2020-03-10 Nr. AB-5475-3-61-3-03417-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-3436-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03417-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad padarytą žalą sieja su neteisėtais Policijos departamento pareigūnų veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas du kartus, t. y. 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 5-TE-402 (toliau – ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymas) ir 2015 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 5-TE-236 (toliau – ir 2015 m. gegužės 8 d. įsakymas), dėl tų pačių priežasčių buvo atleistas iš valstybės tarnybos. Pareiškėjo atleidimai iš valstybės tarnybos vėliau teismų sprendimais buvo pripažinti neteisėtais. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas du kartus bet kokiais būdais siekė susidoroti su pareiškėju, buvo tendencingai siekiama sumenkinti, apjuodinti pareiškėją dėl polinkio nusižengti bei dėl nesąžiningumo, nepatikimumo ir nelojalumo Lietuvos valstybei. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu buvo išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, palikus jį nepakeistą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad nuolat jautė pažeminimą, kankino nemiga, gėrė vaistus, taip pat kankino nugaros skausmai, įtampa, ilgą laiko tarpą negalėjo dirbti valstybės tarnyboje, kelti kvalifikacijos, daryti karjeros. Pareiškėjas prašomą priteisti žalos atlyginimą – 20 000 Eur apskaičiavo pusės mėnesio darbo užmokestį – 500 Eur padauginęs iš 40 mėn. (atleidimo iš tarnybos laikotarpis). Pareiškėjas teigė, jog jis patyrė didelę skriaudą, pažeminimą, paniekinimą, todėl turėtų būti atlyginta neturtinė žala.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento (toliau – ir atsakovas) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas dėl žalos, kylančios iš Policijos departamento 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo, prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį. Dėl žalos, kylančios iš Policijos departamento 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo nurodė, kad pareiškėjas, pagrįsdamas jam padarytą žalą šiuo aspektu, teismui pateikė medicininių dokumentų nuorašus, kurie apima laikotarpį nuo 1998 m. liepos 24 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir šis laikotarpis niekaip negali būti susietas su 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo priėmimo laikotarpiu. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas ilgą laiką buvo įtariamuoju ir kaltinamuoju baudžiamojoje byloje, kuri buvo tiriama tiek Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje, tiek teismuose, o Lietuvos apeliacinis teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė tik 2017 m. birželio 9 d., todėl nesuprantama, kodėl pareiškėjas savo emocinius išgyvenimus sieja su minėtais įsakymais dėl atleidimo iš tarnybos. Atsakovas paaiškino, jog nors Policijos departamento 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo teisėtumas teismuose buvo nagrinėjamas nuo 2015 m. birželio 5 d. iki 2017 m. vasario 27 d., tačiau pareiškėjas per visą šį laikotarpį žalos atlyginimo klausimo nekėlė, kas reikštų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu žalos nebuvo patyręs. Atsakovas vertino, jog Policijos departamento 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo panaikinimas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas, taip pat sumažintos išeitinės išmokos priteisimas yra pakankama satisfakcija. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, administracinės bylos Nr. A-1016-552/2017 nagrinėjimo metu buvo nurodęs, kad nepageidauja būti grąžintas į valstybės tarnybą, o tai tik parodo, kad valstybės tarnyba nebuvo tokia vertybė, kurios praradimas sukeltų neigiamus išgyvenimus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo S. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1168-442/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 250 straipsniu, taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

III. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo S. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas analizavo CK 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.127 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl ieškinio senaties taikymo ir reikalavimui dėl žalos atlyginimo, žalą kildinant iš 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo, teismas taikė ieškinio senatį. Atsižvelgęs į tai, kad skundas su reikalavimu dėl žalos atlyginimo teismui paduotas 2017 m. spalio 10 d., teismas darė išvadą, jog pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (nuo 2013 m. rugsėjo 25 d.) tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti ir nėra pagrindo šio termino atnaujinti.

10. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad panaikinus 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą ir 2015 m. gegužės 8 d. įsakymą, buvo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kyla pareiga įrodyti žalos faktą bei priežastinį ryšį tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

11. Teismas vertino pareiškėjo pateiktus medicininių dokumentų išrašus ir darė išvadą, kad jie pagrindžia sveikatos sutrikimus dar iki 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo, iš kurio kildinama žala, priėmimo, todėl žalos faktas su neteisėtais veiksmais niekaip negali būti susietas priežastiniu ryšiu. Teismas nurodė, jog vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais, o pareiškėjui jų nepateikus, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą, kuri kildinama iš 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo. Teismas pažymėjo, kad ilgą laiko tarpą (nuo 2009 m. iki 2017 m.) pareiškėjas buvo įtariamasis ir kaltinamasis baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, kuri buvo nagrinėjama pirmoje bei apeliacinėje instancijose, todėl pritarė atsakovo atstovo išdėstytai pozicijai, kad negalima daryti neginčytinos išvados, kad neigiamus išgyvenimus skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas patyrė būtent dėl atsakovo atstovo priimtų įsakymų atleisti pareiškėją iš pareigų, o ne dėl jo atžvilgiu vykusios baudžiamosios bylos.

IV. 12. Pareiškėjas S. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su teismo sprendimu, kurio motyvacija iš esmės atkartoja teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo motyvus.

14. Pareiškėjas teigia, jog apie 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo pripažinimą neteisėtu ir panaikintu, jis sužinojo teismo sprendimo dieną 2015 m. sausio 16 d., todėl ieškinio senatis teismo taikyta nepagrįstai, nukrypstant nuo teismų formuojamos praktikos. Pareiškėjas akcentuoja, jog iki 2015 m. sausio 16 d. objektyviai ir subjektyviai neturėjo teisinio pagrindo 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo vertinti kaip neteisėto, pažymėjo, jog svarbu buvo sulaukti teismo įvertinimo dėl jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo, kuris buvo motyvuojamas 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu. Pareiškėjas nurodo, kad 2015 m. lapkričio 5 d. buvo išteisintas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 9 d. nutartimi. Pareiškėjas pabrėžia, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo ginčijimui ieškinio senaties termino nepraleido, nes dėl objektyvių aplinkybių jo delsimas yra pateisinamas.

15. Pareiškėjas pažymi, jog teismas nevertino pareiškėjo teiginių dėl jo atleidimo iš valstybės tarnybos priežasčių (teismo sprendimu pareiškėjas buvo grąžintas į pareigas, tačiau atsakovo atstovas neišdavė leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, todėl jis buvo atleistas), pabrėžia, jog būtent dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ilgą laiko tarpą neturėjo galimybės dirbti valstybės tarnyboje, kelti kvalifikacijos, daryti karjeros. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 6.250 straipsnio nuostatų, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) bei įrodymų vertinimo principų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.).

16. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą.

17. Policijos departamentas teigia, jog nors pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas atkartoja teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo motyvus, tačiau pats pareiškėjas naujų įrodymų, paaiškinimų nepateikė bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teise pateikti papildomus paaiškinimus nepasinaudojo, todėl teismas vertino byloje esančią medžiagą analogiškai bei kai kuriais byloje aktualiais klausimais pateikė analogiškus argumentus.

18. Policijos departamentas sutinka su teismo argumentais dėl ieškinio senaties taikymo. Policijos departamentas pažymi, kad siejant neturtinės žalos atlyginimo atsiradimą su CK 6.250 straipsniu atitinkamai ieškinio senaties terminas išimtinai sietinas ne su teismo sprendimo, kuriuo pripažįstama, kad Policijos departamentas priėmė neteisėtą sprendimą priėmimo diena, bet su asmens sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą diena. Atsižvelgęs į tai, Policijos departamentas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis laukęs teismo sprendimų, kuriais įsakymai dėl pareiškėjo atleidimo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, atmestini.

19. Policijos departamentas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4274-858/2017, teigia, jog asmens patirta neturtinė žala analogiško pobūdžio bylose privalo būti įrodyta ir pagrįsta, priešingu atveju nebus tenkintos visos CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, būtinos neturtinei žalai atsirasti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, kildinamos iš 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo Nr. 5-TE-402 ir 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 5-TE-236.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš jo atleidimo iš valstybės tarnybos. Nagrinėjamu atveju tarnybinius santykius tarp pareiškėjo ir Policijos departamento, reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.), kurio 5 straipsnis numatė, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) nenumatė neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 250 straipsnyje buvo nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Taigi žalos, kurią pareiškėjas grindžia įsakymų dėl jo atleidimo iš valstybės tarnybos neteisėtumu, atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Darbo kodekso (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 250 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4274-858/2017; 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012; 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-67/2012). Nepaisant nurodytos ginčo santykiui taikytinos materialiosios teisės normos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017; 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007 ir kt.).

23. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Dėl senaties termino taikymo pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 21 punktą).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su jo skundo dalies atžvilgiu taikytu ieškinio senaties terminu. Pareiškėjas teigia, kad apie 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo pripažinimą neteisėtu ir panaikintu, jis sužinojo tik Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2015 m. sausio 16 d., pripažinus jo skundžiamą 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą neteisėtu, todėl ieškinio senatis teismo taikyta nepagrįstai, nukrypstant nuo teismų formuojamos praktikos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su aptariamu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu ir jį vertina kritiškai, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad apie priimtą 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymą pareiškėjas sužinojo ne vėliau, kaip 2013 m. rugsėjo 25 d. (I t., b. l. 178), ir pastarąjį kaip nepagrįstą ir neteisėtą skundė teismui. Taigi būtent šiuo laikotarpiu pareiškėjui tapo aišku, kad pažeidžiamos jo teisės bei atitinkamai būtent šiuo laikotarpiu galimai galėjo kilti ir pareiškėjo skunde nurodytos neigiamos pasekmės (pažeminimo, paniekinimo jausmas, nemiga, nugaros skausmai ir pan.). Pareiškėjas nenurodė bei nepagrindė priežasčių, trukdžiusių jam kreiptis į teismą ir reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad esant atsakovo prašymui pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, kildinant ją iš 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo priėmimo, pritaikė ieškinio senatį ir reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl 2013 m. rugpjūčio 21 d. įsakymo atmetė kaip nepagrįstą.

26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.250 straipsnio nuostatų, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) bei įrodymų vertinimo principų (ABTĮ 56 str. 6 d.), tačiau pažymėtina, kad byloje nėra ginčo tarp šalių dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo teismine tvarka panaikinus 2013 m. rugpjūčio 21 d. ir 2015 m. gegužės 8 d. įsakymus.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Darbo kodekso 250 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala), o neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008).

28. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-61-662/2018).

30. Kita vertus, neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnį nėra preziumuojama, todėl jos atsiradimo faktą bei priežastinį ryšį su skundžiamos valstybės valdžios institucijos neteisėtais konkrečiais aktais (CK 6.271 straipsnio prasme) privalo įrodyti pareiškėjas. Kreipdamasis į teismą pareiškėjas turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą visiškai ar iš dalies patenkinti reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).

31. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtos neturtinės žalos faktą ir dydį, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs, kad nuolat jautė pažeminimą, kankino nemiga, gėrė vaistus, taip pat kankino nugaros skausmai, įtampa, ilgą laiko tarpą negalėjo dirbti valstybės tarnyboje, kelti kvalifikacijos, daryti karjeros.

32. Nagrinėjamu atveju nėra kvestionuojamas faktas, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasiškai išgyveno, realiai jautė pažeminimą, jį galėjo kankinti nemiga, nugaros skausmai, įtampa, dėl ko jam galėjo būti skirti medikamentai, tam tikriems atsiradusiems sveikatos sutrikimams gydyti, tačiau pabrėžtina, kad byloje surinktų bei ištirtų įrodymų pagrindu negalima padaryti išvados, kad tokią neturtinę žalą pareiškėjui galėjo sukelti būtent atsakovo 2015 m. gegužės 8 d. įsakymas. Pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų išrašai už laikotarpį nuo 1998 m. liepos 24 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. pagrindžia tam tikrus sveikatos sutrikimus buvusius dar iki 2015 m. gegužės 8 d. įsakymo priėmimo, todėl galimos neturtinės žalos padarymo faktas šiuo aspektu negali būti susietas su neteisėtais atsakovo veiksmais priežastiniu ryšiu. Pareiškėjo negalėjimas dirbti valstybės tarnyboje, kelti kvalifikaciją, daryti karjerą taip pat buvo apspręstas jo procesinio statuso (įtariamasis, kaltinamasis) baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamų veikų, įtvirtintų Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, todėl šis neturtinės žalos padarymo faktas taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintas neįrodytu.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, objektyviai jas įvertino, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Veslava Ruskan

Milda Vainienė