2018-05-23 Nr. AB-10212-3-62-3-00244-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-441-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00244-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad po 2015 m. rugpjūčio 29 d. patirtos kojos traumos atlikdamas bausmę minėtose kamerose jis negalėjo tinkamai savimi pasirūpinti, t. y. dažnai likdavo alkanas, nes valgykla buvo už 600 m, todėl nueiti į ją nespėdavo. Etapuojant turėjo pats neštis savo daiktus ir lovos inventorių. Pareiškėjas negalėjo išsimaudyti ir po dušu, nes buvo vedamas į bendrą dušą, kuris nebuvo tinkamai įrengtas tokiems ligoniams kaip jis. Taip pat tvirtino, kad negalėjo savarankiškai naudotis tualetu, dėl to reikėjo prašyti kitų nuteistųjų pagalbos, o tai žemino jo orumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamera Nr. 21 buvo antrame aukšte, laiptai buvo labai statūs, todėl su lūžusia koja į ją patekti buvo sudėtinga. Kameroje buvo dvi dviaukštės lovos, pirmuose lovų aukštuose gulėjo nuteistieji, turintys sunkių sveikatos sutrikimų. Lova buvo įrengta 180 cm aukštyje, nebuvo kopėtėlių, todėl buvo sunku ja naudotis, negalėjo pats jos pasikloti, lipdamas dažnai susimušdavo skaudamą koją. Pareiškėjo teigimu, patikrinimų metu jam nebuvo leidžiama gulėti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 23 d. iki skundo padavimo teismui dienos pasivaikščioti lauke galėdavo tik vieną valandą, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suolelių, todėl kojos greitai pavargdavo, turėdavo sėdėti ant nešvarių grindų, žiemą koja per gipsą greitai sušaldavo.

3. Pareiškėjas kėlė ginčą ir dėl netinkamai suteiktų (nesuteiktų) gydymo paslaugų, nurodydamas, kad 2015 m. rugpjūčio 30 d. kreipusis į Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką dėl kojos traumos, į jo prašymus nebuvo reaguota, nuskausminamieji vaistai nebuvo jam duoti, taip pat neatliktas kojos rentgenas. Tvirtino, kad, nepaisant Laisvės atėmimo vietų ligoninės gydytojų rekomendacijos laikyti sugipsuotą koją ne mažiau kaip 2 mėnesius, 2015 m. spalio 22 d. su Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko leidimu pareiškėjo kojos gipsas buvo nuimtas, į jo nusiskundimus dėl skausmo iki 2015 m. lapkričio 11 d. (kuomet koja buvo sugipsuota pakartotinai) nebuvo reaguojama.

4. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepimu pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

5. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjui patikrinimų metu buvo leidžiama gulėti. Pareiškėjui maistas buvo atnešamas į kamerą. Atsakovo atstovas neneigė aplinkybės, kad pareiškėjas kameroje Nr. 21 gulėjo antrame lovos aukšte, tai, esant lūžusiai kojai, galėjo kelti tam tikrų nepatogumų, tačiau vietas lovose kamerų tipo patalpose pasiskirto patys nuteistieji, o su skundais ar prašymais dėl sukeltų nepatogumų miegant antrame lovos aukšte į būrio viršininką ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus pareiškėjas nesikreipė. Pažymėjo, kad nors buvo lūžęs jo kulnas, jam buvo uždėta gipso langetė iki trečdalio blauzdos, kelis lankstėsi, todėl tai neturėjo sudaryti sunkumų atlikti gamtinius reikalus. Nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnyboje yra specialios kėdės, skirtos padėti neįgaliems nuteistiesiems atlikti gamtinius reikalus, tačiau dėl tokios kėdės skyrimo pareiškėjas nesikreipė. Pažymėjo, kad kalinimo Marijampolės PN metu pareiškėjo sveikata nepablogėjo, o pagerėjo, nes darbingumo lygis padidėjo iki 90 procentų. Pareiškėjas aktyviai judėjo, dažnai buvo matomas bendrose teritorijose. Marijampolės PN teigimu, laisvės atėmimo įstaigos pareigūnai veikė nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo civilinei atsakomybei kilti.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė. Pareiškėjo skundo reikalavimą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo išskyrė į atskirą bylą ir perdavė Kauno apygardos teismui. Teismas taip pat priteisė iš pareiškėjo į Kauno apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą liudytojui išmokėtą 9,61 Eur sumą.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas reikalauja žalos atlyginimo dėl Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos veiksmų, jam nesuteikus tinkamo gydymo po 2015 m. rugpjūčio 29 d. patirtos kojos traumos: neskiriant nuskausminamųjų vaistų, nedarant kojos rentgeno nuotraukos, dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės specialistų nurodymų nesilaikymo nuimant gipso langetę ir neuždedant naujos. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad pareiškėjo skunde nurodyti minėti veiksmai yra siejami su tinkamo gydymo nesuteikimu, sveikatos priežiūros paslaugas teikusių asmenų nerūpestingumu ir jiems taikytina profesine civiline atsakomybe, tačiau šių aspektų vertinimas nepriklauso administracinio teismo kompetencijai. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo yra pasinaudojęs Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo buvo priimtas Kauno apygardos administracinio teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles, todėl bylą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, atlyginimo teismas perdavė nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

8. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. (išskyrus pertraukas, kai buvo etapuotas į Kauno tardymo izoliatorių) buvo kalinamas 21 būrio kameroje Nr. 5, kurios gyvenamasis plotas yra 24,27 kv. m. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis šioje kameroje buvo įrengtos 7 miegamosios vietos, joje gyveno 7 nuteistieji. Pareiškėjas su šiais duomenimis nesutiko, tvirtindamas, kad 21 būrio kameroje Nr. 5 jo kalinimo metu buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, šią aplinkybę grindė pateiktomis kameros Nr. 5 nuotraukomis. Liudytoju byloje apklaustas nuteistasis A. M. nurodė, kad, kalint kartu su pareiškėju 21 būrio kameroje Nr. 5, joje buvo įrengtos 9 miegamosios vietos bei gyveno 9 nuteistieji. Teismas pabrėžė, kad iš minėtų nuotraukų matyti, jog 21 būrio kameroje Nr. 5 įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl nėra pagrindo netikėti pareiškėjo nurodyta aplinkybe, jog pareiškėjo kalinimo metu 21 būrio kameroje Nr. 5 buvo 9 miegamosios vietos.

9. Įvertinęs kameros Nr. 5 plotą (24,27 kv. m) ir joje buvusių asmenų skaičių (9 asmenys), teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. pareiškėjui kalint 21 būrio kameroje Nr. 5 teko 2,7 kv. m gyvenamojo ploto, dėl to pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.2 punktą, kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.

10. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2015 m. lapkričio 20 d. atliko 21 būrio kameros Nr. 5 patikrinimą pagal pareiškėjo 2015 m. lapkričio 11 d. skundą ir 2015 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte Nr. 516 higienos normų pažeidimų nenustatė. Tačiau, kaip matyti iš patikrinimo akto turinio, 21 būrio kameros Nr. 5 dirbtinis apšvietimas nebuvo tikrinamas dėl remonto darbų. Jokių kitų duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl netinkamo 21 būrio kameros Nr. 5 apšvietimo, atsakovo atstovas teismui nepateikė, todėl teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo teiginiai nebuvo paneigti. Teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas taip pat nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko kameroje neįrengimo, dėl to šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę teismas vertino kaip pagrįstą. Teismas kitų pažeidimų nenustatė.

11. Teismo vertinimu, nustatyti pažeidimai nesudarė pareiškėjui kankinančių sąlygų, dėl to tai nesuteikia pagrindo nagrinėjamu atveju konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

12. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, Lietuvos ekonomines ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

13. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. gegužės 18 d., 10 val., teismo posėdyje liudytoju buvo apklaustas Marijampolės PN darbuotojas G. K., kuris pateikė teismui prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Remdamasis pateiktais dokumentais, patvirtinančiais kelionės į teismą išlaidas, teismas nutarė iš teismo specialiosios sąskaitos liudytojui G. K. išmokėti 9,61 Eur išlaidų, susijusių su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas 0,03 dalimi, o 99,97 dalimi atmestas, liudytojui G. K. išmokėtą 9,61 Eur sumą teismas priteisė į teismo specialiąją sąskaitą iš pareiškėjo.

III. 14. Atsakovo atstovas Marijampolės PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjui 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Marijampolės PN nurodo, kad pareiškėjas, kalėdamas 21 būryje, kameroje buvo užrakinamas tik nakties metu, dienos metu pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę, t. y. turėjo galimybę be apribojimų lankytis pasivaikščiojimo kiemelyje, nustatytu grafike laiku galėjo lankytis bibliotekoje, sporto aikštyne, koplytėlėje, parduotuvėje ir kt.

16. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismo posėdyje apklaustas liudytoju A. M. laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. spalio 23 d. 21 būryje negyveno. Taip pat ir kiti 21 būrio kameroje Nr. 5 laikyti nuteistieji ne visą ginčui aktualų laikotarpį buvo kalinami minėtoje kameroje. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad nors pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo pateiktas nuotraukas, tačiau jos buvo padarytos neteisėtai, dėl to minėtos nuotraukos negali būti vertinamos kaip įrodymas šioje byloje.

17. Marijampolės PN teigimu, teismas nesivadovavo aktualia bylai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su asmenų kalinimu bendrabučio tipo patalpose. Pabrėžia, kad, jei pareiškėjas ir buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis 21 būrio kameroje Nr. 5 (nors tokia aplinkybė yra abejotina), tai truko trumpą laiką (39 paras), nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų patyręs sunkias pasekmes, pvz., sveikatos sutrikimus.

18. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Pareiškėjas teigia, kad jis su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka. Nurodo, kad Marijampolės PN pateikė neteisingus duomenis, t. y. ne tas kamerų nuotraukas. Pažymi, kad kameroje kalėjo devyniese.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, drausmės grupės 21 būrio kameroje Nr. 5 ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 21, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. sausio 20 d.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

23. Marijampolės PN apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo.

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

25. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

27. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. (išskyrus pertraukas, kai buvo etapuotas į Kauno tardymo izoliatorių) buvo kalinamas 21 būrio kameroje Nr. 5, kurios gyvenamasis plotas yra 24,27 kv. m. Pirmosios instancijos teismas vertino kaip pagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad 21 būrio kameroje Nr. 5 jo kalinimo metu buvo įrengtos 9 miegamosios vietos, kadangi pareiškėjas šią aplinkybę grindė pateiktomis kameros Nr. 5 nuotraukomis (I t., b. l. 84–88), taip pat šią aplinkybę patvirtino liudytoju byloje apklaustas nuteistasis A. M.. Todėl, įvertinęs kameros Nr. 5 plotą (24,27 kv. m) ir joje buvusių asmenų skaičių (9 asmenys), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. pareiškėjui kalint 21 būrio kameroje Nr. 5 teko 2,7 kv. m gyvenamojo ploto, dėl to buvo pažeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktas, kuriame nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui.

29. Marijampolės PN su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjo kameros Nr. 5 nuotraukos negali būti įrodymu byloje, kadangi jos padarytos neteisėtai, nes nuteistiems draudžiama naudotis elektroninio ryšio priemonėmis, fotoaparatais, kameromis laisvės atėmimo įstaigose. Taip pat liudytojas A. M. laikotarpiais nuo 2015 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 14 d. ir nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2015 m. spalio 23 d. 21 būryje negyveno. Kiti 21 būrio kameroje Nr. 5 laikyti nuteistieji irgi ne visą ginčui aktualų laikotarpi buvo kalinami minėtoje kameroje. Marijampolės PN nurodo, kad šiuo metu kameroje Nr. 5 įrengtos 6 miegamosios vietos, kiekvienam nuteistajam tenka 4,04 kv. m ploto. Tai, Marijampolės PN teigimu, patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktos kameros Nr. 5 nuotraukos (II t, b. l. 48).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjo pateiktos nuotraukos padarytos neteisėtai, kadangi ant jų yra Marijampolės PN vyresniosios raštvedės A. Ž. vardas ir pavardė bei parašas su patvirtinimu, kad kopija tikra. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas nuotraukas pareiškėjas būtų daręs pats neteisėtai naudodamasis draudžiamomis elektroninėmis technikos priemonėmis. Todėl šios nuotraukos laikytinos įrodymais byloje. Taip pat nors dalį laiko liudytojas A. M. nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. nebuvo kalinamas 21 būryje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nepaneigia jo duotų parodymų pagrįstumo. Nors, Marijampolės PN tvirtinimu, ir kiti 21 būrio kameroje Nr. 5 laikyti nuteistieji ne visą ginčui aktualų laikotarpi buvo kalinami minėtoje kameroje, tačiau tikslių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju aptariamu laikotarpiu buvo kalinama kameroje Nr. 5, nepateikia, atsakovo atstovas tik tvirtina, kad šiuo metu kameroje Nr. 5 įrengtos 6 miegamosios vietos. Atsakovo atstovo pateiktos kameros Nr. 5 nuotraukos, padarytos jau po šiam ginčui aktualaus laikotarpio, dėl to nėra reikšmingos šiai bylai.

31. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 21 būrio kameroje Nr. 5 pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 29 d. iki 2015 m. spalio 22 d. teko 2,7 kv. m gyvenamojo ploto, dėl to buvo pažeistas Taisyklių 111.2 punktas. Išanalizavusi bylos duomenis (I t, b. l. 55), teisėjų kolegija pažymi, kad minėtu laikotarpiu pažeidžiant Taisyklių 111.2 punktą kameroje Nr. 5 pareiškėjas buvo laikomas 39 paras.

32. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir dėl netinkamo minėtos kameros apšvietimo ir pareigūnų iškvietimo sistemos joje neįrengimo. Nustatyta, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 22 punktas (Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksplotavimo taisyklės) 16.11 punktas (Kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema). Marijampolės PN šių nustatytų pažeidimų neginčijo. Teisėjų kolegija su nustatytais pažeidimais neturi pagrindo nesutikti.

33. Taigi byloje nustatyta, kad Marijampolės PN nagrinėjamu atveju padarė neteisėtus veiksmus, t. y. pareiškėjas 21 būrio kameroje Nr. 5 39 paras buvo laikomas mažesnio nei 3 kv. m ploto sąlygomis, taip pažeidžiant Taisyklių 111.2 punktą. Taip pat konstatuota, kad pareiškėjo teisės pažeistos dėl netinkamo minėtos kameros apšvietimo ir pareigūnų iškvietimo sistemos joje neįrengimo. Todėl Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

35. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę ir mastą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui. Priteista 300 Eur nėra neprotingai per didelė pareiškėjo patirtai žalai atlyginti, ši suma atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir dėl to priteisė 300 Eur šiai jo patirtai žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, Marijampolės PN apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan