2016-02-24 Nr. AB-4272-3-61-3-05705-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-167-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05705-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą šio skundo padavimui; panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 3R-452(AG-333/05-2015) ir Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Administracija) 2015 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. V2-11930 bei raštą Nr. (1.34-199608)D2-24053; įpareigoti Administraciją ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrių (toliau – ir Socialinių išmokų skyrius) atsiskaityti tarpusavyje dėl nuo 2012 m. gruodžio 1 d. Administracijos nutrauktų išmokų, kurias turėjo mokėti Socialinių išmokų skyrius, mokėjimo arba įpareigoti Administraciją papildyti jos direktoriaus 2015 m. spalio 15 d. sprendimą nuostata, kad nuo 2012 m. gruodžio 16 d. nutrauktinos mokėtinos išmokos sumą už visą praėjusį laiką nuo 2012 m. gruodžio 16 d.; įpareigoti Socialinių išmokų skyrių sumokėti 2015 m. rugsėjo–spalio mėn. nesumokėtą 56 Eur skirtumą; priteisti iš Administracijos ir Socialinių išmokų skyriaus bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. nutartimi konstatavo, kad Skundas atitinka ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėja kartu su skundu nepateikė jokių skundžiamo Komisijos 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 3R-452(AG-333/05-2015) gavimo datą patvirtinančių duomenų, taip pat įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos ir Komisijos susirašinėjimą dėl Komisijos priimto sprendimo apskundimo termino. Šia nutartimi teismas nustatė pareiškėjai terminą iki 2016 m. sausio 4 d. pašalinti šiuos skundo trūkumus.

Pareiškėja 2015 m. gruodžio 18 d. raštu pateikė papildomus paaiškinimus dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir paprašė prie bylos prijungti Administracijos 2015 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. (7.5)D2-28694 ir Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. A51-117950/15-(3.3.12.2-EM4).

Pareiškėja teismui 2015 m. gruodžio 30 d. pateikė raštą, kuriuo reiškė reikalavimus dėl Administracijos rašto Nr. (7.5)D2-28694 ir Socialinių išmokų skyriaus rašto Nr. A51-117950/15-(3.3.12.2-EM4).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą bei patikslintą skundą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 32 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Komisijos 2015 m. lapkričio 6 d. sprendime Nr. 3R-452(AG-333/05-2015) aiškiai nurodyta apskundimo tvarka, t. y. tai, kad jis per 20 dienų nuo jo gavimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas nustatė, kad įrašas ant byloje esančio voko, kuriuo Komisija išsiuntė ginčijamą sprendimą pareiškėjai, patvirtina, kad šis sprendimas galutiniame pašte buvo gautas 2015 m. lapkričio 7 d., nors pareiškėja teigia, kad jį atsiėmė 2015 m. lapkričio 9 dieną. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog pareiškėja yra praleidusi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytus skundo padavimo terminus, t. y. skundą teismui ji pateikė 2015 m. gruodžio 3 d., nors Komisijos 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 3R-452(AG-333/05-2015) ji vėliausiai gavo 2015 m. lapkričio 9 dieną.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjos teiginį, kad šį terminą ji praleido dėl to, jog ją suklaidino Komisijos darbuotojai, kurie telefonu jai nurodė, kad Komisijos sprendimai yra skundžiami per 20 darbo, o ne kalendorinių dienų, teismas vertino kritiškai, nes pareiškėja tai teigdama negalėjo nurodyti koks konkrečiai Komisijos darbuotojas jai tokią informaciją suteikė, o, kaip matyti iš jos pateiktų susirašinėjimų elektroniniu paštu su Komisijos darbuotoja, nei viename jos elektroniniame laiške nėra užsimenama apie tai, kad jai Komisijos darbuotojas telefonu būtų suteikęs klaidingą informaciją.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja paskutinę skundo padavimo dieną galimai suabejojusi dėl Komisijos sprendime nurodyto jo apskundimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui termino, neveikė sąžiningai ir protingai, net ir galvodama, kad tai galimai yra paskutinė skundo padavimo diena, laukė atsakymo elektroniniu paštu, bet pakartotinai į Komisiją neskambino. Taip pat ji nesistengė kitais būdais (paskambindama į Vilniaus apygardos administracinį teismą ar kt.) sužinoti jai rūpimą informaciją. Tai, kad ji turėjo alternatyvių būdų apie tai sužinoti, rodo ir tas faktas, kad ji skundą pateikė nors ir pavėlavusi, bet 2015 m. gruodžio 3 d., nors atsakymą iš Komisijos darbuotojos elektroniniu paštu gavo vėliau.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog terminą kreiptis į teismą dėl Administracijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. V2-11930, rašto Nr. (1.34-199608)D2-24053, kuriuo jai buvo šis sprendimas išsiųstas, su šiais sprendimais tiesiogiai susijusių Administracijos veiksmų, ir Komisijos 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 3R-452(AG-333/05-2015) ji praleido dėl išskirtinių, objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, t. y. neįrodė aplinkybių, leidžiančių atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Netenkinus pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, jos skundą teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos teismui 2015 m. gruodžio 30 d. pateikto patikslinto skundo, teismas rėmėsi ABTĮ 52 straipsniu, atkreipė dėmesį į teismų praktiką, įvertino pareiškėjos 2015 m. gruodžio 30 d. pateikto patikslinto skundo turinį, prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, ypač atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjos skundą dėl to, kad nebuvo pagrindo tenkinti jos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, konstatavo, kad patikslintu skundu pareiškėja iš esmės reiškia savarankiškus reikalavimus, kurie negali būti pripažinti skundo tikslinimu.

III. Pareiškėja A. G. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir atnaujinti atitinkamo skundo padavimo terminą ir skundą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos manymu, teismas nevertino, kokius įrodymus, susijusius su klaidingos informacijos pateikimu telefonu, ji turėjo galimybę pateikti. Pareiškėja tvirtina, kad Komisijos darbuotoja telefonu jai patvirtino, jog Komisijos sprendimo apskundimo terminas yra 20 darbo dienų. Pareiškėja nurodo, kad tikėtina, jog Komisija gali turėti atitinkamą telefoninio pokalbio įrašą. Pareiškėja pabrėžia, kad skundo padavimo termino praleidimą lėmė ne kokie nors nesąžiningi veiksmai, o jos suklaidinimas dėl tinkamo skundo padavimo terminų skaičiavimo. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad skundu nesiekia kokių nors papildomų lėšų priteisimo jai ar jos globojamam vaikui, bet tik prašo užtikrinti atitinkamų institucijų tarpusavio atsiskaitymą, iš jos neišieškant tų lėšų, kurios buvo pagrįstai išmokėtos jos globojamam vaikui. Pareiškėja nurodo, kad stengėsi savo procesinėmis teisėmis naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, tačiau nežymiai praleido skundo pateikimo terminą, nes pasitikėjo Komisijos darbuotojos telefonu suteikta informacija. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad terminas buvo praleistas tik keliomis dienomis. Pareiškėjos manymu, siekiant užtikrinti globojamo vaiko interesų apsaugą praleistas terminas turėtų būti atnaujinamas ir skundas priimamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, kaip paduotą praleidus jo padavimo terminą, taip pat atsisakyta priimti pareiškėjos patikslintą skundą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra akcentuojama, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Vadovaujantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu, į administracinį teismą gali kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012).

Akcentuotina, kad maža termino praleidimo trukmė pagal teismų praktiką pati savaime nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių. Tai, jog terminas yra praleistas nedaug, gali turėti reikšmės vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti terminą, atsižvelgiant į visumą byloje nustatytų aplinkybių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1290-575/2015). Pridurtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Reikia pabrėžti, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingu atveju susidarytų galimybė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, t. y. teismui neturint objektyvių duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo praleistas skundo padavimo terminas, proceso dalyvis galėtų nurodyti abstrakčias jokiais duomenimis nepagrįstas aplinkybes. Taip būtų pažeidžiamas teisinio saugumo principas bei teisės stabilumas, kurį inter alia suponuoja procesinių terminų reglamentavimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisijos pareiškėjai išsiųstas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimas pašte gautas 2015 m. lapkričio 7 d., pareiškėja tvirtina šį sprendimą atsiėmusi 2015 m. lapkričio 9 dieną. Skaičiuojant skundo teismui padavimo terminą nuo 2015 m. lapkričio 9 d. pareiškėjos skundas turėjo būti paduotas iki 2015 m. lapkričio 30 d., tačiau pareiškėja skundą teismui padavė tik 2015 m. gruodžio 3 d., t. y. praleidusi įstatyme nustatytą dvidešimties dienų terminą. Pareiškėja teigia, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kadangi Komisijos sprendime netinkamai nurodyta jo apskundimo tvarka, Komisijos darbuotoja telefonu klaidingai informavo, jog Komisijos apskundimo terminas yra 20 darbo dienų, be to, terminas praleistas nežymiai – tik tris dienas.

Kaip matyti iš Komisijos 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. 3R-452(AG-333/05-2015), jo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad šį sprendimą per 20 dienų nuo jo gavimo dienos ginčo šalys gali apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taip pat nurodytos teisės aktų konkrečios nuostatos, reglamentuojančios Komisijos sprendimų apskundimo terminus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas jos skundas dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmų, dalyvavo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, susipažinusi su jai nepalankiu Komisijos 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu, kuriame yra aiškiai išdėstyta jo apskundimo tvarka, siekdama sąžiningai naudotis savo teisėmis ir būdama atidi bei rūpestinga, galėjo pasinaudoti viešai prieinamais informacijos šaltiniais tam, kad išsiaiškintų aptariamo Komisijos sprendimo apskundimo tvarką. Kaip matyti iš byloje esančio susirašinėjimo su Komisijos padėjėja, pareiškėja į Komisiją su klausimu dėl Komisijos sprendimo apskundimo termino kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 30 d., t. y. paskutinę skundo dėl Komisijos sprendimo teismui padavimo dieną.

Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pareiškėja skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. gruodžio 3 d., t. y. dar prieš gaunant atsakymą iš Komisijos dėl termino skaičiavimo 2015 m. gruodžio 4 dieną. Be to, nei elektroniniuose laiškuose Komisijai, nei 2015 m. gruodžio 1 d. rašte Komisijai pareiškėja nenurodė, jog 2015 m. lapkričio 27 d. telefonu kalbėjo su Komisijos darbuotoja, o laukdama atsakymo iš Komisijos elektroniniu paštu ir žinodama, jog 2015 m. lapkričio 30 d. yra galimai paskutinė diena skundui apygardos administraciniam teismui paduoti, pareiškėja dar kartą į Komisiją neskambino, taip pat nesiėmė jokių kitų galimų alternatyvių būdų išsiaiškinti Komisijos sprendimo apskundimo tvarką (pvz., paskambinti į Komisijos sprendime nurodytą teismą, kuriam galima apskųsti Komisijos sprendimą (Vilniaus apygardos administracinį teismą) ar peržiūrėti Komisijos sprendime nurodytas teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias Komisijos sprendimo apskundimo tvarką (Administracinių ginčų komisijų įstatymo 18 str. 2 d., 19 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 str. 1 d.).

Tokį pareiškėjos pasyvumą ir delsimą ginti savo pažeistas teises pirmosios instancijos teismas teisingai vertino kaip jos subjektyviai pasirinktą elgesio variantą, dėl to pagrįstai pripažino, kad įstatymo nustatytas terminas Komisijos sprendimui apskųsti buvo praleistas dėl priežasčių, kurios ABTĮ 34 straipsnio nuostatų prasme negali būti pripažintos svarbiomis. Pažymėtina, jog, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, klaidingas apskundimo termino apskaičiavimas laikytinas subjektyvia priežastimi, nepateisinančia termino praleidimo (pvz., 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-661/2013).

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėja šiuo atveju nenurodė tokių svarbių, ekstraordinarių priežasčių, dėl kurių šiuo atveju būtų galima atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes bei aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti šį terminą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius