A-822-2306-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-2306/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00387-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. K., L. M., G. B. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos valstybė, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai E. K., L. M., G. B. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: E. K. – 2 158,00 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., L. M. – 878,56 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., G. B. – 424,84 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas gali būti ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjų skundais nesutiko, prašė atmesti pareiškėjų skundus kaip nepagrįstus. Teismui patenkinus skundus, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjai reiškia reikalavimą netinkamam atsakovui, nes atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Nurodė, kad taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu yra taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas.

Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos valstybė ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjų skundus tenkino. Priteisė iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato E. K. – 2 158,00 Lt, L. M. – 878,56 Lt, G. B. – 424,84 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėjais. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, yra taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, tačiau pažymėjęs, kad pareiškėjams darbo užmokesčio ribojimas buvo taikomas tik 2008 m. ir 2009 m., konstatavo, kad jų skundai tenkintini visiškai. Teismas taip pat nurodė, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis darbdavys, o ne Lietuvos valstybė

III. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 93–94), kuriuo mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai pritaikė senaties terminą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjų L. M., G. B. reikalavimus visiškai. Prašo taikyti trejų metų senaties terminą šių pareiškėjų reikalavimo daliai, susidariusiai už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 23 d.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju yra taikytinas bendrasis trejų metų senaties terminas, tačiau nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai faktiškai nepritaikė senaties termino tai pareiškėjų L. M., G. B. reikalavimo daliai, dėl kurios trejų metų senaties terminas yra praleistas. Taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas L. M. skundą teismui pateikė 2010 m. gegužės 7 d., nes matyti, kad skundas teismui paduotas 2010 m. gegužės 24 d., vadinasi, atitinkamai reikalavimų daliai, susidariusiai iki 2010 m. gegužės 24 d. turėjo būti taikomas senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimu į pareiškėjų skundus (b. l. 32–34) prašė taikyti senaties terminą.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie pareiškėjams priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 5-8, 12-15, 19-24), dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjui E. K. nebuvo išmokėta 2 174,09 Lt darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. gegužės 1 d., pareiškėjui L. M. – 878,56 Lt darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d., pareiškėjui G. B. – 424,84 Lt darbo užmokesčio dalis, susidariusi laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., taigi pareiškėjams nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Pareiškėjas E. K. į teismą skundu kreipėsi 2010 m. gegužės 21 d. (b. l. 2), ir reiškia 2 158,00 Lt reikalavimą už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., t. y., kaip ir teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepraleidęs senaties termino. Pareiškėjai L. M. ir G. B. į teismą skundais kreipėsi 2010 m. gegužės 24 d. (b. l. 9, 16), todėl pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jie turi teisę į darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai yra praleidę senaties terminą dėl reikalavimų dalies už 2007 m. vasario – balandžio mėnesius. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįstas atsakovo argumentas, kad pareiškėjams priteistina suma turi būti mažinama taikant senaties terminą ir už 2007 m. dalį gegužės mėnesio, nes apie ribojimą už 2007 m. gegužės mėnesį pareiškėjai sužinojo 2007 m. birželio mėnesį, gavę darbo užmokestį už 2007 m. gegužės mėnesį. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė senaties termino, todėl neteisingai apskaičiavo pareiškėjams L. M. ir G. B. priteistinas sumas. Dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir ankstesnėje savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-467/2011). Iš viso pareiškėjui L. M. priteistina 693,06 Lt (878,56 Lt–85,02 Lt–15,99 Lt–84,49 Lt=693,06 Lt) neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Iš viso pareiškėjui G. B. priteistina 400,10 Lt (424,84 Lt–7,95 Lt–16,79 Lt=400,10 Lt) neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė senaties termino, todėl neteisingai apskaičiavo pareiškėjams L. M. ir G. B. priteistinas sumas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šiems pareiškėjams priteistinų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydžių keistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją ir trečiąją pastraipas pakeisti ir išdėstyti jas taip:

„Pareiškėjo L. M. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 693,06 Lt (šeši šimtai devyniasdešimt trys litai, šeši centai), susidariusią už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d.

Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 400,10 Lt (keturi šimtai litų dešimt centų), susidariusią už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė