2016-05-02 Nr. AB-10152-3-61-3-02184-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-842-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02184-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas) 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. VILRS-551; 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. cspr1-60; 3) įpareigoti Vilniaus filialą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į 1,4532 ha dydžio žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą (gamybinį pastatą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą (gamybinį pastatą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą (stoginę) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą (stoginę) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius (inžinerinius) (kiemo statinius) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Širvintų r. sav., Širvintų sen., (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė įregistruoti jo nuosavybės teisę į nurodytus ginčo nekilnojamojo turto objektus motyvuodamas tuo, jog į juos nuosavybės teisė jau yra įregistruota UAB „Baltoji Savingė“. Paaiškino, kad siekdamas, jog į individualiai įmonei priklausiusius nekilnojamojo turto objektus būtų įregistruota pareiškėjo nuosavybė teisė, nepiktnaudžiauja teise, nesiekia be pagrindo įgyti turtą, išvengti kokių nors prievolių ar dėl kokių nors kitų priežasčių perimti UAB „Baltoji Savingė“ turtą.

Pažymėjo, kad vienintelis UAB „Baltoji Savingė“ akcininkas ir direktorius yra būtent pareiškėjas, kuris ir sprendžia įvairius su bendrovės veikla susijusius klausimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad kaip pagrindą atsisakyti įregistruoti nuosavybės teisę į dalį nekilnojamųjų daiktų teritorinis registratorius ir Komisija nurodė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnį bei 29 straipsnio 2 dalį. Tačiau, pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju taikytinos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 10 punkto nuostatos, numatančios, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama ir kitų dokumentų pagrindu.

Pagal Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 3 dalį individualiai įmonei perduodant turtą, kuris yra registruojamas viešajame registre, surašomas turto perdavimo dokumentas – būtent toks dokumentas, kokį pareiškėjas pateikė ir kurio pagrindu buvo įregistruota pareiškėjo nuosavybės teisė į dalį nekilnojamųjų daiktų. Nei teritorinis registratorius, nei Komisija nenurodė, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo. Sprendimuose neginčijama ir netgi konstatuojama, jog A. B. individuali įmonė „Baltoji Savingė“ perdavė nekilnojamojo turto objektus pareiškėjui 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentu (taigi ginčo dėl šios aplinkybės nėra), nenurodoma, jog toks perdavimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra neteisėtas.

Tai, kad šis dokumentas yra teisėtas ir kad juo pareiškėjui buvo perleisti individualiai įmonei priklausę nekilnojamieji daiktai, teritorinis registratorius pripažino įregistruodamas pareiškėjo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius Jonavos r. sav., Jonavos m., (duomenys neskelbtini). Dėl ginčo nekilnojamojo turto objektų atsakovas priėmė visiškai priešingą sprendimą, nors su šiais daiktais susijusios faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai yra analogiški aplinkybėms ir įrodymams, susijusiems su nekilnojamaisiais daiktais, esančiais Jonavos r. sav., Jonavos m., (duomenys neskelbtini).

Vien toks skirtingų sprendimų (vienus daiktus įregistruoti, o kitus – ne) priėmimas leidžia pagrįstai nesutikti su priimtais teritorinio registratoriaus ir Komisijos sprendimais. Iš sprendimų neaiškių motyvų galima daryti prielaidą, kad dalį daiktų pareiškėjo vardu buvo atsisakyta įregistruoti dėl to, kad pareiškėjas pateikė 2008 m. gruodžio 1 d. dokumentus jau po to, kai buvo pakeista juridinio asmens forma, o nuosavybės teisė į turtą buvo įregistruota naujos formos juridinio asmens vardu. Tačiau, kaip jau minėta, tai nesukliudė registratoriui įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į dalį nekilnojamųjų daiktų.

Pareiškėjas teigė, kad nuosavybės teisės įgijimas, esant tokio įgijimo teisėtam pagrindui, nėra susijęs su įrašais viešajame registre ar aplinkybėmis, kurios atsirado vėliau. Teisėtai surašyti tinkamos formos dokumentai yra teisinis pagrindas, kuriuo privalo remtis registratorius.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo teiginys, jog 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentas yra vienas iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų teisinių dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimą, yra nepagrįstas. 2008 m. gruodžio 12 d. Juridinių asmenų registre pakeitus A. B. individualios įmonės „Baltoji Savingė“ teisinę formą į UAB „Baltoji Savingė“, perėmusią visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas bei įrašius aktualius minėto juridinio asmens duomenis į Nekilnojamojo turto registrą, pagal Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 3 dalį surašytas turto perdavimo dokumentas negali būti dokumentu, patvirtinančiu UAB „Baltoji Savingė“ nuosavybės teisių pasibaigimą ir pareiškėjo nuosavybės teisių įgijimą. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys gali būti pakeisti tik griežtai laikantis tvarkos, numatytos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. Teritorinis registratorius, įrašydamas naujus duomenis arba pakeisdamas juos, neturi teisės savarankiškai aiškinti ar interpretuoti pateiktų dokumentų turinio, aiškintis juridinio asmens pertvarkymo procedūros. Juridinių asmenų registre įregistravus naujos teisinės formos juridinį asmenį, pertvarkymo procedūra laikoma baigta, pertvarkytas juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas. Tokiu būdu 2008 m. gruodžio 12 d. Juridinių asmenų registre pakeitus A. B. individualios įmonės „Baltoji Savingė“ teisinę formą į UAB „Baltoji Savingė“, nekilnojamųjų daiktų, į kuriuos Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos A. B. individualios įmonės „Baltoji Savingė“ nuosavybės teisės, registro įrašuose buvo įrašyti aktualūs perėmusio visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas juridinio asmens duomenys. Todėl registro tvarkytojo veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo VĮ Registrų centras pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti. Pateikė iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. B. individualią įmonę „Baltoji Savingė“ pertvarkius į UAB „Baltoji Savingė“, individualiai įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo perduotas UAB „Baltoji Savingė“, o nekilnojamojo turto registre padaryti įrašai, patvirtinantys savininko pasikeitimą. Teismas pažymėjo, kad A. B., teikdamas nekilnojamojo turto registratoriui dokumentus dėl individualios įmonės „Baltoji Savingė“ pertvarkymo į UAB „Baltoji Savingė“, nekilnojamojo turto perdavimo dokumento, kuris patvirtintų ginčo nekilnojamojo turto objektų perdavimą pareiškėjui, nepateikė.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad UAB „Baltoji Savingė“, kurios vieninteliu akcininku bei direktoriumi yra pats pareiškėjas, šiai bendrovei perduotais nekilnojamojo turto objektais disponavo bei valdė juos, todėl šio turto statusas pareiškėjui buvo žinomas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai individualios įmonės „Baltoji Savingė“ pertvarkymo metu UAB „Baltoji Savingė“ buvo perleisti tikslingai, o ne dėl pareiškėjo neapsižiūrėjimo. Todėl nekilnojamojo turto objektams perėjus UAB „Baltoji Savingė“ nuosavybėn, ankstesni individualios įmonės „Baltoji Savingė“ sprendimai, kuriais šį turtą buvo numatyta perduoti individualios įmonės savininkui ir kurie nebuvo įvykdyti, negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad Vilniaus filialas 2014 m. vasario 28 d. pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentas nėra Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytu dokumentu, patvirtinančiu daiktinių teisių į nekilnojamojo turto objektus įgijimą. Todėl Vilniaus filialas 2014 m. vasario 28 d. sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme yra pagrįstas ir teisėtas.

Remdamasis tais pačiais motyvais, teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą panaikinti Centrinio registratoriaus 2014 m. kovo 18 d. sprendimą, kuris priimtas įstatymo nustatyta privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjo keliamą ginčą. Konstatavus, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą įregistruoti ginčo nekilnojamojo turto objektus.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų, tinkamai nepagrindė sprendimo teisės normomis. Pasak pareiškėjo, teismas itin siaurai apibrėžė ginčo ribas, pažymėjęs, kad nagrinėjamas ginčas susijęs tik su Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatomis. Net esant byloje įrodymams, kad nekilnojamojo turto objektus pareiškėjas įsigijo už asmenines lėšas, teismas nevertino jų kaip reikšmingų, nepasisakė ir dėl esminio rašytinio įrodymo – 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumento įrodomosios galios, nors pripažino, kad minėtas dokumentas yra teisėtas.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo įvertinti šį įrodymą, pasisakyti dėl jo įrodomosios galios ir tinkamai motyvuoti, kodėl šis dokumentas nėra laikomas reikšmingu įrodymu. Pareiškėjas pažymi, kad nekilnojamojo turto objektus jis buvo įgijęs asmeninės nuosavybės teise. Nors pareiškėjui priklausiusi individuali įmonė naudojo minėtą turtą, tačiau jis nepriklausė A. B. individualiai įmonei „Baltoji Savingė“ nuosavybės teise. Todėl, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti ir teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą, perleidimą ir pasibaigimą, kurios galiojo nekilnojamojo turto objektų įsigijimo momentu, ir nustatyti, ar pareiškėjas tikrai išreiškė valią perleisti jam nuosavybes teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus naujai pertvarkytam juridiniam asmeniui.

Pareiškėjas taip pat paaiškina, kad 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentas yra tiek rašytinis sandoris, kuriuo individuali įmonė „Baltoji Savingė“ išreiškė savo valią dėl turto grąžinimo savininkui. Šis dokumentas yra numatytas Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje. Todėl 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentas yra tinkamas pagrindas nuosavybės teisėms įregistruoti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio prasme. Tai, kad tam tikras sandorį patvirtinantis dokumentas ar kitas įstatymo nustatytas dokumentas yra pateikiamas viešajam registrui ne jo sudarymo dieną, nereiškia, jog toks dokumentas nebėra tinkamas pagrindas nuosavybės teisę įregistruoti.

Pareiškėjas pabrėžia, kad 2008 m. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentas aiškiai patvirtina, kad nekilnojamojo turto objektai nebuvo tikslingai perleisti pertvarkytam juridiniam asmeniui – byloje dėl to nėra jokių duomenų. Pareiškėjo nuomone, teismas, konstatuodamas, kad individualios įmonės „Baltoji Savingė“ sprendimai, kuriais nekilnojamojo turto objektus buvo numatyta perduoti individualios įmonės savininkui ir kurie nebuvo įvykdyti negali sukelti jokių teisinių pasekmių, turėjo tokią išvadą motyvuoti teisės aktų normomis.

Atsakovas VĮ Registrų Centro filialas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad tik Civilinio kodekso 1.74 straipsnio nustatytos privalomos notarinės formos sandoris patvirtintų UAB „Baltojo Savingė“ nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto objektus pasibaigimą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. VILRS-551 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. cspr1-60, teisėtumo ir pagrįstumo.

Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo A. B. skundą dėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. vasario 28 d. sprendimo „Atsisakyti įregistruoti daiktines teises nekilnojamojo turto registre“ Nr. VILRS-551, kuriuo atsakovas atsisakė įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus – 1,4532 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą (gamybinį pastatą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą (gamybinį pastatą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą (stoginę) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą (stoginę) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitus statinius (inžinerinius) (kiemo statinius) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Širvintų r. sav., Širvintų sen., (duomenys neskelbtini), nusprendė pareiškėjo skundo netenkinti ir palikti galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. VILRS-551.

Tiek VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. vasario 28 d. sprendime Nr. VILRS-551, tiek VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. kovo 18 d. sprendime Nr. cspr1-60 nurodyta, kad sprendimas atsisakyti įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises priimtas atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės į nurodytus nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos UAB „Baltoji Savingė“ vardu, todėl pareiškėjo pateiktas 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentas, kuriuo nekilnojamieji daiktai A. B. personalinės įmonės „Baltoji Savingė“ perduoti pareiškėjui, negali būti laikomas UAB „Baltoji Savingė“ nuosavybės teisės pasibaigimą ir pareiškėjo nuosavybės teisės atsiradimą patvirtinančiu dokumentu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis ir 29 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, ginčydamas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. VILRS-551 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. cspr1-60 bei prašydamas įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teisę į 1,4532 ha dydžio žemės sklypą, gamybinius pastatus, stogines ir kitus inžinerinius kiemo statinius, esančius Širvintų r. sav., Širvintų sen., (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą. Duomenų įrašymo momentu laikomas Centrinio registratoriaus patvirtinimas apie duomenų įrašymą į centrinį duomenų banką. Duomenų įrašymo į centrinį duomenų banką tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Juos tvirtina Vyriausybė (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnis). Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-2303/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog suinteresuotų asmenų teisė kreiptis dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo ir atitinkama nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija atlikti tokius duomenų taisymus yra susijusi su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis esminėmis nekilnojamojo turto registro tvarkymo taisyklėmis, pagal kurias nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2914/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas A. B. 2014 m. vasario 17 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydamas „atstatyti nuosavybės teises į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą“: žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gamybinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – gamybinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatą – stoginę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – stoginę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius Širvintų r. sav., Širvintų sen., (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); administracinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), Jonavoje. Kartu su prašymu pareiškėjas teritoriniam registratoriui pateikė 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentą, kuriame nurodyta, jog A. B. personalinė įmonė „Baltoji Savingė“ perduoda minėtus nekilnojamojo turto objektus A. B..

Kaip minėta, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. VILRS-551 netenkino pareiškėjo prašymo įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, esančius Širvintų r. sav., (duomenys neskelbtini), nustatęs, jog nuosavybės teisės į nurodytus nekilnojamuosius daiktus Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos UAB „Baltoji Savingė“ vardu ir minėtas 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentas negali būti laikomas UAB „Baltoji Savingė“ nuosavybės teisės pasibaigimą ir pareiškėjo nuosavybės teisės atsiradimą patvirtinančiu dokumentu (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnis ir 29 straipsnio 2 punktas).

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą papildomai nurodo, kad nuosavybės teisė UAB „Baltoji Savingė“ į ginčo turto objektus perėjo 2008 m. gruodžio 12 d. Juridinių asmenų registre pakeitus A. B. individualios įmonės „Baltoji Savingė“ teisinę formą į UAB „Baltoji Savingė“, perėmusią visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas bei įrašius aktualius minėto juridinio asmens duomenis į Nekilnojamojo turto registrą.

Kaip matyti iš bylos duomenų, 2008 m. gruodžio 1 d. savininko sprendimu A. B. personalinė įmonė „Baltoji Savingė“ buvo pertvarkyta į UAB „Baltoji Savingė“. Tačiau šiame sprendime nėra nurodyta, kaip yra išsprendžiamas A. B. personalinei įmonei „Baltoji Savingė“ priklausančio turto klausimas. Pareiškėjo teigimu, pertvarkant individualią įmonę nebuvo priimta jokių sprendimų, kad UAB „Baltoji Savingė“ priklausys kokie nors nekilnojamieji daiktai ar kad bendrovės kapitalas bus suformuotas iš individualiai įmonei priklausančių daiktų, priešingai, 2008 m. gruodžio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo dokumentu personalinė įmonė „Baltoji Savingė“ ginčo nekilnojamąjį turtą perdavė A. B.. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu Juridinių asmenų registre pakeitus A. B. personalinės įmonės „Baltoji Savingė“ teisinę formą į UAB „Baltoji Savingė“, nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, esantį Širvintų r. sav., (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota UAB „Baltoji Savingė“ vardu. Pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė ir nevertino, kokių dokumentų pagrindu nuosavybės teisė į minėtą nekilnojamąjį turtą buvo įregistruota UAB „Baltoji Savingė“ vardu, taip pat ar nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie UAB „Baltoji Savingė“ nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nagrinėjamu atveju vertinant VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsisakymo įregistruoti pareiškėjo daiktines teises Nekilnojamojo turto registre teisėtumą, minėtų aplinkybių nustatytas turi esminę reikšmę, kadangi ginčijamas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atsisakymas įregistruoti pareiškėjo daiktines teises yra grindžiamas iš esmės vien ta aplinkybe, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jau yra įregistruotos UAB „Baltoji Savingė“ vardu. Tik visapusiškai ir objektyviai ištyręs šias bylai reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti ginčijamo teritorinio registratoriaus atsisakymo registruoti pareiškėjo daiktines teises į nekilnojamąjį turtą teisėtumą ir pagrįstumą.

Pažymėtina, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tuo pažeidė minėtą procesinę normą, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė