2019-01-23 Nr. AB-3133-3-61-3-03621-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1273-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03621-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. R. pareiškimą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionės organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinę žalą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), 655,83 Eur turtinę žalą; 3) priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. spalio 29 d. mokėjimo pavedimais Nr. 561 (1 199 Lt) ir Nr. 562 (1 199 Lt) sumokėjo 2 384 Lt sumą (690,45 Eur) uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Cherry Media Lt“ už BUAB „Freshtravel“ organizuojamą turistinę kelionę į Egiptą. Kelionė neįvyko BUAB „Freshtravel“ tapus nemokiai. 2015 m. sausio mėn. pareiškėjas pateikė prašymą Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę. Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 informavo pareiškėją, kad įvertinus bendrą visų turistų patirtų nuostolių dydį, buvo nustatytas konkretus turistui tenkantis kompensacijos dydis – 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos, todėl 2015 n. rugsėjo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas į pareiškėjo sąskaitą pervedė 34,62 Eur sumą už neįvykusią kelionę. Likusi negrąžinta suma už neįvykusią kelionę sudaro 655,83 Eur. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos ir neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad jokie nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant, dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjo atžvilgiu.

5. Ūkio ministerijos manymu, nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Teigė, kad į šio straipsnio nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

6. Ūkio ministerija nurodė, kad pareiškėjo pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta abiejų šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjo ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie atliktus mokėjimus už BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, kadangi pagal pareiškėjo pateiktus mokėjimo nurodymus sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą. Pareiškėjui kaip turtinės žalos atlyginimas negali būti priteisiami vizų mokesčiai. Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjas turtinės žalos atlyginimo turėtų reikalauti iš BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, o ne iš valstybės.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Turizmo departamentas nurodė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

9. Turizmo departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – pareiškėjui priteisė 655,83 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. spalio 30 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

11. Teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo ir BUAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 29 d. buvo sudaryta Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003987 (toliau – ir Sutartis), pareiškėjas už kelionę UAB „Cherry Media Lt“ pervedė 2 398 Lt. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjui sumokėjo 34,62 Eur dydžio draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

12. Teismas nurodė, kad nei Turizmo įstatyme, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtintame Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

13. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017 pažymėjo, kad netinkamas Direktyvos 7 straipsnio perkėlimas į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymo 8 straipsnį) jau yra konstatuotas nacionalinio teismo. Nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti.

14. Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad esant nepasirašytai turizmo paslaugų sutarčiai, neegzistuoja pagrindas patenkinti pareiškėjo skundą. Teismas nurodė, kad nors nebuvo laikytasi rašytinės sandorio formos, tačiau sandorio sudarymo faktą pareiškėjas įrodė leistinais rašytiniais įrodymais (pareiškėjo 2014 m. spalio 29 d. mokėjimais pagal Sutartį), kurie patvirtina, jog sutartis buvo sudaryta ir tarp šalių susiklostė paslaugų teisiniai santykiai. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal įstatymą, turizmo paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su BUAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjo turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui (šiuo atveju – UAB „Cherry Media Lt“), kuris, nebūdamas Sutarties šalimi, veikė BUAB „Freshtravel“ naudai.

15. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas pateikė mokėjimo nurodymus, kuriais UAB „Cherry Media Lt“ pervedė 2 398 Lt, o Sutartyje nurodyta mokėtina suma už kelionę (įskaitant vizas) yra nurodyta 2 558 Lt, t. y. 160 Lt didesnė, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neprašė priteisti už vizas sumokėto mokesčio.

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos (toliau - ir ES) direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

16.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjo naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

16.3. Teismas nepagrįstai pareiškėjo naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius. Iš Sutarties matyti, kad už kelionę mokėtina suma apima vizų mokesčius, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad į pareiškėjo sumokėtą už kelionę sumą nepatenka vizų mokesčiai. Kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti vizų mokesčius, todėl atlyginimas už vizų mokesčius negali būti priteisiamas iš valstybės.

16.4. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog Sutartis tarp jo ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Pareiškėjo pateiktų mokėjimo nurodymų paskirtis taip pat neįrodo, kad buvo sumokėta už BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę, be to, mokėjimai atlikti UAB „Cherry Media Lt“, o ne BUAB „Freshtravel“.

16.5. Bankroto byloje patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas 694,51 Eur sumai, todėl teismas visiškai nepagrįstai sudarė sąlygas pareiškėjui gauti dvigubą žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjas T. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo jam priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į Turizmo įstatymą, tačiau nebuvo užtikrintas jų įgyvendinimo mechanizmas, kas absoliučiai nesusiję su Seimo ar jo narių veiklos vertinimu. Buvo nustatytos visos žalos atlyginimo sąlygos. Sutartis yra sudaryta, joje egzistuoja visos būtinos sutarčiai sąlygos, teisės aktai nedraudžia savo paslaugas siūlyti ar apmokėjimą gauti per specialius tarpininkus (agentus). Šiuolaikinėje verslo praktikoje, atsižvelgiant į informacinių technologijų pažangą, daugelis dokumentų sudaromi būtent naudojantis jomis. Atsakovo argumentai dėl kreditorinių reikalavimų tenkinimo bankroto byloje ir administracinių aktų ir / ar veiksmų vertinimo politinio bei ekonominio tikslingumo požiūriu vertintini kaip siekis išvengti atsakomybės. Iš pareiškėjo skundo bei jo priedų matyti, kad vizų mokesčių priteisti neprašoma, pareiškėjas pateikė tik įrodymus apie mokėjimus, susijusius su pačia kelione, įrodymų dėl mokėjimų už vizas neteikė. Pareiškėjas teigia, kad dvigubo žalos atlyginimo nesiekia, jei bankroto byloje atsiras galimybė patenkinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą, valstybė galės pasinaudoti regreso teise ir išsireikalauti pareiškėjui išmokėtą sumą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylai svarbias aplinkybes, nustatė būtinas sąlygas deliktinei valstybės atsakomybei kilti ir pagrįstai pareiškėjui priteisė žalos atlyginimą, tinkamai motyvavo savo sprendimą.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą ir priteisė jam turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

24. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

25. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

26. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

27. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

28. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

29. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

30. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjas sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad 2014 m. spalio 29 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003987 (b. l. 5–7) nebuvo šalių pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės), kadangi pareiškėjas už kelionę UAB „Cherry Media Lt“ sumokėjo 2 398 Lt (b. l. 9–10) pagal įsigytą kuponą Beta.lt svetainėje turizmo paslaugai gauti. Tai, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjui turėtą suorganizuoti kelionę, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Turizmo departamento 2015 m. liepos 27 d. rašte Nr. SD-856 nurodyta informacija, kad pareiškėjui Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokės 34,42 Eur dydžio draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 11–12).

31. Atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo naudai kaip turtinės žalos atlyginimą priteisė vizų mokesčius. Pirmiausia, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas už kelionę į Egiptą sumokėjo 2 398 Lt, o Sutartyje nurodyta mokėtina suma už kelionę (įskaitant vizas) yra 2 558 Lt, t. y. 160 Lt didesnė, matyti, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neprašė priteisti už vizas sumokėto mokesčio. Be to, net jei į pareiškėjo prašomą priteisti sumą ir būtų įtrauktos vizų įsigijimo išlaidas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vizų įsigijimo išlaidos yra neatsiejamai susijusios su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjo išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3633-756/2018 ir kt.). Taigi apelianto argumentai, kad vizų įsigijimo išlaidos neatligintinos, nepagrįsti.

32. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjo patirtus nuostolius.

33. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjo įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

34. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kartu pateikė 2018 m. kovo 14 d. sąskaitą faktūrą (b. l. 126), kurioje už kliento konsultaciją, susipažinimą su dokumentais ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nurodyta mokėti suma – 300 Eur, ir 2018 m. kovo 14 d. pinigų priėmimo kvitą, Serija LAT Nr. 900507 (b. l. 125), patvirtinantį, jog pareiškėjas šią sumą sumokėjo. Kadangi teisinės paslaugos pareiškėjui buvo suteiktos 2018 m. I ketvirtį, jam priteistinų atstovavimo išlaidų maksimalūs dydžiai apskaičiuotini pagal 2017 m. III ketvirtį buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte nurodytais koeficientais, pareiškėjui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis – 1 106,04 Eur (850,80 Eur x 1,3). Prašomų priteisti išlaidų dydis – 300 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo jam priteisti mažesnį nei prašomas bylinėjimosi išlaidų dydį.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjui priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjui T. R. priteisti iš atsakovo Lietuvos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė