b33abff8-29fd-4e20-82b3-3faf4fb1908f · Lietuvos apeliacinis teismas

  Civilinė byla Nr. 2T-61/2013Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 11 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo pareiÅ¡kėjo A. Ž. praÅ¡ymÄ pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Homburgo miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimÄ Nr. 8 VI 332/13, suinteresuotas asmuo – S. P..

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs praÅ¡ymÄ , n u s t a t ė : pareiÅ¡kėjas A. Ž. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismÄ su praÅ¡ymu pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Homburgo miesto apylinkės teismo (toliau tekste – VFR teismas) 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimÄ Nr. 8 VI 332/13. VFR teismas minėtu paveldėjimo teisės liudijimu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos piliečio P. J. Ž., paskutiniu metu gyvenusio ir 2013 m. kovo 31 d. mirusio Blieskastel mieste (Vokietijos Federacinė Respublika), palikimÄ (po ½ dalį palikėjo turto), remiantis testamentu, dėl kilnojamojo turto palikimo taikant Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, o dėl nekilnojamojo turto palikimo taikant Lietuvos Respublikos teisę, paveldėjo jo vaikai S. P. ir A.

Ž..PraÅ¡ymas tenkinamas iÅ¡ dalies. Europos SÄ jungos (toliau tekste - ES) valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal ES reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal ES reglamentų, Lietuvos Respublikos civilinį procesÄ reglamentuojančių Europos SÄ jungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo (toliau tekste – Ä®statymas) ir Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – LR CPK) nustatytÄ tvarkÄ (Ä®statymo 4 str. 1 d.).

Dėl taikytinos teisės, sprendžiant Vokietijos Federacinėje Respublikoje iÅ¡duoto paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimÄ . 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – Reglamentas Nr. 44/2001) 1 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje Å¡io reglamento taikymo sritį, nurodyta, jog Å¡is reglamentas taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobÅ«dį.

To paties straipsnio 2 dalyje išvardintos Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtys. Šiame straipsnyje nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas fizinių asmenų statusui arba teisnumui ir veiksnumui, nuosavybės teisėms, susijusioms su santuokiniais ryšiais, testamentais ir paveldėjimu (2 d.

a) p.). Kuriant 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijÄ dėl jurisdikcijos ir sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau tekste – 1968 m. Briuselio konvencija), kurios pagrindu vėliau buvo priimtas Reglamentas Nr. 44/2001, buvo siekiama maksimaliai iÅ¡plėsti jos taikymo sritį, kad Å¡i konvencija apimtų maksimalų skaičių civilinių ir komercinių bylų. Tačiau dėl atskirose srityse egzistuojančių didelių teisinio reglamentavimo skirtumų Europos Bendrijos valstybėse, bylas dėl tam tikrų rÅ«Å¡ių teisinių santykių (tarp jų ir bylas, susijusias su testamentais ir paveldėjimu) konvencijos kÅ«rėjams teko paÅ¡alinti iÅ¡ jos taikymo srities.

Kaip jau minėta, Reglamentas Nr. 44/2001 buvo kuriamas remiantis 1968 m. Briuselio konvencija, siekiant užtikrinti tęstinumÄ tarp Å¡ių dokumentų. Dėl Å¡ios priežasties aiÅ¡kinant Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas gali bÅ«ti remiamasi Europos Teisingumo Teismo suformuluota 1968 m. Briuselio konvencijos taikymo praktika bei atsižvelgiama į Å¡ios konvencijos tikslus. LingvistiÅ¡kai aiÅ¡kinant Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies a) punktÄ , gali susidaryti įspÅ«dis, kad Å¡is teisės aktas netaikomas nuosavybės teisėms, susijusioms su testamentais ir paveldėjimu, tačiau atsižvelgiant į Å¡io reglamento sÄ sajas su 1968 m.

Briuselio konvencija, Reglamento Nr. 44/2001 ir 1968 m. Briuselio konvencijos tikslus bei priėmimo aplinkybes, darytina išvada, jog šis teisės aktas neturėtų būti taikomas testamentams ir paveldėjimui. Kadangi VFR teisme vykusiame procese, kuriame buvo išduotas prašomas pripažinti Lietuvos Respublikoje paveldėjimo teisės liudijimas, sprendžiamas klausimas buvo susijęs su testamentu ir paveldėjimu, Reglamentas Nr. 44/2001 klausimo dėl VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo nagrinėjimui negali būti taikomas.

Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika nėra sudariusios tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių ir teisinės pagalbos civilinėse bylose, VFR teismo 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimui Lietuvos Respublikoje taikomos LR CPK nuostatos (LR CPK 809 str. 1 ir 4 d.; Įstatymo 4 str. 1 d.).Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos paveldėjimo teisės liudijimo sukeliamų teisinių pasekmių Lietuvos Respublikoje. Vokietijos Federacinės Respublikos Civilinio kodekso (vok.

Bürgerliches Gesetzbuch) (toliau tekste - BGB) 1922 straipsnyje įtvirtinta, kad po asmens mirties jo turtas kaip visuma pereina vienam ar keletui kitų asmenų (paveldėtojų) (universalaus teisių perėmimo principas). BGB 1942 straipsnyje nustatyta, jog palikimas pereina paveldėtojui, nepriklausomai nuo jo teisės atsisakyti palikimo. Tačiau, pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, nenorintis priimti palikimo paveldėtojas gali jo atsisakyti per 6 savaičių terminÄ (BGB 1944 str. 1 d.). Tuo atveju, jei paveldėtojas gyvena užsienyje, jis gali tai padaryti per 6 mėnesius (BGB 1944 str. 2 d.).

Jeigu palikimo atsisakoma, laikoma, jog palikimas neperėjo jo atsisakiusiajam asmeniui (BGB 1953 str. 1 d.). Tai reiškia, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, skirtingai, nei pagal Lietuvos Respublikos teisę, mirusio asmens turto paveldėtojai įstatymo pagrindu tampa šio turto savininkais iškart po palikėjo mirties (autonominio nuosavybės teisės perėjimo principas). Nepaisant autonominio nuosavybės teisės perėjimo principo, šioje valstybėje paveldėjimo teisės liudijimas yra išduodamas pareikštiniu būdu (BGB 2353, 2354 str.).

Paveldėjimo teisės liudijimas nėra baigtinio pobūdžio dokumentas, todėl tuo atveju, jei nustatoma, kad šis dokumentas išduotas be pagrindo, jis gali būti atšauktas (BGB 2361 str.). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK) 1.62 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto paveldėjimo santykiams taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos valstybės teisė. LR CPK 786 straipsnyje nustatyta, kad išimtinai tik Lietuvos Respublikos teismai nagrinėja bylas dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu.

Pagal LR CK 5.50 straipsnio 1 dalį, įpėdinis, siekdamas įgyti palikimÄ , turi jį priimti. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimÄ , kai jis faktiÅ¡kai pradėjo paveldimÄ turtÄ valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiÅ¡kimÄ dėl palikimo priėmimo. To paties straipsnio 3 dalyje nustatytas 3 mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos terminas palikimui priimti. LR CK 5.4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė palikėjo nuolatinė gyvenamoji vieta (LR CK 2.12 str.).

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Å¡io įstatymo nustatytais atvejais ir notarinių veiksmų atlikimui nustatyta tvarka atskirus notarinius veiksmus gali atlikti Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigÅ«nai. Pavyzdinis Lietuvos Respublikos konsulinių pareigÅ«nų atliekamų notarinių veiksmų sÄ raÅ¡as yra nurodytas Å¡io įstatymo 27 straipsnyje. Daroma iÅ¡vada, kad VFR teismas, paveldėjimo teisės liudijimu iÅ¡sprendęs Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto paveldėjimo klausimÄ ir nustatęs kiekvienam iÅ¡ paveldėtojų tenkančiÄ paveldimo turto dalį, pažeidė CPK 786 straipsnyje nustatytÄ imperatyviÄ Lietuvos Respublikos iÅ¡imtinės jurisdikcijos taisyklę.

Todėl Å¡is dokumentas dalimi, kuria iÅ¡spręstas klausimas dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamÄ jį turtÄ , Lietuvos Respublikoje negali sukelti pareiÅ¡kėjo siekiamų teisinių pasekmių ir negali bÅ«ti teisių į minėtÄ turtÄ registravimo nekilnojamojo turto registre pagrindas. Kaip jau minėta, Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto paveldėjimas vyksta pagal Lietuvos Respublikos teisę. Todėl įpėdinis, atsiradus palikimui, skirtingai nei pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, automatiÅ¡kai neįgyja į jį nuosavybės teisės. Pagal Lietuvos Respublikos teisę įpėdinis atsiradus palikimui įgyja tik teisę palikimÄ priimti ar jo nepriimti.

Tam, kad įvyktų turto savininko pasikeitimas, t. y. kad nuosavybės teisę į palikimÄ Ä¯gytų palikėjo įpėdiniai, palikimas turi bÅ«ti priimtas. Vienas iÅ¡ palikimo priėmimo bÅ«dų – kreipimasis į palikimo atsiradimo vietos notarÄ . Kadangi, pareiÅ¡kėjo teigimu, palikėjo P. J. Ž. deklaruota gyvenamoji vieta buvo Vokietijos Federacinėje Respublikoje, palikimo atsiradimo vieta taip pat laikytina Å¡i užsienio valstybė. Dėl Å¡ios priežasties A. Ž. ir S. P., norėdami tinkamai iÅ¡reikÅ¡ti valiÄ dėl palikimo priėmimo, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigÄ Vokietijos Federacinėje Respublikoje, kuri pagal savo kompetencijÄ gali atlikti notarinius veiksmus.

Atkreiptinas dėmesys, kad veiksmai, kurie turi bÅ«ti atliekami po to, kai paveldėtojas Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje iÅ¡reiÅ¡kia valiÄ priimti Lietuvos Respublikoje esantį palikimÄ , nėra reglamentuoti Lietuvos Respublikos notariato įstatyme, Lietuvos Respublikos konsuliniame statute ir poįstatyminiuose teisės aktuose. Todėl susiklosčius tarpvalstybinei paveldėjimo situacijai, atsižvelgiant į analogiÅ¡kų teisinių santykių reglamentavimÄ nesant tarpvalstybinės paveldėjimo situacijos, Lietuvos Respublikos paveldėjimo teisės tradicijÄ , protingumo bei ekonomiÅ¡kumo principus, darytina iÅ¡vada, kad testamentiniai paveldėtojai, o taip pat ir kiti paveldėjimu suinteresuoti asmenys, siekdami sukelti jų pageidaujamas teisines pasekmes Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto atžvilgiu, be Lietuvos Respublikos konsulinės įstaigos taip pat gali kreiptis tiesiogiai į Lietuvos Respublikos notarÄ , kuris nustatytinas mutatis mutandis taikant LR CK 5.4 straipsnį.Nagrinėjamu atveju, kadangi S. P. ir A.

Ž. dėl palikimo priėmimo kreipėsi į institucijÄ , neturinčiÄ jurisdikcijos Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto atžvilgiu, konstatuotina, kad A. Ž. ir S. P. laiku, tačiau netinkamu bÅ«du iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ dėl palikimo priėmimo (LR CK 5.50 str. 2 ir 3 dalys). Esant tokiai teisinei situacijai paveldėtojai, siekdami priimti palikimÄ pagal Lietuvos Respublikoje galiojančiÄ tvarkÄ , turi įstatyme numatytus veiksmus atlikti tinkamoje institucijoje – Lietuvos Respublikos konsulinėje įstaigoje užsienio valstybėje arba pas notarÄ Lietuvos Respublikoje.

VFR teisės liudijimas Å¡iuo atveju įrodo Å¡ių asmenų siekį priimti palikimÄ ir valios iÅ¡reiÅ¡kimo laikÄ . Nepaisant to, kas pasakyta dėl VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo dalies dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, kitos VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimas gali bÅ«ti sprendžiamas (CPK 812 str. 2 d.).Dėl Vokietijos Federacinės Respublikos paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo Lietuvos Respublikoje.

LR CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsisakoma pripažinti užsienio valstybių teismų sprendimus, jeigu:

1) sprendimas nėra įsiteisėjęs pagal tos valstybės, kurioje jis yra priimtas, įstatymus;

2) pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina išimtinai Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai;

3) Å¡aliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylÄ , nebuvo tinkamai praneÅ¡ta apie civilinės bylos iÅ¡kėlimÄ bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės, o tais atvejais, kai ji buvo neveiksni, – tinkamo atstovavimo galimybės;

4) užsienio teismo sprendimas, kurio pripažinimo yra prašoma, nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių;

5) sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai;

6) užsienio valstybės teismas priimdamas sprendimÄ iÅ¡sprendė klausimus dėl Lietuvos Respublikos piliečio veiksnumo ar teisnumo, atstovavimo pagal įstatymÄ , Å¡eiminių turtinių ar paveldėjimo teisinių santykių ir tai prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos tarptautinei privatinei teisei, iÅ¡skyrus atvejus, kai Lietuvos teismai byloje bÅ«tų priėmę tokį patį sprendimÄ .Kaip jau minėta, VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimu negalėjo bÅ«ti sprendžiama dėl daiktinių teisių į Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamÄ jį turtÄ (LR CPK 786 str.).

Aplinkybė, jog VFR teismas šį klausimÄ sprendė, yra pagrindas nepripažinti Lietuvos Respublikoje VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo dalies dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto paveldėjimo LR CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismui nenustačius LR CPK 810 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, VFR teismo paveldėjimo teisės liudijimo dalis dėl kilnojamojo turto, esančio Vokietijos Federacinėje Respublikoje, yra pripažįstama Lietuvos Respublikoje (LR CPK 812 str. 2 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 809 straipsnio 1 dalimi, 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 812 straipsnio 2 dalimi,n u t a r i a:pareiÅ¡kėjo A. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) praÅ¡ymÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Homburgo miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 8 VI 332/13 dalį, kuria nustatyta, kad palikėjo P. J. Ž. (a.k. (duomenys neskelbtini) Vokietijos Federacinėje Respublikoje esantį kilnojamÄ jį turtÄ lygiomis dalimis paveldi J.

P. ir A. Ž..Atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos Homburgo miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 8 VI 332/13 dalį, kuria nustatyta, kad palikėjo P. J. Ž. Lietuvos Respublikoje esantį nekilnojamÄ jį turtÄ lygiomis dalimis paveldi J. P. ir A. Ž.. Å i nutartis per 3 mėnesius gali bÅ«ti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Teisėjas                                                     Egidijus Žironas