2017-11-02 Nr. AB-19765-3-61-3-05265-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-787-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05265-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundais (I t., b. l. 1, 139–141, 151–152) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI‑K), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 m. sausio 18 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2014 m. kovo 6 d., nes už šį laikotarpį jau buvo pateikęs skundą teismui) buvo laikomas perpildytose kamerose. Kamerose yra prišiukšlinta, purvina, smirda. Dėl netinkamos šviesos negalėjo skaityti knygų, rašyti laiškų artimiesiems. Kamerose stalas buvo per mažas, dėl to kildavo konfliktų su kitais asmenimis, tualeto sienelė buvo per žema, todėl kiti asmenys matydavo, kai jis naudojosi tualetu. Kamerų langų atidaryti neįmanoma dėl grotų.

3. Patikslindamas skundą pareiškėjas nurodė, kad karantino kameroje Nr. 124 nebuvo radijo taško, dėl per mažo kameros ploto teko beveik visą laiką gulėti, o tai kenkia jo (duomenys neskelbtini), nes yra patyręs traumą. Kameros Nr. 109 grindys padengtos linoleumu, po kuriuo renkasi drėgmė, šiukšlės, neužtikrintas privatumas naudotis tualetu, nėra galimybės išsiskalbti ir pasidžiauti rūbų, per lango grotas nėra galimybės jį atidaryti. Kameros sienos apaugusios pelėsiu, dažai atsilupę, blogas apšvietimas. Kameroje Nr. 11, kurioje atvykus galima laikyti iki 2 valandų, jis buvo laikytas 3 valandas. Kitas nuteistasis rūkė, todėl jam, kaip nerūkančiam, teko uostyti dūmus. Jam nėra išduodama spauda, negali sužinoti, kas vyksta pasaulyje. Dėl patirtos traumos sunku užlipti į antrą lovos aukštą, turi miegoti pasitiesęs čiužinį ant žemės. Maudantis duše per langelį gali matyti prižiūrėtojai, dušai yra labai maži, nėra, kur pasidėti rūbų. Pareiškėjo teigimu, jis specialiai yra patalpinamas į blogos būklės tą pačią kamerą Nr. 398. Dėl kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 5–12, 165–173) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti 9,96 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

5. Lukiškių TI-K nurodė, jog įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

6. Paaiškino, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

7. Teigė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, laikinos laikymo patalpos, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau 2 valandų (t. y. laikinai, prieš teismą, po teismo, iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan.). Šios laikino laikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatas, laikino laikymo patalpose draudžiama rūkyti. Tiek laikinose laikymo kamerose, tiek ant jų durų yra iškabinti ženklai, draudžiantys rūkyti.

8. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, todėl nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 2 d. sprendimu (II t., b. l. 37–43) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2015 m. birželio 5 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. sausio 18 d., todėl klausimas dėl reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo bus sprendžiamas būtent dėl šių laikotarpių.

11. Teismas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kuriame įtvirtinta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 125 (plotas 6,48 kv. m), Nr. 104 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 254 (plotas 34,71 kv. m), Nr. 118 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 383 (plotas 7,22 kv. m), Nr. 387 (plotas 29,44 kv. m), Nr. 117 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 275 (plotas 7,85 kv. m), Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 311 (plotas 7,75 kv. m), Nr. 320 (plotas 7,76 kv. m), Nr. 113 (plotas 6,43 kv. m), Nr. 273 (plotas 7,79 kv. m), Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 313 (plotas 7,79 kv. m), Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 388 (plotas 26,96 kv. m), Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 296 (plotas 8,03 kv. m), Nr. 405 (plotas 17,02 kv. m), Nr. 116 (plotas 7,49 kv. m), Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m), Nr. 124 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 109 (plotas 7,31 kv. m), Nr. 398 (plotas 32,33 kv. m), Nr. 123 (plotas 7,42 kv. m), Nr. 203 (plotas 6,83 kv.

m) kartu su 1–11 asmenų. Teisės aktais užtikrintas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniu (3,6 kv. m), pareiškėjui iš dalies buvo užtikrintas šiomis dienomis: 2013 m. gegužės 2 d., 2013 m. gegužės 6–8 d., 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. birželio 10 d., 2014 m. kovo 27 d. – 2014 m. balandžio 2 d., 2014 m. balandžio 17 d., 2014 m. balandžio 22 d., 2014 m. rugsėjo 4–7 d., 2014 m. rugsėjo 9–11 d., 2015 m. sausio 20–21 d., 2015 m. sausio 30 d., 2015 m. kovo 13 d., 2015 m. kovo 16–18 d., 2015 m. lapkričio 27 d., 2015 m. lapkričio 29 d., 2015 m. gruodžio 23–27 d., 2015 m. gruodžio 30 d.

– 2016 m. sausio 4 d., 2016 m. sausio 15–18 d. Taip pat pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K šiais laikotarpiais: 2013 m. gegužės 3–4 d., 2013 m. gegužės 9 d. – 2013 m. birželio 5 d., 2013 m. birželio 11 d. – 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. balandžio 3–16 d., 2014 m. balandžio 24 d. – 2014 m. rugsėjo 3 d., 2014 m. rugsėjo 18 d. – 2015 m. sausio 19 d., 2015 m. sausio 22‑29 d., 2015 m. vasario 6 d. – 2015 m. kovo 12 d., 2015 m. kovo 19–25 d., 2015 m. kovo 27 d. – 2015 m. gegužės 28 d., 2015 m. birželio 1–3 d., 2015 m. birželio 5 d.

– 2015 m. lapkričio 26 d., 2015 m. lapkričio 30 d. – 2015 m. gruodžio 9 d., 2015 m. gruodžio 11–22 d., 2015 m. gruodžio 28‑29 d., 2016 m. sausio 5–14 d. Šie duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 78 paras, iš kurių apie 46 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, atitinkamai 32 paras Lukiškių TI‑K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų kameros plotą, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, jog kamerose yra prišiukšlinta, purvina, smirda, kameros sienos apaugusios pelėsiu, dažai atsilupę, nėra tinkamai užtikrintas apšvietimas, tualeto sienelė buvo per žema, todėl kiti asmenys matydavo, kai jis naudojosi tualetu. Kamerų langų atidaryti neįmanoma dėl grotų. Karantino kameroje Nr. 124 nebuvo radijo taško, nėra galimybės išsiskalbti ir pasidžiauti rūbų. Tuo tarpu kameroje Nr. 11, kurioje atvykus galima laikyti iki 2 valandų, jis buvo laikytas 3 valandas, kitas nuteistasis rūkė, todėl jam, kaip nerūkančiam, teko uostyti dūmus, nėra išduodama spauda, negali sužinoti, kas vyksta pasaulyje. Dėl traumos sunku užlipti į antrą lovos aukštą, turi miegoti pasitiesęs čiužinį ant žemės. Maudantis duše per langelį gali matyti prižiūrėtojai, dušai yra labai maži, nėra kur pasidėti rūbų. Pareiškėjo teigimu, jis specialiai yra patalpinamas į blogos būklės tą pačią kamerą Nr. 398.

13. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V‑241 (toliau – ir HN 76:2010) nustatyta, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc.; mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 p.); sienos ir lubos turi būti padengtos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia medžiaga (30.2 p.); laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (28 p.); laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (58 p.); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 p.).

Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), nustatančioje, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.); natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 p.); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 p.); patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 p.); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.); laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais (40 p.).

Taigi tiek pagal nurodytas teisės normas, tiek pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 109 punktą suimtieji privalo kamerose palaikyti tvarką ir švarą. Duomenų, kad pareiškėjas nebūtų aprūpintas švarai palaikyti būtinu inventoriumi, byloje nėra, to neteigia ir pats pareiškėjas, todėl dėl švaros kamerose atsakingas pats pareiškėjas, o Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) šiuo atveju nėra.

14. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio mėn. akte nustatyta, jog kameroje Nr. 254 lubos vietomis pajuodusios, nuo sienų vietomis nusilupę dažai; 2015 m. kovo 9 d. akte Nr. 13(13.3)-PA-464 nustatyta, kad kameroje Nr. 405 buvo nubyrėję sienų dažai, nelygi grindų danga. Kitų pareiškėjo nurodytų teiginių dėl pelėsiu apaugusių sienų, netinkamo apšvietimo pareiškėjo buvimo atitinkamose kamerose laikotarpiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateikti patikrinimo aktai nepatvirtina, todėl jie atmestini kaip niekuo nepagrįsti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodomų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, todėl teiginiai dėl vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.

15. Teismas nurodė, kad remiantis HN 76:2010 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 14 d. redakcija), 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovo teigimu, sanitariniai mazgai kamerose atitverti sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 metro aukščio. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, jog galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažemino lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05).

EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ir galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje neužtikrinimas yra netinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis.

16. Teismas nustatė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Atsakovas teigė, kad laikosi šio reikalavimo, teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovės teiginiais. Be to, pažymėtina, kad remiantis HN 134:2015 11.2 punktu, laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. Vadinasi, pareiškėjo teisės negalėtų būti pažeistos, kai, pasak jo, jis atvykęs į Lukiškių TI-K kameroje Nr. 11 buvo laikomas 3 valandas.

17. Teismas nurodė, kad pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog Lukiškių TI-K patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad laikino sulaikymo kameroje kitas asmuo rūkė, o jis, kaip nerūkantis, buvo priverstas uostyti dūmus, tačiau nenurodė, ar išreiškė norą Lukiškių TI-K administracijai būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Lukiškių TI-K administracijos perkelti jį atskirai nuo rūkančių asmenų, todėl šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumo nenustatyta.

18. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad jis specialiai yra patalpinamas į blogos būklės kamerą Nr. 398. Teismas neturi pagrindo manyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai siekia kaip nors pakenkti pareiškėjui, kaip ir netikėti atsakovo atstovės paaiškinimais, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, BVK 70 straipsnio numatytų reikalavimų. Pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

19. Dėl galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti rūbų nebuvimo, teismas pažymėjo, kad HN 76:2010 64 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad pagal HN76:2010 laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus už skalbimo paslaugą. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone dėl skalbimo. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti paslauga, turi užpildyti prašymą. Jeigu suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kreipėsi dėl nemokamo viršutinių drabužių išskalbimo ir toks jo prašymas buvo netenkintas. Tuo remdamasis teismas pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo išsiskalbti drabužius vertino kaip niekuo nepagrįstus.

20. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, laikė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į neilgą laikotarpį (32 paros), kurio metu pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, kitus neatitikimus kalinimo sąlygų reikalavimams, į teismų praktiką, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 4 000 Eur. Teismo vertinimu prašoma priteisti suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

21. Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti iš pareiškėjo dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, t. y. 9,96 Eur, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 50–51) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl jo sveikatos, neįvertino netinkamomis kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis per ilgą laikotarpį jam padarytos žalos. Pažymi, kad išėjęs iš Lukiškių TI-K kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl padarytos žalos psichikai.

23.2. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė neteisingą informaciją apie kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K, kitą sau nenaudingą informaciją nuslepia, todėl apeliacinės instancijos teismas turėtų vadovautis jo pateiktuose skunduose nurodyta informacija bei Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 26 d. atlikto tyrimo duomenimis (kamerose nustatyta per žema temperatūra, pelėsis). Pažymi, kad serga įvairiomis ligomis, todėl jam pelėsis yra ypač pavojingas, gali sukelti vėžį. Taigi kalinimas tokiomis sąlygomis padarė neatitaisomą žalą sveikatai.

23.3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino jo skunde nurodytų argumentų dėl kamerose neįrengtų radijo taškų bei neišduodamos spaudos, kad būtų supažindintas su naujienomis.

23.4. Prašo 32 paras, kai jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, pripažinti kaip ypač didelį pažeidimą, o dėl kitų 46 dienų, kai pirmosios instancijos teismas pažeidimo nenustatė, teismo sprendimą peržiūrėti, nes teismas neteisingai į gyvenamąjį plotą neįskaičiavo sanitarinių įrenginių ir baldų užimamo ploto.

23.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas kitoje administracinėje byloje pripažino, jog Lukiškių TI-K kamerų langų kaliniai negali atidaryti, todėl toks pat pažeidimas turėjo būti nustatytas ir šioje byloje.

23.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo skundo argumentus dėl kalinimo su rūkančiais asmenimis. Atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie tai, kad tokio pažeidimo nebuvo, be to, prie apeliacinio skundo pridėtame atsakovo pareiškėjui rašytame rašte nurodyta, jog atsakovas apskaitos, per kiek laiko pareiškėjas buvo perkeltas į nerūkančiųjų kamerą, neveda.

23.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimu aplinkybės, jog jis laikinoje kameroje buvo kalinamas 3 val., nes iš tiesų tokioje kameroje asmenis galima laikyti tik 2 val., be to, jam buvo sunku ištverti šį laikotarpį dėl patirtos (duomenys neskelbtini) traumos.

23.8. Prašo pripažinti, kad visas 78 paras negalėjo privačiai naudotis tualetu, todėl į tai turėjo būti atsižvelgta nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį.

23.9. Dėl gruodžio mėnesio savaitgalių ir šventinių dienų jo drabužių niekas neskalbė, todėl jis pats drabužius skalbė ir džiovimo kameroje, todėl juos sugadino. Dėl šių aplinkybių taip pat turėtų būti pripažintas pažeidimas.

24. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 23.1‑23.9 punktuose nurodytų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų, aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

29. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 23.4 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) ir sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto), iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V 124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06);

LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, teisingai nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2015 m. birželio 5 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 27 d. iki 2016 m. sausio 18 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 78 paras, iš kurių 32 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų kameros plotą, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti, todėl teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės pažeidimą (šių aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija).

30. Pasisakydama dėl Nutarties 23.8 punkte nurodytų pareiškėjo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pripažino, jog pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu (78 dienas) buvo pažeista jo teisė į privatumą (sanitarinių patalpų įrengimas neužtikrino jomis besinaudojančių asmenų privatumo), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina su analizuojamu pareiškėjo argumentu, jog į šį pažeidimą nebuvo atsižvelgta (nepakankamai buvo atsižvelgta), nustatant neturtinės žalos dydį.

31. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 23.5 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. gruodžio 24 d. skundą dėl jo kalinimo sąlygų, 2016 m. sausio 26 d. raštu Nr. 13(2.1)-2-899 „Dėl skundo“ (II t., b. l. 30–31) konstatavo, jog yra sudaryta galimybė gyvenamąsias patalpas vėdinti per atidaromus langus, kas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarties 23.2 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atskirais laikotarpiais vertinęs Lukiškių TI‑K kamerų būklę (I t., b. l. 23–129, 185–199; II t., b. l. 1–17), o taip pat ir 2016 m. sausio 26 d. rašte Nr. 13(2.1)-2-899 „Dėl skundo“ (II t., b. l. 30–31) nustatė ant kamerų sienų vizualiai matomų pelėsių, taip pat per žemą kameros temperatūrą, kas neatitiko HN 134:2015 39 ir 16 punktų reikalavimų. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į higienos normas atitinkančias kalinimo sąlygas buvo pažeista.

33. Teisėjų kolegija atmeta Nutarties 23.3 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus dėl spaudos neišdavimo kaip nepagrįstus. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 98 punktą, kiekvieną dieną į kameras suimtiesiems duodama po vieną laikraštį, įsigytą už tardymo izoliatoriaus lėšas, tik esant galimybėms. T. y. atsakovui tokia pareiga teisės aktais nėra įtvirtinta. Tame pačiame punkte nurodyta, kad suimtiesiems leidžiama už lėšas, esančias jų asmeninėse sąskaitose, įsigyti neribotą kiekį literatūros, taip pat prenumeruoti periodinę spaudą; prenumeruoti suimtiesiems periodinę spaudą turi teisę jų giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjui nebūtų leidžiama įsigyti ar prenumeruoti spaudos, nėra.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarties 23.3 punkte nurodytus pareiškėjo argumentus dėl radijo taško, nustatė, kad pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 97 punktą kamerose, kuriose laikomi suimtieji, įrengiami radijo taškai. Iš atsakovo rašto (II t., b. l. 58) matyti, kad radijo taškai įrengti kamerose Nr. 398 ir Nr. 405, tačiau pareiškėjas buvo kalinamas ir kitose kamerose, todėl pripažintina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į radijo tašką, kai jis buvo laikomas kitose (o ne prieš tai paminėtose) kamerose (pilnas kamerų sąrašas nurodytas Nutarties 11 punkte).

35. Teismas atmeta Nutarties 23.6, 23.7 ir 23.9 punktuose nurodytus pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus, nes byloje nėra jokių juos patvirtinančių duomenų. Kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). EŽTT ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu jis kreipėsi su skundais ar prašymais į administracijos įgaliotus darbuotojus, pareiškėjas taip pat nenurodė, kada konkrečiai ir dėl kokių aplinkybių buvo teikti skundai, prašymai, kam jie konkrečiai buvo adresuoti, nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių faktinių duomenų (pavyzdžiui, prašymų, skundų kopijų, kitų asmenų liudijimų ir pan.). Todėl įvertinus visumą aplinkybių ir įrodinėjimo pareigą, atsižvelgiant į tai, kad minėto pobūdžio dokumentų turėjimas nėra priskirtas išimtinai institucijai, tokio pobūdžio įrodymus turi galimybę pateikti ir suimtieji bei kalinamieji, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė skunde nurodytų aplinkybių dėl šio pobūdžio pažeidimų, todėl minėti argumentai pripažinti nepagrįstais.

36. Apibendrinant Nutartyje išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad visą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką, t. y. 78 paras su pertraukomis (iš kurių 32 paras šias sąlygas papildomai apsunkino minimalios asmeninės erdvės trūkumas), pareiškėjas jautė akivaizdų diskomfortą naudodamasis tualetu, be to, buvo nustatyti kiti pareiškėjo kalinimo sąlygų neužtikrinimo atvejai (radijo taško neįrengimas, higienos normų reikalavimų (pelėsis, per žema temperatūra) neatitinkančios kameros), dėl ko, teisėjų kolegijos įsitikinimu, buvo pažemintas pareiškėjo orumas ir neleistinai viršyta kalinimui priimtina kentėjimo riba.

37. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą ir kokia suma pinigais gali būti teisingu žalos atlyginimu.

38. Teismų praktikoje pažymėta, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisinamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

39. Kartu pasisakant dėl Nutarties 23.1 punkte nurodytų pareiškėjo argumentų, pažymėtina ir tai, kad nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog tiek dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu, tiek dėl apeliacinės instancijos teismo papildomai nustatytų pažeidimų, pareiškėjui kilo neturtinė žala, jis jautė atitinkamus nepatogumus bei išgyvenimus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog dėl Nutartyje aprašytų pažeidimų jam buvo sutrikdyta sveikata būtent dėl ginčo laikotarpiu nustatytų pažeidimų (II t., b. l. 56).

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertina, kad pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti priteistina 600 Eur dydžio suma.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjui priteisiama 600 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimo tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 2 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Gintaras Kryževičius