2013-05-30 Nr. AB-2187-3-61-3-01671-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552 -796/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01671-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. S. (J. S.) ir J. B. (J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. S. ir J. B. skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. S. ir J. B. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 73–74, 100–101), kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – Taryba) 2012 m. gegužės 21 d. aktą Nr. KPD-AV-281; 2) įpareigoti atsakovą Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) panaikinti 0,24 ha ploto žemės sklypo ir pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), registraciją Kultūros vertybių registre; 3) panaikinti 2012 m. rugsėjo 26 d. Departamento reikalavimą Nr. RV-83.

Pareiškėjai nurodė, kad 2005 m. spalio 5 d. pagal žemės sklypo ir statinių pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 0,24 ha ploto žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Įsigyjamam nekilnojamajam turtui jokių apribojimų nebuvo. Teigė, kad Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2012 m. birželio 12 d. raštu Nr. (12.24.V)-2V-638 buvo informuoti, kad jiems priklausantis nekilnojamasis turtas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą ir jam suteikta teisinė apsauga (įregistravimo pagrindas – Departamento Tarybos 2012 m. gegužės 21 d. protokolinis sprendimas Nr. VT2-35).

Pareiškėjų nuomone, atsakovas, priimdamas sprendimą, netinkamai įvertino ir nustatė pastato vertingąsias savybes – teisinė apsauga suteikiama bei registre registruojami ne bet kokie objektai, o tik atitinkantys teisės aktų nustatytus kriterijus. Jiems nuosavybės teise priklausantis pastatas nurodytų nekilnojamojo kultūros paveldo kriterijų neatitinka. Pabrėžė, kad atsakovai į juos dėl pastato tyrimų atlikimo ir esamos būklės nustatymo nesikreipė. Pastatų eksploatavimas yra negalimas, pastatų konstrukcijų būklė yra avarinė, todėl jos privalo būti išardytos, tačiau priėmus šį sprendimą, nesaugaus statinio konstrukcijų išardymas tampa neįmanomas. Nurodė, kad 2012 m. spalio 13 d. gavo 2012 m. rugsėjo 26 d. Departamento reikalavimą Nr. RV-83 atlikti statybos darbus (sutvarkyti pastatą), kuris, jų manymu, yra nepagrįstas, nes jie kreipėsi su skundu į teismą dėl žemės sklypo ir pastatų registracijos Kultūros paveldo registre panaikinimo.

Atsakovas Departamentas atsiliepime (b. l. 10–12, 78–80, 112–113) prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 8 straipsnio 8 dalį, nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus. Taigi Departamentas atlieka duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimo nei dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įregistravimo Kultūros vertybių registre, nei dėl šių vertybių reikšmingumo, nei dėl vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Departamentui teisės aktai suteikia tik teisę sudaryti vertinimo tarybą, patvirtinti jos nuostatus, skirti sekretorių ir pan., tačiau ji nėra Departamento struktūrinis padalinys ir nėra atskaitinga Departamentui.

Teigė, kad vertinimo tarybos sprendimas (ginčijamas aktas), kuriuo nutarta, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga, priimtas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis bei Vertinimo tarybos nuostatais, laikantis nustatytos tokių sprendimų priėmimo tvarkos. Kultūros paveldo objekto vertingosios savybės yra išvardytos ginčijamo akto 7 punkte. Nurodė, kad, pagal Įstatymo 2 straipsnio 39 dalį, pareiškėjai laikytini nekilnojamojo kultūros paveldo objekto valdytojais, kurių pareiga rūpintis kultūros paveldo objekto išsaugojimu. Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyresnysis valstybinis inspektorius 2012 m. rugsėjo 19 d. patikrino rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos statinius ir 2012 m. rugsėjo 19 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. AAV-130 konstatavo, kad kai kurios namo langų, durų angos neužsandarintos, dalis ūkinio pastato stogo įgriuvę, durų angos neužsandarintos, sodybos teritorija nešienaujama, apaugusi menkaverčiais medeliais, todėl pareiškėjams pagrįstai surašė 2012 m. rugsėjo 26 d. reikalavimą Nr. RV-83.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime (b. l. 23-25) prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 4 dalį, Departamentas, atsižvelgdamas į labdaros ir paramos fondo „Vilniaus klodai“ pirmininko Ryšardo Maceikianeco kreipimąsi į kultūros ministrą bei Kultūros ministerijos 2011 m. gruodžio 8 d. raštą Nr. S2-3072, organizavo naujos nekilnojamosios kultūros vertybės – rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), – atskleidimą, t. y. pavedė atlikti tyrimus ir pateikti pasiūlymus dėl minėto objekto įrašymo į Kultūros vertybių registrą. Savininko sutikimas dėl vertybės įrašymo į Kultūros vertybių registrą nėra reikalingas. Nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia vertinimo tarybos. Paaiškino, kad 2012 m. gegužės 21 d. posėdyje išnagrinėjusi pateiktą minėtos vertybės apskaitos dokumentaciją, vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, Tarybos nuostatais, kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-447 patvirtintu Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašu, pagal savo kompetenciją įvertino ir nustatė kompleksinės kultūros vertybės – rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos – vertingąsias savybes, reikšmingumą, teritorijos ribas bei suteikė vertybei teisinę apsaugą ir savo sprendimą įformino aktu. Aktas buvo perduotas Kultūros vertybių registro tvarkytojui – Departamentui, kuris, vadovaudamasis Kultūros vertybių registro nuostatais, įregistravo kultūros vertybę šio registro duomenų bazėje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 136-141) pareiškėjų J. S. ir J. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teisėmis priklauso 0,24 ha ploto žemės sklypas ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad Departamente 2011 m. gruodžio 8 d. gautas Kultūros ministerijos 2011 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. S2-3072, prie kurio pridėtas labdaros ir paramos fondo „Vilniaus klodai“ pirmininko Ryšardo Maceikianeco kreipimasis į kultūros ministrą, kuriame pažymima, kad Vilniaus rajone, Juodšiliuose, daug metų niokojamas namas, kuriame gyveno vienas iškiliausių Lietuvos ir Europos rašytojų Juozapas Mackevičius (Józef Mackievicz).

Departamentas, atsižvelgdamas į gautus dokumentus, 2011 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (14.13)2-3437 pavedė Kultūros paveldo centrui atlikti tyrimus ir pateikti pasiūlymus dėl rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), įrašymo į Kultūros vertybių registrą. Taryba, 2012 m. gegužės 21 d. posėdyje išnagrinėjusi pateiktą minėtos vertybės apskaitos dokumentaciją, vadovaudamasi Įstatymo nuostatomis, Tarybos nuostatais, kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-447 patvirtintu Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašu, įvertino ir nustatė kompleksinės kultūros vertybės – rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos – vertingąsias savybes, reikšmingumą, teritorijos ribas ir suteikė vertybei teisinę apsaugą.

Taryba sprendimą suteikti rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybai teisinę apsaugą įformino 2012 m. gegužės 21 d. akte Nr. KPD-AV-281 (b. l. 15–22). 2012 m. rugsėjo 19 d. Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyresnysis valstybinis inspektorius patikrino rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 36377) statinius ir 2012 m. rugsėjo 19 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. AAV-130 konstatavo, kad kai kurios namo langų, durų angos neužsandarintos, dalis ūkinio pastato stogo įgriuvę, durų angos neužsandarintos, sodybos teritorija nešienaujama, apaugusi menkaverčiais medeliais.

Atsižvelgdamas į patikrinimo duomenis, Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vyresnysis valstybinis inspektorius surašė 2012 m. rugsėjo 26 d. reikalavimą Nr. RV-83 (b. l. 117) pareiškėjui J. B. iki 2012 m. spalio 31 d. užsandarinti atviras namo langų, durų angas, atviras ūkinio pastato durų angas; apšienauti sodybos teritoriją, pašalinti menkaverčius medžius.

Teismas pažymėjo, jog ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai Kultūros paveldo registre įregistruotas 0,24 ha ploto žemės sklypas ir pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) (rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodyba), ir jiems suteikta teisinė apsauga.

Teismas, įvertinęs ginčijamo Akto turinį, nustatė, kad Kultūros vertybių registre registruojama nekilnojamoji kultūros vertybė kaip kompleksinis objektas, kurį sudarantys objektai registruojami savarankiškai (komplekso dalys: rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodyba ir šios sodybos ūkinis pastatas), o vertybės vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys yra istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus). Nustatytas objekto reikšmingumo lygmuo – vietinis. Nustatytos vertybės (XX a. I p.) vertingosios savybės: planavimo sprendiniai – tūrinė erdvinė kompozicija, kurią sudaro statiniai (namas ir ūkinis pastatas); žemės ir jos paviršiaus elementai – lygus reljefas; želdynai ir želdiniai – liepa pietinėje teritorijos dalyje (būklė patenkinama); hidrotechniniai įrenginiai – betoninio rentinio šulinio su meriniu velenu, įtvirtintu tarp medinių stulpų, tipas šiaurinėje dalyje (būklė bloga).

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, buvo atlikta nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita, o Aktu Tarybai nusprendus, kad nekilnojamajai kultūros vertybei – rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybai – reikalinga teisinė apsauga, ši nekilnojamojo kultūros paveldo vertybė buvo registruota Kultūros vertybių registre (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36377). Nurodė, jog Kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-447 patvirtinto Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų apraše (toliau – Kriterijų aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. gegužės 20 d.) įtvirtinta, kad reikšmingumo nustatymas – nekilnojamųjų kultūros vertybių autentiškumo atskleidimas, nustatant objekto, jo teritorijos, vietovės, jų dalių ir elementų vertingųjų savybių gausą bei kompleksiškumą etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriais. Nurodė, jog įvertinus ginčijamo akto turinį, matyti, kad šiuo atveju pasirinktas svarbumo kriterijus, t. y. įtakos kriterijus, rodantis svarbą visuomenės ir valstybės vystymosi, kultūros sklaidos procesams (Kriterijų aprašo 11.2 p.).

Atkreipė dėmesį, jog Akte nurodyta, kad jis priimtas, remiantis S. Andruškevičiaus (S. Andruszkiewicz) leidiniu „Didžioji Juzefo Mackevičiaus kunigaikštystė“ („Mokslo Lietuva“, Nr. 17 (285), 2003 m. spalio 9–22 d.); Lietuvių enciklopedija (T. 17, USA, 1959. p. 35); J. Malinausko publikacija „Juozapas Mackevičius (Jozef Mackievicz) – vilnietis, nemėgęs XX amžiaus“ („Naujasis židinys – aidai“, 2007 m., Nr. 7/8, p. 368–377); publikacija „Širdies iš Vilniaus niekas neišplėš“ („Mokslo Lietuva“, I dalis, Nr. 9 (255), 2002 m. gegužės 9–22 d.; II dalis, Nr. 10 (256), 2002 m. gegužės 23–birželio 5 d.). Akte taip pat nurodyta, kad pridedama fotofiksacija (36 nuotraukos), ikonografija (1 nuotrauka, tik Kultūros vertybių registro duomenų bazėje), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas ir apibrėžtų teritorijos ribų planas.

Teismas, įvertinęs Akto turinį, jo priėmimo pagrindu buvusius šaltinius, kitus byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo turima ir priimant skundžiamą sprendimą naudota informacija apie rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybą sudarė pagrindą remiantis Įstatymo normomis kvalifikuoti šį objektą kaip istorinę nekilnojamąją kultūros vertybę, t. y. pripažinti reikšmingu objektą, susijusį su svarbia visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybe (rašytoju J. Mackevičiumi).

Nurodė, kad, remiantis Departamento direktoriaus 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. Į-259 patvirtintų Tarybos nuostatų 8 punktu, Tarybą sudaro 11 narių. Tarybos nariais gali būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų (toliau – atitinkamos sritys) nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai. Iš 2010 m. kovo 4 d. Departamento direktoriaus įsakymo Nr. Į-067, kuriuo patvirtinta Tarybos sudėtis, matyti, kad į Tarybą įeina įvairių sričių specialistai, įskaitant ir istorinio nekilnojamojo kultūros paveldo srities specialistą. Todėl pabrėžė, kad teismui nekyla abejonių dėl Tarybos kompetencijos vertinant rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos reikšmę ir suteikiant jai teisinę apsaugą. Teismas padarė išvadą, kad naikinti Tarybos 2012 m. gegužės 21 d. akto Nr. KPD-AV-281 nėra teisinio pagrindo, o nustačius, kad ginčijamas Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkamai negali būti tenkinamas ir pareiškėjų skundo reikalavimas dėl Departamento įpareigojimo išregistruoti 0,24 ha ploto žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), iš Kultūros vertybių registro.

Dėl reikalavimo panaikinti Departamento 2012 m. rugsėjo 26 d. reikalavimą Nr. RV-83, pabrėžė, jog remiantis Įstatymo 2 straipsnio 39 dalimi, pareiškėjai šiuo atveju yra nekilnojamojo kultūros paveldo objekto (rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos) valdytojai pagal Įstatymo nuostatas, kadangi jiems nuosavybės teise priklauso į Kultūros vertybių registrą įrašytas minėtas objektas. Pažymėjo, jog Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų pareigos, viena kurių – rūpintis kultūros paveldo objekto išsaugojimu. Nurodė, jog Departamento teisė teikti Įstatymo pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims įtvirtinta Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punkte, o reikalavimo forma patvirtinta Departamento direktoriaus 2011 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. Į-416. Teismas, įvertinęs ginčijamo reikalavimo turinį, padarė išvadą, kad jis yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis (Įstatymo 5 str. 10 d. 10 p., 14 str. 3 d. 1 p.) ir faktiniais duomenimis (2012 m. rugsėjo 19 d. faktų patikrinimo vietoje akte Nr. AAV-130 nustatytomis aplinkybėmis), jame nurodyta apskundimo tvarka. Todėl vertino, kad reikalavimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir jo naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III. Pareiškėjai J. S. ir J. B. (toliau – ir apeliantai) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 146-149), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Savo poziciją grindžia skunde ir patikslintame skunde nurodytais motyvais.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 21 punktu, skundžiamame akte pareiškėjams nuosavybės teise priklausantys pastatai neturi architektūrinių, urbanistinių, inžinerinių ir kitų vertingų savybių, dėl kurių juos reikėtų išsaugoti, tai nekėlė abejonių ir teismo proceso metu. Klausimas iškilo tik dėl vienos jų istorinės savybės - „objektai ar vietovės, susiję su svarbiais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais ar asmenybėmis arba išgarsinti literatūros ar kitų meno kūrinių“.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad rašytojas Juozapas Mackevičius paminėtoje vietovėje gyveno tik 1940-1944 metais, todėl mano, kad gyvenimas tokį trumpą laikotarpį negali būti prielaida istorinei vertybei nustatyti. Be to, nors Labdaros ir paramos fondo „Vilniaus klodai“ kreipimesi į Lietuvos Respublikos Kultūros ministrą nurodyta, kad 1974 metais Kansas City universitetas pristatinėjo J. Mackevičių Nobelio premijai, tačiau susipažinę su Nobelio premijos laureatais, Juozapo Mackevičiaus pavardės tarp jų nerado. Pabrėžia, jog viena Juozapo Mackevičiaus knyga „Kelias į niekur“ yra išversta į lietuvių kalbą. Knyga buvo parašyta 1955 metais, Juozapui Mackevičiui jau negyvenant Lietuvoje, todėl nesupranta, kaip tai susiję su pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Nors rašytojas buvo artimas S. L. vyresniojo šeimai, o jo antros eilės sesuo buvo S. L. žmona, tačiau mano, kad šeimos ryšiai negali būti prielaida istorinei vertybei nustatyti.

3. Dėl teismo nurodytų šaltinių, remiantis kuriais nustatoma istorinė vertybė, pabrėžia, kad tiek pačiuose literatūros šaltiniuose, tiek lenkų bendruomenėje rašytojas jo veiklos metu vertinamas skirtingai ir nebuvo laikomas išskirtiniu žmogumi, kuris darė įtaką Lietuvos Respublikos istorijai (Andruszkiewicz, S. Didžioji Juzefo Mackevičiaus kunigaikštystė. Mokslo Lietuva. Nr. 17, Malinauskas, J. Juozapas-Mackevičius (Jozef Mackiewicz) - Vilnietis, nemėgęs XX amžiaus. Naujasis židinys-aidai. 2007 m., Širdies iš Vilniaus niekas neišplėš. Mokslo Lietuva, I dalis - Nr. 9 (255), 2002 m. gegužės 9- 22d. ir II dalis - Nr. 9 (255), 2002 m. gegužės 23 d. - birželio 5 d. Atkreipia dėmesį, jog dienraštyje „Goniec Codzienny“ ir lenkų pogrindinės organizacijos rašytojo veiklą vertino kaip kolaboravimą su naciais, o Armijos krajovos veikėjai J. Mackevičiaus straipsnį įvertino kaip tėvynės Lenkijos išdavystę ir 1943 m. karo teismas J. Mackevičiui nedalyvaujant jį nuteisė mirties bausme.

4. Remiantis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, Juozapas Mackevičius nebuvo svarbus Lietuvos visuomenės, kultūros ir valstybės veikėjas arba 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų karys-savanoris, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, politinis kalinys, tremtinys. Mano, kad Tarybos 2012 m. gegužės 21 d. aktas Nr. KPD-AV-281 nėra paremtas objektyviais duomenimis, o jis yra subjektyvus nustatant istorinę vertybę objektų, kurie nėra susiję su rašytojo Juozapo Mackevičiaus už Lietuvos Respublikos ribų parašytais kūriniais.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 153) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, papildydamas, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog remiantis Įstatymo ir Kriterijų nuostatomis, Aktas Nr. KPD-AV-2813 priimtas pagrįstai, vertinimo tarybos kompetencijos ribose pagal jai suteiktus įgalinimus, atsižvelgiant bei motyvuotai įvertinus turimus duomenis, susijusius su rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybos vertingųjų savybių pobūdžiu. Apeliantai iš esmės siekia paneigti rašytojo Juzefo Mackevičių sodybos reikšmę kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, tačiau cituojami šaltiniai iš esmės nepaneigia Vertinimo tarybos nustatytų nekilnojamosios kultūros vertybės vertingųjų savybių.

Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 154) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės nurodo analogiškus argumentus, kurie pateikti atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog apeliaciniame skunde cituojami šaltiniai nepaneigia Vertinimo tarybos nustatytų nekilnojamosios kultūros vertybės istorinio vertingųjų savybių pobūdžio, kad: 1) žymus europinio masto kultūros veikėjas Juzefas Mackevičius sodybą Juodšiliuose įsigijo 1938 m. ir gyveno ten iki 1944 m. kol buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos į Vakarų Europą; 2) šioje sodyboje rašytojas baigė rašyti garsią literatūrine premija apdovanotą knygą „Bunt rojstow“ („Raistų maištas“) ir parašė pirmąją savo žymiausios knygos „Droga do nikąd“ („Kelias į niekur“) redakciją, kuri itin vertinga istoriniu požiūriu; 3) rašytojo antikomunistinės idėjinės pažiūros ir kūryba nebuvo priimtinos to meto pokario Europos politiniams sluoksniams, ypač todėl, kad jis pirmasis pasaulyje dar 1943 m. paviešino Katynės nusikaltimo vykdytojus. Jis pats visuomet išlaikė nepriklausomo kūrėjo ir mąstytojo poziciją; Tai pakankamai pagrindžia rašytojo Juzefo Mackevičiaus indėlį į Vilniaus krašto, Lietuvos ir Europos kultūrą, o jo sodyba Juodšiliuose, Baltosios Vokės g. 5, yra verta būti įtraukta į Kultūros vertybių registrą kaip susijusi su svarbiu europinio masto Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėju, rašytoju ir publicistu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Tarybos 2012 m. gegužės 21 d. akto Nr. KPD-AV-281, kuriuo nuspręsta suteikti rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybai, esančios (duomenys neskelbtini), teisinę apsaugą, šio Akto pagrindu atliktos sodybos registracijos Kultūros vertybių registe ir Departamento reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, jog priimant Aktą buvo tinkamai nustatytos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingosios savybės, laikytasi visų tam reikalingų procedūrų, kiti ginčijami aktai pagrįsti ir teisėti, priimti kompetetingų asmenų, todėl skundą atmetė.

Apeliantai savo skundą iš esmės grindžia tuo, kad rašytojo Juzefo Mackevičiaus asmenybė nebuvo tiek svarbi Lietuvos istorijai ir kultūrai, kad sodyba, kurioje jis trumpą laiką gyveno, būtų pripažinta kultūros paveldo objektu. Toks sprendimas riboja jų teisę tinkamai disponuoti sodyba.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pripažįsta teisingomis pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei išvadas dėl ginčijamų aktų (Akto, Reikalavimo ir registracijos Kultūros vertybių registre) teisėtumo, juos atlikusių subjektų kompetencijos, procedūrų laikymosi ir tų pačių argumentų nekartoja.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su rašytojo Juzefo Mackevičiaus asmenybės vertinimu, pažymėtina, kad apeliantai išsakė savo subjektyvią nuomonę apie šią asmenybę, kuri grindžiama istoriškai prieštaringu lenkų visuomenės grupių požiūriu į Juzefą Mackevičių, bet ne objektyviais duomenimis. Turint omenyje tai, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariais gali būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją ar atitinkamos srities mokslininkai, tokių nesuinteresuotų asmenų, turinčių specialių žinių, sprendimas, priimtas įvertinus surinktus faktinius duomenis, laikytinas kompetentingu ir objektyviu ir gali būti nuginčijamas tik įrodžius šių asmenų šališkumą, aktų priėmimo procedūros nesilaikymą ar aiškų sprendimo neatitikimą faktiniams duomenims.

Ginčijamą 2012-05-21 Tarybos aktą Nr. KPD-AV-281 priėmė architektūrinio, urbanistinio, dailės bei istorinio nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, nėra duomenų, kad jie būtų neobjektyvūs ar šališki, Aktas yra pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir faktiniais duomenimis – mokslinėmis publikacijomis, Lietuvių enciklopedijos duomenimis, objekto fotofiksacija ir planine medžiaga. Taigi įvertinus byloje pateiktus įrodymus, kartu su Aktu pateiktą medžiagą, Akto išvadas, byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog šiuo atveju buvo pakankamas pagrindas nutarti, kad kultūros paveldo objektui – rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodybai, esančiai (duomenys neskelbtini) – reikalinga teisinė apsauga ir įregistruoti Kultūros vertybių registre šį objektą.

Akto priėmimo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 2 straipsnio 21 dalis nekilnojamąją kultūros vertybę apibrėžė kaip kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visumą, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Dėl šios priežasties nėra pagrįsti pareiškėjų argumentai, kad jie negali savo nuožiūra disponuoti minėtu nekilnojamuoju turtu. Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė ( Konstitucijos 42 str. 2 d.), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjams taikomi ribojimai būtų neproporcingi siekiamam tikslui.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis numato valdytojo pareigą rūpintis kultūros paveldo objekto išsaugojimu, prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus ir apsaugoti statinius nuo neigiamo aplinkos poveikio; patalpose, kurių interjeras vertingas, palaikyti reikiamą mikroklimatą; laiku atnaujinti želdinius, šalinti savaime užaugančius augalus, teritorijoje šienauti žolę ir genėti medžius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius. Kadangi rašytojo Juzefo Mackevičiaus sodyba teisėtai ir pagrįstai buvo įregistruota Kultūros vertybių registre ir nuo to laiko tapo kultūros paveldo objektu , tai Departamento pareigūnai teisėtai ir pagrįstai, neviršydami savo kompetencijos ribų, surašė 2012 m. rugsėjo 26 d. reikalavimą Nr. RV-83, kurį naikinti taip pat nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų J. S. (J. S.) ir J. B. (J. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius