2022-06-09 Nr. BB-4072-1-01-1-39245-2019-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-163-648/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39245-2019-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.4.2.1;

1.2.4.4.2.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

išteisintosioms L. J., V. J. ir jų gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendį:

– L. J. (buvusi S.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

– V. J. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo iš L. J. ir V. J. nepriteista.

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu:

– L. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus laisvės atėmimo vieneriems metams šešiems mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 5, 6, 7 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant L. J. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo E. S., per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, viso laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

– V. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus laisvės atėmimo vieneriems metams šešiems mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 5, 6, 7 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. J. per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo E. S., per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, viso laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Solidariai iš L. J. ir V. J. priteista valstybei 657,66 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. J. ir V. J. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus išteisintos dėl to, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. apie 6 val. 30 min. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdamos bendrininkų grupe, suduodant smūgius ir kitaip smurtaujant prieš mažametį sūnų (anūką) E. S., bendrais veiksmais sukėlė mažamečiui nesunkų sveikatos sutrikdymą, būtent: kai L. J. žadino mažametį sūnų E. S. į mokyklą ir įvyko konfliktas, L. J., V. J. laikant E. S. už kojų, bandė sugirdyti sūnui ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus vaistus. Vaikui pasipriešinus, L. J. ranka sudavė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių mažamečiam sūnui per galvą, užpakalį, kairę šlaunį ir nagu įdrėskė į nugarą, taip padarydama E. S. odos nubrozdinimą nugaroje ir poodinę kraujosruvą kairės šlaunies srityje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Mažamečiui toliau priešinantis, V. J. vieną kartą ranka sudavė E. S. per veidą, taip sukėlė jam fizinį skausmą. Tokiais bendrais veiksmais L. J. ir V. J. sukėlė mažamečiui E. S. kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8), tai yra padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistųjų L. J. ir V. J. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinį skundą, konstatavo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai, fragmentiškai vertino byloje esančius įrodymus, tai turėjo esminę įtaką teismo išvadoms dėl L. J. ir V. J. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis teismų praktikos išaiškinimais dėl in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo laikymosi, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų, kurių pagrindu galima būtų daryti neabejotiną išvadą, jog L. J. ir V. J. 2019 m. rugsėjo 9 d. apie 6 val. 30 min. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), veikdamos bendrininkų grupe, suduodant smūgius ir kitaip smurtaujant prieš mažametį šeimos narį E. S., bendrais kaltinime nurodytais veiksmais ir aplinkybėmis sukėlė mažamečiui nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas konstatavo, kad, nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių bei prieštaravimų dėl L. J. ir V. J. veiksmų prieš nukentėjusįjį, nepašalintos abejonės vertintinos L. J. ir V. J. naudai ir jos išteisintinos dėl kaltinimų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausioji prokurorė Daiva Brudnienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 27 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 11 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, L. J. ir V. J. išteisindamas dėl joms inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes, nepagrįstai kaip nepatikimas atmetė ekspertizės akte pateiktas ekspertų išvadas, ignoravo liudytojos I. B. ir ekspertės A. Šiaulytės parodymus, taip pat nepagrįstai kaip išvestinius atmetė kitų liudytojų parodymus, o nukentėjusiojo mažamečio parodymus nepagrįstai pripažino nepatikimais. Išteisinamąjį nuosprendį teismas grindė ne byloje esančių įrodymų visuma, bet prieštaringais duomenimis ir prielaidomis, t. y. nepatikimais ir prieštaringais išteisintųjų, liudytojos R. Š. parodymais, netinkamai įvertintais liudytojos V. G. parodymais. Visa tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai įvertinęs viso proceso metu surinktus įrodymus, pagrįstai L. J. ir V. J. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

3.2. V. J. parodymai, priešingai nei nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, dėl E. S. sužalojimų atsiradimo aplinkybių proceso metu kito priklausomai nuo byloje nustatytų aplinkybių. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu V. J. parodė, kad E. nukrito nuo riedžio, po to jos su L. J. jo neapžiūrėjo. Pirmosios instancijos teisme pagarsinus parodymus ir po visų liudytojų, ekspertų apklausų (ypač išgirdus ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimus apie galimas sužalojimų atsiradimo priežastis) V. J. jau parodė, kad E. krito nuo riedžio ir dar atsitrenkė į šalia stovintį automobilį. O bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ji nurodė, kad E. S. krito bent du kartus ir atsitrenkė į automobilį.

3.3. L. J. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė. Pirmosios instancijos teisme ji, skaitydama iš anksto surašytus parodymus, parodė, kad motina (V. J.) jai pasakojo, jog vaikas nukrito nuo riedžio ir atsitrenkė į šalia stovintį automobilį, tada ji vaiką apžiūrėjo, o apeliacinės instancijos teisme parodė, kad sūnus E. S. pats grįžęs sakė, jog krito nuo riedžio.

3.4. Teismas nepagrįstai liudytojos R. Š. parodymus pripažino patikimais ir patvirtinančiais V. J. bei L. J. parodymus. Teismas šios liudytojos parodymus vertino selektyviai, neatsižvelgė į jų prieštaringumą, kitas su šios liudytojos apklausa susijusias aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu apie šios liudytojos galimą dalyvavimą, L. J. apžiūrint E. sužalojimus, nebuvo žinoma (abi išteisintosios apie liudytoją užsiminė tik vėliau), nors liudytoja parodė, kad L. J. jai apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pasakojo telefonu. Svarbu ir tai, kad liudytoja R. Š., tik pradėjus jos apklausą teisme, parodė, kad E. pats kelis kartus krito nuo riedžio, nors bylos esmė kita ir jai apie tai klausimai nebuvo užduoti. Ši liudytoja taip pat parodė, kad įvykio data – 2019 m. rugsėjo 8 d., antradienis, E. jau buvo grįžęs iš mokyklos, nors bylos duomenimis nustatyta, kad įvykis nutiko sekmadienį. Tos pačios pirmosios instancijos teisme vykusios apklausos metu liudytoja iš pradžių parodė, kad jai teko nusisukti, kai L. apžiūrėjo E., o atsakydama į advokato klausimą jau parodė, kad vaiko kūno išsamiai neapžiūrėjo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai liudytojos R. Š. parodymus vertino kaip nepatikimus.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino ir liudytojos V. G. parodymus, padarė klaidų dėl jų turinio. Neatkreipė dėmesio į tai, kad ši liudytoja parodė apie bendravimą su mažamečiu E. S. laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. balandžio mėn. pradžios (t. y. pusę metų iki šioje byloje nagrinėjamų įvykių), kai šis buvo globojamas (duomenys neskelbtini) centre „(duomenys neskelbtini)“. Liudytoja parodė, kad per nurodytą laiką mažametis E. S. pradėjo laikytis taisyklių, sumažėjo jo maištavimas, pasidarė drausmingesnis, keitėsi jo elgesys, o po pusės metų vaiko elgesys galėjo ir dar pasikeisti, taip pat pabrėžė, kad ji negali charakterizuoti nukentėjusiojo mažamečio jo nemačiusi. Taigi, apie nukentėjusiojo mažamečio E. S. parodymų patikimumą ir teisingumą spręsti pagal liudytojos V. G. parodymus nebuvo pagrindo.

3.6. Pripažindamas mažamečio nukentėjusiojo E. S. parodymus nepatikimais, apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų proceso metu surinktų ir bylai teisingai išspręsti reikšmingų įrodymų. Vertindamas nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, teismas neatsižvelgė į tai, kad apklausas skyrė beveik dvejų metų laiko tarpas.

3.7. Nukentėjusysis E. S., nepažeidžiant BPK reikalavimų, dalyvaujant būtiniems specialistams, buvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusįjį tyrė teismo psichiatrai ir psichologai, jie konstatavo, kad E. S. neturi didesnio polinkio fantazuoti. Apklausta ekspertė psichologė A. Šiaulytė taip pat nurodė, kad duomenų apie nukentėjusiojo nepatikimumą negauta, teismas gali tikėti jo duotais parodymais, taip pat nenustatyti psichikos sutrikimai, dėl kurių jis negalėtų suprasti faktinių įvykio aplinkybių ir duoti apie jas parodymų.

3.8. Nukentėjusiojo E. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir pirmosios instancijos teismui duoti parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu bei teismo medicinos specialistui duoti paaiškinimai dėl sužalojimo aplinkybių, liudytojams A. R. (buvusi S.), L. Č., L. B., N. S. ir vaiko teisių apsaugos specialistams nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės sutapo, nukentėjusiojo parodymai dėl L. J. ir V. J. veiksmų nesikeitė, todėl nebuvo objektyvių kliūčių remtis nukentėjusiojo mažamečio parodymais. Išteisinamajame nuosprendyje nurodytos nukentėjusiojo parodymuose nesutampančios detalės nelaikytinos esminiais prieštaravimais, kurie leistų abejoti mažamečio E. S. duotų parodymų teisingumu ir patikimumu.

3.9. Nepagrįstai kaip nepatikimas apeliacinės instancijos teismas pripažino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte ekspertų pateiktas išvadas. Vertinant ekspertizės akte pateiktas išvadas, teismui abejonių sukėlė tai, kad ekspertams buvo žinomas įtarimų turinys. Tačiau pagal ekspertizių atlikimo nuostatas ir ekspertizių atlikimo tvarką ekspertams visada privalo būti pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys, tarp jų ir pranešimas apie įtarimą, jeigu jis buvo įteiktas. Be to, nebuvo gauta duomenų, kad ekspertės būtų buvusios šališkos ar ekspertizę būtų atlikusios pažeisdamos nustatytas procedūras. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad tuo metu ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik dėl L. J. (S.) veiksmų pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. V. J. įtarimas įteiktas tik gavus ekspertizės aktą, o L. J. nusikalstama veika perkvalifikuota į kitą straipsnį, pakeičiant įtarimų turinį iš esmės.

3.10. Priešingai apeliacinės instancijos teismo teiginiams, atliekant E. S. teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę buvo vertinti ir anksčiau nutikę įvykiai. Iš ekspertizės akto matyti, kad ekspertams buvo pateikti du ikiteisminiai tyrimai, t. y. nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame ir buvo apklausta liudytoja V. G., bei šios bylos ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini). Ekspertai, vertindami galimą poveikį mažamečio E. S. duodamiems parodymams, įvertino ne tik paminėtų ikiteisminių tyrimų metu surinktus duomenis, liudytojos V. G. parodymus (ką patvirtino ekspertė A. Šiaulytė, duodama parodymus pirmosios instancijos teisme), bet ir ankstesnius įvykius, jų poveikį mažamečio psichikai ir nustatė iki šioje byloje nagrinėjamų įvykių dėl ankstesnių įvykių kilusias pasekmes. Ekspertizės akte konstatuota, kad mažamečiui E. S. nesunkus sveikatos sutrikdymas atsirado dėl šioje byloje nagrinėjamų L. J. ir V. J. veiksmų ir su šiais veiksmais yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu.

3.11. Spręsdamas dėl mažamečio nukentėjusiojo parodymų (ne)patikimumo, teismas ignoravo psichologės I. B., kuri atliko pirmąją mažamečio nukentėjusiojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, bei ekspertės psichologės A. Šiaulytės parodymus. Dėl jų pateiktų paaiškinimų ir išvadų teismas visiškai nepasisakė, nors jų apklausose nurodyti duomenys leidžia spręsti dėl nukentėjusiojo E. S. parodymų patikimumo.

3.12. Nepagrįstai nepatikimais apeliacinės instancijos teismas pripažino nukentėjusiojo mažamečio atstovo pagal įstatymą N. S. parodymus. Bylos duomenimis, L. J. ir N. S. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), t. y. iki surašant kaltinamąjį aktą šioje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu, kai vyko skyrybų procesas, siekiant nepakenkti nukentėjusiojo E. S. interesams, nebuvo leista tėvui N. S. atstovauti vaiko interesams (mažamečiui atstovavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas). Pradėjus nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme, nenustačius jokių duomenų, kad tarp nukentėjusiojo tėvų būtų kokio nors pobūdžio nesutarimų, dėl kurių tėvas negalėtų tinkamai atstovauti sūnaus interesams teisme arba siektų sąmoningai pakenkti vaiko motinos interesams, N. S. buvo įtrauktas į procesą kaip mažamečio E. S. atstovas pagal įstatymą ir tam neprieštaravo nei kaltinamosios, nei jų gynėjas, nei kiti proceso dalyviai. Taigi jokių aplinkybių, dėl kurių N. S. parodymai galėtų būti vertinami kaip nepatikimi, byloje nėra.

3.13. Teismas nevertino liudytojų A. R. (buvusi S.), L. Č., L. B., N. S. parodymų apie jiems žinomas įvykio aplinkybes bei rašytinės bylos medžiagos, nurodydamas, kad tai nukentėjusiojo pasakojimu paremti išvestiniai duomenys. Tačiau teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229-495/2021, 2K-177-628/2021). Šioje byloje nukentėjusiojo mažamečio parodymus patvirtina tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai (išvestiniai) įrodymai, kurių palyginimas tarpusavyje, visumos vertinimas leidžia padaryti išvadas dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės D. Brudnienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nagrinėjimo ribų

5. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019), o klausimai, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016).

6. Didžiąją prokurorės kasacinio skundo dalį sudaro argumentai, kuriais ginčijamas apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų – išteisintųjų L. J., V. J., nukentėjusiojo E. S., nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą N. S., liudytojų R. Š., V. G., A. R. (buvusi S.), L. Č., L. B., I. B. parodymų, ekspertės psichologės A. Šiaulytės paaiškinimų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte ekspertų pateiktų išvadų ir kt. – vertinimas, nesutinkama su šio teismo pateiktomis išvadomis ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikiama sava įrodymų analizė ir jų patikimumo vertinimas, apibendrintai nurodant, kad byloje esančių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visumos vertinimas leidžia daryti išvadas dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo (BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai). Šių kasatorės skundo argumentų kontekste pažymėtina tai, kad kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-102-788/2021). Kitaip tariant, kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl paminėti prokurorės skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus procesinius sprendimus. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas L. J. ir V. J. pripažino kaltomis ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktus už tai, kad šios, veikdamos bendrininkų grupe, namuose dėl žadinimo į mokyklą tarp L. J. ir jos sūnaus E. S. įvykus konfliktui, V. J. laikant anūką E. S. už kojų, L. J. bandė sugirdyti sūnui nenustatytus vaistus; vaikui pasipriešinus, L. J. sudavė sūnui nenustatytą skaičių smūgių per galvą, užpakalį, kairę šlaunį ir nagu įdrėskė nugarą, taip padarydama mažamečiui odos nubrozdinimą nugaroje ir poodinę kraujosruvą kairės šlaunies srityje, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas; mažamečiui toliau priešinantis, V. J. vieną kartą ranka sudavė anūkui per veidą, taip sukeldama jam fizinį skausmą; tokiais bendrais veiksmais L. J. ir V. J. sukėlė mažamečiui E. S. kitas reakcijas į stiprų stresą (F43.8), t. y. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistųjų L. J. ir V. J. gynėjo apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų kaltinamųjų kaltę patvirtinančių įrodymų; nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių bei prieštaravimų dėl L. J. ir V. J. veiksmų prieš nukentėjusįjį E. S., nepašalintos abejonės vertinamos kaltinamųjų naudai ir jos dėl joms inkriminuotos nusikalstamos veikos išteisinamos, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

8. Nesutikdama su L. J. ir V. J. priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, neišsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nukentėjusiojo E. S. parodymus, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadas pripažino nepatikimais, kaip išvestinius, atmetė nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą, dalies liudytojų parodymus, ignoravo ekspertės psichologės A. Šiaulytės, liudytojos psichologės I. B. paaiškinimus, padarė klaidų dėl liudytojos V. G. parodymų turinio, o skundžiamą nuosprendį grindė ne byloje esančių įrodymų visuma, o prieštaringais duomenimis ir prielaidomis (nepatikimais L. J., V. J. ir liudytojos R. Š. parodymais, netinkamai įvertintais liudytojos V. G. parodymais). Visa tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šie kasatorės skundo argumentai nepagrįsti, o dalis jų – ir deklaratyvūs.

9. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys).

10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43/2006, 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-163-303/2017 ir kt.).

11. Kartu pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).

12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus („Nuosprendžio priėmimas“) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis surašomas laikantis ir pirmosios instancijos teismo tokiam pat nuosprendžiui keliamų BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktuose nustatytų reikalavimų – nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. BPK 331 straipsnio 2 dalyje, iš esmės sukonkretinant pagal apeliacinio proceso paskirtį ir apeliacinės instancijos teismo kompetenciją paminėtus pagrindinius išteisinamojo nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują, išteisinamąjį, nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis).

13. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi šioje byloje teismų priimtus skirtingus nuosprendžius dėl įrodymų vertinimo ir nuosprendžio surašymo teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė pirmiau išdėstytų duomenų pripažinimui įrodymais, įrodymų vertinimui ir išteisinamojo nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų.

14. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, ne tik išsamiai ir kruopščiai vertino byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, bet ir, siekdamas išsamiai ištirti bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, pats atliko byloje dalinį įrodymų tyrimą – papildomai apklausė nukentėjusiojo E. S. atstovą pagal įstatymą N. S., taip pat ir pačias nuteistąsias L. J. ir V. J.. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apygardos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, teisingai įvertino surinktus ir teismuose ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno iš jų leistinumą, sąsajumą ir patikimumą, įrodymų tarpusavio ryšį, o įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, pateikė aiškias, logiškas, išsamiai motyvuotas išvadas dėl jų pakankamumo L. J. ir V. J. kaltei dėl mažamečio sūnaus/anūko E. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ne visi byloje esantys įrodymai yra patikimi ir jų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, byloje esantys prieštaravimai ir abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti vertinami kaltinamųjų naudai.

15. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, nors apkaltinamajame nuosprendyje detaliai išdėstė byloje teisėtais būdais surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, tačiau juos vertino selektyviai ir fragmentiškai, neatliko išsamios įrodymų analizės ir jų visumos vertinimo, kaip tai nustatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pažymėtina, kad įrodymų analizė yra ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nusikalstamos veikos buvimą ir tokią veiką padariusio kaltininko kaltumą.

16. Prokurorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo atliktu mažamečio E. S. parodymų patikimumo vertinimu, kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pagal teismų praktiką mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens parodymuose gali būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami, atsižvelgiant į bylos įrodymų grandinę, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294-648/2017).

17. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, laikėsi paminėtų teismų praktikoje suformuotų išaiškinimų. Spręsdamas apie nukentėjusiojo E. S. parodymų patikimumą, itin kruopščiai ir detaliai įvertino ne tik mažamečio byloje duotų parodymų nuoseklumą bei detalumą, jo apklausų aplinkybes, bet juos palygino ir su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas visapusiškai išanalizavo ir įvertino nukentėjusiojo E. S. byloje duotus parodymus, jo nurodytas aplinkybes teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu, taip pat byloje apklaustiems atstovui pagal įstatymą N. S., liudytojoms A. R. (buvusi S.), L. B., L. Č. (kurios nurodytos ir atitinkamuose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose), mokyklos direktoriui rašytame paaiškinime. Teismas taip pat nukentėjusiojo parodymus sugretino su byloje nustatytomis aplinkybėmis apie mažamečio E. S. iki nagrinėjamo įvykio patirtus išgyvenimus; jo lankymąsi pas psichologus; jam diagnozuotus emocijų sutrikimus vaikystėje; jo manipuliatyvų, su pykčio protrūkiais elgesį (pavyzdžiui, neleidžiant jam naudotis telefonu, kompiuteriu, netenkinant kitų jo norų) ne tik namuose, bet ir mokykloje, nuo 2018 m. spalio mėn. iki 2019 m. balandžio mėn. gyvenant (duomenys neskelbtini) centre „(duomenys neskelbtini)“; pakankamai ilgą laiką iki nagrinėjamo įvykio, taip pat ir jo metu buvusius itin įtemptus bei traumuojančius mažamečio tėvų tarpusavio santykius, vykusias skyrybas (santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini)), ginčus dėl taip pat ir E. S. gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo; E. S. nurodytų aplinkybių apie iš tėvo patiriamą fizinį smurtą pagrindu pradėtą ikiteisminį tyrimą, kurioms nepasitvirtinus, ikiteisminis tyrimas N. S. 2019 m. liepos 29 d. buvo nutrauktas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorė, įrodymų visumos pagrindu padarė teisines išvadas, kad nukentėjusiojo parodymų patikimumas ir teisingumas kelia pagrįstų abejonių, pateikė išsamius tokią išvadą pagrindžiančius motyvus. Pašalinęs iš įrodymų grandinės nukentėjusiojo parodymus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ir tuos bylos įrodymus, kurie yra išvestiniai iš mažamečio E. S. parodymų.

18. Prokurorė skunde teisingai nurodo, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Pagal teismų praktiką tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Tačiau nagrinėjamoje byloje esantys netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys nagrinėjamo įvykio metu smurto prieš E. S. panaudojimo faktą, yra išvestiniai iš mažamečio nukentėjusiojo parodymų, t. y. nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą, dalis byloje apklaustų liudytojų (šie duomenys buvo užfiksuoti ir atitinkamuose byloje esančiuose rašytiniuose įrodymuose) apie neva L. J. ir V. J. namuose prieš E. S. panaudotą smurtą sužinojo iš paties mažamečio pasakojimų, patys to nematė. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus mažamečio E. S. parodymus nepatikimais, nebuvo pagrindo kaip padarytą nusikalstamą veiką patvirtinančiais remtis ir byloje esančiais netiesioginiais (iš nukentėjusiojo parodymų išvestiniais) įrodymais. Kitų šias aplinkybes neginčijamai patvirtinančių tiesioginių ar netiesioginių (neišvestinių iš nukentėjusiojo parodymų) įrodymų, kaip pagrįstai konstatuota išteisinamajame nuosprendyje, byloje nėra.

19. Kasaciniame skunde, be kita ko, ginčijamas ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadų, ekspertės psichologės A. Šiaulytės teismui duotų paaiškinimų vertinimas, akcentuojamas šių įrodymų patikimumas. Ekspertizės aktą ar eksperto ar specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Remiantis patirtimi, sukaupta teismams nagrinėjant ir vertinant specialiąsias žinias, baudžiamosiose bylose pagrindas nesiremti kaip įrodymu (civilinėse bylose – atmesti kaip įrodymą) eksperto išvada ar jos dalimi gali būti ne vien tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai ir tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2019).

20. Apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus, kaip ir kitus byloje esančius įrodymus, įvertinęs bylos įrodymų visumoje, konstatavo, kad nors ekspertizės akte nurodoma, kad nukentėjusiajam E. S. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (reakcijos į stiprų stresą (F43.8)) tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su L. J. ir V. J. inkriminuotais veiksmais, besąlygiškai tikėti šia išvada pagrindo nėra, kadangi liko nepaneigti kiti nukentėjusįjį supančios aplinkos galimi poveikiai tokiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastui, kurie jau buvo įvykę anksčiau. Be to, ekspertams vertinant E. S. parodymus, nebuvo tinkamai atsižvelgta ir į tai, kad jis anksčiau analogiškų veiksmų padarymu buvo apkaltinęs tėtį N. S., tačiau įtarimai nepasitvirtino, į tai, kad E. S. apibūdinamas kaip linkęs meluoti ir manipuliuoti suaugusiaisiais, kad jis buvo ir kitiems asmenims sakęs, jog apkaltins smurtu (liudytojos V. G. parodymai). Šių aplinkybių kontekste apygardos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju negalima neginčijamai teigti, jog nukentėjusiajam E. S. konstatuotas sveikatos sutrikdymo mastas yra susijęs su 2019 m. rugsėjo 9 d. ryto įvykiais jį keliant į mokyklą (bet ne su smurtu, kadangi šią aplinkybę patikimai patvirtinančių įrodymų nėra), šiai išvadai neturi pagrindo nepritarti ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Kartu pažymėtina ir tai, kad aptartos aplinkybės paneigia kasatorės skundo argumentus, jog apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl ekspertizės akte pateiktų išvadų sukėlė tai, kad ekspertams buvo žinomas įtarimų turinys.

21. Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal savo kompetencijos ribas, laikydamasis teisės aktų reikalavimų ir formuojamos teismų praktikos, tinkamai atliko pareigą kruopščiai patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis visiškai atitinka įstatymo keliamus turinio ir formos reikalavimus. Daryti kitokią išvadą pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija neturi pagrindo.

22. Be to, prokurorė skunde deklaratyviai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, padarė esminį BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą. Pažymėtina, kad BPK 305 straipsnio 1 dalyje, taip pat šio straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra įtvirtinti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai, kurie nagrinėjamu atveju, tikrinant apeliacinės instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį teisės taikymo aspektu, nėra aktualūs.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą išteisinamąjį nuosprendį, nepadarė, todėl naikinti L. J. ir V. J. šio teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Daivos Brudnienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Audronė Kartanienė

Artūras Pažarskis