsakovo atstovo įvykdyti neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan.

67. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018; kt.).

68. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų pobūdį, jų mastą ir trukmę, į ginamų vertybių (žmogaus orumas) turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad šiuo atveju priteistas 150 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

69. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. (R. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė